Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-525-1780-08

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-10-30
Bylos Nr.: A-525-1780-08
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gudynas (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Atsakovas: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos
Pareiškėjas: A. M.

Administracinė byla Nr. A525 – 1780/2008Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Indrei Mikaitei,

atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui Algminui Gutauskui, atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos kariuomenės atstovui Teisučiui Jasiulioniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenei, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. skundu (b.l. 19 – 22), kurį patikslino (b.l. 2 – 5), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2007 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymą Nr. P-893 „Dėl drausminės nuobaudos mjr. A. M. skyrimo ir jo išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas); įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir Ministerija) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos kariuomenės pareiškėjui išmokėti atlyginimą 221 Lt už vieną darbo dieną, 444 Lt maistpinigių per mėnesį ir kitas išmokas už priverstinį nebuvimo tarnyboje laikotarpį nuo 2007 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš Lietuvos valstybės 200 000 Lt neturtinei moralinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Įsakymu pareiškėjui skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš tarnybos, nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir pareiškėjas išleistas į atsargą. Atleidžiant pareiškėją, remtasi Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir Statutas) 52 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 75 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 ir 12 punktais, Lietuvos kariuomenės vado 2007 m. liepos 18 d. rašte Nr. KVS-215 „Dėl mjr. A. M. profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo“ išdėstytais motyvais. Pažymėjo, kad 2007 m. balandžio 25 d. Lietuvos kariuomenės lauko pajėgų vadovybė atliko tarnybinį patikrinimą ir pateikė tarnybinio patikrinimo išvadą dėl generalinės inspekcijos 2007 m. kovo 9 d. rašte Nr. 31S-74 pateiktos informacijos, susijusios su plk.ltn. A. M. veika. Remdamasis Statuto 57 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pabrėžė, kad minėto patikrinimo išvados yra nepagrįstos, neteisėtos, nes patikrinimas buvo atliekamas anoniminio pranešimo, siųsto elektroniniu paštu ir nepasirašyto, pagrindu. Nurodė, jog atleidimą iš tarnybos, tarnybinį patikrinimą ir jo išvadas vertina kaip akivaizdų susidorojimą su juo. Vadovaudamasis Statuto 28 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog praleistas nustatytas vieno mėnesio terminas, kadangi patikrinimas paskirtas atlikti 2007 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-148, o patikrinimo išvada pateikta 2007 m. balandžio 25 d. Pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas ir jo išvada prieštarauja pačiame tyrime nurodytoms aplinkybėms: išvadose nurodoma, kad A. M. nedalyvaudavo be pateisinamos priežasties rytiniuose susirinkimuose ir tuo neatliko savo kario pareigų, tuo pažeisdamas Statuto 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau tyrime taip pat nurodoma, kad pareiškėjas galiojančių drausminių nuobaudų neturi, turi tik skatinimus ir apdovanojimus. Teigė, jog šis drausmės pažeidimas yra išgalvotas, neatitinkantis tikrovės, kadangi vadas plk. A. L. pareiškėjui buvo leidęs nedalyvauti keliuose susirinkimuose dėl pareiškėjo traumuotos kojos, todėl jokio tyrimo ir neatliko, nes pažeidimo nebuvo. Pareiškėjas nesutiko su kitu tyrime nurodytu pareiškėjo prasižengimu - sportinės aprangos dėvėjimu už stovyklos teritorijos, kadangi pareiškėjas visuomet dėvėjo karinę aprangą, iš dalinio teritorijos išvažiuodavo per stipriai saugomą budintį postą, kuriame budėtojai patikrindavo išvykstančių karių išvaizdą, karinę ekipuotę, dokumentus ir tik tada išleisdavo iš dalinio, o vadas plk. A. L. buvo davęs pareiškėjui leidimą dėvėti sportinę uniformą, todėl pareiškėjas buvo išleistas už dalinio teritorijos su sportine uniforma, plk. A. L. nesiėmė jokių priemonių ir netyrė šio tariamo pažeidimo (Statuto 12 str.), nes pažeidimo nebuvo. Atsižvelgė į Statuto 42 straipsnio 2 dalį ir teigė, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų pažeistos uniformos dėvėjimo taisyklės, profesinės karo tarnybos kariui turėtų būti skiriamas