Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad visose gyvenamosiose patalpose minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2017-08-14 iki 2017-08-21 į kamerą Nr. 12, kurios plotas – 16,38 kv. m., nuo 2017-08-21 iki 2017-09-18, nuo 2017-10-04 iki 2017-11-05, nuo 2017-11-17 iki 2017-11-30 – į kamerą Nr. 13, kurios plotas – 16,38 kv. m, nuo 2017-11-30 iki 2017-12-06 – į kamerą Nr. 14, kurios plotas – 16,38 kv. m, nuo 2017-12-14 iki 2017-12-29 – į kamerą Nr. 3, kurios plotas – 16,38 kv. m, nuo 2018-01-05 iki 2018-01-09 – į kamerą Nr. 11, kurios plotas – 7,61 kv. m, nuo 2018-01-09 iki 2018-01-10 – į kamerą Nr. 8, kurios plotas - 7,61 kv. m, nuo 2018-01-12 iki 2018-01-14 – į kamerą Nr. 4, kurios plotas – 16,38 kv. m (b. l. 28, 30).

Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 3, Nr. 4 pareiškėjas kalėjo vienas arba su dar vienu ar dviem asmenimis, o kamerose Nr. 8 ir Nr. 11 pareiškėjas kalėjo vienas (b. l. 28). Tiek skunde, tiek atsikirtime į skundą pareiškėjas šias aplinkybes patvirtina. Atsižvelgiant į minėtą kamerų plotą ir jose laikytą asmenų skaičių, matyti, jog pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus dėl minimalios ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo.

Pareiškėjas teigia, jog atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kur pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2018-01-10 iki 2018-01-12, tačiau pats skunde nenurodė, kokioje patalpoje buvo laikomas, kokie konkretūs nepatogumai joje kilo, šios aplinkybės plačiau nepaaiškino, todėl toks abstraktus pareiškėjo teiginys nelaikytinas pakankamu neturtinės žalos atsiradimui konstatuoti.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pareigūnai nereaguodavo į iškvietimo mygtuką, neatsiliepdavo šaukiami, todėl galimai galėjo kilti pavojus esant konfliktinei situacijai kameroje. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovės atstovė patvirtino, jog iškvietimo mygtukai kamerose yra įrengti, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje. Pareiškėjas nenurodė, kokie pareigūnai, kuriuo metu ir kokiomis aplinkybėmis nereagavo į iškvietimą, šias aplinkybes nurodė abstrakčiai, grindė jas į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog galimai kilus konfliktui kameroje, pareiškėjui kiltų pavojus sveikatai ar gyvybei, tačiau duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes byloje nėra. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, purvini, juose neįrengti suoliukai, pasivaikščioti buvo leidžiama tik 1 valandą per parą.

Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkeltiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Kadangi byloje nenustatyta, kad pareiškėjas atitinka sąlygas, kurioms esant skiriamas dviejų valandų pasivaikščiojimas, o skunde pareiškėjas neneigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimas jam buvo suteikiamas, neteisėti atsakovės atstovo veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini. Teisės aktuose nėra numatytas suoliukų įrengimas pataisos namų kiemeliuose, todėl šis argumentas taip pat atmestinas. Atsakovės atstovo pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymoje užfiksuota, jog Pravieniškių PN pasivaikščiojimo kiemuose nėra pelėsio ir grybelio (b. l. 30). Pareiškėjas jokių savo teiginius pagrindžiančių duomenų nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo oficialiai pateikta informacija. Dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarą kiemuose, atsakovės atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktą (b. l. 44-47), kuriame ginčo laikotarpiu atlikto patikrinimo metu užfiksuota, jog Pravieniškių PN pasivaikščiojimo kiemeliai valomi kasdien po kiekvieno pasivaikščiojimo, tą atlieka paskirtas asmuo pagal direktoriaus įsakymu patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 51-52). Atlikus darbus, pasirašoma nustatytos formos žurnale, kuris pildomas reguliariai. Kadangi pareiškėjas jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, atsakovės atstovo pateikti duomenys laikytini paneigiančiais deklaratyvius pareiškėjo teiginius.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.