- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2007-04-06
- Bylos Nr.
- 2A-425-153/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Birutė Bobrel, Eduardas Monkevičius
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- M. Z., S. Z.
Procesinio dokumento kategorija 63;121.1.,121.15,121.21.,121.22
nutartiS
2007 m. balandžio 6 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui A. G., jo atstovei advokatei D. V., atsakovui M. Z., atsakovo S. Z. individualios įmonės atstovei S. Z.,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimo,
civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui M. Z. dėl skolos priteisimo ir atsakovų M. Z. ir S. Z. individualios įmonės priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir pripažinimo galiojančiu tikrojo sandorio,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo M. Z. 45 195 Lt negrąžintos paskolos bei 5 procentus metinių palūkanų.
Ieškovas nurodė, kad atsakovui M. Z. paskolino 13 100 eurų, kuriuos atsakovas gavo, su atsakovu jokių automobilio pardavimo sandorių neturėjo, kadangi gerai mokėjo anglų kalbą tik tarpininkavo atsakovui parduodant automobilius. Ieškovas savo reikalavimą priteisti skolą grindė rašytiniais įrodymais – 2002-10-25 paskolos rašteliu. Atsakovų priešieškinį prašė atmesti.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad jų su ieškovu nesiejo paskoliniai santykiai, paskolos sutartis nebuvo sudaryta, prašė pripažinti tikrąjį sandorį, kuriuo tarp ieškovo ir atsakovo S. Z. įmonės buvo sudaryta pavedimo sutartis, pagal kurią ieškovas pavesdavo atsakovams parduoti automobilius.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė ir priteisė iš atsakovo M. Z. ieškovo A. G. naudai 45 195 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentus palūkanų nuo 2002-10-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 355,85 Lt žyminio mokestį, 5 070 Lt advokato pagalbai apmokėti, valstybės naudai priteisė 21,45 Lt pašto išlaidas.
Teismas nustatė, kad 2002-09-25 atsakovas M. Z. parašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, jog jis pasiskolino iš ieškovo 13 100 eurų vieno mėnesio laikotarpiui ir įsipareigojo grąžinti paskolą 2002-10-25 (b.l.6). Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo atitinkamai pagal euro kursą 45 195 Lt. Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti šią paskolos sutartį nesudaryta ir pripažinti galiojančiu tikrąjį sandorį nustatant, kad tarp atsakovo M. Z. bei atsakovo S. Z. įmonės ir ieškovo buvo sudaryta pavedimo sutartis, pagal kurią ieškovas pavesdavo atsakovams parduoti automobilius. Atsakovai nurodė, kad ieškovo pateiktas raštelis buvo pasirašytas ieškovo reikalavimu tai sumai, už kurią jis pridavė S. Z. įmonei automobilius. Ieškovas, dirbdamas UAB”Sagūnė” vadybininku ( b.l.124) turėjo verslo reikalų su atsakovais. Jis pristatydavo atsakovams UAB”Sagūnė” vardu Anglijoje pirktus automobilius, o atsakovai tuos automobilius ardydavo ir pardavinėdavo. Šią aplinkybę pripažino abi šalys. Tačiau ieškovas teigia, kad be šių santykių jį su atsakovu M. Z. siejo ir paskoliniai santykiai, o atsakovas šiuos santykius neigia pripažindamas, kad egzistuoja skola 17 000 Lt, bet ne iš pasiskolintų pinigų, o už žmonos S. Z. įmonei pristatytus parduoti automobilius.Teismas nurodė, kad pagal CPK 178 str. atsakovas privalėjo įrodyti, kad 2002-09-25 paskolos sutartis yra tik tariamas sandoris, dengiantis tikruosius šalių santykius ir tikruosius tų santykių dalyvius, t.y. kad tarp ieškovo ir atsakovo bei jo žmonos įmonės buvo susiklostę pavedimo santykiai ir kad tų santykių dalyviu buvo ne UAB”Sagūnė”, o ieškovas ir atsakovai (CK 6.756, 6.757 str.). Atsakovas privalėjo įrodyti, kad