papeikimas arba sumažinamas tarnybinis atlyginimas (Statuto 92 str.). Pabrėžė, jog kario vardo nežemino, necenzūrinių žodžių nevartojo. Atsižvelgė į Lietuvos karių etikos kodekso (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005-05-09 įsakymas Nr. V-561) 26 punktą ir pabrėžė, kad nuobaudų nėra turėjęs, turėjo tik skatinimus ir apdovanojimus. Pareiškėjas padarė išvadą, kad drausminė nuobauda jam paskirta pažeidžiant Statutą, ji laikytina negaliojančia, ją paskyręs vadas atsako pagal Statutą, o tarnybinio patikrinimo medžiaga ir išvada grąžintini tyrimui papildyti. Pabrėžė, jog per masines informavimo priemones paskleisti duomenys, žeminantys pareiškėjo garbę ir orumą ir neatitinkantys tikrovės, dėl kurių paskleidimo pareiškėjas patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, todėl patyrė neturtinę moralinę žalą, kurią įvertino 200 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į skundą (b.l. 44 – 48) prašė pareiškėjo reikalavimus dėl Įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į profesinę karo tarnybą atmesti kaip nepagrįstus; pareiškėjo reikalavimo panaikinti Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadovybės 2007 m. balandžio 25 d. tarnybinio patikrinimo išvadas nenagrinėti ir bylą dėl šio reikalavimo nutraukti; pareiškėjo reikalavimus priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti 221 Lt atlyginimo už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną bei 444 Lt maistpinigių per dieną už visą nebuvimo tarnyboje laiką atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas, remdamasis Statuto 12 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog bet kokia informacija yra pakankamas teisinis pagrindas tyrimui pradėti, todėl pareiškėjo argumentas, kad tarnybinis patikrinimas negalėjo būti pradėtas remiantis elektoriniu paštu gautu laišku atmestinas. Pažymėjo, jog nors tyrimas ir buvo paskirtas 2007 m. kovo 23 d., tačiau kariuomenės vadas, įgyvendindamas įstatymo nustatytas teises, nurodė tarnybinį patikrinimą papildyti, todėl pats tyrimas buvo baigtas 2007 m. birželio 21 d., t.y. įstatymo nustatytais terminais. Atsižvelgdamas į Statuto 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nurodė, kad visi pareiškėjo veiksmai, kurie buvo įvertinti tarnybinio patikrinimo metu ir kurie buvo kvalifikuoti kaip drausmės pažeidimai buvo atlikti tarptautinės operacijos Afganistano Islamo Respublikoje metu, todėl tokie pažeidimai laikytini padarytais sunkinančiomis aplinkybėmis. Remdamasis tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis ir liudytojų pagrįstomis aplinkybėmis, pažymėjo, kad turėtų būti atmesti pareiškėjo argumentai, jog jo veiksmuose nėra karių drausmės pažeidimo, numatyto Statuto 75 straipsnyje, požymių, pažymėjo, kad pareiškėjas, neatvykdamas į rytinius susirinkimus, pažeidė tarnybos drausmę. Remdamasis tyrimo metu gautomis fotonuotraukomis, nurodė, kad tarnybos drausmė taip pat pažeista pareiškėjui nedėvint karinės uniformos tarnybos pareigų atlikimo metu, tokiu būdu nevykdant pareigų, nustatytų Standartinės operacijos procedūrose (SOP), Lietuvos kariuomenės vado 2004 m. liepos 20 d. įsakyme Nr. V-837 „Dėl kario uniformos dėvėjimo“ bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 747 patvirtintuose Kario aprangos ir ekipuotės dėvėjimo nuostatuose. Nurodė, jog Statuto 92 straipsnyje numatytas karių drausmės pažeidimas apima tik uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimą ją dėvint, t.y. netinkamai, pažeidžiant nustatytus reikalavimus, ją apsirengus arba neteisėtai nešiojant apdovanojimus ir kitus pasižymėjimo ženklus. Atsižvelgė į 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais (4 str.) bei 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų papildomą protokolą dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas) (44 str.), kurių šalimi yra Lietuvos Respublika, ir pažymėjo, kad uniformos dėvėjimas tarptautinės operacijos metu yra labai svarbus užtikrinant ne tik asmens, dėvinčio uniformą, saugumą, bet ir viso karių kontingento ne tik fizinę, bet ir teisinę apsaugą. Atsakovas padarė išvadą, jog kario uniformos nedėvėjimas tarptautinės operacijos metu turėtų būti kvalifikuojamas kaip tarnybos pareigos užtikrinti tarptautinių sutarčių bei įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymą bei savo ir kitų karių saugumą neatlikimas ir pabrėžė, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjo veiksmai tarnybos metu nedėvint uniformos, kaip pažeidžiantys tarnybos drausmę, kvalifikuoti tinkamai. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokio įstatymo pagrindu jis reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tokio reikalavimo nepagrindė, o profesinės karo tarnybos santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, Statutas bei kiti įstatymai, reglamentuojantys administracinius ginčus dėl profesinės karo tarnybos karių skundų, nenumato teisės į neturtinės žalos atlyginimą, todėl mano, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 49–51) prašė pareiškėjo reikalavimus dėl Įsakymo panaikinimo ir pareiškėjo grąžinimo į profesinę karo tarnybą, dėl 221 Lt atlyginimo už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną bei 444 Lt maistpinigių per dieną už visą nebuvimo tarnyboje laiką, dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o reikalavimą dėl 2007 m. balandžio 25 d. tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo nenagrinėti ir bylą dėl jo nutraukti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė iš esmės tokiais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo Lietuvos kariuomenės atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.24 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimą Nr. 1, pabrėžė, kad minėtas pareiškėjo reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, ne per tą teismą, ne ta teisena ir nesilaikant ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 21 d. sprendimu (b.l. 91–96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad tarnybinis patikrinimas atliktas, remiantis 2007 m. kovo 8 d. Ministerijos Generalinės inspekcijos elektroniniu paštu „Karšta linija“ iš Provincijos atkūrimo grupės Afganistane gautu anoniminiu pranešimu, kuriame buvo teigiama, kad pareiškėjo elgesys žemina kario vardą ir diskredituoja Lietuvos kariuomenę kitų valstybių atžvilgiu. Nurodė, kad pareiškėjo įvykdyti pažeidimai, pasitvirtinę tarnybinio tyrimo metu, kvalifikuoti kaip drausmės pažeidimai, atlikti tarptautinės operacijos Afganistano Islamo Respublikoje metu, todėl laikytini pažeidimais, padarytais sunkinančiomis aplinkybėmis (Statuto 42 str. 1 d. 1 p.). Rėmėsi Statuto 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, byloje esančiomis fotonuotraukomis ir pabrėžė, kad pareiškėjas pažeidė tarnybos drausmę, neatvykdamas į rytinius susirinkimus be priežasties, nedėvėdamas karinės uniformos tarnybos pareigų atlikimo metu, tokiu būdu nevykdydamas pareigos tarnybos metu dėvėti kario uniformą, nustatytos Standartinės operacijos procedūrose (SOP), Lietuvos kariuomenės vado 2004 m. liepos 20 d. įsakyme Nr. V-837 „Dėl kario uniformos dėvėjimo“ bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 747 patvirtintuose Kario aprangos ir ekipuotės dėvėjimo nuostatuose. Pabrėžė, kad Statuto 92 straipsnyje numatytas karių drausmės pažeidimas apima tik uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimą ją dėvint, t.y. netinkamai, pažeidžiant nustatytus reikalavimus, ją apsirengus arba neteisėtai nešiojant apdovanojimus ir kitus pasižymėjimo ženklus. Rėmėsi liudytoju apklausto pulkininko A. L. parodymais, kad pareiškėjas dažnai nesilankydavo pasitarimuose, nesilankymo priežasčių nenurodydavo, pulkininkas leidimo pareiškėjui nesilankyti minėtuose rytiniuose pasitarimuose nebuvo davęs, taip pat nebuvo leidęs tarnybos metu nedėvėti uniformos. Nurodė, kad byloje nėra jokių medicininių dokumentų, kuriuose būtų padaryti įrašai, kad pareiškėjui leidžiama nedalyvauti pasitarimuose dėl kojos traumos ar kitų susirgimų. Pažymėjo, jog teismas tiki karinio vieneto vado parodymais, kad leidimo nedėvėti uniformos A. L. pareiškėjui nėra davęs. Pabrėžė, kad minėtus pažeidimus patvirtino ir liudytojais apklausti D. S. ir R. M.. Vadovaudamasis liudytojų A. L., D. S. ir R. M. parodymais, padarė išvadą, kad pareiškėjas, vartodamas necenzūrinius žodžius, su asmenimis bendraudamas nemandagiai, savo veiksmais ir elgesiu žemino kario vardą ir pažeidė karių etikos reikalavimus, numatytus Lietuvos karių etikos kodekso 6.4, 6.17, 6.18 punktuose. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įrodymų, jog pareiškėjas į oro uostą vyko dėvėdamas sportinę aprangą, yra surinkta, liudytojų V. M. ir V. K. parodymus įvertino kaip prieštaraujančius byloje surinktai medžiagai, pateiktus siekiant pareiškėjui padėti. Pabrėžė, jog akivaizdu, kad, priimant Įsakymą, remtasi 2007 m. birželio 21 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 4. Pažymėjo, kad nenustatyta, jog valstybės institucijos pareiškėjui būtų padariusios žalą, o neigiamų pasekmių atsiradimą pareiškėjui sąlygojo jo paties veiksmai.

