Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. (A.) D., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. – 1 (vienerių) metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-03-18 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-03-18 nuosprendį atliktos bausmės laikas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad jis 2007 m., laikotarpiu nuo lapkričio 1 d. iki 5 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, AB „Progresas“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), nuardęs administracinio pastato pirmame aukšte esančio kabineto grotuoto lango stiklajuostes, išėmęs dvigubo stiklo vieną stiklą, o kitą išdaužęs, pralindo pro grotuoto lango tarpą tarp grotų virpstų ir tokiu būdu įsibrovęs į kabinetą pagrobė UAB „Jugranda“ nuomos sutarties pagrindu naudojamus AB „Teo LT“ priklausančius 1694,92 litų vertės kompiuterį HP DX 2300, skystųjų kristalų kompiuterio monitorių L1706, kurio vertė 635,39 litai, 329 litų vertės internetinį modemą „Speed Touch 546v6m“ ir UAB „Jugranda“ priklausantį telefoną „Panasonic KX-TG7100FX1“, kurio vertė 138 litai, iš viso pagrobė turto už 2797,31 litus.

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorė apeliacinaime skunde nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 24 d. nuosprendis yra neteisėtas ir keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės. Prokurorė nurodo, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką pripažintinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tada, kai kaltininkas savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuojamo nusikaltimo objektyvias aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatyta tvarka surinktų įrodymų. Prokurorė mano, kad vertinant A. D. parodymus svarbu nustatyti, ar šie parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Kadangi A. D. teisme pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie duoti nežinant apie įvykio vietoje rastų kraujo pėdsakų sutapimą su paties DNR genotipu, ir prisipažino tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Prokurorė mano, kad nors lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Nurodo, kad A. D. buvo nustatytas kaip įtariamasis gavus informacijos apie genotipų sutapimą DNR duomenų įskaitoje 2008-05-13, o ne dėl jo nuoširdaus prisipažinimo. Nuteistasis nuoširdžiai gailėtis pradėjo tik perdavus bylą su kaltinamuoju aktu teismui ir praėjus po nusikalstamos veikos padarymo daugiau kaip 1 metams. Prokurorė pažymi, kad A. D., apklausiamas kaip įtariamasis, į klausimą, ar prisipažįsta padaręs veiką, dėl kurios jam praneštas įtarimas, atsakė neigiamai, ir parodė, kad neprisimena, kur buvo nuo 2007-11-01 iki 2007-11-05, o UAB „Progresas“ teritorijoje paskutinį kartą buvo 2007 m. vasaros pabaigoje. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad bylos nagrinėjimo teisme metu A. D. prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl jo gailisi tik po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų, kai prokurorė paprašė nepripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Nurodo, kad nuteistasis jokių aktyvių veiksmų, įrodančių jo gailėjimąsi, nesiėmė, nors turėjo galimybę raštu ar žodžiu atsiprašyti juridinio asmens, kurio turtą jis pagrobė, nesidomėjo žalos atlyginimu. Be to, A. D. kritiškai nevertino savo veiksmų, neatsiprašė pagrobto turto savininko, nepageidavo, kad juridinio asmens atstovas dalyvautų posėdyje ir jam būtų suteikta galimybė atsiprašyti. Mano, kad teismo posėdžio metu sakydamas paskutinį žodį A. D. pareiškė, kad prisipažįsta ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai pasakė tik siekdamas gauti švelnesnę bausmę. Prokurorės manymu, duodamas parodymus A. D. nebuvo nuoširdus nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu. Nurodo, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pranešimą apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Taip pat prokurorė nurodo, kad teismas netinkamai sumažino ir bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, kadangi BK 61 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 str. 2 d. nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo ir 15 d. Teismas, skirdamas perpus švelnesnę bausmę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, motyvavo tuo, kad A. D. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau teismas nemotyvavo, kodėl pripažįsta atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Prokurorė mano, kad baudžiamasis įstatymas dėl lengvinančios aplinkybės yra pritaikytas netinkamai, todėl yra pagrindas sugriežtinti bausmę. Prokurorė prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 24 d. nuosprendį: pašalinti iš nuosprendžio atsakomybę lengvinančią aplinkybę, paskirti A. D. 3 (trejų) metų vieno mėnesio ir penkiolikos dienų laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., prie paskirtos bausmės pridėti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-03-18 nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir paskirti galutinę 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę, į bausmės laiką įskaitant iš dalies atliktą bausmę pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-03-18 nuosprendį (nuo 2007-12-05).

