Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams Jonui Burneikiui, Leonorai Vasiliauskienei, Jolantai Savickaitei, Vytautui Kupcikevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo

Dž.J.pagal LR BK 260 str. 1 d. išteisintas nenustačius jo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme.

M.K. pagal LR BK 260 str. 1 d. išteisintas nenustačius jo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme.

E.V. pagal LR BK 260 str. 1 d. išteisintas nenustačius jo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dž.J., M.K. ir E.V. buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 260 str. 1 d.

Dž.J. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su E.V., tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,336 gramo kanapių ir psichotropinę medžiagą – 0,554 gramo metamfetamino. Šias medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti, laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje, o 2004 m. sausio 22 d., jas neteisėtai iš laikymo vietos atgabeno į Kupiškio m. Mažylio gt. Nr. 4 namo laiptinę ir ten, apie 12 val., jas neteisėtai už 150 Lt pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su E.V., tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą – 1,708 gramo metamfetamino, kurią, turėdamas tikslą parduoti, laikė tyrimo nenustatytoje vietoje, o 2004 m. sausio 31 d., šią medžiagą, turėdamas tikslą parduoti, iš laikymo vietos atgabeno į Kupiškio m. Šimonio gt. Nr. 6 namo kiemą ir ten, apie 12 val. 20 min., automobilyje neteisėtai už 250 Lt pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su M.K., tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,327 gramo kanapių, kurią 2004 m. sausio 31 d., apie 12 val. 40 min., Kupiškio m. Vytauto gt. Nr. 21 namo kieme, prie Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, automobilyje neteisėtai už 50 Lt pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su M.K., tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,320 gramo kanapių ir psichotropinę medžiagą – 2,010 gramo metamfetamino, šias medžiagas laikė (duomenys neskelbtini) esančiuose M.K. namuose, o 2004 m. vasario 4 d., apie 13 val., tas medžiagas atgabeno į Kupiškio m. Vilniaus gt. Nr. 36 namo kiemą ir automobilyje už 300 Lt neteisėtai pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

M.K. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su Dž.J., 2004 m. sausio 31 d., apie 9 val., Kupiškio m. Lauko gt. esančioje turgavietėje iš tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,327 gramo kanapių, kurią neteisėtai laikė (duomenys neskelbtini) esančiame savo bute, o 2004 m. sausio 31 d., turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai tą medžiagą iš laikymo vietos atgabeno į Kupiškio m. Vytauto gt. Nr. 21 namo kiemą, prie Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, ir ten, apie 12 val. 40 min, automobilyje už 50 Lt neteisėtai pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su Dž.J., 2004 m. sausio 31 d., apie 9 val., Kupiškio m. Lauko gt. esančioje turgavietėje iš tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 1,180 gramo kanapių ir psichotropinę medžiagą – 2,279 gramo metamfetamino, šias medžiagas, turėdamas tikslą parduoti, laikė (duomenys neskelbtini) esančiame savo bute, o 2004 m. vasario 4 d., apie 13 val., tas medžiagas gabeno į Kupiškio m. Vilniaus gt. Nr. 36 namo laiptinę ir ten dalį tų medžiagų – 0,320 gramo kanapių bei 2,010 gramo metamfetamino už 300 Lt neteisėtai pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį. Likusį kiekį narkotinės medžiagos – 0,860 gramo kanapių ir psichotropinės medžiagos – 0,269 gramo metamfetamino jis laikė sportinio bliuzono kišenėje, kol 2004 m. vasario 4 d., apie 13 val. 54 min., tas medžiagas kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

