Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Paskirtąsias bausmes subendrinus vadovaujantis 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas automobilis „S. O.“ v.n. (duomenys neskelbtini), pagal VĮ „Regitra“ duomenis nuosavybės teise priklausantis I. M. ir saugomas Policijos departamento aptarnavimo skyriaus teritorijoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad bendrininkaudamas su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, ir teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, ne vėliau kaip 2014-09-10 d. neteisėtai laikė bei gabeno labai didelį narkotinės medžiagos kiekį ir 2014-09-12 d. pasikėsino šią medžiagą gabenti kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau kontrabandos nebaigė, kadangi šį nusikaltimą ir jo dalyką pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą kontroliavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, bendradarbiaudami su Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos teisėsaugos pareigūnais.

Nusikalstami E. L. veiksmai teismo nustatytomis aplinkybėmis pasireiškė tuo, kad jis, ne vėliau kaip 2014-08-26 d. susitaręs su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, ir teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis kontrabandos būdu pergabenti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją labai didelį narkotinės medžiagos kiekį, organizavo narkotinių medžiagų pervežimą iš Vilniaus į Sankt Peterburgą, suderindamas narkotinių medžiagų pervežimo ir pasiėmimo Sankt Peterburge laiką ir užtikrindamas ryšio tarp krovinio vežėjų ir gavėjų palaikymą, 2014-08-26 dieną pasiūlė nusikalstamą veiką imitavusiam asmeniui „Nr. 3-14“ už iš anksto aptartą materialinį atlyginimą, kontrabandos būdu – neturint leidimo ir išvengiant muitinės patikros, suradus tai padaryti sutinkantį vairuotoją, nugabenti labai didelį narkotinės medžiagos kiekį iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, Sankt Peterburgo miestą. Asmeniui „Nr. 3-14“ sutikus ir pasiūlius E. L. pasinaudoti nusikalstamą veiką imitavusio asmens „Nr. 4-14“ teikiamomis vairuotojo paslaugomis, 2014-09-10 d. apie 11.48 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini) E. L. susitiko su asmeniu „Nr. 4-14“, palydėjo jį, vairuojantį krovininį automobilį su puspriekabe, iki (duomenys neskelbtini) gatvės pastato Nr. (duomenys neskelbtini). Palikęs asmenį „Nr. 4-14“ ten laukti, 13.21 val. E. L. automobiliu „S. O.“ v.n. (duomenys neskelbtini) neteisėtai atgabeno (atvežė) labai didelį narkotinės medžiagos kiekį - 135,946 kg kanapių dervos (hašišo) - ir kartu su asmeniu „Nr. 4-14“ narkotines medžiagas perkrovė į pastarojo vairuojamo krovininio automobilio (duomenys neskelbtini) puspriekabę v.n. (duomenys neskelbtini) išgabenimui iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. 2014-09-12 d. 12.28 val. asmuo „Nr. 4-14“, vairuodamas minėtą krovininį automobilį ir veždamas E. L. dalį duotos narkotinės medžiagos ir kitos jos dalies pakaitalą, padarytą Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų, šiems atliekant Kontroliuojamąjį gabenimą pagal Lietuvos Respublikos Kriminalinės žvalgybos įstatymą, kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Latvijos Respublika kelyje (duomenys neskelbtini), 2014-09-14 dieną atvyko į Sankt Peterburgą, kur apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini) skersgatvyje prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini) asmenys, kurių atžvilgiu tyrimas yra atskirtas į atskirą, paėmė iš asmens „Nr. 4-14“ krovinį, kuriame faktiškai buvo 9,725 kg kanapių dervos ir 128,263 kg šios medžiagos pakaitalo.

Inkriminuoti E. L. sunkinančią aplinkybę - veikimą organizuotoje grupėje, pakeičiant nuosprendžiu jam inkriminuotą veikimą bendrininkų grupėje.Inkriminuoti E. L. jo veiksmus kvalifikuojančią aplinkybę - tikslą platinti narkotinę medžiagą Rusijos Federacijoje.Paskirti E. L. 13 metų laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Paskirtas E. L. bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę skirti 13 metų laisvės atėmimo.

