Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. M. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. M., N. M., R. M. M. ieškinį atsakovui Z. M., tretiesiems asmenims J. M., L. D., Alytaus apskrities viršininko administracijai, notarei D. K. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretieji asmenys J. M. ir L. D. su ieškiniu sutiko.

Druskininkų m. apylinkės teismas 2009-11-10 sprendimu ieškinį tenkino dalinai;

1) pripažino juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M., nuosavybės teisėmis priklausė 1/2 gyvenamojo namo su 2 verandomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lAl/m, 1/2 viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2A1/Ž, kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3Jl/b, ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5Jl/m, ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6Jlm, ir kiemo įregimų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriuos jis įgijo statybos būdu ir 1/2 ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7Jl/m, ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8Jl/m, kuriuos jis įsigijo paveldėjimo būdu;

2) pripažino juridinę reikšmę turinį faktą, kad po J. M. mirties 1/2 gyvenamojo namo su 2 verandomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lAl/m, 1/2 viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2A1/Ž, kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3Jl/b, ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5Jl/m, ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6Jlm, ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7Jl/m, ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8Jl/m ir kiemo įregimų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini), priklausiusių jam nuosavybės teise, paveldėjo sūnus R. M., pradėjęs juos faktiškai valdyti;

3) pripažino negaliojančiu 1985-07-25d. J. M. testamentą, registro Nr. 119, dalyje dėl ½ dalies vieno aukšto gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), palikimo sūnui Z. M. ir pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, išduotą notarės D. K. 1990 m. rugpjūčio 3 d., registro Nr. 71, kuriuo po J. M. mirties Z. M. paveldėjo ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, bei panaikinti įrašą VĮ registrų centro Alytaus filiale dalyje apie tai, kad Z. M. nuosavybės teisėmis valdo – ½ gyvenamojo namo su 2 verandom, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lAl/m, ½ viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2A1/Ž, ½ kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3JJ/b, ½ ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5Jl/m, ½ ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6Jlm, ½ ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7Jl/m, ½ ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8Jl/m ir ½ kiemo įrengimų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

likusioje dalyje ieškinį atmetė;

priteisė iš R. M., N. M., R. M. M. ir Z. M. valstybei po 20,78 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;

priteisė iš Z. M. N. M. naudai 128 Lt žyminio mokesčio ir R. M. naudai 64 Lt žyminio mokesčio.

priteisė iš Z. M. N. M. naudai 3000 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Dėl nuosavybės teisės į ginčo statinius pripažinimo pagrindų. Nurodo, jog teismo išvados padarytos ne įvertinus įrodymus, o juos tik aprašius; neaišku, kuo remiantis teismas tokias išvadas padarė. Pažymi, jog teismas visiškai nieko nepasisakė dėl pačių ieškovų pateiktų į bylą archyvinių duomenų apie tai, kad nuo 1955 m. ginčo namas, kluonas ir tvartai priklausė tik J. M., o tai įrodo, kad ieškovai ir atitinkamai R. M. neturėjo ką paveldėti po J. M. mirties; nėra jokių įrašų apie R. M. kaip ginčo statinių ir (ar) žemės savininką ir (ar) naudotoją, nėra jokių įrašų apie R. M. ir jo sūnų R. M. kaip ginčo objektų naudotojus. Nurodo, jog atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad paskutinis archyvinis įrašas ūkinėse knygose apie tai, kad J. M. priklauso ½ ginčo statinių yra padarytas tik 1947 m.; todėl teismas gali pripažinti, kad jam iki 1947 m. priklausė ½ ginčo statinių, ko niekas neneigia. Tačiau ieškovai prašo pripažinimo į ½ ginčo statinių apskritai, toks pripažinimas prieštarauja bylos medžiagai, joje esantiems rašytiniams įrodymams. Nurodo, kad pirmas po 1947 m. sekęs įrašas ūkinėse knygose padarytas tik 1955 m., kad visi ginčo statiniai priklauso tik J. M.. Šio įrašo teisingumo ieškovai nepaneigė. Laiko, kad liudytojų parodymai nėra ir negali būti tinkamu ir leistinu įrodymu nuginčyti ginčo statinių teisinės registracijos teisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko netinkamai išaiškino ir pritaikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, taip pat netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl ieškinio senaties terminų

