- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-24
- Bylos Nr.
- A-438-2398-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02073-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Virginija Kondratienė
- Kategorijos
- 33.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V., atstovaujamos advokatės Virginijos Kondratienės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) 2010 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 3R-114 (2010/05-4R-144) (toliau – ir VAGK sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. BR6-(10.42)-2488 ,,Dėl paramos sutarties nutraukimo” (toliau – ir Sprendimas); 3) pripažinti projektą ,,J. V. modernus kaimo turizmo kompleksas” Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0001 (toliau – ir Projektas) laiku ir tinkamai užbaigtu, atsižvelgiant į faktines projekto įgyvendinimo aplinkybes.
Pareiškėja nurodė, kad NMA nutraukė pareiškėjos ir NMA 2006 m. sausio 19 d. paramos sutartį Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0001 pagal Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės ,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas” veiklos sritį ,,Kaimo turizmo ir amatų skatinimas” (toliau ir – Paramos sutartis), kuria pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą ,,J. V. modernus kaimo turizmo kompleksas” Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0001. Sprendimą dėl sutarties nutraukimo pareiškėja apskundė Komisijai, kuri jos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja nesutiko su Agentūros teiginiais, kad ji nepasiekė Projekto tikslų ir uždavinių bei paraiškoje numatomų projekto rezultatų. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2009 m. gruodžio 31 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas ir kitų institucijų su šio projekto vykdymu susiję dokumentai patvirtina, kad visi Projekte nurodyti statiniai pastatyti ir yra pasiektas 100 proc. statybos darbų baigtumas. Agentūra minėtus dokumentus pripažino ir teisės aktų nustatyta tvarka jų neginčijo. Kompetentingų institucijų atlikti objektų (šiuo atvejų ir statinių apdailos darbų baigtumo) įvertinimai negali būti administracine tvarka Agentūros vertinami iš naujo. Vertinant nurodytas aplinkybes, statinių baigtumas (į kurį teisės aktų nustatyta tvarka įtraukiamas ir apdailos darbų vertinimas) neturėtų būti papildomai įrodinėjamas ir nelaikytinas ginčo objektu, todėl Projekto tikslas gaunant projekto rezultatą – pastatyti kaimo turizmo pastatus ir statinius – yra pasiektas ir pripažintinas neginčijamu faktu. Atlikus statybos darbus pagal atskirus objektus ir gavus higienos pasus pirties ir apgyvendinimo paslaugoms, apgyvendinimo ir konferencijų paslaugoms teikti, buvo pradėtos teikti kaimo turizmo paslaugos. Duomenų apie suteiktas kaimo turizmo paslaugas suvestinė ir buhalteriniai dokumentai įrodo, kad veikla buvo vykdoma. Rezultato pasiekimo data (2009 m. gruodžio 31 d. arba 2009 m. gruodžio 1 d.) nėra ir negali būti laikoma reikšmingu elementu Projekto tikslų įgyvendinime jau vien todėl, kad visas Projekto įgyvendinimas ne dėl jos kaltės buvo koreguojamas, t. y. Paramos sutarties sudarymas, valstybės paramos pervedimas buvo atliktas keliais mėnesiais vėliau, nei buvo tikėtasi pagal Projekto verslo plane nustatytus darbų atlikimo terminus. Agentūros iniciatyva pareiškėja 2009 m. balandžio 21 d. pasirašė su Agentūra susitarimą Nr. 5, kuriame nurodyta, kad, gavusi paramos lėšas iš Agentūros, pareiškėja įsipareigoja jas panaudoti projekto užbaigimui ir iki 2009 m. rugsėjo 30 d. visiškai užbaigti įgyvendinti Projektą, užtikrinant visų Projektui reikalingų išlaidų apmokėjimą. Pasirašydama susitarimą Nr. 5, pareiškėja tikėjo, kad paramos lėšas gaus artimiausiu laiku, planavo statybos darbus, toliau atkakliai siekė Paramos sutartyje numatytų tikslų ir uždavinių. Tačiau lėšos buvo gautos daugiau nei po 9 mėnesių, o po Susitarimo Nr. 5 iki paramos išmokėjimo praėjo daugiau kaip 2 mėnesiai, per kuriuos dėl investicinių lėšų trūkumo pareiškėja negalėjo įgyvendinti statybos darbų visa apimtimi. Būtent dėl pavėluoto paramos lėšų pervedimo, jų gavimo ir kaimo turizmo sodybos pastato statybos darbų apribojimo 2009 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėja pateikė prašymą Projekto įvykdymo terminą pratęsti iki 2009 m. gruodžio 1 d. Į prašymą buvo atsakyta tik 2010 m. lapkričio mėn. pabaigoje. Susitarimas Nr. 6 dėl Paramos sutarties pakeitimo, jame nustatant (Sutarties 2.2.1 punktas) naują projekto įgyvendinimo užbaigimo terminą, t. y. 2010 m. gruodžio 1 d., buvo pasirašytas 2010 m. lapkričio 25 d. Reikalavimas Projektą įgyvendinti dienos tikslumu, pačiai Agentūrai nesilaikant nustatytų terminų, yra nesąžiningas ir neteisingas, todėl vėlavimas negali būti sureikšmintas ir sutapatintas su Projekto tikslų neįgyvendinimu, nes tuomet Agentūros vėlavimus sudaryti sutartį (beveik dvejais metais vėliau) arba pervesti valstybės paramą (vėluojant metais) reikėtų vertinti analogiškai kaip sutarties sąlygų pažeidimą.