ieškovas pavesdavo jam ir jo žmonos įmonei parduoti automobilius, priklausančius arba ieškovui, arba Anglijos piliečiui F. I. D. A. ir kad paskolos raštelyje užfiksuota pinigų suma reiškia realizavimui priduotų automobilių vertę. Priešieškinio reikalavimui pagrįsti atsakovo pateiktos sąskaitos – faktūros (b.l.47-52) įrodo, kad S. Z. įmonei automobilius pristatydavo UAB”Sagūnė” (tuo metu tai buvo D. S. įmonė, vėliau reorganizuota į UAB”Sagūnė” – b.l.127, 128), jog verslo reikalų turėjo UAB”Sagūnė” ir S. Z. įmonė, o ne ieškovas ir atsakovai. Ieškovas dirbo UAB”Sagūnė” vadybininku (b.l.124-126), todėl galėjo lankytis įmonėje darbo reikalais, tarp jo ir atsakovo M. Z. susiklostė paskolos santykiai. Atsakovui neįrodžius, jog tarp ieškovo ir atsakovo bei atsakovo žmonos įmonės buvo susiklostę pavedimo santykiai, ieškovo pateiktas paskolos raštelis vertintinas kaip pakankamas įrodymas, patvirtinantis, jog atsakovas pasiskolino iš ieškovo 13 100 eurų, kas sudaro 45 195 Lt ( b.l.6, CK 6.870 str.). Paskolinių santykių tarp šalių egzistavimą įrodo ir byloje pateiktas garso įrašas (CPK 177 str. 1,2,3 d.). Atsakovas įrašyto pokalbio metu pripažino egzistuojančią skolą pagal byloje pateiktą paskolos raštelį ( b.l.72). Paskolos raštelis buvo parašytas 2002-09-25, įrašas padarytas 2003-06-23, o į teismą ieškovas kreipėsi tik 2005-05-16. Ieškovo veiksmai yra teisėti, o įrašas legalus, kadangi ieškovas, neatgaudamas skolos, tik stengėsi užfiksuoti objektyvią informaciją ir pokalbį, kurio turinys susijęs su tarpusavio atsiskaitymais ir neturėjo ketinimų pažeisti atsakovo privatumo ir išgautu rezultatu naudotis ne pagal paskirtį. Tai, kad pokalbyje daug vietos užima kalbos apie automobilius ir jų kainas tik patvirtino ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas skolą norėjo atiduoti automobiliais. Atsakovas ir neneigia, kad jis tiesų ketino atiduoti ieškovui automobilius. Tačiau tokia atsakovo pozicija nagrinėjamo ginčo kontekste vertintina kaip prieštaringa, o pats prieštaringumas vertintinas ieškovo naudai. Jeigu tarp šalių egzistavo pavedimo, o ne paskolos santykiai, tai atsakovo pastangos atiduoti ieškovui ne jo pačio priduotus ir neparduotus automobilius, o visiškai kitus, Amerikoje pirktus automobilius, yra visiškai suprantamos ir logiškai pagrindžiamos tik tuo atveju, jei tokiu būdu buvo bandoma grąžinti paskolą, nes egzistuojant pavedimo sutarties santykiams turėjo būti grąžinami arba tie patys neparduoti automobiliai arba pinigai, gauti juos realizavus. Teismas konstatavo, kad atsakovas, sueidamas į verslo santykius su ieškovu, neįformino šių santykių, o dangstė juos tariamu sandoriu. Atsakovas, būdamas išsilavinęs, jauno amžiaus žmogus, užsiimantis automobilių pardavimo verslu privalėjo suprasti kokias prievoles jis prisiima pagal pasirašytą paskolos raštelį, šioje situacijoje teismas atsakovo elgesį vertino kaip neprotingą, neracionalų ir nesąžiningą, kadangi tokiu būdu jis norėjo nuslėpti mokesčius.
Paskolos raštelyje ir PVM sąskaitose – faktūrose, kurių pagalba atsakovas norėjo įrodyti pavedimo santykių egzistavimą – esą paskolos raštelyje užfiksuota suma, už kurią ieškovas pateikė atsakovo žmonos įmonei realizuoti automobilius iš Anglijos, yra nevienodos. Pagal paskolos raštelį atsakovui buvo paskolinta 45 195 Lt, o pagal sąskaitas- faktūras S. Z. įmonei parduota automobilių tik už 17 600 Lt. Šį neatitikimą atsakovas aiškino tuo, kad iš tikrųjų automobilių kainos buvo daug didesnės, tačiau jos sumažintos siekiant išvengti mokesčių. Pagal visuotinai priimtą teisės principą iš neteisėtumo jokių teisių atsirasti negali, todėl jau vien šiuo aspektu atsakovas negalėjo tikėtis iš valstybės teisminio savo teisių gynimo.