III.

Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu (b.l. 101–103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pateikiami tokie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaudamasis Statuto 57 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 56 straipsnio 5 dalimi, Ministerijos Generalinės inspekcijos 2007 m. kovo 9 d. raštu Nr. 3IS-74, nesutinka su teismo išvada, kad Įsakymas teisėtas, kadangi įsakymas priimtas anoniminio skundo pagrindu.

2. Atsižvelgdamas į PAG-4 medicinos skyriaus vado 2007 m. balandžio 22 d. tarnybinį pranešimą, mjr. V. M. paaiškinimą, A. L. elektroninį laišką, išrašą iš medicinos dokumentų, medicininius įrašus, nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi A. L. parodymais dėl pareiškėjo nesilankymo rytiniuose pasitarimuose, pažymi, jog A. L. liudijimas turėtų būti vertinamas kritiškai, jo liudijimu negalima tikėti.

3. Pabrėžia, kad nei tarnybinio patikrinimo išvadose, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kada, kokiomis dienomis ir kiek kartų jis nedalyvavo rytiniuose pasitarimuose.

4. Vadovaudamasis A. L., D. S., R. M., V. M. ir V. K. liudijimais, jog visi iš dalinio teritorijos išvykstantys asmenys praleidimo punkte budintiems kariškiams privalo pateikti dokumentus, o, esant karinės aprangos, dėvėjimo ar kitų pažeidimų, asmenys iš dalinio teritorijos neišleidžiami, pažymi, kad be plk. A. A. ir atsakingo štabo karininko leidimo jis nebūtų buvęs išleistas iš dalinio teritorijos.

Žemesnės instancijos teismas

5. Nesutinka su teismo sprendimu dėl V. M. ir V. K. pateiktų liudijimų, kadangi minėti asmenys pateikdami liudijimus gali pakenkti savo karjerai tarnyboje, o būtent A. L., D. S., R. M., kaip tiesiogiai įtakojamų asmenų, liudijimai turėtų būti vertinami kritiškai.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b.l. 107–110) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi iš esmės tokie patys argumentai kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pažymi, kad telefono ir elektroninio pašto „karštosios linijos“ atsirado remiantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. IX-711 patvirtintos Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija programos 7.3.2. ir 7.3.3 punktais, vadovaujantis kuriais Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2003 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. V-577 patvirtino „Pranešimų, gautų Generalinės inspekcijos pasitikėjimo telefonu ir elektroniniu paštu „Karšta linija“, registravimo bei nagrinėjimo tvarką. Pabrėžia, jog pagal minėtos tvarkos 9 punktą anoniminiai pranešimai registruojami, tačiau jie nagrinėjami tik tada, kai generalinis inspektorius priima sprendimą juos nagrinėti.

2. Nurodo, kad plk. A. L. nebuvo tiesioginis apelianto vadas, todėl negalėjo skirti tarnybinio patikrinimo dėl apelianto veiksmų. Pažymi, kad PAG ir PAG logistinis komponentas yra savarankiški kariniai vienetai, kurių antrasis yra operaciniame pirmojo karinio vieneto pavaldume, t.y. ne tiesioginiame pavaldume, o dėl apelianto veiksmų plk. A. L. kreipėsi į aukštesniuosius vadus tiek neoficialiai, tiek ir tarnybiniu pranešimu.

