Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

rašytinio teismo proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos viešo administravimo subjekto neteisėtais veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas atmetė liudytojų V. B. ir J. B. parodymus, neva pareiškėjos sveikata pablogėjo po pradėto bylinėjimosi su pareigūnais, nustatęs, kad šie asmenys kartu su pareiškėja negyvena, o tokie jų parodymai prieštarauja surinktiems rašytiniams įrodymams, iš kurių matyti, kad pareiškėjos sveikata pablogėjo dėl O. P. šmeižto (baudžiamoji byla Nr. 20-2-003-01, t. II, b.l. 85), bei liudytojo A. Š. parodymams apie A. B. ligų lėtinį ir progresuojantį pobūdį.

Reikalavimo dalyje dėl materialinės žalos, patirtos civilinėje byloje Nr. 2-820/2000, teismas netenkino, nurodęs, kad patirtų dokumentų rengimo, siuntimo, kopijavimo išlaidų dydis, taip pat patirtos atstovavimo išlaidos nepagrįstos jokiais įrodymais. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėją civilinėje byloje Nr. 2-820/2000 atstovavo jos sūnus A. B. ir ši aplinkybė patvirtina, kad A. B. dėl to nepatyrė jokių materialinių išlaidų.

Teismas pabrėžė, kad teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų, todėl netinkami valstybės institucijų veiksmai asmenims gali sukelti neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamus kaip neturtinė žala. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjos amžių ir sveikatos būklę, teismas pripažino pagrįstu teiginį, kad, varžant A. B. teisę gauti informaciją iš Kauno m. VPK, ji patyrė moralinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

Teismas pareiškėjos patirtą moralinę žalą įvertino 500 Lt, nurodęs, kad nenustatyta, jog Kauno m. VPK pareigūnui iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-003-01 ji turėjo trejus metus gintis ir kovoti už savo pažeistas teises bei turtinius interesus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, jog ji buvo iškelta Kauno apygardos teismo civilinių bylų kolegijos 2000 m. lapkričio 22 d. nutarties pagrindu, o A. B. šioje byloje nebuvo pripažinta nei nukentėjusiąja, nei civiliniu ieškovu.

Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo atstovo nurodytą argumentą, jog A. B. praleido nustatytą trejų metų senaties terminą skundui paduoti – į teismą pareiškėja kreipėsi 2004 m. rugsėjo 1 d., o 2001 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-820-29/2000 jai buvo išsiųstas 2001 m. rugsėjo 5 d. (civilinė byla Nr. 2-820/2000, b.l. 202), nutarimas nutraukti ikiteismini tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-003-01 priimtas 2003 m. birželio 12 d.

III.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantė, jos atstovas ir atsakovo atstovas nedalyvavo.

Kliūčių, dėl kurių bylos nagrinėjimas galėtų būti atidėtas, nenustatyta.

I.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas nepatenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą: tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl jį (sprendimą) keisti ar naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 81, 86, 87 str.).

Ginčo esmė – žalos (turtinės ir neturtinės), padarytos viešo administravimo subjekto neteisėtais veiksmais, atlyginimas. Tokios žalos atlyginimą skirtingu laiku reglamentavo skirtingos Civilinio kodekso normos – iki 2001 m. liepos 1 d. – Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 485 straipsnis, nuo 2001 m. liepos 1 d. – 2000 m. liepos 18 d. CK 6.246-6.250, 6.271, 6.273 straipsniai. Byloje nustatyta, kad neteisėta valstybės institucijos pareigūnų veika, iš kurios kildinama žala, padaryta galiojant pirminei CK redakcijai (CK 485 str.) 1998 m. rugpjūčio 10 d., Kauno VPK pareigūnams atsisakius pateikti pareiškėjos prašomą dokumentą, kalti pareigūnų veiksmai konstatuoti 2001 m. rugpjūčio 28 d. priimtu ir įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo sprendimu, galiojant 2000 m. liepos 18 d. redakcijos CK 6.246-6.250, 6.271, 6.273 straipsniams. Dėl žalos, atsiradusios nuo 1998 m. rugpjūčio 10 d. iki 2001 m. rugpjūčio 28 d. (neteisėtų veiksmų konstatavimo) atlyginimo pareiškėja kreipėsi 2004 m. rugsėjo 1 d., galiojant minėtai CK redakcijai. Įvertinus šias faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas laike, t.y. naujos redakcijos Civilinio kodekso deliktinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas (CK 47 str. 2 d.). Pareiškėjos reikalaujama atlyginti žala priskirtina deliktinės atsakomybės rūšiai. Tokiai atsakomybei atsirasti Civilinis kodeksas numato būtinų tam sąlygų visetą: neteisėtą pareigūnų veiką, t.y. netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą; žalą (dėl neteisėtos pareigūnų veikos atsiradusias pasekmes); priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir pareigūno kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai (įstatymo redakcija nuo 2001-07-01). Nesant bent vieno iš šių elementų civilinė atsakomybė negalima. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Kolegija daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė paties žalos fakto (vieno iš pagrindinių būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų) – nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str.), ir ši aplinkybė buvo pakankamas pagrindas skundą atmesti.