E.V. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su Dž.J., tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,336 gramo kanapių ir psichotropinę medžiagą – 0,554 gramo metamfetamino. Šias medžiagas, turėdamas tikslą parduoti, laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje, o 2004 m. sausio 22 d., turėdamas tikslą parduoti, jas neteisėtai iš laikymo vietos atgabeno į Kupiškio m. Mažylio gt. Nr. 4 namo laiptinę ir ten, apie 12 val., jas neteisėtai už 150 Lt pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su Dž.J., tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą – 1,708 gramo metamfetamino, kurią, turėdamas tikslą parduoti, laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje, o 2004 m. sausio 31 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, iš laikymo vietos atgabeno į Kupiškio m. Šimonio gt. Nr. 6 namo kiemą ir ten, apie 12 val. 20 min., automobilyje neteisėtai už 250 Lt pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Išnagrinėjęs šią bylą, pirmosios instancijos teismas visų trijų kaltinamųjų Dž.J., M.K. ir E.V. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį nenustačius, kad šie asmenys dalyvavo nusikalstamų veikų padaryme. Nuosprendyje nurodoma, kad kaltinamųjų kaltė šioje byloje buvo grindžiama liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymais, šių liudytojų atliktų nusikalstamas veikas imituojančių veiksmų metu gautais duomenimis – perduotais pinigais, gautomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip pat duomenimis, gautais operatyvinių veiksmų metu panaudojant technines priemones, atliekant apžiūras ir sulaikant kaltinamuosius asmenis. Teismas padarė išvadą, kad Dž.J. narkotines ir psichotropines medžiagas įgijo laikė ir pardavė, o taip pat į šią veiklą įtraukė M.K. bei E.V., kurstomas ir provokuojamas nusikalstamą veiką imituojančio modelio dalyvio pravarde ,,Ramaškė“. Apie tai duotų Dž.J. parodymų teisme nepavyko paneigti. Dž.J. viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad per savo pažįstamą A.B. su asmeniu vardu Ramūnas ir pravarde ,,Ramaškė“ susipažino dar 2003 m. lapkričio mėn. Jau tada ,,Ramaškė“ paprašė jo gauti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, be to davė jam 80 Lt. ,,Ramaškės“ prašymo jis nesiruošė vykdyti, o gautus pinigus išleido. Tada ,,Ramaškė“ jam nuolat ėmė skambinti telefonu, susigrąžinti savo duotus pinigus atsisakė, o jam grasino ir reikalavo už tuos pinigus jam gauti kanapių ir metamfetamino. Tik verčiamas ,,Ramaškės“, jis pagaliau nutarė už tuos 80 Lt atsiskaityti su juo psichotropinėmis ir narkotinėmis medžiagomis. Panevėžyje pats įsigijo kanapių bei metamfetamino ir kaltinime nurodytomis aplinkybėmis šias medžiagas pardavė į Kupiškį atvykusiam ,,Ramaškei“ ir su juo kartu atvažiuodavusiam dar vienam vyrui. Dž.J. tvirtina, kad jei ne ,,Ramaškės“ įkalbinėjimai ir grasinimai, jis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nebūtų prekiavęs. Į šią veiklą kaip padėjėjus jis įtraukė ir savo pažįstamus M.K. bei E.V. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 (Ramūnas) parodė, kad su Dž.J. kontaktą užmezgė tik po to, kai 2003 m. gruodžio 19 d. buvo sankcionuotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis, o pirmą kartą su Dž.J. susitiko ir jį pamatė tik 2004 m. sausio 22 d., kai pirmą kartą įsigijo iš jo kanapių ir metamfetamino. Tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad tokių liudytojo Nr. 1 parodymų nepatvirtina ir juos netgi paneigia kiti bylos duomenys. Dž.J. tvirtina, kad susipažinęs su ,,Ramaške“, jo telefono numerį užsirašė dar 2003 m. lapkričio mėn., o pas jį paimtoje užrašų knygelėje tikrai rastas užrašytas telefono numeris, kuriuo liudytojas Nr. 1, kaip NVIM dalyvis, kaip tik ir bendravo su Dž.J. telefonu. Iš pokalbių išklotinių matosi, kad nuo 2004 m. sausio mėn. tokių pokalbių tarp šių asmenų užfiksuota labai daug. Tačiau teismui nebuvo pateiktos pokalbių, vykusių dar iki 2003 m. gruodžio 19 d., išklotinės ir tai nepaneigia Dž.J. parodymų, kad ,,Ramaškė“ skambindavo jam telefonu dar ir iki NVIM sankcionavimo. Teismo nuomone, neįtikinami ir liudytojo Nr. 1 parodymai apie tai, kad jau pirmo telefoninio pokalbio metu Dž.J. būtų sutikęs gauti tam liudytojui narkotinių ir psichotropinių medžiagų. 2004 m. sausio 22 d. vykusio užfiksuoto pokalbio turinys, teismo nuomone, neleidžia padaryti išvados, kad tie asmenys nebuvo prieš tai bendravę. Nuosprendyje dar nurodoma, kad nuo pirmos apklausos momento Dž.J. nurodė, jog su ,,Ramaške“ jį supažindino jo pažįstamas A.B., gyvenantis Kupiškio raj. Noriūnų km. Ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinama ir buvo apsiribota formalia pažyma, kad nurodytoje vietoje toks A.B. negyvena. Byloje be to yra pažyma, kad Dž.J. tariamai pats atsisakė parodyti, kur gyvena jo nurodytas A.B. Tuo tarpu pats Dž.J. paaiškino, kad to padaryti neleido policijos pareigūnai. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu Dž.J. nurodytos aplinkybės pasitvirtino. Teismo iniciatyva buvo nustatyta, kad Noriūnų kaime šešis metus tikrai gyveno A.B. Jau teisminio nagrinėjimo metu pats Dž.J. dar parodė tikslią A.B. gyvenamąją vietą. Nors A.B. buvo įteiktas teismo šaukimas, tačiau jis į teismą neatvyko ir nebuvo pristatytas, nors teismas tam išnaudojo visas galimybes ir dėl to keletą kartų atidėjinėjo teismo posėdžius. Nuosprendyje nurodoma, kad visos šios Dž.J. nurodytos aplinkybės, taip pat ir apie kurstymą padaryti nusikalstamas veikas, turėjo būti patikrintos dar ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau tai nebuvo padaryta, tuo tarpu pats teismas, vadovaujantis BPK 287 str. 2 d. nuostatomis, daug ir didelės apimties procesinių veiksmų savo iniciatyva ir be prokuroro prašymo atlikti neturi. Prokuroras nepareiškė prašymo perduoti bylą ikiteisminiam tyrimui arba leisti pateikti teismui papildomus įrodymus, todėl teismas savo išvadas grindžia tais duomenimis, kurie buvo ištirti teisme. Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad Dž.J. parodymai apie kurstymą padaryti nusikalstamas veikas dar iki NVIM sankcionavimo ir kad jį kurstė NVIM dalyvis liudytojas Nr. 1, nebuvo paneigti. Taip pat padaryta išvada, kad to kurstymo metu dar nebuvo surinkta ir operatyvių duomenų, leidžiančių įtarti, kad Dž.J. prekiavo psichotropinėmis bei narkotinėmis medžiagomis. Šis kaltinamasis iš bausmės atlikimo vietos buvo paleistas 2003 m. vasarą, už disponavimą narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis anksčiau teistas nebuvo, byloje nėra ir duomenų, kad jis tokias medžiagas jau būtų įgijęs iki kurstymo pradžios. Dž.J. parodymai, kad nusikalstamas veikas jis padarė tik dėl primygtinio ,,Ramaškės“ reikalavimo, taip pat nebuvo paneigti. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju operatyvinės veiklos subjektai neapsiribojo vien tik pasyviu Dž.J. veikų tyrimu, bet darė jam tokio pobūdžio įtaką, kuria jis buvo kurstomas padaryti nusikaltimą. Tai reiškia, kad Dž.J. nuo pat pradžios buvo atimta teisė į teisingą procesą, buvo pažeistos Konvencijos 6 str. nuostatos, taip pat Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d. bei BPK 158 str. 4 d.ir 159 str. 3 d. reikalavimai. Tokiu neteisėtu būdu gauti bylos duomenys pagal BPK 20 str. 4 d. negali būti laikomi įrodymais. Teismo nuomone, iš neteisingai pradėto proceso vėliau jau negali atsirasti teisingas procesas, todėl Dž.J., M.K. ir E.V. dėl visų kaltinimų šioje byloje išteisintini nenustačius, kad jie dalyvavo nusikalstamų veikų padaryme.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Visus kaltinamuosius teismas išteisino praktiškai remdamasis tik vieno kaltinamojo Dž.J. nenuosekliais parodymais apie tai, kad psichotropines bei narkotines medžiagas jis įgijo, laikė ir pardavė kurstomas ir provokuojamas NVIM dalyvio, jo teigimu, Ramūno, pravarde ,,Ramaškė“. Nuosprendyje dar nurodoma, kad šie Dž.J. parodymai nebuvo paneigti teisminio nagrinėjimo metu. Teismas pasirėmė Dž.J. parodymais, kad su ,,Ramaške“ jį supažindino A.B. dar 2003 m. lapkričio mėn. pabaigoje. Teismui ėmusis priemonių patikrinti Dž.J. parodymus, A.B. asmenybė ir gyvenamoji vieta tikrai buvo nustatytos. Tačiau iš pradžių netinkamai įteikus teismo šukimą, o vėliau jau nepavykus nustatyti tikslios A.B. gyvenamosios vietos, šis asmuo teisme liudytoju taip ir liko neapklaustas. Taigi Dž.J. parodymai apie jo susipažinimą su ,,Ramaške“ per A.B. teisme nebuvo patvirtinti. O tuos jo parodymus paneigė liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, Nr. 1. Jis parodė, kad su Dž.J. telefonu kontaktą užmezgė 2003 m. gruodžio mėn. ir prisistatė jam ,,Ramūno“ vardu. Tai jis padarė po to, kai buvo sankcionuotas NVIM. 2004 m. sausio 22 d., iš Dž.J. gavus telefonu SMS žinutę, tą pačią dieną iš šio kaltinamojo atsiųsto žmogaus, t.y. E.V., buvo nupirktas metamfetaminas. Vėliau su Dž.J. toliau buvo bendraujama telefonu, iš jo paties ir iš jo atsiųstų kitų kaltinamųjų vėl buvo perkamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojas Nr. 1 Dž.J. nusikalstamas veikas padaryti provokavo, nes telefonu su juo bendravo ne vieną kartą. Teismas neišsiaiškino, kokiu tikslu šis liudytojas keletą kartų skambino kaltinamajam, ar jam buvo grasinama ir ar buvo reikalaujama narkotinių bei psichotropinių medžiagų. Taip pat neišsiaiškino, ar liudytojas Nr. 1 tikrai buvo perdavęs kaltinamajam jo nurodomus 80 Lt. Po Dž.J. teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų teismas liudytojo Nr. 1 papildomai neapklausė ir iškilusių prieštaravimų parodymuose nepašalino. Tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojo Nr. 1 parodymų nepatvirtino kiti bylos duomenys. Liko neįvertinta ir tai, kad Dž.J. parodymus keitė ir dėl to jo parodymais buvo pagrindas abejoti. Vien dėl to, kad buvo užfiksuotas didelis telefoninių pokalbių skaičius, negalima teigti, kad Dž.J. atžvilgiu buvo vykdomi neteisėti veiksmai. Jokios įrodomosios reikšmės negalėjo turėti ir įrašas Dž.J. užrašų knygelėje ir kad ten įrašytas NVIM dalyvio telefono numeris. Liko neaišku, ar tas numeris buvo įrašytas 2003 m. lapkričio, gruodžio, ar jau 2004 m. sausio mėn. Nuosprendyje išdėstyta, kokiu būdu pats teismas nustatė Dž.J. nurodyto A.B. gyvenamąją vietą. Tačiau šis faktas irgi neturi įrodomosios reikšmės, nes A.B. teismas neapklausė, o jo buvimo vieta ir šiuo metu nežinoma. Negalima sutikti ir su teismo išvada, kad Dž.J. parodymai apie prieš jį naudotus provokavimą bei kurstymą, nebuvo tikrinami ikiteisminio tyrimo metu. Apie tokias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu Dž.J. nieko nebuvo nurodęs. Buvo bandoma nustatyti jo nurodomo Arno asmenybę, tačiau parodyti jo gyvenamąją vietą tuo metu Dž.J. pats atsisakė. Esant tokioms aplinkybėms, buvo suabejota Dž.J. parodymų nuoširdumu ir byla buvo perduota teismui. Nuosprendyje teismas vadovavosi 287 str. nuostatomis, tačiau lieka neaišku, dėl kokių priežasčių prokuroras turėjo prašyti šią bylą perduoti ikiteisminiam tyrimui ir kokius didelės apimties proceso veiksmus reikėjo atlikti. Priešingai, visas bylos aplinkybes šiuo atveju buvo galima išsiaiškinti teisme, tačiau tai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo padaryta. Iš to, kaip nuosprendyje buvo įvertinti įrodymai, taip pat neaišku, kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad Dž.J. buvo kurstomas dar iki NVIM sankcionavimo ir kad tai darė liudytojas Nr. 1. Provokacijos sąvoka yra išaiškinta Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 p. Tačiau pačiame nuosprendyje nebuvo atsakyta į klausimą, ar NVIM dalyvio veiksmai apribojo Dž.J. veiksmų pasirinkimo laisvę. Neįtikėtina, kad šis kaltinamasis būtų buvęs išprovokuotas daryti nusikaltimus vien tik telefoninių pokalbių metu. Net ir tikint Dž.J. parodymais, iš jų galima padaryti išvadą, kad šiam kaltinamajam niekas netrukdė atsisakyti pardavinėti narkotines bei psichotropines medžiagas, pranešti apie ,,Ramūno“ veiksmus teisėsaugos organams arba iš viso atsisakyti su šiuo asmeniu bendrauti. Dž.J. parodė, kad po kelių pokalbių telefonu jis pats nusprendė parduoti narkotikus ,,Ramūnui“ ir tokiu būdu uždirbti pinigų, o po to į šią nusikalstamą veiką jis dar įtraukė ir E.V. bei M.K. Be to, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas neatsižvelgė į kitus kaltinamųjų kaltę patvirtinančius įrodymus. Kratų, daiktų ir kitų objektų apžiūrų protokolai bei specialistų išvados patvirtina, kad M.K. bute rasti maišeliai su kanapėmis ir metamfetaminu, o Dž.J. bute rastos svarstyklės su metamfetamino pėdsakais. Iš Dž.J. ir M.K. parodymų matosi, kad psichotropines ir narkotines medžiagas į M.K. butą atnešė Dž.J. M.K. tas medžiagas norėjo parduoti NVIM dalyviams, bet šie jų nenupirko ir M.K. tas medžiagas vėl parsinešė į savo butą, kur jos buvo rastos kratos metu. Iš vaizdo ir garso įrašų matosi, kad pokalbių metu pats Dž.J. siūlo NVIM dalyviams psichotropines ir narkotines medžiagas, nurodo tų medžiagų pavadinimus ir kainas. Dž.J. parodė, kad tas medžiagas platino ne kieno nors įkalbėtas, o supratęs, kad iš to galima užsidirbti. M.K. ir E.V. pilnai prisipažino kaltais ir parodė, kad nusikalto įkalbėti Dž.J. ir norėdami užsidirbti pinigų. Išdėstytos aplinkybės leidžia padaryti priešingą, negu padarė teismas, išvadą, kad operatyvinės veiklos subjektai kaltinamųjų nekurstė ir neatliko jokių kitų neteisėtų veiksmų. Kaltinamiesiems nebuvo atimta teisė į teisingą procesą, todėl Konvencijos 6 str. 1 d. reikalavimai irgi nebuvo pažeisti. Prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį. Dž.J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., ir jį nuteisti: už veiką, padarytą 2004 m. sausio 22 d. laisvės atėmimu 4 metams ir 3 mėn., už veiką, padarytą 2004 m. sausio 31 d., laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėn., už kitą veiką, padarytą 2004 m. sausio 31 d., laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėn., už veiką, padarytą 2004 m. vasario 4 d., laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 5 metams ir 3 mėn. Vadovaujantis BK 64 str., pridėti dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 6 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuoti jo turto už 310 Lt. M.K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., ir jį nuteisti: už veiką, padarytą 2004 m. sausio 31d., 50 parų arešto, už veiką, padarytą 2004 m. vasario 4 d., 70 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 90 parų arešto. Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuoti jo turto už 20 Lt. E.V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., ir jį nuteisti: už veiką, padarytą 2004 m. sausio 22 d., 40 parų arešto, už veiką, padarytą 2004 m. sausio 31 d., 50 parų arešto, Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 70 parų arešto. Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuoti jo turto už 120 Lt.

Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintieji Dž.J., E.V., jų ir išteisintojo M.K. gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai bei išsamiai, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Visų trijų kaltinamųjų Dž.J., M.K.bei E.V. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują nuosprendį pagrindo nėra. Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde dėstomus argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Iš bylos matosi, kad Dž.J., M.K. ir E.V. kaltais pagal BK 260 str. 1 d. teisme prisipažino. Iš dalies pakeitę parodymus, jie nurodė, kad iš tikrųjų narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir pardavė Dž.J., tuo tarpu M.K. ir E.V. savo veiksmais tik padėjo Dž.J. parduoti tas medžiagas NVIM dalyviams įslaptintiems liudytojams Nr. 1 ir Nr. 2. Tačiau kitoje dalyje visi kaltinamieji prisipažino, kad disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas parduoti ir jas pardavė tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodomos kaltinimuose. Prokuroro skunde dėstomi kiti bylos duomenys, t.y. kratų ir rastų daiktų apžiūrų protokolai, specialistų išvados, vaizdo ir garso įrašai, liudytojų parodymai teisminio nagrinėjimo metu irgi buvo betarpiškai ištirti. Visi tie duomenys patvirtino kaltais prisipažinusių kaltinamųjų parodymus ir dėl to jokių abejonių nekyla.