3. Atsakovas nurodo, kad tarnybinis patikrinimas dėl apelianto veiksmų, kuriais buvo pažeistas Kariuomenės etikos kodeksas, atskirai nebuvo atliekamas, o visi veiksmai, nesudarę drausmės pažeidimo sudėties, buvo įvertinti atskirai – lauko pajėgų vadas motyvuotai nurodė, kad apeliantas dėl atliktų veikų negali toliau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, kariuomenės vadas tokią išvadą patvirtino, o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras sutiko su tokiais išdėstytais motyvais. Pažymi, jog dėl minėtų aplinkybių Įsakyme be drausmės pažeidimo, kaip atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindas nurodytas ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas. Daro išvadą, kad, net ir konstatavus, jog tarnybinis patikrinimas dėl apelianto įvykdytų drausmės pažeidimų buvo atliktas pažeidžiant Statuto nuostatas, apeliantas negali būti grąžintas į profesinę karo tarnybą.

Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 112–114) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui bei atsakovo Ministerijos atsiliepimas į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad jis buvo nubaustas pažeidžiant Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto (toliau – Statutas) nustatytus tarnybinių patikrinimų atlikimo, veikų vertinimo bei drausminių nuobaudų skyrimo reikalavimus, o taip pat jis nubaustas už pažeidimus, nenustačius pačių pažeidimų fakto.

Apeliantas teigia, jog tarnybinis patikrinimas pradėtas pažeidžiant Statuto 57 straipsnio 2 dalį, nes buvo tiriamas anoniminis pranešimas.

Kolegija vertina, jog šis apelianto argumentas nėra pagrįstas. Statuto 57 straipsnis reglamentuoja karių teisę skųstis kai yra pažeistos įstatymo ir kitų teisės aktų jam garantuotos teisės arba kai jam duodamas neteisėtas įsakymas, t.y. kai skundas duodamas ginant paties besiskundžiančiojo kario interesus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra pateiktas skundas (pranešimas) dėl kito kario padarytų drausminių nusižengimų, šiuo skundu nesiekiama ginti paties besiskundžiančiojo teisių ar teisėtų interesų. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje kilusių ginčo santykių Statuto 57 straipsnis nereglamentuoja. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Statuto 12 straipsnio 2 dalis įpareigoja kiekvieną vadą (viršininką), sužinojus apie daromą ar padarytą karių drausmės pažeidimą, imtis visų įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytų, kariuomenės statutuose ir vadų (viršininkų) įsakymuose numatytų priemonių, kad būtų nustatytas drausmės pažeidimo įvykis, kalti dėl jo padarymo asmenys ir užkirstas kelias žalingoms pasekmėms atsirasti. Kolegijos vertinimu Statuto 12 straipsnio prasme bet kokia informacija apie padarytą ar daromą drausmės pažeidimą yra pakankamas teisinis pagrindas tyrimui pradėti., todėl konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pradėjo tarnybinį patikrinimą anoniminio pranešimo pagrindu. Darant tokią išvadą atsižvelgtina ir į tai, jog pranešimų per „karštąją liniją“ gavimas, jų tyrimas yra reglamentuotas lokaliniu teisės aktu – LR Krašto apsaugos ministro 2003 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. V-577 patvirtinta „Pranešimų, gautų Generalinės inspekcijos pasitikėjimo telefonu ir elektroniniu paštu „Karšta linija", registravimo bei nagrinėjimo tvarka“, o nagrinėjant šią bylą nurodytos tvarkos reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Apeliantas taip pat teigia, kad tarnybinis patikrinimas atliktas pažeidžiant Statuto 28 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą.

Statuto 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad tarnybinis patikrinimas dėl drausmės pažeidimo turi būti atliktas ne vėliau kaip per mėnesį nuo tos dienos, kai vadas raštišku įsakymu arba raštišku nurodymu skyrė tarnybinį patikrinimą. Taip pat Statuto 28 straipsnio 2 dalis numato galimybę pratęsti tarnybinio tyrimo terminą.

