Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Eugenijos Morkūnienės, sekretoriaujant Antanui Leikui, dalyvaujant ieškovui Zigmui Jankauskui, ieškovo atstovei advokatei Stanislavai Jorudienei, atsakovei V. P., atsakovės atstovui advokatui Arvydui Vaclovui Laurišui, apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. J. ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovės V. P. priešieškinį ieškovui Z. J. dėl sutarties pripažinimo nesudaryta bei atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-12-15 sprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė priešieškiniu kelia paskolos sutarties sudarymo klausimą. Pažymėtina, kad sutartis laikoma sudaryta, kai išreiškiama suderinta šalių valia (LR CK 1.63 str. 6 p.). Pagal byloje esantį 1999 m. liepos 30 d. ranka parašytą ir pasirašytą raštą nustatyta, kad V. P. pasiskolino iš ieškovo 4 000 JAV dolerių, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 1999-08-30. Atsakovė pripažino, kad pati surašė ir pasirašė šį raštelį. Darytina išvada, kad ginčo dėl sutarties sudarymo nėra, tačiau pagal, atsakovės nurodytas aplinkybes, keliamas sutarties galiojimo klausimas. Priešieškinyje nurodoma, kad surašė sutartį dėl ieškovo spaudimo, t. y. ginčija sutartį LR CK 1.91 str. pagrindu, po to nurodo, kad sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti kitą sandorį, t. y. ginčija LR CK 1.87 str. pagrindu. Galiausiai nurodo, kad sudaryta sutartis prieštaravo galiojantiems teisės aktams, t. y. ginčija sutartį LR CK 1.80 str. pagrindu. Darytina išvada, kad atsakovė ginčija ne sutarties sudarymo faktą, o jos galiojimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal byloje esančius duomenis nustatė, kad 1999-07-30 tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis Nr. 3K-3-595/2008) konstatuoja esant būtinybę šioje byloje ginti viešąjį interesą – imperatyvių įstatymo normų, nustatančių užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikoje, laikymosi užtikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenų laisvė sutartimis nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti, nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (LR CK 6.157 str. 1 d.; 1964 m. LR CK 4 str. 1 d.). Taigi sutarties teisėtumas yra būtina jos galiojimo sąlyga. Minėta, kad byloje nustatyta, jog ieškovas ir atsakovė (fiziniai asmenys) 1999 m. sudarė paskolos sutartį, kurios dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai. Sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 184 str. nustatyta, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta (t. y. litais), o įstatymų nustatytais atvejais piniginės prievolės gali būti išreiškiamos ir vykdomos ir užsienio valiuta.

Užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja 1993 m. liepos 7 d. LR užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas. Paskolos sutarčių sudarymo metu galiojo imperatyvioji LR užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 3 d. nuostata, nustačiusi subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos šalių – fizinių asmenų – sudaryta paskolos sutartis tokio imperatyvaus įstatymo reikalavimo neatitiko. Remiantis sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 47 str. 1 d., sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Toks pat sandorio negaliojimo pagrindas (imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja) yra nustatytas ir 2000 m. LR CK 1.80 str. 1 d., todėl, vadovaudamasi LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d. ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryta paskolos sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento (1964 m. LR CK 47 str. 1 d., 59 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio tirti sandorio teisėtumo klausimą, tačiau šito nepadarė ir nekonstatavo sandorio negaliojimo fakto.

Ieškovas teisminės gynybos kreipėsi 2008-02-04 – galiojant 2000 m. LR CK. Vadovaujantis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d., sandoriams, pripažintiems negaliojančiais, 2000 m. LR CK įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti, taikomos 2000 m. LR CK taisyklės dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus niekine ir negaliojančia šalių sudarytą paskolos sutartį, remiantis 2000 m. LR CK 1.80 str. 2 d. ir 6.145 str. 1 d., atsakovė privalo grąžinti ieškovui visą pagal šitą sutartį gautą sumą pagal tuo metu galiojusį JAV dolerio ir Lietuvos Respublikos lito kursą.

Ieškovas prašė priteisti palūkanas, tačiau, pripažinus šalių paskolos sutartį niekine, ieškovo reikalavimas dėl palūkanų negali būti tenkinamas. Paskolos davėjas, pažeidęs imperatyviuosius įstatymo reikalavimus, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad neteisėtos sutarties pagrindu įgis teisę gauti palūkanas už naudojimąsi paskolintais pinigais ir galimybę šią teisę ginti teisme. Niekinis sandoris nesukuria šalims teisinių padarinių, išskyrus susijusius su sandorio negaliojimu (restitucija). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis bendruoju teisės principu iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur), todėl nesąžiningas ieškovas negali remtis įstatyme nustatytomis kreditoriaus interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl palūkanų priteisimo naikintina (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Atmetus ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo lieka patenkinta 75 proc. ieškovo reikalavimų, todėl, vadovaujantis LR CPK 93 str. 1, 2 ir 4 d., atitinkamai keistina pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo priteistina 479 Lt žyminio mokesčio ir 900 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atmetus apeliacinį skundą atsakovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes konstatuoti proceso ir materialinės teisės normų pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų byla nebuvo tinkamai išnagrinėta (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), dėl to Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-12-15 sprendimo dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, naikintina ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas, ieškovo ir atsakovės sudaryta sutartis pripažįstama niekine ir negaliojančia, todėl taikytina restitucija.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 2 p., 326–331 str.,

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-12-15 sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, panaikinti ir pripažinti ieškovo Z. J. ir atsakovės V. P. 1999-07-30 paskolos sutartį dėl 4 000 JAV dolerių niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, priteisti ieškovui Z. J. iš atsakovės V. P. 16 000 Lt skolos, ieškinio dalį dėl 5 273,34 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovės V. P. atmesti.

Kitą nutarties dalį, kuria atsakovės V. P. priešieškinis atmestas, palikti nepakeistą.

Iš atsakovės V. P. priteisti 479 Lt žyminio mokesčio ir 900 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ieškovui Z. J..