Tačiau iš bylos matyti, kad išteisinamąjį nuosprendį teismas priėmė visai dėl kitų priežasčių. Nuosprendyje teisingai nurodoma, kad visi išvardinti apkaltinantys bylos duomenys šiuo atveju buvo surinkti atliekant operatyvinius tyrimo veiksmus ir taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį (NVIM). Išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad operatyvinis ir po to vykęs ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekami grubiai ir iš esmės pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo bei BPK normų reikalavimus. Tokiu būdu buvo pažeista kaltinamųjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, o Dž.J. padaryti nusikalstamas veikas buvo kurstomas ir provokuojamas. Neteisėtu būdu gautų bylos duomenų teismas, kaip tai ir numatyta BPK 20 str. 4 d., nepripažino įrodymais. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir atlikusi papildomų įrodymų tyrimą, kolegija pripažįsta, kad nuosprendyje išdėstytos išvardintos išvados yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. asmeniui, kai sprendžiamas jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Tokią pačią teisę užtikrina ir BPK 44 str. 5 dalis. Teisingo baudžiamosios bylos nagrinėjimo reikalavimai pagal Konvencijos 6 straipsnį reiškia ir tai, kad viešasis kovos su nusikalstamumu interesas negali pateisinti įrodymų, gautų dėl to, kad policija sukurstė padaryti nusikaltimą, naudojimo (Europos žmogaus teisių teismo sprendimų santraukos, ,,Teismų praktika“ Nr. 20, p.349). LR Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d. nurodoma, kad operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Čia išaiškinta, kad provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. To paties įstatymo 12 str. 2 d. 2 p. nurodyta, kad operatyvinės veiklos subjekto vadovo teikime dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (NVIM) privalo būti nurodyti NVIM taikymo būtinumą pagrindžiantys duomenys. BPK 159 str., jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, taip pat numato ir procesinę prievartos priemonę – leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Tačiau ir šiame įstatyme nurodoma, kad atliekant tokius veiksmus draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. LR Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra išaiškinta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modeliu (NVIM) gali būti tik ,,prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veikos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Tie veiksmai laikomi teisėtais, jeigu neperžengiamos modelyje nustatytos veiksmų ribos. Nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai operatyviniais veiksmais gauta informacija baudžiamojoje byloje panaudota kaip įrodymai, teismas, nagrinėjantis šią bylą, privalo patikrinti, ar atliekant operatyvinius veiksmus nebuvo esmingai pažeisti Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimai, t.y. ar juos atliko įstatyme numatytas operatyvinės veiklos subjektas, ar įstatyme numatytais atvejais operatyvinių veiksmų atlikimas buvo sankcionuotas, ar buvo įstatyme numatyti pagrindai operatyviniams veiksmams atlikti ir pan. (,,Teismų praktika“ Nr. 15, p. 458).

Išnagrinėjusi šią bylą, kolegija konstatuoja, kad daugelis išvardintų asmens teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu užtikrinančių nuostatų, taip pat ir Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimai, tikrai buvo esmingai pažeisti.

Kaltinimai Dž.J., M.K. ir E.V. šioje byloje grindžiami operatyvinių veiksmų metu, taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, gautais duomenimis. Būtent operatyvinės veiklos subjektai vedė su kaltinamaisiais derybas ir pirko iš jų narkotines bei psichotropines medžiagas patys imituodami nusikalstamą veiką. Visi kiti bylos duomenys tik patvirtina duomenis, gautus operatyvinės veiklos metu. Iš bylos matosi, kad siekiant išaiškinti asmens vardu Dženardas galimą nusikalstamą veiką, operatyvinę veiklą vykdančios tarnybos teikimu NVIM prokuroras sankcionavo 2003 m. gruodžio 19 d. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004 m. sausio 26 d., po to, kai sausio 22 d. Dž.J. ir E.V. NVIM dalyviams pardavė kanapes ir metamfetaminą. Jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, 2004 m. sausio 27 d. teismas be to leido atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus BPK 159 str. nustatyta tvarka.

Nuosprendyje yra nurodoma, kad teismui abejonių sukėlė jau pats NVIM taikymo pagrįstumas. Nurodoma, kad Dž.J. neseniai buvo paleistas iš bausmės atlikimo vietos, anksčiau už nusikaltimus, susijusius su disponavimu psichotropinėmis arba narkotinėmis medžiagomis, teistas nebuvo, be to teismui nebuvo pateikta duomenų, kad šis asmuo būtų užsiėmęs tokia neteisėta veikla iki kontaktų su NVIM dalyviu liudytoju Nr. 1. Iš apeliacinės instancijos teismui susipažinimui pateiktos operatyvinės sekimo bylos dokumentų matosi, kad iki NVIM sankcionavimo operatyvinės tarnybos jokios konkrečios informacijos apie Dž.J. ir kitų kaltinamųjų vykdomą nusikalstamą veiką neturėjo. Byloje esantys keli tarnybiniai pranešimai yra bendro ir spėjamo pobūdžio ir apie konkrečias nusikalstamas veikas juose jokių duomenų nėra. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklausti liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 1 ir Nr. 2 parodė, kad su kaltinamaisiais, tame tarpe ir su Dž.J., iki NVIM sankcionavimo jokių kontaktų neturėjo ir šie asmenys jiems iš viso buvo nežinomi. Papildomai apklaustas liudytojas, ONTT skyriaus vyr. tyrėjas R.Kazakaitis, tiesiogiai vadovavęs operatyviniam darbui ir pradėjęs ikiteisminį tyrimą, teisme pripažino, kad iki NVIM sankcionavimo, 2003 m. rudenį buvo turėta tik labai siaura informacija ir labai menki duomenys apie tai, kad Kupiškyje asmuo, vadinamas ,,Džiovaniu“, platina narkotines ir psichotropines medžiagas. Net ir vėliau vykusio ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta jokių duomenų, kad kuris nors iš kaltinamųjų asmenų dar iki NVIM sankcionavimo būtų savarankiškai padarę kokią nors nusikalstamą veiką. Kaip jau buvo minėta, NVIM galima tik ,,prisijungti“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat prie kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Aptartos aplinkybės rodo, kad šiuo atveju informacijos apie tokias rengiamas ar vykdomas konkrečias nusikalstamas veikas nebuvo. O iš to darytina išvada, kad jau pats NVIM buvo taikytas neteisėtai, nepagrįstai ir pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnio reikalavimus, nes nebuvo būtinumą taikyti modelį pagrindžiančių duomenų.

Nuosprendyje teismas taip pat padarė išvadą, jog nebuvo paneigti kaltinamojo Dž.J. parodymai apie tai, kad jis buvo provokuojamas ir kurstomas padaryti nusikalstamas veikas ir kad jį kurstė bei provokavo NVIM dalyvis liudytojas Nr. 1 dar iki NVIM sankcionavimo. Kolegijos nuomone, ši teismo išvada irgi pagrįsta, nes ji išsamiai motyvuota ir nepaneigta jokiais kitais bylos duomenimis. Prokuroro skunde irgi nenurodomi jokie tokią išvadą paneigiantys argumentai. Be to, apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą, buvo nustatytos aplinkybės, kurios teismo išvadų ne tik nepaneigė, bet ir jas dar labiau patvirtino.

