Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. , V. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 181 str. 2 d. (turto prievartavimas iš J. M. ir L. D. ) ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 181 str. 2 d. (turto prievartavimas iš J. M. ) laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 181 str. 2 d. (turto prievartavimas iš L. D. ) laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. bausmes iš dalies sudėjus paskirta subendrinta bausmė, laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 64 str. prie šios bausmės pridėjus dalį 1996 m. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės nustatyta galutinė subendrinta bausmė, laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, atliekant ją pataisos namuose.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 66 str. į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2005 m. gruodžio 16 d.

A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 181 str. 2 d. (turto prievartavimas iš J. M. ir L. D. ) ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 181 str. 2 d. (turto prievartavimas iš J. M. ) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 2 (dviems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 181 str. 2 d. (turto prievartavimas iš L. D. ) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. bausmes iš dalies sudėjus paskirta galutinė, subendrinta bausmė, laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose.

Iš A. R. ir V. R. solidariai, nukentėjusiajai L. D. , priteista 15000 (penkiolika tūkstančių) litų, neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. ir A. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su A. K. , 2005 m. kovo 9 d. apie 12 val. įsibrovė į J. M. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbiami)., tyčia neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, vertė J. M. perduoti jiems turtą – pinigus: mokėti kas mėnesį 1000 litų duoklę, panaudojo psichinę prievartą – grasino sunaikinti nukentėjusiojo turtą: sudeginti gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, grasino panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir jį panaudojo, V. R. sudavė vieną smūgį kumščiu J. M. į veidą, po ko pasišalino.

Be to V. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio mėnesį (tiksliau nenustatytu laiku) atėjęs pas L. D. į butą, esantį (duomenys neskelbiami) tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, vertė L. D. perduoti jam turtą – pinigus: mokėti kas mėnesį 1000 litų duoklę. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką V. R. , veikdamas bendrininkų grupėje su kaltinamuoju A. R. , 2005 m. gegužės 19 d. apie 12.30 val. įsibrovė į L. D. butą, esantį (duomenys neskelbiami), tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai vertė L. D. perduoti jiems turtą – pinigus: mokėti kas mėnesį 1000 litų duoklę, panaudojo psichinę prievartą – grasino nužudyti, užkasti, kartu atėmė L. D. laisvę – įstūmė ją į vonios kambarį, A. R. saugant išėjimą iš vonios kambario, V. R. toliau tąsė ją už drabužių, stumdė vonios kambaryje, dusino ranka užspausdamas jai nosį ir burną, pripylęs vandens į vonioje buvusią talpą, jėga kišo L. D. galvą į ją ir tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, jai ėmus šauktis pagalbos iš buto pasišalino.

Nuteistojo V. R. teigimu pirmosios instancijos teismas be pagrindo išimtinai vadovavosi tik L. D. parodymais, neįvertindamas liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų.

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BK 282 str., nes įstatymo numatyta tvarka neapklausė liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, ir nesuteikė jam galimybės užduoti minėtiems liudytojams klausimų. Apelianto teigimu, šių liudytojų parodymai prieštarauja J. M. , E.T., V. A. parodymams, todėl turėjo reikšmės įrodinėjant jo kaltę.

Nuteistojo V. R. teigimu, teismas be pagrindo atmetė jo prašymą dėl liudytojos Ž. K. apklausos, kuri galėjo patvirtinti svarbias aplinkybes byloje.

Apeliantas pažymi, kad teismas taip pat turėtų įvertinti aplinkybes dėl specialisto išvados Nr. 2312/05(02), (kurioje nurodoma, kad medicininė apžiūra pradėta 2005 m. gegužės 20 d., 10.30 val., tačiau nurodoma tik apžiūros pabaigos data - 2005 m. gegužės 20 d., tačiau apžiūros pabaigos laikas neįrašytas), bei Prienų rajono PK KP tyrėjos I. Ž. surašyto liudytojo papildomos apklausos protokolo (surašyto 2005 m. gegužės 20 d., 11.00 val.) suklastojimo.

Nukentėjusioji L. D. atsikirtime į nuteistųjų A. R. ir V. R. apeliacinius skundus nurodė, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas ir teisėtas.

Nukentėjusioji nurodo, kad civilinis ieškinys jos atžvilgiu buvo tenkintas teisėtai, nes dėl nuteistųjų veikų jai buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, kurio pasėkoje ją ištiko insultas ir ji neteko penkiasdešimt procentų darbingumo.