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo E. L. aplinkybę, jog nuteistasis ketino (kaltinimo tekste - „susitarė“ su bendrininkais) labai didelį narkotinės medžiagos kiekį realizuoti Rusijoje. Ši aplinkybė nei galutiniam veiksmų kvalifikavimui, nei bausmės skyrimui įtakos neturi. Tačiau jos įrašymas į kaltinimą yra visiškai logiškas ir atskleidžiantis nusikaltimo darymo tikslą, įvardijantis planuotą E. L. nusikaltimo pabaigą. Teismo nuosprendyje nurodytas motyvas, jog ši aplinkybė byloje nebuvo įrodinėjama, o yra tik numanoma, visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendžio turinys leidžia suprasti, kad jį priėmęs teismas pripažino įrodymais Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktus duomenis apie atvežtos į Sankt Peterburgą narkotinės medžiagos realizavimo momentą ir aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistas E. L., kuris pats apkaltinamojo nuosprendžio neskundė. Apeliacinį skundą šioje byloje padavė prokuroras, nesutikdamas su keletu nuosprendžio išvadų. Teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Prokuroras apeliaciniame skunde dėsto konkrečius prašymus pakeisti skundžiamą nuosprendį. Pirmasis prokuroro prašymas yra inkriminuoti E. L. jo veiksmus kvalifikuojančią aplinkybę – tikslą platinti narkotinę medžiagą Rusijos Federacijoje. Grįsdamas tokį savo prašymą prokuroras nurodo, kad ši aplinkybė nei galutiniam veiksmų kvalifikavimui, nei bausmės skyrimui įtakos neturi. Tačiau jos įrašymas į kaltinimą yra visiškai logiškas ir atskleidžiantis nusikaltimo darymo tikslą, įvardijantis planuotą E. L. nusikaltimo pabaigą. Teismo nuosprendyje nurodytas motyvas, jog ši aplinkybė byloje nebuvo įrodinėjama, o yra tik numanoma, visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tokie prokuroro argumentai yra nepagrįsti.

Iš kaltinamojo akto matyti, kad E. L. buvo kaltinamas tuo, jog bendrininkaudamas su kitais asmenimis ne vėliau kaip 2014 m. rugsėjo 10 d. laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir 2014 m. rugsėjo 12 d. pasikėsino šią medžiagą kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Kaltinamajame akte taip pat nurodyta, kad E. L. ketino tą atgabentą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos realizuoti Rusijoje. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ši aplinkybė byloje nebuvo įrodinėjama, ji buvo tik numanoma. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde taip pat gi nenurodo jokių šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų, tiesiog nurodo, kad ši aplinkybė yra logiška. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad grįsti asmens kaltę numanomais teiginiais ar samprotavimais draudžia įstatymas. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino, ir (ar) perdirbo, ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Visi įstatyme numatyti požymiai yra alternatyvūs, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno BK 260 straipsnyje numatyto veikos požymio buvimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad BK 260 straipsnyje nurodytos alternatyvios nusikalstamos veikos nėra vienos tęstinės veikos epizodai, jos turi būti įrodinėjamos atskirai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Taigi asmeniui, inkriminuojant bet kurią iš BK 260 straipsnyje numatytų alternatyvių veikų, privalo būti: 1) nustatytos tokių veikų padarymo aplinkybės; 2) jos pagrįstos bylos įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka ir išnagrinėtais bei patikrintais teismo posėdyje. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog E. L. inkriminuotas labai didelio kiekio hašišo laikymas ir gabenimas, o būtent paėmimas iš pažįstamo asmens, gabenimas automobiliu iki Kuršių gatvės, kur laukė vairuotojas, ir sudėjimas pastarajam į puspriekabę, pasitvirtino, šie veiksmai nustatyti baudžiamojoje byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais. Tuo tarpu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro skunde ketinimas realizuoti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų yra tik preziumuojamas, faktiškai remiantis nustatytu narkotinių medžiagų laikymu ir gabenimo faktu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę. Tokia praktika dėl kiekvieno alternatyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio atskiro įrodinėjimo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-218/2009, šios praktikos laikomasi iki šiol (kasacinės nutartys Nr. 2K-268/2009, 2K-488/2009, 2K-493/2009 ir kt.). Todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas nėra būtinas požymis. Tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas yra subjektyvusis BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymis. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir tikslas jas platinti nėra šios nusikaltimo sudėties būtinasis subjektyvusis požymis, todėl jo įrodinėti ir nustatinėti nereikia (kasacinės nutartys Nr. 2K-496/2014, 2K-140/2014). Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis E. L. neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Taigi BK 260 straipsnio 3 daliai inkriminuoti pakako nustatyti būtinuosius veikos požymius – neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymą ir gabenimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-140/2014, 2K-89/2013). Tuo tarpu tikslas parduoti ar kitaip platinti net nebuvo grindžiamas jokiais bylos duomenimis. Aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, tai, ar anksčiau kaltininkas yra platinęs šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, 2K-7-173/2014, 2K-361/2014). Šio tikslo turėjimas yra subjektyvusis neteisėtų veikų požymis, kuris turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. Byloje nesant jokių objektyvių tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimą pagrindžiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį požymį iš kaltinimo pašalino.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad nuteistasis veikė organizuotos grupės forma. Nurodo, kad teismo sprendimas pašalinti iš nuosprendžio bet kokias nuorodas į kitus asmenis ir jų veikimą organizuotos grupės forma prieštarauja sprendimui pripažinti E. L. sunkinančią aplinkybę - veikimą bendrininkų grupėje. Prokuroras cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinės sesijos nutartį Nr. 2K-P-9/2009, kad nagrinėtoje byloje nenustatyto asmens veiksmų aprašymas kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje buvo neišvengiamas formuluojant nuteistajam inkriminuojamas faktines aplinkybes ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuteistasis bendrininkavo su šiuo asmeniu, sietina tik su jo kaltumo klausimo išsprendimu. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami, nes yra nepagrįsti. Pirmiausia – priešingai, nei nurodo prokuroras, teismo sprendimas pašalinti nuorodas apie organizuotą grupę neprieštarauja sprendimui pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe – veiką padarė bendrininkų grupė. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta būtent tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas pripažino šią aplinkybę atsakomybę sunkinančia, šį savo sprendimą tinkamai motyvavo. Įstatyme nėra nuostatos, jog atsakomybę sunkinančia aplinkybe būtų galima pripažinti tik veikimą sunkesne bendrininkavimo forma - organizuota grupe. Kaip jau minėta, BK 60 straipsnio 1 dalie 1 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veiką padarė bendrininkų grupė, tuo tarpu kitame to paties straipsnio dalies punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veiką padarė organizuota grupė. Kita vertus, prokuroras nevisiškai teisingai nurodo ir teismo sprendimą lėmusius motyvus. Anot prokuroro, teismo sprendimą lėmė tai, jog kitų, kaltinime įvardintų asmenų byla nėra perduota teismui. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nurodė, kad šioje byloje teismas pasisako tik dėl E. L. veiksmų, kitų įvardintųjų asmenų atžvilgiu byla teismui nėra perduota, todėl teismas negali pasisakyti dėl jų veiksmų, o taip pat dėl jų susitarimo bendrai (ir su E. L.) veikti apimties ir pobūdžio. Todėl iš teismo ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių pašalino bet kokias nuorodas į kitus asmenis bei jų veiksmų teisinį vertinimą, o taip pat pašalino aplinkybę, kad E. L. padarė nusikalstamas veikas organizuotoje grupėje. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pripažino, kad E. L. veikė bendrininkų grupe (nors ir nenustatyti kiti asmenys ar jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą), tačiau teismui nepakako įrodymų, kad veikos padarytos veikiant pavojingesne bendrininkavimo forma - organizuota grupe. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji veikė ne organizuota, o bendrininkų grupe. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra bendrininkavimo forma, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos darymo metu). Taikant šią normą būtina nustatyti atitinkamą bendrininkų susitarimą, nusikalstamos veikos sunkumo laipsnį bei tam tikrą organizuotumo lygį. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-210/2009, 2K-140/2014 ir kt.). Pabrėžtina, jog šioje baudžiamojoje byloje jokių duomenų apie nusikalstamų veikų planus, užduočių bei vaidmenų pasiskirstymą, duomenų nėra, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis su kitais asmenimis veikė ne organizuota, o bendrininkų grupe. Apeliaciniame skunde ir pats prokuroras nenurodo, kaip, anot jo, šioje byloje buvo rengiamas nusikalstamos veikos planas, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas, kas būtent ir skiria organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nurodė, jog nesutinka su E. L. inkriminuotu kaltinimu, jog jis veikė organizuota grupe su Rusijos piliečiais A. L. ir A. G., nes, prokuroro manymu, jie buvo pirkėjai. Mano, kad E. L. veikė organizuota grupe su jau minėtais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas – A. B. ir S. B., taip pat asmeniu, vardu Redas. Taigi pačiam prokurorui kyla abejonių dėl bendrininkavusių asmenų, jų vaidmenų, užduočių. Tuo tarpu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamajame akte bendrininkavimas su asmeniu, vardu Redas, E. L. apskritai net nebuvo inkriminuotas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Tuo tarpu teiginiai apie organizuotos grupės buvimą, kurie nepagrįsti jokiais bylos duomenimis, negali būti teisėto ir teisingo apkaltinamojo nuosprendžio dalis.

Trečias prokuroro apeliacinio skundo prašymas – už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirti E. L. 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendyje nėra nė vieno motyvo, kodėl teismas nuteistajam paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, be to, už kitą nusikalstamą veiką teismas paskyrė bausmę, artimą vidurkiui, ir toks skirtumas nepaaiškintas. Šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes E. L., išsamiai motyvavo parinktą jų dydį, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. E. L. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jog nusikalstamas veikas E. L. padarė veikdamas bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad jo padaryti nusikaltimai priskiriami prie tyčinių labai sunkių ir sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalys). Vienas iš nusikaltimų nebaigtas, nes policijos pareigūnai vykdė sankcionuotą kontroliuojamą gabenimą. Teismas taip pat įvertino, jog E. L. darytose sunkioje ir labai sunkioje nusikalstamose veikose narkotinių medžiagų kiekis žymiai viršijo labai didelių narkotinių medžiagų kiekių ribas. Teismas taip pat įvertino nuteistojo asmenybę – E. L. anksčiau neteistas, duomenų apie jam taikytas administracines nuobaudas nepateikta. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas E. L. paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 2 dalies sankcijose, švelnesnes nei sankcijoje numatyti bausmių vidurkiai. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų, teismas nuteistajam paskyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalyje baudžiamojo įstatymo sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų, teismas nuteistajam paskyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi pagal BK 260 straipsnio 3 dalį teismas paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 199 straipsnio 2 dalį – mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Minėta, kad prokuroras nesutinka su pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausme, prašo ją sugriežtinti iki 13 metų laisvė atėmimo. Kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu prokuroro prašymu. Bausmė nėra tik atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimo ar nebuvimo nulemtas darinys. Todėl nepaisant to, kad teismas nenustatė E. L. nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nustatė vieną sunkinančią, tai dar nereiškia, kaip nurodo prokuroras, jog paskirta bausmė, atitinkanti sankcijoje numatytą minimumą, yra neteisinga ir neproporcinga padarytai veikai. Teismas bausmę individualizavo, tai yra vertino visumą aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės dydžiui. Taip pat paskirtas bausmes teismas teisingai bendrino apėmimo būdu.

Taigi kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes ir prokuroro apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tuo tarpu prokuroro subjektyvi nuomonė ir nesutikimas su tam tikrais teismo sprendimais, negali būti pagrindas keisti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.