Kaltinamasis Dž.J. teisme parodė, kad dar 2003 m. lapkričio mėn. Kupiškio raj. Noriūnų km. susitiko su savo pažįstamu Arnu (kaip vėliau buvo nustatyta, A.B.). Kartu su Arnu tuo metu buvo ir iki tol nepažįstamas vyriškis, prisistatęs Ramūnu, pravarde ,,Ramaškė“. Ramūnas iš karto paprašė jo gauti narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir iš karto davė jam 80 Lt. Jis pažadėjo gauti tų medžiagų, paėmė pinigus, o į užrašų knygelę užsirašė ,,Ramaškės“ telefono numerį. Tačiau po to įvykdyti ,,Ramaškės“ prašymo netgi nebeketino, o jo duotus pinigus išleido. Tuo metu ,,Ramaškė“ jam nuolat pradėjo skambinti telefonu ir reikalauti narkotikų ir psichotropinių medžiagų. Jis jam grasino, o susigrąžinti jam duotus pinigus nesutiko. Po ilgų įkalbinėjimų ir grasinimų, jis pagaliau sutiko su ,,Ramaške“ atsiskaityti tuo, ko šis reikalavo, iš nepažįstamo asmens pats įsigijo kanapių ir metamfetamino ir pirmą kartą šias medžiagas 2004 m. sausio 22 d. pardavė tam pačiam ,,Ramaškei“ ir su juo atvykusiam dar vienam nepažįstamam vyrui, kaip vėliau paaiškėjo – NVIM dalyviams, įslaptintiems liudytojams Nr. 1 ir Nr. 2. Vėliau, pagal abipusį susitarimą, tiems patiems asmenims narkotines bei psichotropines medžiagas pardavė 2004 m. sausio 31 d. ir vasario 4 d. Savo pažįstamus M.K. ir E.V. į šią veiklą įtraukė kaip savo padėjėjus, kurie, jo nurodymu, kanapes ir metamfetaminą tik atveždavo į susitikimo vietas. Dž.J. parodė, kad jeigu ne ,,Ramaškės“ atkaklūs įkalbinėjimai ir grasinimai, tai jis narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekyba nebūtų užsiėmęs, to niekada anksčiau nėra daręs. Prokuroro apeliaciniame skunde be jokio pagrindo Dž.J. parodymai vadinami nenuosekliais, be to, nenurodomi ir jokie konkretūs tų parodymų nenuoseklumai. Dž.J. iš tikrųjų pakeitė parodymus apie tai, kad kanapes ir metamfetaminą iš tikrųjų įsigijo jis pats, o ne M.K. ir E.V. Be to, jis pakeitė parodymus nurodęs, kad tas medžiagas įgijo ne Klaipėdoje, o Panevėžyje. Tačiau nuosprendyje teisingai pažymėta, kad apie susitikimą su Arnu ir su juo kartu buvusiu ,,Ramūnu“ 2003 m. lapkričio mėn., apie Ramūno prašymą gauti psichotropinių medžiagų ir narkotikų, apie ,,Ramūno“ telefono numerio užsirašymą bei šio asmens prašymus gauti kanapių ir metamfetamino, jo nuolatinius telefoninius skambučius, Dž.J. vienodai ir nuosekliai parodė visose apklausose, vykusiose nuo pat šio kaltinamojo sulaikymo momento. Tų apklausų metu Dž.J. neparodė tik apie tai, kad iš ,,Ramaškės“ avansu gavo 80 Lt. Tačiau tai negali būti laikoma esmine aplinkybe, kuri leistų suabejoti jo kitais parodymais. Be to, tai paaiškinama tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu Dž.J. prisipažino kaltu tik iš dalies, teigė atlikęs tik tarpininko vaidmenį ir kaltę vertė savo bendrininkams M.K. bei E.V. Prokuroro skundo argumentai, kad Dž.J. ikiteisminio tyrimo metu tariamai neparodė apie ,,kurstymą“ ir ,,provokavimą“, irgi neatitinka tikrovės. Nurodytų konkrečių teisinių terminų Dž.J. iš tikrųjų nepavartojo netgi apklausiamas teisme. Tačiau jo parodymai apie nuolatinius telefoninius skambučius ir reikalavimus gauti ir parduoti narkotines bei psichotropines medžiagas iš tikrųjų reiškia ne ką kitą, o būtent kurstymą ir provokavimą. Skunde prokuroras dar nurodo, kad net ir tikint Dž.J. parodymais, jo nurodomos aplinkybės neatitinka Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 dalyje pateiktos provokacijos sąvokos apibrėžimo. Prokuroro nuomone, nebuvo apribota Dž.J. veiksmų pasirinkimo laisvė, be to, tokio poveikio negalima buvo padaryti tik telefoninių pokalbių metu. Tokie argumentai ir nepagrįsti, ir iš principo neteisingi. Operatyvinės veiklos įstatyme apibrėžta provokacijos sąvoka šioje nutartyje jau buvo išdėstyta. Dž.J. parodymai apie nuolatinius skambinimus telefonu, reikalavimus ir grasinimus, be to niekuo nepaneigti jo parodymai ne tik apie pokalbius telefonu, bet ir jo susitikimą su įslaptintu liudytoju bei iš jo avansu gautus pinigus, kaip tik ir reiškia spaudimą, aktyvų skatinimą ir kurstymą padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę. Byloje nėra jokių duomenų ir jų nepateikia pats apeliantas, kad ir be nurodyto poveikio Dž.J. pats būtų padaręs nusikaltimus ir kad jis tai ketino padaryti. Visos šios aplinkybės visiškai atitinka įstatymu apibrėžtus provokacijos požymius.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Dž.J. parodymus paneigia liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1, parodymai. Šis liudytojas parodė, kad su Dž.J. iki NVIM sankcionavimo iš viso nebendravo. Tik po to, 2003 m. gruodžio mėn., kaip NVIM dalyvis jis pradėjo Kupiškio m. kavinėse domėtis, kas yra asmuo vardu ,,Dženardas“. Jis neprisimena, iš kur gavo šio asmens telefono numerį, tačiau paskambino ir atsiliepusio Dž.J. paprašė gauti ,,amfos“ (amfetamino) ir ,,žolės“ (kanapių). Po to jie kalbėdavosi telefonu ir galiausiai susitarė susitikti. Liudytojas Nr.1 parodė, kad Dž.J. negrasino, o pirmą kartą jį pamatė tik 2004 m. sausio 22 d., kai su kitu liudytoju Nr. 2 jau pirko metamfetaminą ir kanapes. Nors skunde prokuroras kategoriškai teigia, kad teismas turėjo patikėti būtent liudytoju Nr. 1, tačiau visiškai ignoruoja teismo išdėstytus argumentus, kodėl būtent šiais parodymais buvo suabejota ir nebuvo surasta pagrindo atmesti Dž.J. parodymus. Tuo tarpu nuosprendyje teismas itin išsamiai išdėstė ir aptarė daugybę aplinkybių, kurios patvirtina būtent nurodyto kaltinamojo, o ne įslaptinto liudytojo parodymus. Nuosprendyje pažymima, kad iš teismui pateiktų telefoninių pokalbių suvestinių matosi, jog Dž.J. su NVIM dalyviu telefonu bendravo net 14 kartų. Be to, asmens kratos metu pas Dž.J. paimtoje užrašų knygelėje rastas įrašytas ,,Ramaškės“, t.y. įslaptinto liudytojo Nr. 1 telefono numeris. Tai kaip tik patvirtina Dž.J. parodymus apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis tą telefono numerį užsirašė ir kad ,,Ramaškė“ darė jam spaudimą nuolatiniais skambučiais. Teismas taip pat suabejojo įslaptinto liudytojo parodymais apie tai, kad jau pirmojo telefoninio pokalbio metu Dž.J. iki tol nepažįstamam ir nematytam asmeniui būtų pažadėjęs gauti narkotikų ir psichotropinių medžiagų. Dėl šios liudytojo parodymų dalies, kolegijos nuomone, tikrai kyla didelių abejonių. Dėl šių išdėstytų teismo argumentų prokuroro skunde faktiškai nepasisakyta. Skunde nurodoma tik tai, kad vien tik telefoninių pokalbių skaičius dar nepatvirtina provokavimo, o įrašas kaltinamojo užrašų knygelėje dar nieko neįrodo, nes neaišku, kada tas įrašas buvo padarytas. Taigi teismo išdėstytų aplinkybių skunde net nebandoma paneigti, nors jos šiuo atveju patvirtina būtent kaltinamojo parodymus. Tas pats pasakytina ir apie deklaratyvius apeliacinio skundo teiginius, kad teismas neišsiaiškino, kokiu tikslu liudytojas Nr. 1 skambindavo kaltinamajam, ar jam grasino, ar buvo su juo susitikęs iki NVIM sankcionavimo ir ar buvo perdavęs jam iš anksto pinigus. Šioje dalyje kolegija pažymi, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, o ikiteisminio tyrimo organai ir šį tyrimą kontroliavęs prokuroras net ir teisminio nagrinėjimo metu teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie kaltinamojo aplinkybes būtų paneigę. Skunde prokuroras dar nurodo, kad po Dž.J. apklausos teismas privalėjo dar kartą papildomai apklausti liudytoją Nr. 1 ir pašalinti tų parodymų prieštaravimus. Dėl šio argumento kolegija pirmiausia pažymi, kad apeliacinį skundą padavęs prokuroras pats dalyvavo ir nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme. O iš šio teismo posėdžio protokolo matosi, kad pats prokuroras teismui nei papildomai apklausti nurodytą liudytoją, nei kaip nors kitaip papildyti įrodymų tyrimą, jokių prašymų nepareiškė. Liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 1 ir Nr. 2, kolegija papildomai apklausė bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Šių apklausų metu duoti parodymai kaip tik ir paneigė prokuroro apeliacinio skundo argumentus, ir patvirtino pirmosios instancijos teismo jau padarytas išvadas. Skirtingai negu apygardos teisme, papildomai apklaustas liudytojas Nr. 1 parodė, kad operatyvinę informaciją apie Dž.J. nusikalstamą veiką gavo dar 2003 m. rugsėjo mėn. Nuo tada važinėjo į Kupiškį, lankėsi baruose ir klausinėjo kaip Dž.J. surasti. Viename iš barų jam nežinomas asmuo davė Dž.J. telefono numerį ir jis jam pirmą kartą paskambino dar 2003 m. lapkričio ar gruodžio mėn. pradžioje. Tada prisistatė ,,Ramūnu", tarėsi dėl susitikimo ir kalbėdavo tik apie įvairius buitinius reikalus. Tos pačios apklausos metu liudytojas Nr. 1 savo parodymus papildė ir jau parodė, kad ar gali gauti ,,amfos" (amfetamino) jis Dž.J. paklausė jau pirmo telefoninio pokalbio metu 2003 m. lapkričio - gruodžio mėn. Jis taip pat pažįsta A.B. ir žino, kad šis yra narkomanas. Tačiau susitikinėdavo su A.B. tik Panevėžyje 2001 metais. Noriūnų kaime pas A.B. jis nėra buvęs. Toliau liudytojas Nr. 1 patvirtino savo ankstesnius parodymus apie tai, kad Noriūnuose Dž.J. nebuvo susitikęs, pinigų jam nedavė, nieko nereikalavo ir negrasino. Pirmą kartą jį pamatė tik 2004 m. sausio 22 d., kai pirmą kartą pas jį pirko kanapes ir metamfetaminą. Prieš tai jokiose kavinėse ir baruose Dž.J. nematė. Kodėl kitokius parodymus davė liudytojas Nr. 2, jis nežino. Tuo tarpu papildomai apklaustas liudytojas Nr. 2, kaip ir ankstesnėje apklausoje, dar kartą parodė, kad kartu su liudytoju Nr. 1 keletą kartų važiavo į Kupiškį, lankydavosi ten kavinėse ir baruose ir rinko informaciją byloje, kurioje veikė pagal NVI modelį. Tiksliai neprisimena laiko, bet tai buvo 2003-2004 m. žiema. Dž.J. jis pirmą kartą pamatė viename iš barų. Jis pats Dž.J. anksčiau iš viso nebuvo matęs, o bare šį asmenį jam parodė ir pasakė, kas jis toks, su juo kartu buvęs liudytojas Nr. 1. Jau vėliau, 2004 m. sausio 22 d. ir dar vėlesniu laiku jie su liudytoju Nr. 1 pagal NVIM pirkdavo iš Dž.J. ir kitų asmenų kanapes ir metamfetaminą.