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino nagrinėjamoje byloje ir atmeta apelianto skundo argumentus dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino paveldėjimo teisiniuose santykiuose, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai savo ieškinio reikalavimus kildina iš jų tėvo R. M., mirusio 1983-05-10, teisių į senelio J. M., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą – 1/2 gyvenamojo namo su 2 verandomis ir ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini); ieškovai teigia, kad po jų senelio J. M. mirties atsirado palikimas į ½ dalį paminėto namo su ūkiniais pastatais, kuriuos jis pastatė ir valdė nuosavybės teise lygiomis dalimis su broliu J. M. bei į ½ dalį vertingų istorine prasme ūkinių pastatų, pastatytų XIX amžiaus pabaigoje. R. M. po savo tėvo mirties palikimą priėmė pradėjęs faktiškai paveldimą turtą valdyti; po jo mirties ieškovai priėmė visą jo turtą pagal įstatymą. Paveldėjimo santykiams po R. M. mirties taikomos 1964 m. Civilinio kodekso teisės normos, galiojusios palikimo atsiradimo (palikėjo mirties) dieną. Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar su išlygomis (1964 m. CK 587 str. 1 d.). Pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą 1983-11-15 Vilniaus miesto valstybinės notarinės kontoros notarės, 1/3 dalį R. M. palikimo (automobilio ir pajaus garažo statybos ir eksploatavimo kooperatyve) priėmė jo sūnus, ieškovas R. M., 2/3 priėmė žmona – ieškovė R. M. M. (b.l. 43, 44, t.1); ieškovas N. M. atsisakė nuo palikimo motinos naudai. Ieškovas N. M., atsisakęs nuo savo palikimo dalies po tėvo mirties, neturi teisės į savo ieškinio tenkinimą nagrinėjamoje byloje, nes pagal 1964 m. CK 587 str. 1 d. nuostatas negalima atsisakyti nuo palikimo dalies ir priimti kitą palikimo dalį (namo ir ūkinių pastatų), pradėjus faktiškai jį valdyti; atsisakymas apima visą palikimą. Kiti ieškovai – R. ir R. M. M. pretenduoja į tai, kad jie po palikėjo mirties priėmė visą palikimą, tame tarpe ir dalį namo bei pastatus (duomenys neskelbtini), t. y. įgijo nuosavybės teises į palikimą, tapo šio turto savininkais, nors nuosavybės teisių į sodybą neįregistravo. 1964 m. CK 86 str. numatė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovai teisės į ieškinį atsiradimo momentą siejo su sužinojimu apie tai, jog atsakovas Z. M., pažeisdamas jų teises, įsiregistravo savo nuosavybės teises į visą sodybą viešajame registre; byloje nustatyta, kad nuosavybės teisę į ginčo pastatus atsakovas Z. M. įregistravo 1990-10-10, priėmęs palikimą pagal testamentą po savo tėvo J. M. mirties (duomenys neskelbtini) (b.l. 24, 27, t.1). Ieškovai teigia, kad sužinojo apie savo nuosavybės teisių pažeidimą – visos sodybos registraciją tik atsakovo Z. M. vardu, tik 2007-07-13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas yra fakto klausimas, ši faktas turi būti įrodinėjamas byloje Civilinio proceso kodekse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis; kita vertus, kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog teismas privalo taip pat atsižvelgti ir į objektyvų sužinojimo apie teisės pažeidimą momentą – kada ieškovai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo apie tai sužinoti.

Apeliantas savo teiginį apie netinkamai nustatytą ieškinio senaties termino eigos pradžią, pagrindžia tuo, kad namo ir kitų ginčo pastatų teisinė registracija 1990-10-10 buvo įregistruota Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre, todėl, jo nuomone, nuo pat nuosavybės teisės išviešinimo momento ieškovai turėjo žinoti apie tariamą jų teisių pažeidimą; pagal 1964 m. CK 84 str. 1 d. nuostatas ginčams iš paveldėjimo santykių taikytinas bendras trijų metu senaties terminas, todėl ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje pasibaigė 1993 m. Su tokiu apelianto teiginiu negalima visiškai sutikti: nors Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 2 d. numatyta, kad kai kyla asmenų ginčas dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali remtis nežinojusi nekilnojamojo turto registro duomenų, tačiau pagal teismų praktikoje suformuluotą nuostatą, vien viešo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas turtą be trukdžių naudojančiam asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis, ar pagal juos turtas nėra įregistruotas kitų asmenų vardu.

