Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas A.Jaliniauskas Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.2.; 1.2.3.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėta Kauno apygardos teismo 1999 m. gegužės 10 d. ir Marijampolės raj. apylinkės teismo 1999 m. liepos 12 d. nuosprendžiais paskirta bei Marijampolės raj. apylinkės teismo 1999 m. lapkričio 8 d. nutartimi subendrinta ir galutinai neatlikta 7 mėnesių 20 dienų laisvės atėmimo bausmė ir D. R. galutinė subendrinta bausmė paskirta 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiosios A. D. pareikštas 3000 Lt civilinis ieškinys atmestas, kadangi jis nebuvo įrodytas.

Iš D. R. valstybei priteista 423,75 Lt už suteiktą valstybinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo 21 d., apie 23 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), dėl įžeidimų kilusio asmeninio konflikto su R. D. metu, tyčia kumščiu sudavė R. D. ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį bei, gindamasis nuo besiartinančio prie jo R. D. ir viršydamas būtinosios ginties ribas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu smailiu plokščiu vienašmeniu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu vieną kartą sudavė R. D. į krūtinę kairio šono srityje, padarydamas septinto šonkaulio lūžimą kairės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje, širdaplėvės ir širdies sužalojimą kairio skilvelio srityje, kas komplikavosi nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę bei širdies veiklos sutrikimą ir R. D. mirė, t.y. šiais veiksmais D. R. , viršydamas būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė R. D. , padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d.

Skunde atkreipia dėmesį į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 str., kuriame nurodoma, jog gyvybės atėmimas negali būti laikomas neteisėtu, jeigu tai įvyko neviršijant tokios jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiama. Apelianto įsitikinimu, jo veika padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, todėl teismas nepagrįstai atmetė prašymą jo veiksmus vertinti pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nuostatas. Mano, jog teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus. Nesutinka su teismo teiginiu, kad nukentėjusysis R. D. ir kartu su juo buvę asmenys nors ir kėsinosi į apelianto sveikatą, tačiau šis jų kėsinimasis nebuvo akivaizdus, realus ir pavojingas. Pabrėžia, kad buvo iškilusi reali grėsmė jo sveikatai, šias aplinkybes, apelianto teigimu, patvirtina liudytojų R. M. , E. K. , V. K. , M. B. bei E. M. parodymai. Štai liudytojas E. M. parodė, kad nukentėjusysis R. D. su savo draugais puolė mušti apeliantą bei M. B. . Liudytojas R. M. taip pat patvirtino R. D. pirma pradėjus konfliktą, t.y. jis puolė apeliantą, griebė jam už krūtinės, o jis, t.y. liudytojas R. M. su kitais asmenimis puolė mušti apeliantą bei M. B. .

Skunde pabrėžia teisme parodęs, jog pas jį į namus atėjo V. K. ir pakvietė jį su M. B. ateiti į rūsį pasikalbėti, paminėdami, kad juos kviečia M., t.y. R. D. . Teigia, jog jiems nuėjus rūsyje buvo R. D. bei dar daugmaž 10 nepažįstamų asmenų, jie visi gėrė degtinę, vaišinosi. Apeliantas tvirtina, jog R. D. pradėjo įžeidinėti, keikti, t.y. pirmas pradėjo konfliktą, o netrukus su draugais puolė jį ir M. B. mušti. Pažymi, jog jis nesitikėjo tokio R. D. ir kartu su juo rūsyje buvusių asmenų elgesio, nesitikėjo sulauksiantis agresijos, todėl neturėjo kuo apsiginti. Nurodo, kad keletas asmenų jam sudavė smūgius į galvą, nuo kurių jis trenkėsi į sieną, apsvaigo. Pritūpęs pamatė ant žemės gulinčią geležtę, kuria, norėdamas apsiginti, dūrė R. D. . Pabrėžia, jog tuo momentu jis tik norėjo apsiginti, kadangi jį mušė keli asmenys, jis tik gynėsi nuo užpuolikų, tyčia nesiekė sužaloti nieko iš jį užpuolusių asmenų, todėl, apelianto manymu, teismas nepagrįstai nepatikėjo jo parodymais. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apklausė ne visus įvykį mačiusius asmenis, t.y. prašo, kad apeliacinės instancijos teismas apklaustų E. S. . Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesant įrodymų, jog jis tyčia įvykdė nusikalstamą veiką, kadangi neįrodyta nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d., subjektyvioji pusė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis D. R. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nuteisė D. R. už tai, kad jis, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė R. D. . Nukentėjusysis R. D. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su septintojo šonkaulio lūžimu kairės pažasties linijos projekcijoje, širdaplėvės ir širdies sužalojimu kairio skilvelio srityje, kas komplikavosi nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę bei širdies veikos sutrikimą (t. 1; b.l. 32-36).