Atsikirtime į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą nuteistasis A. D. nurodo, kad apeliacinis skundas yra šališkas ir neobjektyvus, grįstas prielaidomis. Pažymi, kad prisipažinti įvykdžius nusikaltimą ir gailėtis dėl to jis galėjo ir teisiamojo posėdžio metu, nes tokią teisę jam garantuoja įstatymas. Nuteistasis nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu jis atsakė į visus jam užduotus klausimus, nevengė atsakomybės ir nuoširdžiai prisipažino bei gailėjosi padaręs nusikaltimą. Mano, kad teismo paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti jo padaryto nusikaltimo pobūdį, todėl prašo prokurorės skundą atmesti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė jį atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas 2009 m. vasario 24 d. nuosprendį ir paskirdamas nuteistajam A. D. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į visus BK 54 str. 2 d. nurodytus požymius. Teismas pripažino A. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis įvykdė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, teistas jau penkis kartus ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Be to, teismas pažymėjo, kad kaltinamasis nesiekia keisti gyvenimo būdo bei gyventi dorai, yra recidyvistas. Dėl šių neigiamai kaltinamąjį charakterizuojančių požymių teismas nusprendė jam skirti BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą griežčiausią iš alternatyvių bausmių – laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas paskyrė mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmę, t. y. 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, nes būtent teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K–85/2009). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. D. kaip įtariamasis buvo apklaustas tik 2008-06-16, t. y. po nusikaltimo padarymo praėjus daugiau kaip pusei metų. Jis, kaip įtariamasis, pasinaudojo savo BPK 21 str. numatyta teise neduoti parodymų ir apklausos metu neprisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką (b. l. 69, 87, t. I). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmuoju įtarimu jis buvo įtariamas tuo, jog veikė su nenustatytu asmeniu ir buvo manoma, jog būtent nenustatytas asmuo, o ne A. D. buvo įlipęs į kabinetą ir paėmęs turtą, o pateikus antrą įtarimą, nuteistasis buvo įtariamas, jog nusikaltimą padarė vienas. Taigi galima manyti, jog nusikaltimo aplinkybės tyrėjams iš pradžių nebuvo aiškios, o įtarime nebuvo išdėstytos tos aplinkybės, kurios, sprendžiant iš kaltinamojo akto, egzistavo. Tyrėjas aptakiai įtariamojo paklausė, kaip jo kraujas atsirado įvykio vietoje, (o ne ant kabineto stiklo), į ką nuteistasis neturėjo atsakymo. Antroje apklausoje, sprendžiant iš apklausos protokolo, jokie klausimai įtariamajam užduoti nebuvo. O teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis savo kaltę pripažino visiškai (b. l. 4, t. II) ir paaiškino apie įvykdytą nusikaltimą. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad A. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir pradėjo nuoširdžiai gailėtis tik po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų, yra nepagrįstas, nes kaltinamasis savo kaltę pripažino teisiamojo posėdžio pradžioje, paskelbus kaltinamąjį aktą. Be to, pažymėtina, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu, prokurorei davus sutikimą, buvo atliktas sutrumptintas įrodymų tyrimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. D. viso ikiteisminio tyrimo metu buvo suimtas (atlikinėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę), todėl jis neturėjo realios galimybės atsiprašyti juridinio asmens, kurio turtą pagrobė, ar atlyginti jam nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, A. D. padarytas nusikaltimas iš esmės nesukėlė jokių ypatingai sunkių pasekmių, kadangi žala dėl nuomojamos technikos vagystės buvo atlyginta draudimo bendrovės, o civilinis ieškinys byloje nepareikštas (b. l. 36, t. I).

Nors kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą ir galimybę švelninti bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakomybę sunkinančios ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra pagrindiniai kriterijai, lemiantys skiriamos bausmės dydį. Teismas, skirdamas bausmę, privalo įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ar ją sunkinančias aplinkybes, tačiau taip pat ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, skirdamas A. D. bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę, į veikos pavojingumo lapsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Todėl įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, tinkamai individualizavo ir paskyrė objektyviai teisingą bausmę. Todėl keisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo priimtą nuosprendį ir griežtinti paskirtą bausmę pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.