Pareiškėja rėmėsi ir ženkliu verslo aplinkos ir ekonominės situacijos pasikeitimu. Paraiška ES struktūrinių fondų finansinei paramai gauti pateikta 2004 m. spalio 7 d., bendra projekto vertė tuo metu buvo 2 580 586 litai, prašoma parama – 1 290 293 litai. Užbaigti statybos darbus ir vykdyti kaimo turizmo verslą buvo planuojama nuo 2005 m. vidurio. Kaimo turizmo rinkoje 2004–2005 metais paslaugų pasiūla buvo itin maža, todėl potencialių užsakovų susidomėjimas kaimo turizmo paslaugomis, kaip nauju produktu rinkoje, 2004–2005 metais buvo ženkliai didesnis. 2008 m. verslo aplinka iš esmės pakito, o sąlygos įgyvendinti Projektą ta pačia apimtimi ir tomis pačiomis sąlygomis tapo objektyviai neįmanomomis. Jei būtų pripažinta, kad paraiškos administravimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, derėtų pripažinti ir tai, jog, administravimą užtęsus ir Agentūrai sutartį su pareiškėja sudarius vėliau (t. y. praėjus 2 metams nuo paraiškos pateikimo), Agentūros reikalavimas įgyvendinti Projektą pakitusiomis sąlygomis nustatytu laiku, terminais ir planuota apimtimi yra neteisėtas ir diskriminuojantis vieną iš sutarties šalių (šiuo atveju – pareiškėją). Nukrypus nuo plane nustatytų terminų aritmetiškai perkelti statybos darbų atlikimą ir Projekto įgyvendinimą pakitusiomis ekonominėmis sąlygomis ta pačia apimtimi reikštų prieštarauti ekonominei logikai ir teisingumui. 2010 m., kurie Projekto pagrindu laikytini pirmaisiais ūkinės-ekonominės veiklos vykdymo metais, veiklai neabejotinai daro įtaką 2008–2009 metais įvykęs drastiškas apgyvendinimo paslaugų rinkos smukimas. Dėl šios aplinkybės pareiškėjai įsitvirtinti rinkoje tapo objektyviai itin sunku. Statybos darbų sąmata buvo surašyta ir rangovas parinktas, atsižvelgiant į 2004 m. kainas ir padėtį statybos verslo rinkoje. 2006 m. padėtis statybos verslo rinkoje iš esmės pasikeitė. Paraiškos teikimo metu 2004 m., planuojant kaimo turizmo veiklą, kuri tuo metu buvo naujas produktas, turintis mažą pasiūlą ir pradėjus kaimo turizmo paslaugų teikimą ekonominės krizės sąlygomis, negalima tikėtis vienodo rezultato, todėl Agentūros reikalavimas pasiekti suplanuotos veiklos mastą pakitusiomis verslo ir ekonomikos sąlygomis nėra realus ir teisiškai nėra motyvuotas.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigė, kad Projektui valstybės parama buvo suteikta ne Projekto plane nustatytu laiku ir ne tuomet, kai buvo sudaryta sutartis su Agentūra, t. y. 2006 m. sausio 19 d., o tik 2009 m. birželio 16 d., kas iš esmės įrodo, kad Projektą buvo verčiama įgyvendinti be valstybės pagalbos tik savo lėšomis (įskaitant ir banko 2006 m. gegužės 22 d. suteiktą paskolą). Pareiškėja pažymėjo, kad sutarties 2.3.1 punkto sąlyga neuždraudžia įkeisti Projekto objekto, o tik numato įkeitimo tvarką, t. y. įkeisti turtą galima gavus rašytinį Agentūros sutikimą. Pareiškėja sutinka, kad neprašė Agentūros sutikimo užstatyti turtą ir gauti paskolą investiciniam projektui įgyvendinti, tačiau dokumentuose, pateiktuose Agentūrai, pagrindė tokių veiksmų atlikimo reikalingumą. Negavusi pastabų dėl galimo Paramos sutarties sąlygų pažeidimo įkeičiant bankui turtą, pareiškėja laikė, kad Agentūra šiam veiksmui neprieštarauja. Agentūra, priimdama Projekto paraišką, kurioje numatytas ilgalaikio kredito gavimas iš banko Projektui įgyvendinti, įsipareigojo netrukdyti kredito gavimui. Net ir tada, kai buvo sudaryta sutartis su banku dėl paskolos suteikimo, o turto įkeitimas buvo viena iš sąlygų paskolai gauti, pareiškėja šių savo veiksmų neslėpė ir, įkeisdama kuriamą turtą (kaimo turizmo kompleksą), įkeitė tik tai, kuo pati teisėtai disponavo, nes valstybės parama jai tuomet dar nebuvo suteikta (valstybės pagalbos sulaukta tik praėjus trims su puse metų). Valstybės parama buvo skirta tik 2009 m. birželio 16 d., todėl ir Agentūros reikalavimas pastatyti statinius laiku ir vykdyti ūkinę veiklą ta apimtimi, kuri buvo planuota Projekto paraiškoje ir jo verslo plane reikštų reikalauti pripažinti, jog pareiškėja buvo ir yra pajėgi Projektą vykdyti be valstybės finansinės paramos. Tai neatitinka pateikto Projekto, nes pareiškėja nustatytu laiku ir terminais bei apimtimi Projektą galėjo įvykdyti tik laiku suteikus valstybės pagalbą. Tolimesnė Projekto įgyvendinimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, ar pareiškėja ir toliau galės disponuoti suteikta valstybės pagalba. Nutraukus Sutartį ir pradėjus lėšų išieškojimą, jis būtų nukreiptas į Projekto objektą, kas lemtų visų Projekto tikslų degeneraciją į lygmenį, buvusį iki Projekto įgyvendinimo pradžios.