Byloje nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas Lauko pajėgų vado 2007 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-148 „Dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo" (tyrimo medžiaga b.l. 35), o 2007 04 11 Lauko pajėgų vado rezoliucija tarnybinio patikrinimo terminas buvo pratęstas iki 2007 04 25 (tyrimo medžiaga b.l. 36). Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta 2007 m. balandžio 25 d. Atsižvelgiant į nustatytus faktus konstatuotina, kad Statuto 28 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas nebuvo pažeistas, nes jis Statuto 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka buvo pratęstas. Be to pažymėtina, kad šioje byloje nagrinėjamas tarnybinis patikrinimas Statuto 28 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka buvo atnaujintas, o vėliau jo atlikimo terminas nepažeidžiant Statuto 28 straipsnio reikalavimų dar buvo pratęstas ir galutinė tarnybinio patikrinimo išvada surašyta 2007 m. birželio 21 d..

Apeliantas nurodo, jog jam inkriminuoti drausmės pažeidimai nėra įrodyti, be to jie netinkamai kvalifikuoti.

Apeliantas kaltinamas pažeidęs tarnybos drausmę nes neatvykdavo į rytinius susirinkimus. Pažymėtina, kad pats apeliantas pripažįsta, jog jis nedalyvavo keliuose rytiniuose susirinkimuose. Pareiškėjo sistemingo nedalyvavimo rytiniuose susirinkimuose faktą taip pat patvirtina tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Todėl konstatuotina, jog pareiškėjo nedalyvavimo rytiniuose susirinkimuose faktas pilnai įrodytas ir abejonių nekelia.

Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kritiškai įvertino apelianto paaiškinimus, kad jis susirinkimuose nedalyvavo dėl kojos traumos leidus PAG vadui pulkininkui A. L. Pagrindą tokiai išvadai duoda tai, jog liudytoju apklaustas pulkininkas A. L. paneigė davęs tokį leidimą pareiškėjui ir teismas neturi pagrindo abejoti šiais liudytojo parodymais, be to byloje pateiktuose medicininiuose dokumentuose (b.l. 32, tyrimo medžiaga b.l. 113-121) nėra fiksuota, jog apeliantui dėl sveikatos sutrikimo buvo taikomi kokie nors ribojimai tarnyboje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nedalyvaudamas rytiniuose susirinkimuose pažeidė drausmę ir savo veiksmais padarė Statuto 75 straipsnyje numatytą pažeidimą. Tokiam pareiškėjo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ta aplinkybė, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatytos konkrečios dienos kada pareiškėjas nedalyvavo susirinkimuose. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pareiškėjas sistemingai nedalyvaudavo rytiniuose susirinkimuose ir tai vyko tuo metu, kai tarptautinėje operacijoje Afganistane tarnybą vykdė ketvirtoji Provincijos atkūrimo grupė. Toks apibrėžimas laike vertintinas kaip pakankamas.

Apeliantas taip pat kaltinamas pažeidęs tarnybos drausmę, nes nedėvėjo karinės uniformos tarnybos pareigų atlikimo metu.

Pats karinės uniformos nedėvėjimo faktas byloje įrodytas liudytojų parodymais, fotonuotrauka, šį faktą pripažįsta ir pats pareiškėjas. Byloje pateikta fotonuotrauka patvirtina, kad pareiškėjas buvo ginkluotas, dėvėjo neperšaunamą liemenę, tačiau nedėvėjo karinės uniformos. Kolegija konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad tokiais veiksmais pareiškėjas nevykdė pareigos, nustatytos Standartinės operacijos procedūrose (SOP) bei kariuomenės vado 2004-07-20 įsakymu Nr, V-837 „Dėl kario uniformos dėvėjimo" bei krašto apsaugos ministro 2001-06-01 įsakymu Nr. 747 patvirtintuose Kario aprangos ir ekipuotės dėvėjimo nuostatuose, kuriuose įtvirtinta pareiga tarnybos metu dėvėti kario uniformą.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kritiškai įvertino pareiškėjo paaiškinimus, kad jam nedėvėti karinę uniformą leido PAG vadas pulkininkas A. L. Viena vertus tokio leidimo gavimą paneigė liudytoju apklaustas pulkininkas A. L. ir teismas neturi pagrindo abejoti šiais parodymais. Kita vertus, pareigą dėvėti karinę uniformą nustatė ne pulkininkas A. L., o aukščiau aptarti teisės aktai, todėl nepriklausomai nuo to buvo ar nebuvo duotas leidimas, pareiškėjas privalėjo vykdyti teisės normų reikalavimus ir tarnybos metu dėvėti karinę uniformą. Nes uniformos dėvėjimas tarptautinės operacijos metu yra labai svarbus užtikrinant ne tik asmens, dėvinčio uniformą saugumą, bet ir viso karių kontingento ne tik fizinę, bet ir teisinę apsaugą. Vadovaujantis 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais (Zin. 2000, Nr. 63-1907) bei 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų papildomu protokolu dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas) tik asmenys, kurie dėvi kario uniformą arba kitus aiškiai juos identifikuojančius, kaip vienos iš ginkluoto konflikto šalies, ženklus, turi teisę į karo belaisvio teisinę apsaugą bei garantijas. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublika, kuri yra prisijungusi prie šių tarptautinių konvencijų, tuo pačiu yra įsipareigojusi laikytis tarptautinių elgesio ginkluotame konflikte normų, jas gerbti, todėl siekdama savo pajėgų saugumo garantijų privalo identifikuoti savo pajėgas. Ginkluoto konflikto šalies pajėgų skiriamuosius požymius apibrėžia minėtos konvencijos 4 str. ir Protokolo 44 str., kurie nurodo, kad vienas iš skiriamųjų kombatantų bruožų yra sutartinis, skiriamasis iš toli matomas ženklas, kuris pagal paprotinę teisę yra laikomas kario uniforma. Todėl kario uniformos nedėvėjimas tarptautinės operacijos metu kvalifikuotinas kaip tarnybos pareigos užtikrinti tarptautinių sutarčių bei įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymą bei savo ir kitų karių saugumą neatlikimas,