Iš to, ką parodė papildomai apklausti nurodyti liudytojai, kolegija daro keletą išvadų. Pirmiausia, pasitvirtino teismo išvada, kad liudytojo Nr. 1 parodymai nepatikimi ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį teismas negalėjo. Be jau teismo išdėstytų motyvų, abejonių kelia ir kita šio liudytojo parodymų dalis. Nesuprantama, kodėl šis liudytojas iš viso negalėjo paaiškinti, iš kur gavo Dž.J. mobilaus ryšio telefono numerį. Įvertinus tai, kad šio kaltinamojo užrašų knygelėje buvo įrašytas būtent šio liudytojo telefono numeris, tenka tikėti kaltinamuoju, kad jie bendravo daug anksčiau ir net buvo susitikę. Be to, nors ir paneigęs, kad buvo Noriūnuose, papildomos apklausos metu liudytojas Nr. 1 pripažino, kad pažįsta A.B., t.y. tą patį asmenį, kurį Dž.J. nurodo kaip savo draugą, supažindinusį jį su liudytoju Nr. 1 (Ramūnu). Liudytojas Nr. 1 be to jau pats pripažino, kad skambindavo Dž.J. jau nuo 2003 m. lapkričio mėn. ir jau paties pirmo pokalbio metu pasiteiravo, ar šis gali gauti amfetamino. Tai reiškia, kad pats NVIM dalyvis pripažino bendravęs su kaltinamuoju ir prašęs iš jo psichotropinių medžiagų dar iki NVIM sankcionavimo. Sunku paaiškinti kodėl, tačiau dėl itin svarbių aplinkybių visiškai skiriasi netgi abiejų liudytojų, veikusių kartu pagal tą patį NVIM, parodymai. Kaip minėta, liudytojas Nr. 2 visiškai paneigė liudytojo Nr. 1 parodymus apie tai, kad šis Dž.J. pirmą kartą pamatė tik 2004 m. sausio 22 d. Iš liudytojo Nr. 2 parodymų matosi, kad jo kolega Dž.J. jam rodė bare dar anksčiau. Taigi, liudytojas Nr. 1 papildomos apklausos metu pats paneigė dalį savo ankstesnių parodymų, o jo kitus parodymus paneigė jo kolega kitas įslaptintas liudytojas. Visos šios aplinkybės reiškia, kad liudytojas Nr. 1 davė ir duoda neteisingus parodymus, o kai kurias svarbias bylos aplinkybes nurodė tiesiog melagingai. Visa tai pirmiausia patvirtina buvusio kaltinamojo Dž.J. parodymus apie tai, kad taikant NVIM jis buvo kurstomas ir provokuojamas padaryti nusikalstamas veikas. Be to, papildomai ištirti įrodymai, pirmiausia liudytojo Nr. 1 parodymai apie jo pokalbius su Dž.J. dar nuo 2003 m. lapkričio mėn., patvirtina ir teismo išvadą apie operatyvinių tarnybų darbuotojų provokacijas ir kurstymus Dž.J. atžvilgiu dar iki NVIM sankcionavimo. Ištirtos aplinkybės patvirtina Dž.J. parodymus apie tai, kad su įslaptintu liudytoju Nr. 1 (Ramūnu pravarde ,,Ramaškė") jį supažindino A.B. dar iki NVIM sankcionavimo 2003 m. lapkričio mėn. Nėra jokio pagrindo atmesti ir Dž.J. parodymus, kad kaip tik tada būsimasis NVIM dalyvis, dar iki modelio sankcionavimo jau prašė iš kaltinamojo gauti psichotropinių bei narkotinių medžiagų ir netgi sumokėjo avansu pinigus. Tokius Dž.J. parodymus patvirtina ir paties teismo nustatytos bylos aplinkybės, kurių ikiteisminis tyrimas nesiaiškino ir jas netgi ignoravo. Iš bylos matosi, kad jau ikiteisminio nagrinėjimo metu, 2004 m. birželio 1 d. teismas priėmė nutartį, kuria prokuratūrai pavedė padaryti kaltinamojo Dž.J. parodymų patikrinimą vietoje siekiant nustatyti jo nurodomo asmens vardu Arnas gyvenamąją vietą. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi, kad Dž.J. nedvejodamas tiksliai parodė tą vietą Kupiškio raj. Noriūnų km. ir netgi nurodė savo pažįstamo Arno gyvenamąjį namą. Paaiškėjo, kad tame name tikrai gyvena A.B. Jo sugyventinė jį, kaip ir kaltinamasis Dž.J., vadindavo ne Arnoldu, o Arnu. Nors šį asmenį teismas po to net keliolika kartų kvietė į teismo posėdį, siuntė jam teismo šaukimus, priiminėjo nutartis dėl atvesdinimo, netgi buvo paskyręs A.B. areštą, dėl daugybės pertraukų užvilkino bylos nagrinėjimą, A.B. apklausti taip ir nepavyko. Policija jo neatvesdino ir pateikė teismui pažymas, kad šio asmens buvimo vieta nežinoma ir kad apie jo buvimą Lietuvoje iš viso nėra duomenų. A.B. dėl tų pačių priežasčių nepavyko apklausti ir apeliacinės instancijos teisme. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nors teismas nustatė A.B. asmenybę, tačiau jo neapklausė, todėl Dž.J. parodymai nepasitvirtino. Toks apelianto argumentas iš viso nesuprantamas. Tai, kad teismas savo iniciatyva nustatė asmenį, kurį Dž.J. nurodinėjo nuo pat jo pirmosios apklausos, kaip tik ir patvirtina būtent šio kaltinamojo parodymus ir tai dar kartą patvirtina jam pareikštų įtarimų ir kaltinimų nepagrįstumą.