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą NMA nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog Projektas turėtų būti laikomas baigtu, nepagrįstas. Projektas, kaip nurodyta Paramos sutarties 2.2.1 punkte, turėjo būti įvykdytas iki 2009 m. gruodžio 1 d., t. y. iki šios dienos turėjo būti pasiekti visi Projekte numatyti tikslai bei būsimi rezultatai – pastatytas bei įrengtas kaimo turizmo kompleksas ir pradėtos teikti kaimo turizmo paslaugos. Ši parama yra skirta kaimo turizmo rėmimui, t. y. remiamos veiklos, remiantis Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935. Remiantis Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento priedo 2.2.5 skyriumi, remiamos veiklos yra kaimo turizmo ir poilsio paslaugos. Investicijos, padarytos iš paramos lėšų, turi būti skiriamos ir panaudojamos kaimo turizmo paslaugų teikimui, o ne vien tik fiziniam pastatų pastatymui. Pareiškėja savo Projekte kaip vieną iš uždavinių yra numačiusi įvairių paslaugų teikimą, kurios, siekiant laiku pabaigti Projektą ir laikytis Paramos sutarties 4.2.1 punkte numatyto reikalavimo, turėjo būti pradėtos teikti iki Paramos sutartyje nurodytos Projekto įgyvendinimo pabaigos, t. y. 2009 m gruodžio 1 d. Paaiškino, jog fizinis statinių baigtumas negali būti tapatinamas su Projekto baigtumu, taigi Projekte išvardyti statiniai turi būti ne tik valstybės įstaigų pripažinti tinkamais naudoti ir baigtais, tačiau taip pat ir eksploatuojami, vykdant Projekte numatytą veiklą. Pareiškėjos teiginys, kad Projekto veiklą ji vykdo jau nuo 2008 m. spalio 24 d., t. y. teikia pirties ir apgyvendinimo paslaugas, yra klaidingas ir neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjos 2009 m. sausio 28 d. Agentūrai pateiktoje metinėje Projekto įgyvendinimo ataskaitos ketvirtoje lentelėje pareiškėja yra nurodžiusi, kad „veikla dar nevykdoma ir rezultatas dar nepasiektas”. Vilniaus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo paskirtos komisijos sudarytas pripažinimo tinkamu naudotis aktas buvo gautas tik 2009 m. gruodžio 31 d., taigi apgyvendinimo ir kaimo turizmo paslaugos galėjo būti teikiamos tik nuo šios datos. Pareiškėjos pateiktos sąskaitos faktūros už paslaugas, kurių ji tuo metu neturėjo teisės teikti, tik su pačios pareiškėjos rekvizitais ir tik jos parašu, negali būti laikomos įrodymu, kad pareiškėja paslaugas pradėjo teikti laiku, t. y. iki Projekto įgyvendinimo pabaigos.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog tai, kad pareiškėja paramos lėšas gavo tik 2009 m. birželio 16 d., yra Agentūros kaltė ir kad Agentūra taip pažeidė Paramos sutartį. Pareiškėja mokėjimo prašymą Agentūrai pateikė 2008 m. rugsėjo 29 d. Gavus mokėjimo prašymą, Agentūroje buvo atliekamas jo vertinimas, kurio metu buvo nustatyti Mokėjimo prašymo trūkumai, t. y. su mokėjimo prašymu nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Siekdama pašalinti trūkumus, Agentūra pareiškėjai išsiuntė raštus, kuriais prašė pateikti trūkstamus dokumentus. Reikalingi dokumentai buvo gauti tik 2009 m. kovo 24 d., todėl nuo šios dienos per 60 kalendorinių dienų Agentūra turėjo įvertinti mokėjimo prašymą ir pridedamus dokumentus bei pateikti mokėjimo paraišką tarpinei institucijai. Agentūra minėtus veiksmus atliko ir mokėjimo paraišką tarpinei institucijai pateikė 2009 m. balandžio 29 d., taigi laikydamasi minėto 60 dienų termino. Valstybės iždas pareiškėjai paramos lėšas pervedė 2009 m. birželio 12 d. Dėl kokių priežasčių užtruko paramos lėšų išmokėjimas iš Valstybės iždo sąskaitos, Agentūra duomenų neturi ir už tai neatsako. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja, pasirašydama su Agentūra Paramos sutartį, įsipareigojo, jog be Agentūros sutikimo neįkeis, neperleis turto ar kitaip nesuvaržys daiktinių teisių į turtą, kuriam yra suteikiama parama penkerius metus nuo Paramos sutarties pasirašymo dienos. Paramos sutarties 3.1 punkte yra nurodyta, kad parama bus suteikta tam tikroms investicijoms (kaimo turizmo ir maitinimo pastato, pirties, poilsio nameliams), o, vadovaujantis Paramos sutarties 3.6 punktu, paramos lėšų išmokėjimas yra orientuotas į ateitį, t. y. investicijos bus kompensuojamos po to, kai bus patirtos atitinkamos išlaidos, įvertinus mokėjimo prašymą. Taigi turtas, kuris yra numatytas įsigyti Paramos sutarties 3.1 punkte, vėliau kompensuojamas iš paramos lėšų, todėl jis yra laikomas turtu, kuriam įsigyti suteikiama parama, nors jis ir buvo įsigytas prieš paramos lėšų išmokėjimą ir tai, kad tam tikrą laiką paramos lėšos dar nebuvo pervestos, nesuteikė pareiškėjai teisės tuo laikotarpiu nesilaikyti sutartinių įsipareigojimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos J. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kyla dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 3R-114 (2010/05-4R-144) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. BR6-(10.42)-2488 ,,Dėl paramos sutarties nutraukimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir atitinkamai Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 3R-114 (2010/05-4R-144) teisėtumą ir pagrįstumą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 „Dėl Projektų, finansuojamų įgyvendinant Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemones, teikimo, vertinimo ir atrankos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių nuostatas, taip pat į Paramos sutarties ir pareiškėjos pateiktos Paraiškos ES struktūrinių fondų finansinei paramai gauti nuostatas. Teismas pabrėžė, jog, kaip matyti iš atsakovo sprendimo turinio, Paramos sutartis buvo nutraukta dėl to, kad, atsakovo manymu, pareiškėja per Paramos sutartyje įtvirtintą terminą nepasiekė Projekto tikslų ir uždavinių bei paraiškoje numatomų projekto rezultatų. VAGK sprendime pagrįstai nurodė, kad Projekto tikslas nėra vien statinių statyba, nes Projekto santraukoje nustatytas pagrindinis projekto tikslas - ūkio gamybinės bazės įkūrimas ir modernizacija, dėl kurios bus sukurtos efektyvios galimybės verslo plėtrai kaimo vietovėje bei didesnė paslaugų vertė.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja taip pat teigė, kad lėšos buvo gautos daugiau nei po 9 mėnesių, o po Susitarimo Nr. 5 iki paramos išmokėjimo praėjo daugiau kaip 2 mėnesiai, per kuriuos dėl investicinių lėšų trūkumo pareiškėja negalėjo įgyvendinti visų statybos darbų. Šis pareiškėjos skundo motyvas atmestinas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad Agentūra Projekto įgyvendinimo terminus atidėdavo, atsižvelgdama į pareiškėjos prašymus. Tokie susitarimai dėl sutarties keitimo buvo sudaromi abiejų šalių sutarimu. Teismo vertinimu, taip pat pareiškėja teigė, kad atlikus statybos darbus pagal atskirus objektus ir gavus higienos pasus pirties ir apgyvendinimo paslaugoms, apgyvendinimo ir konferencijų paslaugoms teikti, buvo pradėtos teikti kaimo turizmo paslaugos. Duomenų apie suteiktas kaimo turizmo paslaugas suvestinė ir buhalteriniai dokumentai įrodo, kad veikla buvo vykdoma.
Teismas atkreipė dėmesį į tau, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo paskirtos komisijos sudarytas pripažinimo tinkamu naudotis aktas buvo išduotas 2009 m. gruodžio 31 d., todėl apgyvendinimo ir kaimo turizmo paslaugos galėjo būti pradėtos teikti tik nuo šios dienos, o pagal Paramos sutarties 2.2.1 punktą Projektas turėjo būti įvykdytas iki 2009 m. gruodžio 1 d. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2010 m. kovo 24 d. rašte Nr. S-774 pripažino, jog Trakų visuomenės sveikatos priežiūros centras nebuvo išdavęs leidimo-higienos paso kaimo turizmo komplekso statinio pagrindinio pastato (2007 m. liepos 20 d. pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre Nr. 44-103269 vadinamo „poilsio kompleksu“, plane pažymėto 1K2/p) vykdomai veiklai. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėja pažeidė Paramos sutarties 2.2.1 punkto nuostatas.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog kiek tai susiję su atsakovo sprendime nurodyto Paramos sutarties 2.3.1 punkto, reikalaujančio, kad projekto vykdytojas be Agentūros rašytinio sutikimo jokiu būdu neperleistų, neįkeistų turto ar jokiu kitokiu būdu nesuvaržytų daiktinių teisių į turtą, kuriam įsigyti yra suteikiama parama, pažeidimo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad minėta Paramos sutarties 2.3.1 punkto nuostata įtvirtina būtent pareiškėjos pareigą gauti atsakovo sutikimą dėl turto įkeitimo. Atitinkamai įrodinėjimo našta, kad toks sutikimas buvo gautas, tenka pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sutikimas buvo gautas. Raštas su prašymu leisti įkeisti turtą bankui gautas Agentūroje nebuvo, todėl ir leidimas įkeisti turtą bankui nebuvo išduotas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėja pažeidė Paramos sutarties 2.3.1 punkto nuostatas.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Komisija skundžiamame sprendime konstatavo, kad Paramos sutarties 2.3.1 punkto nuostata yra esminė. Tačiau CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Tai ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-31097/2003; 2004 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-317/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007 ir kt.). Dėl to teismas neprivalo aiškintis, ar sutarties pažeidimas pripažintinas esminiu pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikdamas paaiškinimą dėl vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų ir jų taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus. Teisė nutraukti sutartį tokiu atveju nesiejama su esminio sutarties pažeidimo sąlyga, todėl šioje byloje nėra reikšminga aplinkybė, ar Paramos sutarties 2.3.1 punkto nuostata yra esminė.
Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Agentūra 2010 m. balandžio 26 d. sprendime Nr. BR6-(10.42)-2488 ,,Dėl paramos sutarties nutraukimo” pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, nesilaikydama Sutarties 2.2.1, 2.3.1 bei 4.2.1 punktų reikalavimų, vadovaujantis Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033, 211.15 punktu bei sutarties 7.1.17 punktu, padarė jos pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos padaryta išvada, kad pareiškėja nesilaikė Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų yra pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo naikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. BR6-(10.42)-2488 ,,Dėl paramos sutarties nutraukimo“. Vyriausioji administracinių ginčų komisija tinkamai įvertino ir taikė norminius teisės aktus, todėl skundžiamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir, remiantis pareiškėjos nurodytais argumentais, skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja J. V., atstovaujama advokatės Virginijos Kondratienės, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies nuostatas, jo sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas, kadangi jį priimdamas pirmosios instancijos teismas neanalizavo faktinių bylos aplinkybių pareiškėjos ir Agentūros teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų nuostatų kontekste. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatas, kadangi priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino teismo posėdyje pareiškėjos pateiktų paaiškinimų, savo sprendime jų neanalizavo ir apskritai apie juose pateiktus įrodymus sprendime neužsiminė, neatsakė ir į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus, pvz., dėl proporcingumo principo taikymo skiriant valstybės ir ES paramą.
2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas visapusiška teisės aktuose įtvirtintų nuostatų analize . Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nepakanka remtis tik Taisyklių 211.15 punkto nuostatomis. Šios bylos faktinių aplinkybių analizei svarbios ir kitos teisinės sąvokos (pvz., projekto įgyvendinimo laikotarpis - kaip jis apibrėžiamas šiame teisės akte), taip pat nuostatos, susijusios su paramos skyrimu, jos įsisavinimu, Projekto vykdymą reglamentuojančios nuostatos. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendime nėra atliktas visapusiškas faktinių aplinkybių tyrimas ir jų vertinimas teisinio reguliavimo kontekste, todėl jo išvados nėra teisėtos ir pagrįstos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą objektyviomis aplinkybėmis sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, jį tinkamai pritaikė faktinėms bylos aplinkybėms, atsakė į visus pagrindinius pareiškėjos reikalavimus ir dėl to naikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. BR6-(10.42)-2488 ,,Dėl paramos sutarties nutraukimo”, kuriuo buvo nutraukta tarp atsakovo ir pareiškėjos 2006 m. sausio 19 d. sudaryta paramos sutartis Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/001.
Ginčijamas sprendimas grindžiamas dviem aspektais: 1. kad pareiškėja, iki Paramos sutartyje nurodyto termino - 2009 m. gruodžio 1 d., nepasiekė Projekto tikslų ir uždavinių, tuo pažeisdama Paramos sutarties 2.2.1 ir 4.2.1 punktų reikalavimus; 2. kad pareiškėja negavusi atsakovo raštiško sutikimo, bankui įkeitė Paramos sutartimi finansuojamo projekto turtą, tuo pažeisdama Paramos sutarties 2.3.1 punkto reikalavimus.
Pagal Paramos sutarties (su 2009 m. lapkričio 25 d. pakeitimais) 2.2.1 ir 4.2.1 punktų reikalavimus „Parama Projekto vykdytojui suteikiama su ta sąlyga, jei Projekto vykdytojas <...> įvykdys Projektą iki 2009 m. gruodžio 1 d.“ (2.2.1 punktas); „Projekto vykdytojas privalo <...> laikydamasis Projekto tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta Paraiškoje ir verslo plane“ (4.2.1 punktas).
Iš šių Paramos sutarties nuostatų matyti, kad jomis yra apibrėžtas projekto, kuriam suteikiama parama, įvykdymo terminas - iki 2009 m. gruodžio 1 d., bei jo apimtis – projekto įgyvendinimas pagal paraiškos ir verslo plano aprašymą, laikantis Projekto tikslų ir uždavinių.
Iš minėtų dokumentų (paraiškos ir verslo plano aprašymo) bei paties Projekto matyti, kad pagrindinis šio projekto tikslas yra įkurti kaimo turizmo, kaip ūkinės veiklos, gamybinę bazę bei sukurti efektyvias galimybes verslo plėtrai kaimo vietovėje, teikiant apgyvendinimo paslaugas, kurios turi atitikti veterinarijos, higienos ir sanitarijos reikalavimus ir aukštos kokybės paslaugas (t. 1 b. l. 103-164).
Apibendrinus, darytina išvada, kad pagal aptartas Paramos sutarties nuostatas, pareiškėja iki 2009 m. gruodžio 1 d. privalėjo įkurti kaimo turizmo gamybinę bazę, kuria būtų sukurtos sąlygos pradėti vykdyti kaimo turizmo ūkinę veiklą, atitinkančią reikiamus veterinarijos, higienos, sanitarijos ir kitus reikalavimus.
Pagal Paramos sutarties 2.3.1 punkto reikalavimus „Projekto vykdytojas be Agentūros rašytinio sutikimo jokiu būdu neperleis, neįkeis turto ar kitokiu būdu nesuvaržys daiktinių teisių į turtą, kuriam įsigyti yra suteikiama parama 5 (penkis) metus nuo Sutarties pasirašymo datos“.
Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra draudimas neįkeisti turto be Agentūros rašytinio sutikimo.