Nukentėjusioji teigia, kad nuteistieji skunduose nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, pažymi, kad ji savo parodymų nėra keitusi, jie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Ji teigia neturinti pagrindo apklabėti nuteistųjų

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistieji ir jų gynėjas prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. R. ir A. R. apeliaciniai skundai atmetami.

V. R. ir A. R. nuteisti už padarymą nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., t. y. turto prievartavimą, panaudojant fizinį smurtą. Turto prievartavimas – tai atviras ar užmaskuotas savo ar kitų asmenų naudai reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasinant prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai grasinant panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas arba panaudojant kitokią psichinę prievartą pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti.

Nuteistasis A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme neigia prievartavęs turtą iš nukentėjusiojo J. M. , neigia iš viso 2005 m. kovo 9 d. buvęs pas J. M. . Tokios pat pozicijos ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme laikėsi ir V. R. . Apeliacinės instancijos teisme jis pakeitė parodymus, pripažindamas, kad 1995 m. kovo 9 d. buvo pas J. M. , tačiau neigia prievartavęs J. M. turtą. Apeliacinės instancijos teisme V. R. parodė, kad 2005 m. kovo 9 d. jis kartu su A. K. ir nepažįstamu vaikinu, vardu Kęstas nuvažiavo pas J. M. . V. R. teigimu, jis norėjo pakalbėti su J. M. apie tai, kad, neva, šis jam moka duoklę, tačiau pokalbio metu tarp jų kilo konfliktas, kurio metu jis sudavė J. M. . V. R. nurodė, kad su J. M. pažįstamas nebuvo, nenorėjo su juo veltis į ginčus, pinigų iš jo nereikalavo, tik stengėsi išvengti apkalbų.

Tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme J. M. parodė, jog 2005 m. kovo 9 d. pas jį į namus atvažiavo A. R. , V. R. ir A. K. V. R. sakė apie kažkokias kalbas, kurias, neva, skleidžia nukentėjusysis apie duoklės mokėjimą R. ir naminės degtinės virimą bei pasakė, kad J. M. reikės į mėnesį mokėti po 1000 litų. Nukentėjusiajam atsisakius mokėti pinigus, V. R. sudavė jam kumščiu į veidą ir prakirto lūpą. A. R. pagrasino J. M. , kad jeigu šis nemokės pinigų, gali sudegti jo namai, tvartas ir kiti pastatai. J. M. teigimu, iki įvykio A. R. ir V. R. asmeniškai jis nepažinojo, apie juos buvo skaitęs spaudoje, todėl suprantama, kodėl nukentėjusysis pirmuose savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog turtą iš jo prievartavo M. V. . Nukentėjusysis paaiškino, kad M. V. pažįsta 10 – 15 metų, tačiau prieš įvykį jį seniai buvo matęs, todėl susimaišė ir M. V. pavadino V. R. , o A. R. pavadino Vidu. Savo parodymuose J. M. detaliai ir konkrečiai nurodė, kokius veiksmus, darant nusikalstamą veiką, atliko V. R. ir A. R. , t. y. V. R. sudavė nukentėjusiajam kumščiu į veidą ir reikalavo pinigų, o A. R. pasakė, kad jei J. M. nemokės, tai gali sudegti tvartas ir kiti pastatai. Parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu J. M. atpažino A. R. , kaip vaikiną, kuris 2005 m. kovo 9 d. kartu su V. R. ir A. K. buvo pas jį namuose ir reikalavo pinigų. (t. 1, b. l. 44 – 46). J. M. parodymus patvirtina ir liudytojų, policijos pareigūnų V. A. ir R. T. parodymai. Minėti liudytojai parodė, jog 2005 m. kovo 9 d. buvo nuvykę į J. M. namus. Tiek V. A. , tiek E. T. J. M. papasakojo, kad pas jį buvo atvažiavę broliai R., vienas iš brolių sudavė nukentėjusiajam į veidą, prakirto lūpą, abu R. reikalavo pinigų.

V. R. ir A. R. nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi įtakos jų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad pareiškimą dėl turto prievartavimo J. M. parašė tik praėjus dviems mėnesiams nuo įvykio, kad tuoj po įvykio skambino Birštono policijos komisariato, o ne Prienų rajono policijos komisariato pareigūnams, kad policijos pareigūnai 2005 m. kovo 9 d. įvykių knygoje neužregistravo pranešimo apie padarytą nusikaltimą ir nepradėjo ikiteisminio tyrimo, taip pat ir tos aplinkybės, kad realiai J. M. turto nuteistieji neužvaldė ir daugiau po 2005 m. kovo 9 d. pas J. M. nesilankė, nes turto prievartavimas laikomas baigtu nuo reikalavimo perduoti turtą pateikimo.