Apeliantas remdamasis pačių ieškovų ir jų liudytojų paaiškinimais, teigia, kad 1993-1994 metais, kai ieškovai ir atsakovas dalyvavo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, vyko šeimos susitikimas tikslu susitarti dėl žemės sklypo padalijimo tarp pretendentų ribų; tuo metu neišvengiamai turėjo kilti klausimas, kam priklausys sodybos pastatai ir nuo to momento ieškovams atsirado pareiga domėtis nuosavybės teisės į sodybos pastatus įregistravimu. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka. Ieškovės R. M. M. paaiškinimai apie tai, kad 1994 m. konflikto metu atsakovo žmona jai paaiškino, kas ką sodyboje statė ir kas kam priklauso negali būti vertinami, kaip fakto, apie sužinojimą apie nuosavybės teisių įregistravimą, pripažinimas. Analogiškai liudytojos A. M. parodymai apie prieš 16 metų vykusį pokalbį apie galimybes padalinti sodybą, ieškovo R. M. paaiškinimai apie jo pasiūlymą 1993-1994 m. padalinti sodybą neįrodo, jog ieškovai žinojo apie nuosavybės teisių į sodybą įregistravimą. Ieškovai ir atsakovas yra artimi giminaičiai, iki nagrinėjamos bylos iškėlimo juos siejo tradiciški giminystės santykiai, pasižymintis pasitikėjimu. Šalys neginčija byloje nustatyto fakto, kad po ieškovų tėvo ir vyro mirties 1983 m. atsakovas netrukdė ieškovams naudotis tiek žemės sklypu, tiek ginčo statiniais; natūralu, kad laikas nuo laiko tarp giminaičių kildavo pokalbiai apie sodybos naudojimo tvarką, padalijimo galimybes, tačiau tiesioginių įrodymų, kad atsakovas buvo pranešęs ieškovams, jog nuo 1990 m. visa sodyba yra įregistruota jo vardu, byloje nėra. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimo metu 1995 m., kai buvo matuojamas M. žemės sklypas, pastatų registracijos faktas taip pat nebuvo išviešintas. Kaip parodė apklaustas byloje liudytoju matininkas R. S., atsakovas Z. M. dokumentų apie sodybos pastatų registraciją jo vardu nepateikė nei matininkui, nei kitiems. Šį faktą patvirtino pats Z. M. (b.l. 14, t.3), trečiasis asmuo J. M. (b.l. 15-16, t.3). Tokiais savo veiksmais atsakovas prisidėjo prie situacijos sukūrimo, kai žemės sklypas sodybai nebuvo suformuotas, o žemė po Z. M. priklausančiais sodybos statiniais buvo atmatuota ir teisės į žemę buvo atkurtos visiems pretendentams (b.l. 59-66, 67-70, 74-75, t.1); tokia situacija taip pat galėjo papildomai suklaidinti ieškovus dėl sodybos pastatų teisinio statuso.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktų įrodymų visetu, bei atsižvelgdama į šalių šeimyninius pasitikėjimo santykius, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai apie jų pažeistas teisės sužinojo 2007-07-13, kai Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu buvo sudaryta komisija Z. M. prašymui tirti; nors teismas byloje surinktų įrodymų apie teisės į ieškinį atsiradimo momentą neanalizavo ir savo išvadų tinkamai nemotyvavo, jo padarytos išvados atitinka bylos įrodymų duomenis, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė.

Dėl nuosavybės teisės į ginčo statinius pripažinimo pagrindų.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apelianto argumentu, jog teismo išvados padarytos ne įvertinus įrodymus, o juos tik aprašius; teismas visiškai nieko nepasisakė dėl pačių ieškovų pateiktų į bylą archyvinių duomenų apie tai, kad nuo 1955 m. ginčo namas, kluonas ir tvartai priklausė tik atsakovo tėvui J. M.; tuo teismas pažeidė CPK 176, 178, 185 str. bei 270 str. 4 d. 2, 3 p. nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal 1947 m. archyvinius įrašus ūkio knygose J. M. priklauso ½ ginčo statinių; pirmas po 1947 metų sekęs įrašas ūkinėse knygose apie ginčo statinius padarytas 1955 metais apie tai, kad visi ginčo statiniai priklauso nuosavybės teise atsakovo tėvui J. M. (b.l. 12-23, t.1). Pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė įrašus ūkinėse knygose apie nuosavybės teisę į ginčo statinius teisiškai nereikšmingais.

Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas; 1949 m. balandžio 14 d. šio kodekso 185 str. buvo pakeistas nustatant, kad trobesių pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamame komunaliniame skyriuje. Kaimo vietovėje tokios sutartys buvo registruojamos vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto ūkinėse knygose; tik tokios registracijos pagrindu atsirasdavo nuosavybės teisė į pastatus. Kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991-07-25, t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Pagal šią instrukciją pastatai tiek kaimo, tiek miesto vietovėje buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuruose. Tokiu būdu archyvinis įrašas 1955 m. ūkinėse knygose, kad ginčo pastatų registracija, yra oficialus įrodymas apie tai, jog nuosavybės teisė į visus sodybos pastatus priklausė atsakovo tėvui J. M. (CPK 197 str. 2 d.). Kaip oficialūs įrodymai, įrašo ūkinėse knygose duomenys negali būti paneigiami liudytojų parodymais apie tai, kad namą statė ir valdė abudu broliai, o tai reiškia, kad namas priklausė jiems abiems; ieškovų nurodytos aplinkybės, kad jų tėvas R. M. ir, po jo mirties, jo žmona ir vaikai – ieškovai naudojosi sodybos pastatais neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes naudojimasis svetimu turtu nuosavybės teisių į jį nesukuria. Teisėjų kolegija atmeta atsikirtimų apeliaciniam skundui argumentą, kad įrašų ūkinėse knygose ir visos teisinės registracijos teisėtumas kelia abejonių bei trečiojo asmens J. M. atsiliepimo argumentą, jog atsakovas neįrodė kokiu pagrindu ir kada visas ūkis tapo brolio J. M. nuosavybe. Nekilnojamojo turto registro duomenys laikytini teisingais, kol nenuginčyti; įrašai ūkinėse knygose buvo vienintelis nekilnojamojo turto registras iki valstybinių inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurų įkūrimo. Po J. M. mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisė į ginčo pastatus buvo perregistruota atsakovui Z. M. Alytaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure; registracijos pagrindas – Varėnos rajono LDT vykdomojo komiteto 1990-03-21 sprendimas Nr. 58 dėl Alytaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro išvadų dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą bei ūkio pastatus teisių pripažinimo J. M. patvirtinimo (b.l. 139, t.1) bei paveldėjimo teisės liudijimas (b.l. 24, t.1). Inventorizacijos biurui buvo pateiktos 1990-02-08 ir 1990-07-24 vykdomojo komiteto sekretorės N. K. pasirašytos analogiško turinio pažymos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose eil. Nr. 262 pil. M. J., S. vardu įregistruotas vieno aukšto medinis gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai (b.l. 137, 138, t.1). Esant tokioms bylos aplinkybėms, atsakovas neturėjo procesinės pareigos įrodinėti, kokiu būdu J. M. tarp 1947 ir 1955 metų įgijo nuosavybės teisę į visus sodybos pastatus; priešingai, ieškovai turėjo nuginčyti nekilnojamojo turto registrų (ūkinių knygų, Alytaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro įrašų) duomenis bei dokumentus, kurių pagrindu tokia registracija buvo atlikta (vykdomojo komiteto sprendimas), tačiau tokių reikalavimų byloje nebuvo pareikšta.

Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1 ir 2 d.); teismas taip pat priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teismas išimtinais atvejais gali nukrypti nuo rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 str.).

Apeliaciniame skunde nurodyta, jog už skundo padavimą sumokėtas 192 Lt žyminis mokestis, tačiau tai patvirtinančio kvito byloje nėra, dėl to teisėjų kolegija žyminio mokesčio apeliantui nepriteisia. Pateikus kvitą, žyminio mokesčio paskirstymo klausimas gali būti sprendžiamas CPK 277 str. numatyta tvarka.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme patyrė 10 710 Lt advokato atstovavimo išlaidų (b.l. 192, t.2), apeliacinės instancijos teisme – 5 025,37 Lt.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovo atstovas parengė atsiliepimą į ieškinį bei atsiliepimą į patikslintą ieškinį (b.l. 27-30, 77-81, t.2), dalyvavo dvejuose teismo posėdžiuose (4 val. bei 4 val. 30 min. trukmės) (b.l. 10-21, 47-51, t.3), parengė procesinį dokumentą – baigiamosios kalbos santrauką. Apeliacinio proceso metu atstovas parengė apeliacinį skundą, dalyvavo 1 val. trukmės teismo posėdyje, parengė procesinį dokumentą – baigiamosios kalbos apeliaciniame teisme santrauką. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos ypatingą sudėtingumą įrodymų vertinimo bei teisės normų taikymo prasme iš ieškovų atsakovo naudai priteisiama 6 000 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 2 700 Lt apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovų priteisiamos dokumentų siutimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui – 24,15 Lt (CPK 79, 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nusprendė:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui Z. M. iš ieškovų N. M., R. M., R. M. M. 6 000 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 2 700 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme lygiomis dalimis.

Priteisti iš ieškovų N. M., R. M., R. M. M. 24,15 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui lygiomis dalimis.