Iš paminėtų Paramos sutarties 2.3.1 punkto nuostatų matyti, kad yra draudžiama Projekto vykdytojui įkeisti turtą, kuriam įsigyti yra suteikiama parama 5 (penkis) metus nuo Sutarties pasirašymo datos be Agentūros rašytinio sutikimo, t. y., iš principo toks įkeitimas gali būti atliktas, tačiau tam veiksmui atlikti turi būti gautas Agentūros rašytinis sutikimas.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja 2006 m. gegužės 22 d., t. y. po Paramos sutarties sudarymo, iš AB Šiaulių banko gavo 2 500 000 Lt kreditą, skirtą Projekto įgyvendinimui bei įkeitė nekilnojamąjį turtą, esantį Projekto dalyku (t. 3 b. l. 183-188). Tai lemia, kad pareiškėja, prieš įkeisdama minėtą turtą, privalėjo gauti iš atsakovo rašytinį sutikimą. Byloje tokio tam reikalui skirto atsakovo specialiai parašyto sutikimo nėra. Pareiškėja iš esmės neginčija, kad negavo iš atsakovo tokio rašytinio sutikimo, tačiau nurodo, jog dėl tokio sutikimo gavimo 2006 m. kovo mėnesį kreipėsi į atsakovą ir pastarasis sutiko dėl turto įkeitimo.
Iš bylos matyti, kad atsakovas 2009 m. balandžio 23 d. patikrino bei įvertino pareiškėjos 2008 m. lapkričio 26 d. prašymą dėl paramos sumokėjimo, tuo reikalu surašydamas „Mokėjimo prašymo tikrinimo ir tvirtinimo lapą“, kuriame konstatavo, jog „Gavus iš AB „Šiaulių bankas“ paskolą, Projekto vykdytojas pilnai atsiskaitė už statybos darbus. Bankui už suteiktą kreditą įkeistas Paramos sutartyje numatytas įsigyti turtas. Pareiškėja gavo NMA leidimą dėl turto įkeitimo“ (VAGK bylos 11 t. b. l. 16-22).
Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui bent jau ne vėliau, kaip nuo 2009 m. balandžio 23 d. buvo žinoma apie tai, jog pareiškėja yra įkeitusi byloje aptariamą nekilnojamąjį turtą bankui.
Iš bylos taip pat matyti, kad atsakovas su pareiškėja 2009 m. lapkričio 25 d. pasirašė Paramos sutarties pakeitimą Nr. 6, kuriuo Paramos sutarties įvykdymo terminą pratęsė iki 2009 m. gruodžio 1 d. (t. 1. b. l. 27-28).
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad atsakovas pripažįsta bei nurodo, kad iki minėto Paramos sutarties pakeitimo Nr. 6, jam buvo žinoma apie įvykusį 2006 m. gegužės 22 d. turto įkeitimą, kai jis 2009 m. rugpjūčio 31 d. atitinkamą informaciją gavo iš AB „Šiaulių bankas“ ir nekilnojamojo turto registro.
Visa tai įrodo, kad atsakovas, žinodamas apie Paramos dalykui priskiriamo nekilnojamojo turto įkeitimą bankui be jo raštiško sutikimo, t. y., apie įvykusį Paramos sutarties 2.3.1 punkto pažeidimą, sutiko toliau tęsti bei tęsė su pareiškėja šią sutartį. Toks atsakovas elgesys teisine prasme reiškia, kad jis sutiko (išreiškė valią), jog sutartis būtų toliau vykdoma (tęsiama), esant įkeistam nekilnojamajam turtui, kuris priskirtinas Paramos dalykui.
Iš viso to darytina išvada, kad atsakovas, 2009 m. lapkričio 25 d. pasirašydamas Paramos sutarties pakeitimą Nr. 6, kuriuo Paramos sutarties įvykdymo terminą pratęsė iki 2009 m. gruodžio 1 d., Paramos sutarties 2.3.1 punkto taikymo prasme, pareiškėjai raštu išreiškė savo valią (sutikimą) dėl nekilnojamojo turto įkeitimo.
Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo išvados, kad esminiai buvo pažeisti Paramos sutarties 2.3.1 punkto reikalavimai bei kad šis pažeidimas sudarė pagrindą nutraukti Paramos sutartį, yra nepagrįstos bei neteisingos.
Byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėja iki nurodyto termino (2009 m. gruodžio 1 d.) neįvykdė Paramos sutarties sąlygų, t. y., pagal teisės aktų reikalavimus iki 2009 m. gruodžio 1 d. neįkūrė kaimo turizmo gamybinės bazės, kuria būtų sukurtos sąlygos pradėti vykdyti kaimo turizmo ūkinę veiklą, atitinkančią reikiamus veterinarijos, higienos, sanitarijos ir kitus reikalavimus.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tik 2009 m. gruodžio 31 d. Statybos valstybinės priežiūros komisija tinkamais naudoti pripažino poilsio kompleksą 1K2p, rūsį R, priestatą, antstatą, terasą, du poilsio namus, pastogių patalpas, priestatus, poilsio namelį, pirtį, esančius Markutiškių kaime, Trakų raj. (VAGK byla, t. 1 b. l. 48-51). Atsakovo atliktais 2009 m. gruodžio 4 d.; 2010 m. vasario 20 d. patikrinimais taip pat buvo nustatyta, kad poilsio namuose nebaigti smulkūs apdailos darbai.
Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja pažeidė Paramos sutarties sąlygas ir tai atsakovui galėjo sudaryti teisinį pagrindą, pareiškėjos atžvilgiu taikyti vieną iš poveikio priemonių, numatytų Paramos sutarties 7 punkte – sustabdyti paramos teikimą; nutraukti jos teikimą bei reikalauti grąžinti paramą ir pan..
Šio pobūdžio sutarčių sudarymo, vykdymo, nutraukimo ir kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 patvirtintos Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklės.
Ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu (tiek sudarant Paramos sutartį, tiek priimant ginčijamą 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą), galiojo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1K-390 redakcijos taisyklės, kurių 212 – 213 punktai nustatė, kad „Įgyvendinančioji institucija, nustačiusi ir/arba gavusi informacijos, jog esama Taisyklių 211 punkte išvardytų pažeidimų, per 10 darbo dienų nuo tokios informacijos gavimo atlieka papildomą projekto vykdytojo gautų dokumentų patikrinimą ir/arba patikrą vietoje.“;<...> „atlikusi papildomą projekto vykdytojo gautų dokumentų patikrinimą ir/arba patikrą vietoje ir nustačiusi tam tikrų pažeidimų, nustato projekto vykdytojui terminą (ne ilgesnį kaip 10 darbo dienų), per kurį nustatyti pažeidimai turi būti ištaisyti, jei, jos nuomone, nustatytus pažeidimus galima ištaisyti, sustabdo projekto vykdytojo pateiktų mokėjimo prašymų nagrinėjimą ir prašo tarpinės institucijos sustabdyti paramos lėšų išmokėjimą, kol projekto vykdytojas pašalins nustatytus pažeidimus. Jei nustatytų pažeidimų, įgyvendinančiosios institucijos nuomone, ištaisyti neįmanoma, taip pat jei projekto vykdytojas per nustatytą terminą pažeidimų nepašalina, ji nedelsdama apie tai informuoja tarpinę instituciją bei siūlo“ <...> priimti atitinkamą sprendimą.
Pagal minėtų taisyklių 215 punktą „Tarpinė institucija, gavusi vieną iš Taisyklių 213 punkte nurodytų įgyvendinančiosios institucijos pasiūlymų, nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 10 darbo dienų išnagrinėja šį pasiūlymą ir priima sprendimą: <...> jei paramos sutartis yra dvišalė: sustabdyti paramos lėšų išmokėjimą, kol projekto vykdytojas pašalins nustatytus pažeidimus; pritarti paramos sutarties nutraukimui ir reikalavimui grąžinti sumokėtas paramos lėšas; sumažinti paramą projekto vykdytojui ir/arba pritarti reikalavimui grąžinti sumokėtų paramos lėšų dalį; įgyvendinančiosios institucijos siūlymą atmesti kaip nepagrįstą; kitą sprendimą.“
Taisyklių 216 punkte taip pat nustatyti kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti minėtos institucijos, priimdamos sprendimus dėl tolesnio paramos projekto likimo, o būtent, „Tarpinė ir įgyvendinančioji institucijos, priimdamos sprendimą dėl netinkamai įgyvendinamų projektų, atsižvelgia į tai, ar projektas įgyvendinamas netinkamai dėl projekto vykdytojo kaltės bei aplaidumo ar dėl objektyvių aplinkybių, kurių buvo neįmanoma numatyti teikiant projekto paraišką.“
Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad paramos sutarties nutraukimas ir reikalavimas grąžinti sumokėtas paramos lėšas už padarytus pažeidimus projekto vykdymo metu, nėra vienintelė poveikio priemonė, kurią gali taikyti atsakingos institucijos projekto vykdytojams. Teisės aktais atsakovui suteikta kompetencija priimti ir kitokio pobūdžio (švelnesnio) priemones, kaip antai, suteikti galimybę per tam tikrą terminą pašalinti pažeidimus; sustabdyti paramos lėšų išmokėjimą, kol projekto vykdytojas pašalins nustatytus pažeidimus; sumažinti paramą projekto vykdytojui ir/arba pritarti reikalavimui grąžinti sumokėtų paramos lėšų dalį; priimti „kitą sprendimą“, kuriuo pažeidimų pašalinimo klausimas būtų išspręstas ir kitais, nei paminėti, būdais.
Be to, atsakovas yra įpareigotas, skirdamas vieną iš paminėtų poveikio priemonių, atsižvelgti ir į padarytų pažeidimų pobūdį – ar juos galima ištaisyti, ar ne; į projekto vykdytojo kaltę dėl netinkamai vykdomo projekto; ar yra objektyvių aplinkybių, kurių buvo neįmanoma numatyti teikiant projekto paraišką, ir pan., t. y., reikalaujama, kad skiriama poveikio priemonė atitiktų padaryto pažeidimo pobūdį.
Paramos sutarties nutraukimas ir reikalavimas grąžinti sumokėtas paramos lėšas pagal pasekmes yra sunkiausia poveikio priemonė. Paprastai ji turėtų būti skiriama, kai kitomis poveikio priemonėmis yra negalima pasiekti, jog būtų įgyvendinti konkretaus paramos projekto tikslai ir uždaviniai, t.y., kai padaryti pažeidimai prieštarauja šiems tikslams ir uždaviniams, dėl ko paramos projektas gali nepasiekti tų tikslų ir uždavinių dėl kurių jis buvo sukurtas.
Pavyzdžiui, tai galėtų būti tokie pažeidimai, kaip nustojimas vykdyti projektą (Taisyklių 211.4. punktas); pakeitimas pagal sutartį remiamos veiklos (Taisyklių 211.6. punktas), kurių (pažeidimų) pats pobūdis parodo, kad yra nebesiekiama paramos projekto uždavinių ir tikslų.
Kaip minėta, pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdis pasireiškia tuo, kad ji iki nurodyto termino (2009 m. gruodžio 1 d.) neįvykdė Paramos sutarties sąlygų, t. y., pagal teisės aktų reikalavimus iki 2009 m. gruodžio 1 d. neįkūrė kaimo turizmo gamybinės bazės, kuria būtų sukurtos sąlygos pradėti vykdyti kaimo turizmo ūkinę veiklą, atitinkančią reikiamus veterinarijos, higienos, sanitarijos ir kitus reikalavimus.