Kadangi A. R. ir V. R. veikė bendrininkų grupe (kartu su jais nusikaltimą padarė ir kitoje byloje nuteistas A. K.) ir atliko šiuos veiksmus, t. y. V. R. , A. R. ir A. K., 2005 m. kovo 9 d. įsibrovė į J. M. gyvenamąjį namą, tyčia neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, vertė J. M. perduoti jiems turtą – pinigus: mokėti kas mėnesį 1000 litų duoklę, panaudojo psichinę prievartą – grasino sunaikinti nukentėjusiojo turtą: sudeginti gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, grasino panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir jį panaudojo, V. R. sudavė vieną smūgį kumščiu J. M. į veidą, po ko pasišalino, abiejų nuteistųjų V. R. ir A. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 181 str. 2 d., kaip bendrininkų grupės padarytas turto prievartavimas, panaudojant fizinį smurtą.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose prieštaringai nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nesivadovavo liudytojų, kuriem taikomas anonimiškumas, parodymais, tuo pačiu pažymint, kad šie liudytojai nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymuose, priešingai negu teigiama apeliaciniuose skunduose, nėra jokių nuteistuosius teisinančių ar kitiems bylos įrodymams, kuriais grindžiamas kaltinimas, prieštaraujančių faktinių duomenų. Pirmos instancijos teismas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, todėl, neišeinant už apeliacinių skundų ribų, nėra pagrindo išsamiai tirti ir tikrinti liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų.

Nuteistieji A. R. ir V. R. pripažįsta 2005 m. gegužės 19 d. buvę nukentėjusiosios L. D. bute, tačiau neigia reikalavę iš jos pinigų, prievartavę jos turtą. Nukentėjusioji L. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos ir apeliacinės instancijos teisme vienodai, neprieštaringai ir nuosekliai parodė, kad 2005 m. gegužės 19 d. pas ją atėjo broliai R., V. R. pasakė, kad nori su ja pasikalbėti. Kalbėtis su R. L. D. nenorėjo, tačiau jie įėjo į jos butą, reikalavo pinigų. Nukentėjusiajai pasakius, kad pinigų neturi, V. R. nutempė ją į vonią, A. R. jam padėjo. Vonios kambaryje V. R. trenkė nukentėjusiąją į vonią, po to spaudė ją prie vonios, vėl reikalavo pinigų, tada ranka uždengė jai burną ir dusino. Po to V. R. atsuko vandenį, prileido į vonelę ir murkdė nukentėjusiosios galvą, ji neteko sąmonės. Atsigavusią L. D. , V. R. vis dar dusino, jai nutraukus jo ranką ir pradėjus šauktis pagalbos, V. R. trenkė jai į galvą ir išėjo. A. R. pro durų plyšį stebėjo, ką V. R. daro vonioje. Be to L. D. nurodė, jog R. ne tik tą vienintelį kartą 2005 m. gegužės 19 d., bet ir anksčiau iš jos reikalaudavo mokėti po 1000 litų.

Liudytojai Z. D. , B. D. , M. D. , su kuriais nukentėjusioji L. D. bendravo tuoj po įvykio, patvirtino, jog nukentėjusioji jiems skundėsi, kad pas ją buvo atėję broliai R., ją sumušė ir reikalavo pinigų. Šių liudytojų parodymų įrodomosios reikšmės nemažina ta aplinkybė, kad liudytojai yra artimi nukentėjusiosios giminaičiai, natūralu, kad tuoj po patirto smurto nukentėjusioji kreipėsi pagalbos į savo artimus giminaičius.

Nuteistųjų prašymu apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustos liudytojos Ž. K. ir A. J. , tačiau jų parodymai nei patvirtina, nei paneigia pirmos instancijos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltumo ar jų veikos kvalifikavimo.