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nurodo, jog jo įvykdyti veiksmai turėjo būti vertinamai pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nuostatas. Tvirtina neturėjęs tikslo nužudyti R. D. , jis tik gynėsi nuo jo sveikatai ir gyvybei iškilusio realaus pavojaus.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. suteikia asmeniui teisę į būtinąją gintį. Būtinoji gintis yra tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises ar visuomenės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją ginti gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus.

Nors apeliantas tvirtina, kad jį užpuolė R. D. kartu su kitais jaunuoliais, tačiau šis jo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad muštynių organizatorius buvo pats D. R. . Tą patvirtina ikiteisminio tyrimo bei teismo metu apklaustų liudytojų parodymai, t.y. liudytojas M. B. parodė, jog įėjęs į rūsio patalpas D. R. iš karto priėjo prie R. D. , pravarde M., pradėjo su juo aiškintis tarpusavio santykius bei pirmas pastūmė jį, ranka įremdamas jam į kaktą ir liepdamas sėdėti (t. 2; b.l. 140-142; t. 3, b.l. 85-86). Liudytojai E. K. , V. T. Š. parodymų metu patvirtino, kad pirmas prie R. D. priėjo apeliantas, pradėjęs aiškintis su juo santykius bei pirmas sudavė jam. Šios aplinkybės neneigia ir pats apeliantas, t.y. ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų parodymų metu jis parodė kartu su M. B. atėjęs į rūsį, norėdamas išsiaiškinti santykius su M. - R. D. . Patvirtino pirmas priėjęs prie M., pradėjo su juo konfliktuoti, vienas kitam sudavė smūgius (t. 3; b.l. 4-8; 41-42). Teismo posėdžio metu jis nurodė priėjęs prie M., susikibo su juo bei sudavė vieną smūgį (t.3, b.l. 80-84). Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad apelianto suduotas smūgis nukentėjusiajam R. D. sukėlė rūsyje buvusių jaunuolių reakciją. Matydami, jog apeliantas sudavė smūgį R. D. , keletas jaunuolių pradėjo artintis link D. R. bei kartu su juo buvusio M. B. , kurie buvo apstoję R. D. . Tuo tarpu apeliantas, matydamas besiartinančius asmenis bei iš kažkurio asmens ar asmenų sulaukęs smūgio, dūrė ant grindų rastu peiliu R. D. . Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nepaneigta versija, jog D. R. nukentėjusiajam įdūrė, norėdamas išgąsdinti prie jo priartėjusius jaunuolius. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apygardos teismo pozicija, kadangi apeliantas tuo metu rūsyje susidariusią situaciją iš tiesų galėjo įvertinti kaip į prieš jį nukreiptą kėsinimąsi. Tačiau, nepaisant to, nėra pagrindo apelianto veiksmus vertinti pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nuostatas. Vertinant, ar D. R. veikė būtinosios ginties būklėje, ar buvo peržengtos jos ribos, reikia vadovautis 1997 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškinimais. Būtina atsižvelgti į kėsinimosi pobūdį, jo pavojingumą, taip pat į besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimasis turi būti ne tik pavojingas, bet ir realus, turi būti iškilusi reali grėsmė besiginančiojo sveikatai ir gyvybei. Tuo tarpu iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo R. D. bei kartu su juo buvusių asmenų veiksmai savo apimtimi nesudarė sąlygų, leidžiančių tvirtinti, kad nuteistasis D. R. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Apelianto atžvilgiu kilusio kėsinimosi negalima vertinti kaip pavojingo ir realaus, kadangi nukentėjusysis R. D. nekėlė realios grėsmės. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimui yra būtinos trys sąlygos vienu metu, t.y. 1) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; 2) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); 3) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pavojingumo ir pobūdžio. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas, pagrįstai D. R. taikė Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. nuostatas, būtina išanalizuoti anksčiau išvardintų sąlygų buvimą. Taigi neginčytina, kad būtent nuteistojo D. R. veiksmais buvo nužudytas R. D. , t.y. D. R. žalojančio pobūdžio įrankiu sudavė nukentėjusiajam į krūtinę smūgį, sukėlusį neatitaisomas pasekmes – R. D. mirtį. Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas veikė neapibrėžta (nekonkretizuota) tiesiogine tyčia. Iš to seka, kad nuteistasis D. R. , durdamas nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą - krūtinę, suvokė veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t.y. jį tenkino bet kokio laipsnio padariniai, jų sąmonėje nedetalizuojant ir vienodai norint bet kokių iš jų atsiradimo. Ir nors apeliantas konkrečiai nesiekė nukentėjusiojo mirties, o skunde pabrėžia dūręs spontaniškai, tačiau jis privalėjo suvokti, kad tokie jo veiksmai gali sukelti itin sunkias pasekmes. Reikšminga laikytina trečioji būtinosios ginties ribų peržengimo sąlyga - aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Šis aiškumas yra fakto ir jo vertinimo klausimas. Kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad D. R. panaudota gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apaugos konvencijos 2 str. nuostatos nebuvo pažeistos. Nukentėjusysis R. D. jokio ginklo ir įrankio, kuriuo būtų galima sužaloti žmogų, neturėjo, be to, jis buvo II grupės invalidas, nevaldantis vienos rankos. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas fiziškai buvo pranašesnis, jokios būtinybes imtis žalojančio pobūdžio įrankio nebuvo. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors D. R. ir tvirtina, jog jam buvo suduoti smūgiai, dėl kurių jis atsitrenkė į sieną ir prarado sąmonę, tačiau dėl patirtų sužalojimų į teismo medicinos ekspertus ar gydytojus nesikreipė. Jokių sužalojimų nebuvo nustatyta ir kartu su juo buvusiam D. B. (t. 2, b.l. 6), todėl atmetamas skundo teiginys, jog buvo sumuštas ne tik apeliantas, bet ir jo draugas D. B. . Tą aplinkybę, jog D. R. įvykio metu nepatyrė jokių sužalojimų patvirtino liudytojas D. B. , bendravęs su nuteistuoju bei kartu su juo grįžęs į butą. Liudytojas parodė, kad jokių sužalojimų ant D. R. kūno jis nepastebėjo.

Pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenustatė įrankio, kuriuo buvo sužalotas R. D. . Ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada patvirtino, kad nukentėjusiojo kūne konstatuotas durtinis – pjautinis sužalojimas galėjo būti padarytas tyrimui pateiktu virtuviniu peiliu, išimtu įvykio vietoje (t. 1; b.l. 38). Analogišką išvadą pateikė ir kita specialisto išvada, nurodžiusi, jog neatmetama galimybė, kad nukentėjusiajam R. D. durtinė – pjautinė odos žaizda bei jo drabužių durtiniai – pjautiniai pažeidimai padaryti tyrimui pateiktu peiliu, kuris buvo išimtas įvykio vietoje (t. 1; b.l. 50-62). Pats nuteistasis D. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat pripažino ant grindų radęs peilį, kuriuo dūrė R. D. (t. 3, b.l. 80-84). Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustačius kitų nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių, neradus kitų sužalojimo įrankių, pagrįstai darytina išvada, kad nukentėjusysis R. D. buvo sužalotas įvykio vietoje rastu plokščiu vienašmeniu peiliu, kurio ašmenys smingant į kūną buvo nukreipti į viršų.

Taigi teismo išvada, jog D. R. , įvykio vietoje rastu virtuviniu peiliu, tyčia smogdamas R. D. į krūtinę kairio šono srityje, peržengė ginties ribas, t.y. gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, yra motyvuota ir pagrįsta.

Pažymėtina, jog teismo posėdyje apeliantas atsisakė savo pašymo iškviesti į posėdį liudytoją E. S. , jo iškvietimą pripažindamas negalimu, kadangi jo žiniomis minėtas liudytojas yra išvykęs į Airiją. Iš bylos medžiagos iš tiesų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto E. S. apklausti pirmosios instancijos teisme nebuvo galimybės, kadangi jis savo gyvenamojoje vietoje nerastas, o motina J. S. , taip pat R. D. paaiškinimų metu nurodė, kad E. S. šiuo metu yra išvykęs į užsienį – Airijos Karalystę (t. 3, b.l. 113, 127, 142, 143).

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam D. R. bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvimą, taip pat tai, kad nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, ir skyrė bausmę, savo dydžiu šiek tiek mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Apygardos teismas, skirdamas D. R. 7 metų laisvės atėmimo bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.