Iš ginčijamo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. BR6-(10.42)-2488 ,,Dėl paramos sutarties nutraukimo” matyti, kad jame nėra analizuotos aplinkybės dėl kurių savalaikiai nebuvo įgyvendintas projektas, ar yra dėl to pareiškėjos kaltė bei aplaidumas, ar egzistavo kitos aplinkybės nepriklausančios nuo pareiškėjos valios.
Aplinkybių, kurios sudarytų pagrįstą pagrindą manyti, jog dėl šio pažeidimo nebėra galimybės pasiekti projekte numatytų tikslų ir uždavinių, ar kad pareiškėja nutraukė šio projekto vykdymą ir pan., atsakovas nepateikė bei nenurodė ir teisminio nagrinėjimo metu. Šiuo atveju, jo pozicija pasireiškia tik formaliu padaryto pažeidimo fakto konstatavimu.
Byloje nustatyta, kad pagal tarp pareiškėjos ir atsakovo 2009 m. balandžio 21 d. pasirašyto susitarimo Nr.5 sąlygas, pareiškėjai turėjo būti suteikta 1 290 293 Lt parama, o projektas įvykdytas iki 2009 m. rugsėjo 30 d.. Reikiamos paramos lėšos pareiškėjai pervestos tik 2009 m. birželio 16 d., t. y., iki projekto įvykdymo pabaigos likus trys su puse mėnesio. 2009 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėja, kreipėsi į atsakovą prašydama pratęsti projekto įvykdymo terminą, tai pagrįsdama tuo, kad nuo lėšų gavimo iki įvykdymo termino pabaigos buvo likęs per trumpas laikas atlikti visiems statybų darbams. Šis pareiškėjos prašymas buvo patenkintas 2009 m. lapkričio 25 d., tuo reikalu pasirašant Paramos sutarties pakeitimą Nr. 6, kuriuo Paramos sutarties įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. gruodžio 1 d..
Iš šių faktinių aplinkybių matyti, kad projekto įvykdymui pareiškėjai buvo suteiktas pakankamai trumpas laikas, nes realiai lėšos kaimo turizmo objektų statybai buvo suteiktos 2009 m. birželio 16 d., o projektas turėjo būti įvykdytas iki 2009 m. gruodžio 1 d., t. y., per penkis su virš mėnesius pareiškėja turėjo atlikti statybos darbų už 1 290 293 Lt.
Minėta, kad 2009 m. gruodžio 31 d. Statybos valstybinės priežiūros komisija tinkamais naudoti pripažino poilsio kompleksą 1K2p, rūsį R, priestatą, antstatą, terasą, du poilsio namus, pastogių patalpas, priestatus, poilsio namelį, pirtį, esančius Markutiškių kaime, Trakų raj. , o atsakovo atliktais 2009 m. gruodžio 4 d.; 2010 m. vasario 20 d. patikrinimais buvo nustatyta tik tai, kad poilsio namuose nebaigti smulkūs apdailos darbai.
Įvertinus aptartas aplinkybes darytina išvada, kad byloje yra nenustatyta akivaizdi pareiškėjos kaltė bei aplaidumas dėl nesavalaikiai įvykdyto projekto, o šio pažeidimo padarymą galėjo sąlygoti ir nuo jos nepriklausančios aplinkybės – trumpi terminai per kuriuos turėjo būti įgyvendintas projektas bei užtrukęs paramos suteikimas (statybos darbų finansavimas).
Byloje duomenų, kad pareiškėja būtų nutraukusi projekte numatytą veiklą, pakeitusi šios veiklos pobūdį, paramos lėšas panaudojusi ne pagal paskirtį ir pan., nėra. Priešingai, byloje pateikti duomenys – buhalterinės apskaitos dokumentai, patvirtina, kad pareiškėja vykdė kaimo turizmo veiklą iki 2009 m. gruodžio 31 d. bei kad ją ir tebevykdo, tuo įgyvendindama šio paramos projekto uždavinius ir tikslus (t. 1 b. l. 29-102).
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovo pareiškėjai paskirta aptariama poveikio priemonė yra neadekvati tiems tikslams kurių turi būti siekiama ją taikant (užkardyti pažeidimus, kurie prieštarauja paramos projekto tikslams ir uždaviniams ir pan..). Tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėjai paskirta poveikio priemonė savo griežtumu yra neproporcinga, jos padaryto pažeidimo pobūdžiui, dėl ko negali būti pripažinta pagrįsta bei teisinga.
Dėl paminėto pareiškėjos reikalavimas panaikinti ginčijamą Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. BR6-(10.42)-2488 ,,Dėl paramos sutarties nutraukimo” tenkinamas, priimant byloje naują sprendimą, kuriuo naikinami tiek ikiteisminės, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai, kuriais netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 143 str.).
Pareiškėjos reikalavimas „pripažinti projektą ,,J. V. modernus kaimo turizmo kompleksas” Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01-04/0/0001 laiku ir tinkamai užbaigtu, atsižvelgiant į faktines projekto įgyvendinimo aplinkybes“ netenkintinas, nes tokio pobūdžio klausimo išsprendimas, teismine tvarka galėtų būti atliekamas tik tais atvejais, kai kompetentingos viešojo administravimo institucijos atsisakytų tai padaryti, ar panaikintų su tuo susijusį sprendimą, t. y., kol šio pobūdžio klausimas nėra išspręstas viešojo administravimo institucijų, teismas nėra kompetentingas už šias institucijas priiminėti sprendimų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:
pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 3R-114 ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. BR6-(10.42)-2488 ,,Dėl paramos sutarties nutraukimo”.
Likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.