L. D. parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad L. D. buto, esančio Mokyklos g. 1a – 38, Jiezne, Prienų raj., vonios kambaryje rastos stiklo šukės (t. 1, b. l. 48 - 52) , bei teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2312/05 (02), kurioje konstatuota, kad L. D. padarytas veido ir krūtinės sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis nosies nugarėlėje bei kairėje krūtinės ląstos pusėje. Sužalojimų pobūdis ir lokalizacija rodo, kad jie padaryti prieš 1 – 2 dienas iki jos apžiūrėjimo, kieto buko daikto poveikyje. L. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 73). Teismo medicinos specialisto išvada yra tinkamas įrodymas, nežiūrint į tai, kad joje užfiksuotas tik tyrimo pradžios laikas – 2005 m. gegužės 20 d., 10.30 val., tiksliai nenurodant tyrimo pabaigos laiko (pabaigoje nurodyta 2005 m. gegužės 20 d.). Byloje yra L. D. apklausos, pradėtos 2005 m. gegužės 20 d., 11.00 val.protokolas, tačiau nedidelis laiko tarpas tarp teismo medicinos specialisto tyrimo ir nukentėjusiosios apklausos nerodo, kad šių procesinių veiksmų protokolai yra suklastoti, kaip nurodyta V. R. apeliaciniame skunde, nes tarp Kauno miesto, kur vyko teismo medicinos specialisto tyrimas ir Prienų miesto, kur vyko nukentėjusiosios apklausa, atstumas yra nedidelis, šį atstumą įmanoma įveikti per procesiniuose dokumentuose nurodytą laiko skirtumą.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išsamiai analizuojami ir kritikuojami L. D. parodymai apie smurto prieš ją naudojimą, išryškinant tariamus prieštaravimus, nurodant, kad po tekančiu iš krano vandeniu neįmanoma nuskandinti žmogaus, kad nukentėjusioji pervertino jai grėsusį pavojų.

Vertinant asmeninius įrodymus, šiuo atveju nukentėjusiosios L. D. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad šie įrodymai nėra patys faktai, o yra objektyvios realybės atspindys žmogaus sąmonėje, tai yra žinios apie faktus arba faktiniai duomenys suvokti žmogaus, jo įvertinti ir pateikti taip, kaip suvokia. Nukentėjusioji L. D. patirtą smurtą suvokė ir įvertino kaip bandymą ją paskandinti vonioje, taip ji ir parodė apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisme. Tuos pačius faktus nuteistieji V. R. ir A. R. gali suvokti kitaip nei nukentėjusioji, tačiau tai nedaro nepatikimais nukentėjusiosios parodymų. Net jei nuteistieji savo veiksmais ir nesukėlė pavojaus nukentėjusiosios gyvybei, tai nepaneigia paties fizinio smurto panaudojimo fakto. Pažymėtina, kad nuteistieji V. R. ir A. R. ir nebuvo kaltinami pasikėsinimu atimti nukentėjusiajai L. D. gyvybę.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose neteisingai nurodoma, kad L. D. savo parodymuose nenurodė prievartaujamo turto dydžio, t. y. reikalaujamos pinigų sumos, nors teismas pripažino, kad nuteistieji reikalavo 1000 litų. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad turto prievartavimas iš L. D. vyko ne tik 2005 m. gegužės 19 d., bet ir anksčiau, t. y. buvo atliekami tęstiniai nusikalstami veiksmai, kurių metu, kaip parodė L. D. , nuteistieji iš jos už teisę nelegaliai prekiauti alkoholiniais gėrimais reikalavo po 1000 litų kas mėnesį, ją gąsdino, o 2005 m. gegužės 19 d. pavartojo fizinį smurtą, todėl pirmos instancijos teismas teisingai inkriminavo nuteistiesiems prievartaujamo turto dydį.

Nors A. R. pats ir nevartojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją L. D. , bet jis veikė bendrininkų grupe su V. R. , matė kaip šis vartojo fizinį smurtą, pritarė tam savo veiksmais, laikydamas vonios kambario duris tuo metu, kai vonios kambaryje V. R. vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją, todėl tiek V. R. , tiek A. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 181 str. 2 d.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad pagal nukentėjusiosios L. D. parodymus jų veiksmuose yra ne turto prievartavimo, o savavaldžiavimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. požymiai. Savavaldžiavimas – tai savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, kuriuo padaroma didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Byloje nė tik nėra nustatyta, kad V. R. ir A. R. , ar koks nors kitas asmuo būtų galėjęs turėti tikrą ar tariamą teisę reikalauti iš L. D. 1000 litų kas mėnesį, bet net nėra jokių duomenų apie tai. Ta aplinkybė, kad L. D. tikrai ar tariamai nelegaliai prekiavo alkoholiniais gėrimais nesuteikia nuteistiesiems nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti iš jos kas mėnesį mokėti po 1000 litų, todėl A. R. ir V. R. veika teisingai kvalifikuota ne kaip savavaldžiavimas, o turto prievartavimas.

Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistųjų V. R. ir A. R. apeliacinių skundų toje dalyje, kur prašoma panaikinti nuosprendį dėl neturtinės žalos (15000 Lt) priteisimo L. D. . Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisęs dalį nukentėjusiosios prašomos neturtinės žalos, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: į L. D. patirtą fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, ją padariusių asmenų kaltę. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. R. ir V. R. apeliacinius skundus atmesti.