Išteisinamajame nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad Dž.J. nurodomos aplinkybės, susijusios su provokavimu ir kurstymu, privalėjo būti išsiaiškintos dar ikiteisminio tyrimo metu. Prokuroras skunde su tuo nesutinka ir nurodo, kad Dž.J. pats atsisakė vykti į parodymų patikrinimą vietoje, todėl ikiteisminis tyrimas suabejojo jo parodymų apie A.B. ,,nuoširdumu" ir daugiau tų parodymų netikrino. Tokie apelianto argumentai visiškai neatitinka tikrovės. Teisme Dž.J. parodė, kad savo pažįstamo Arno gyvenamąją vietą būtų nurodęs, tačiau policijos automobilyje pareigūnai jam tiesiog liepė apie A.B. daugiau nieko nekalbėti, jo niekur nevežė ir draugo gyvenamosios vietos parodyti tiesiog neleido. Bylos duomenys tokius kaltinamojo parodymus patvirtina. Iš bylos matosi, kad 2004 m. kovo 16 d. ikiteisminį tyrimą atlikusi prokurorė N.Grunskienė policijai pavedė patikrinti Dž.J. parodymus ir jam dalyvaujant nustatyti šio įtariamojo nurodomo Arno asmenybę ir gyvenamąją vietą. Prokurorė gavo ne parodymų patikrinimo vietoje protokolą, o tik ONTT viršininko D.Pliavgos pasirašytą pažymą, kad Dž.J. pats atsisakė vykti į Noriūnų km. paaiškinęs, kad Arno gyvenamosios vietos nežino. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas D.Pliavga parodė, kad pats apie Dž.J. atsisakymą vykti į Noriūnų kaimą nieko nežino ir jis, kaip viršininkas, tik pasirašė R.K. paruoštą pažymą. Pats R.K. parodė, kad jis pats surašė nurodytą pažymą ir patvirtino, kad Dž.J. į Noriūnus vykti atsisakė. Tokius šio liudytojo parodymus kolegija atmeta kaip visiškai neįtikinamus. Kaip jau minėta, joks Dž.J. parodymų patikrinimas vietoje dėl A.B. nustatymo nebuvo atliktas, nesurašytas šio tyrimo veiksmo protokolas. Tuo metu nedalyvavo Dž.J. gynėjas ir iš viso nėra jokio dokumento, kuriame Dž.J. pats būtų parašęs, kad nesutinka vykti į Noriūnų km. ar bent jau būtų patvirtinęs tokį atsisakymą savo parašu. Šios aplinkybės verčia tikėti Dž.J. parodymais apie jam pareigūnų darytą spaudimą. Kita vertus, konkrečiai nurodytame kaime policija tikrai turėjo galimybę surasti nurodytą asmenį net ir be įtariamojo pagalbos. O kad Dž.J. tikrai žinojo ir norėjo parodyti A.B. gyvenamąją vietą, yra akivaizdu, nes jis pats tą vietą parodė jau teisminio nagrinėjimo metu. Beje, tai jis parodė tai pačiai ikiteisminį tyrimą atlikusiai prokurorei. Kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamos įtariamųjų nurodomos juos teisinančios aplinkybės, matosi iš to, kad nebuvo išreikalautos ir Dž.J. telefoninių pokalbių suvestinės nuo 2003 m. lapkričio mėn. ar dar ankstesnio laiko. Tokios suvestinės išreikalautos tik už laikotarpį nuo 2004 m. sausio mėn., kai jau buvo sankcionuotas NVI modelis. Apeliacinės instancijos teismui duomenų apie ankstesnius Dž.J. telefoninius pokalbius išreikalauti nepavyko, nes iš UAB ,,Omnitel" buvo gauta pažyma apie tai, kad pokalbių išklotinės saugomos tik 6 mėn. laiko. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi prokurorė N.Grunskienė į klausimą, kodėl tuo metu, kai tai buvo įmanoma, neišreikalavo ir ankstesnių telefoninių pokalbių išklotinių, į tai teismui atsakė maniusi, kad tai netikslinga. Tokį atsakymą sunku paaiškinti, nes Dž.J. apie ankstesnius pokalbius su Ramūnu (,,Ramaške") dar nuo 2003 m. lapkričio mėn. parodė jau pirmosios apklausos metu. Be to, susipažinusi su slapta operatyvinio sekimo byla, kolegija nustatė, kad operatyvinio tyrimo metu Dž.J. pokalbių išklotinės buvo pareikalautos jau už laikotarpį nuo 2003 m. spalio 15 d. Tačiau nors ši operatyvinė byla užbaigta, susiūta ir užantspauduota, pačių pokalbių išklotinių joje nėra. Visos išvardintos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinimui nepalankūs duomenys ikiteisminio tyrimo metu buvo ignoruojami ar netgi slepiami. Nors Dž.J. pokalbių iki NVIM sankcionavimo turinio šiuo metu ištirti jau nėra galimybės, tačiau pačius tokius pokalbius nurodytu laikotarpiu, kaip minėta, papildomos apklausos metu pripažino pats NVIM dalyvis liudytojas Nr. 1. Esant tokioms aplinkybėms, teismas negali atmesti Dž.J. parodymų apie provokavimą ir kurstymą padaryti nusikaltimus dar ir iki NVIM sankcionavimo.

Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad nuosprendyje teismas be pagrindo vadovavosi BPK 287 str. nuostatomis, prokuroro nuomone, teismas dėl neaiškių priežasčių pats neišsiaiškino visų šios bylos aplinkybių. Tokie argumentai ir neatitinka tikrovės, ir iš viso nesuderinami su BPK principais. Nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad dalis procesinių veiksmų, kuriuos teisme atlikti nebuvo įmanoma (Dž.J. parodymų patikrinimas vietoje), buvo atlikti BPK 287 str. 1 d. nustatyta tvarka. Padaręs nuorodą į BPK 287 str. 2 d., teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu prokuroras nepateikė jokių papildomų įrodymų ir nepareiškė prašymo bylą perduoti ikiteisminio tyrimo papildymui, todėl teismas savo išvadas grindžia tik tais bylos duomenimis, kurie buvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu. Toks teismo motyvas reiškia, kad abejonių dėl kaltinamųjų kaltės pašalinti nepavyko išnaudojus visas įmanomas galimybes ir todėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kolegija taip pat pažymi, kad prokuroro apeliaciniame skunde ne kartą pabrėžiama būtent teismo pareiga nustatyti visas bylos aplinkybes, kurios, kaip jau buvo paminėta šioje nutartyje, iš viso nebuvo tiriamos ikiteisminio tyrimo metu. Skunde, be to, visas iškilusias abejones reikalaujama vertinti būtent kaltinamųjų nenaudai. Tačiau jau pačiame BPK 1 str. nurodoma, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ,,...išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas". Tai reiškia, kad išsamiai ištirti ne tik asmenį apkaltinančias, bet ir jį teisinančias aplinkybes, taip pat laiku ištaisyti padarytas klaidas ir BPK pažeidimus yra ne tik teismo, bet ir ikiteisminio tyrimo organų, o taip pat ir ikiteisminį tyrimą prižiūrinčio ir kontroliuojančio prokuroro pareiga. Tuo tarpu šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu tai nebuvo padaryta, nes teismas savo iniciatyva aiškinosi tokias bylos aplinkybes, kurios turėjo ir privalėjo būti ištirtos jau ikiteisminio tyrimo metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" išaiškinta, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam ir nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados tokiame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šioje byloje teismas nustatė BPK normų ir Operatyvinės veiklos įstatymo pažeidimus, kurios privertė teismą pagrįstai suabejoti NVIM taikymo teisėtumu bei pagrįstumu. Nebuvo paneigtos abejonės, kad kaltinamieji buvo kurstomi ir provokuojami padaryti nusikalstamas veikas, todėl byloje ir buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Nors apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad teismo įrodymų vertinimas ir padarytos išvados lieka neaiškūs, šiuos argumentus kolegija irgi atmeta ir dėl to jau buvo pasisakyta šioje nutartyje. Be to, priimto išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išsamiai ir aiškiai išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamųjų išteisinimo. Ši nuosprendžio dalis visiškai atitinka BPK 305 str. 3 d. reikalavimus.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka ir papildomai ištyrusi įrodymus, kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo (ir operatyvinio tyrimo - kaip jo dalies) metu buvo grubiai pažeisti Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimai ir BPK normos, šie konkretūs pažeidimai šioje nutartyje jau išvardinti anksčiau. Ne tik nebuvo paneigtos abejonės, bet ir buvo konkrečiai nustatyta, kad dar iki NVIM sankcionavimo operatyvinės veiklos subjektai išteisintajam Dž.J. darė spaudimą, jį kurstė ir provokavo padaryti nusikalstamas veikas. Ši aplinkybė jau pati savaime vėliau sankcionuotą NVIM padarė neteisėtu. Pats šis modelis irgi buvo taikomas nesant tam pakankamo įstatyminio pagrindo, o remiantis faktiškai tik pačių operatyvinės veiklos subjektų neteisėtu būdu gauta informacija. Be to, taikant modelį, vėl buvo naudojamas provokavimas ir kurstymas padaryti nusikalstamas veikas. Todėl NVIM buvo taikomas neteisėtai ir dėl šių priežasčių. Padėties nekeičia tai, kad kitų išteisintųjų - M.K. ir E.V. atžvilgiu neteisėti veiksmai betarpiškai nebuvo panaudoti, nes šie asmenys, kaip buvo nustatyta byloje, ir tai pripažįstama prokuroro skunde, patys savarankiškų atskirų nusikalstamų veikų nepadarė, o tik bendrininkavo su Dž.J., kuris nusikalstamas veikas padarė išprovokuotas. Taip pat padėties nekeičia ir ta aplinkybė, kad visi išteisintieji taikant NVIM veikė dėl savanaudiškų paskatų. NVIM buvo taikytas nustatyti ir išaiškinti nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 1 dalyje, kurios dispozicija jau pati savaime apima savanaudiškas paskatas. Be to, išteisintųjų motyvai ir tikslai šiuo atveju negali turėti jokios reikšmės, nes pats baudžiamasis procesas buvo pradėtas neteisėtai. BPK 20 str. 1 ir 4 dalyse nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais. Šioje byloje NVIM buvo taikytas neteisėtai, todėl šio modelio taikymo metu gauti bylos duomenys taip pat laikomi gautais neteisėtu būdu. Šiuos duomenis teismas pagrįstai atsisakė laikyti įrodymais ir jais pagrįsti savo išvadas. Todėl priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.