Pareiškėja turtinę žalą grindė dėl policijos pareigūnų neteisėtos veikos pablogėjusia sveikata ir dėl to turėtomis išlaidomis gydymui, vaistams. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių ištyrė ir įvertino visas bylos faktines aplinkybes (ABTĮ 57 str. 6 d.) ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neįrodė jai konstatuotų lėtinių susirgimų ryšio su neteisėtais Kauno m. VPK pareigūnų veiksmais, o taip pat ir to, kad šie susirgimai dėl tokių veiksmų ginčijamu laikotarpiu paūmėjo ir pareiškėja dėl to (ligų paūmėjimui gydyti) turėjo išlaidų.

Pareiškėja turtinei žalai, padarytai atsakovo atstovo pareigūnų veiksmais, priskyrė turėtas bylinėjimosi išlaidas Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-820/200, kurioje nuspręsta dėl atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Kolegija konstatuoja, kad tokios išlaidos nepriskirtinos žalai ir žalą reglamentuojančių Civilinio kodekso normų pagrindu neatlyginama. Bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje atlyginimo klausimą reglamentuoja Civilinio proceso kodekso normos (minėtos civilinės bylos nagrinėjimo atveju galiojo ir turėjo būti taikomas Civilinio proceso kodeksas, galiojęs iki 2003 m. sausio 1 d.), konkrečiai – šeštasis skirsnis, ir toks išlaidų klausimas turėjo būti sprendžiamas civilinėje byloje (CPK 217 str., 222 str. 5 d. 2 p., 231 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių išlaidų nepriskyrė žalai.

Pareiškėja pageidavo iš atsakovo ir neturtinės žalos atlyginimo, ją įvertindama 10 000 Lt. Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Kaip jau minėta, atsakovo atstovo pareigūnų neteisėtų veiksmų atlikimo metu galiojo CK 485 straipsnis, numatęs ne tik turtinę, bet ir neturtinę atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje. 1999 m. liepos 9 d. įsigaliojo specialus įstatymas – Viešojo administravimo įstatymas, kurio 39 straipsnis taip pat numatė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl minėtų subjektų neteisėtos veikos. Ši nuostata galiojo ir įsigaliojus naujos redakcijos Civiliniam kodeksui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino šias nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai dėl atsakovo atstovo pareigūnų neveikimo (neteisėtas atsisakymas pateikti jos (pareiškėjos) reikalautą dokumentą, pažeistų teisių gynimas teisme civilinėje byloje) padaryta neturtinė žala. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, priteista pinigų suma šiai žalai atlyginti – pakankama konstatuotai žalai atlyginti ir jos didinti nėra pagrindo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vertina tai, kad pareiškėja, būdama ligota ir garbaus amžiaus, buvo priversta dėl valdžios institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ginti savo pažeistą teisę civilinio proceso tvarka teisme, dėl ko, be abejonės, patyrė dvasinius išgyvenimus.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodyta baudžiamoji byla, iškelta dėl pareigūnų veiksmų, ir jos nagrinėjimas neturėjo įtakos pareiškėjos teisėms, nes, kaip teisingai konstatavo teismas, baudžiamoji byla iškelta ne pareiškėjos iniciatyva, ji (pareiškėja) nebuvo byloje patraukta nei nukentėjusiąja, nei civiline ieškove, nekviesta ir liudytoja. Teismo išvada, kad pareiškėja dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo žalos nepatyrė – pagrįsta.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepasisakė dėl, apeliantės nuomone, reikšmingų įrodymų, o taip pat ir dėl to, kodėl atsisako išreikalauti jos (apeliantės) prašomus įrodymus ir pan. Su tokiais teiginiais sutikti nėra pagrindo. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, pasisakė dėl visų pareiškėjos nurodytų aplinkybių. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje. Jų esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas, vadovaudamasis įstatymu ir pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tik teismo (ne proceso šalių) valioje, įvertinus įrodymus, suteikti didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kurio pripažįstama vieno ar kito fakto egzistavimo ar jo (fakto) neegzistavimo tikimybė.

Dėl prašomų išreikalauti įrodymų sprendžiama teismo posėdžio metu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl tokio pareiškėjos ir jos atstovo prašymo pagrįstumo teismo sprendime.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 10 straipsnio nuostatą ir nepadėjo proceso dalyviams įgyvendinti savo teisių, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių. Proceso dalyvių teisės apibrėžtos ABTĮ 51-53 straipsniuose. Be teisių nustatyta ir pareiga šiomis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.). Byloje nustatyta, kad šias teises ir pareigas teismas išaiškino pareiškėjai ir jos atstovui raštu, išsiųsdamas šaukimus, todėl daroma išvada, kad pareiškėja savo teises, o taip pat ir pareigas žinojo ir nekliudomai galėjo jomis naudotis. Šalys turi domėtis byla, būti aktyvios proceso dalyvės. Teismo funkcija – vykdyti teisingumą įstatymų nustatyta tvarka. Jam nepriskirta bylos proceso šalių konsultanto ar atstovo funkcija, todėl jis (teismas) turi padėti šaliai įgyvendinti jos procesines teises tik tiek, kiek tai apibrėžta įstatymu, t.y. išsamiai paaiškinti jų (šalių) teises ir galimą jų (teisių) realizavimo būdą (pasiūlyti pateikti įrodymus, pakoreguoti bylos šalį, patikslinti reikalavimą ir pan.). Byloje nustatyta, kad pareiškėja ir jos atstovas nedalyvavo teismo posėdžiuose, todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, supažindindamas pareiškėją su jos teisėmis ir pareigomis raštu, įvykdė jam priskirtą pareigą įstatymo nustatytose ribose.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.