Dėl išdėstyto kolegija vertina, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjo veiksmai tarnybos metu nedėvint uniformos teisingai kvalifikuoti kaip pažeidžiantys tarnybos drausmę pagal Statuto 75 straipsnį.

Pareiškėjo argumentus, kad dėl karinės uniformos nedėvėjimo jam turėjo būti taikoma Statuto 92 straipsnyje numatyta nuobauda, kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes nurodytasis Statuto straipsnis numato tik uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimą ją dėvint. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas uniformos iš vis nedėvėjo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jo atžvilgiu negalėjo būti atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl Lietuvos karių etikos kodekso pažeidimo, nes anksčiau jo atžvilgiu nebuvo priimtas kodekso 25.2 punkte numatytas sprendimas. Kolegija vertina, jog šie apelianto argumentai nėra pagrįsti. Byloje nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas Lauko pajėgų vado 2007 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-148 „Dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo" (tyrimo medžiaga b.l. 35) dėl galimai padaryto drausmės pažeidimo, o ne dėl Lietuvos karių etikos kodekso pažeidimo. Ta faktinė aplinkybė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą dėl drausmės pažeidimo lygiagrečiai buvo nustatyti ir Lietuvos karių etikos kodekso pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti, jog etikos kodekso pažeidimai buvo tiriami neteisėtai.

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jis nepažeidė Lietuvos karių etikos kodekso 6.4, 6.17, 6.18 punktus, kolegija vertina, jog nurodyti etikos kodekso pažeidimai byloje pilnai įrodyti surinktais įrodymai – tiek tarnybinio patikrinimo metu karių ir karininkų duotais paaiškinimais, tiek teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti tiek byloje esančiai rašytiniais paaiškinimais, tiek teismo posėdyje apklaustų liudytojų A. L., D. S., R. M. parodymais, nes byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad liudytojai nėra objektyvūs ar kaip nors kitaip suinteresuoti bylos baigtimi.

Vertinant pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos rūšį būtina pažymėti, kad pareiškėjo padarytas drausmės pažeidimas atliktas tarptautinės operacijos Afganistano Islamo Respublikoje metu. Statuto 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad karių drausmės pažeidimai padaryti karinės operacijos metu yra laikomi padarytais sunkinančiomis aplinkybėmis, o tai reiškia, kad pareiškėjui visiškai teisėtai ir pagrįstai už Statuto 75 straipsnio 1 dalyje numatytų drausminių nusižengimų padarymą buvo paskirta drausminė nuobauda, numatyta Statuto 75 straipsnio 2 dalyje, t.y. atleidimas iš tarnybos.

Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus bei padarė pagrįstas išvadas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl teisėtai ir pagrįstai paliko nepanaikintą ginčijamą atsakovo įsakymą bei atmetė pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusStasys Gudynas