Pagal CK 6.873 str. 1 d., paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Kadangi atsakovas šios sutartinės prievolės nevykdė ir ieškovui skolos negrąžino nustatytu terminu (iki 2002-10-25) iš jo priteistina 45 195 Lt negrąžintos paskolos bei 5 procentų dydžio palūkanos nuo 2002-10-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ( CK 6.874 str., 6.210 str. 1 d.), bylinėjimosi išlaidos bei išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 96, 98 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundą pateikė atsakovas M. Z., o atsakovas S. Z. įmonė pateikė sutikimą su apeliaciniu skundu, kuris vertintinas kaip prisidėjimas prie apeliacinio skundo. Apeliaciniu skundu atsakovas M. Z. nesutiko su teismo sprendimu ir prašė teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti visiškai, dėl šių motyvų:
1) teismas įrodymus vertindamas neišsiaiškino tikrųjų šalių santykių. Atsakovas iš ieškovo pinigų nesiskolino ir jų negavo. Iki 2002 m. rugsėjo mėn. ieškovo atsakovai nepažinojo. Skolos raštelis buvo surašytas visiškai dėl kitų priežasčių, o būtent: ieškovas A. G. veždavo iš užsienio naudotus automobilius, prisidengdamas juridinių asmenų vardu. Iš skelbimų spaudoje ieškovas sužinojęs, kad atsakovo žmonos S. Z. įmonė supirkinėja naudotus automobilius, 2002m. rugsėjo mėn. kreipėsi, siūlydamas parduoti panaudotus automobilius. Ieškovas perduodavo atsakovams naudotus automobilius, kuriuos atsakovai pardavę dalimis, atiduodavo pinigus ieškovui. Ieškovas buvo palikęs atsakovams nemažai automobilių, todėl pareikalavo parašyti šį raštelį, kaip garantą. Nepaisant to, kad automobilius pirko firma, ieškovas pareikalavo, jog raštelį kaip fizinis asmuo pasirašytų atsakovas M. Z.. Kadangi atsakovo žmonos firmai buvo perduotos transporto priemonės, atsakovas parašė raštelį, tačiau jokių pinigų negavo. Šis raštelis buvo tik kaip garantas už S. Z. firmai perduotus automobilius. Iš tiesų tarp ieškovo ir atsakovo M. Z. bei S. Z. įmonės buvo sudaryta pavedimo sutartis, pagal kurią ieškovas pavesdavo atsakovams parduoti automobilius. Ieškovui yra atiduota dalis pinigų už automobilius. Šiuo metu įmonėje yra ieškovo automobiliai „Renault Safrane“ (duomenys neskelbtini), Mitsubischi Galant(duomenys neskelbtini), Ford Mondeo(duomenys neskelbtini), Mazda626 (duomenys neskelbtini), kurie paruošti grąžinti ieškovui. Šiuos faktus byloje patvirtina atsakovų parodymai, ieškovo paaiškinimai ir veiksmai, bei garso įrašas. Įrodymų visuma patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta pavedimo sutartis, kuri turėjo būti pripažinta galiojančiu tikruoju sandoriu. 2002 m. pabaigoje ieškovui atvežus dar devynis automobilius, atsakovams dėl automobilių didelės kainos buvo ekonomiškai nenaudinga juos pirkti, todėl atsisakius tai padaryti, ieškovas pareiškė, kreipsiąsis į teismą pagal paskolos raštelį. Šiuo metu ieškovui atsakovas skolingas 17 000 Lt už parduotus automobilius, kurie bus grąžinti;
2) pagal CK 6.875 str. paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Byloje nustatyta, jog paskolos raštelis buvo surašytas Klaipėdos terminale, atvežus automobilius, ir dalyvaujant atsakovui M. Z., ieškovui bei S. Z.. Tiek atsakovas, tiek S. Z. teismui paaiškino, jog jokie pinigai nebuvo perduoti raštelio surašymo metu ar vėliau, paskolos sutartis turi būti pripažinta nesudaryta (CK 6.875str.2d.). Paskolos raštelyje nėra įrašo, apie pinigų gavimą;
3) teismas neįvertino garso įrašo visumos, pasisakė dėl įrašo kai kurių frazių. Pokalbis vyko dėl prekybos automobiliais, derėtasi dėl automobilių kainos ir tarp šalių kilo ginčas dėl automobilių vertės ir apmokėjimo už juos, akivaizdus šalių susitarimas dėl atsiskaitymo pardavus automobilius;
4) teismo išvada dėl atsakovų nesąžiningumo nepagrįsta. Ne atsakovas ar S. Z. įmonė nesumokėjo mokesčių, bet pats ieškovas ir įmonės, kuriose ieškovas dirbo (UAB„Sagūnė“) ir per kurias pardavinėjo automobilius nesumokėjo mokesčių, nes būtent šios įmonės išrašydavo sąskaitas faktūras ir tik pardavėjas įgijęs užsienyje automobilį ir jį pardavęs Lietuvoje privalėjo sumokėti pelno mokesti. Teismo išvada apie atsakovo pareigą mokėti mokesčius, prieštarauja mokesčių mokėjimą reglamentuojantiems įstatymams;
5) teismo priteistos išlaidos ieškovo advokato pagalbai apmokėti yra aiškiai per didelės ir neprotingos.
Atsiliepimas
Atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovo A. G. vardu pateikusi, jo atstovė advokatė D. V. prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:
1) atsakovas M. Z. 2002 m. rugsėjo 25 d. parašė paskolos raštą. Remiantis minėtu paskolos raštu, atsakovas M. Z. pasiskolino 13 100 eurų, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2002 m. spalio 25 d. 2003 m. birželio mėnesį ieškovas gavo atsakovo pasiūlymą grąžinti skolą automobiliais, kurių nuotraukas pateikė elektroniniu paštu. Po to atsakovas pažadėjo grąžinti skolą iki 2003 m. gruodžio pabaigos. 2003 m. birželio 23 d. ieškovas paskambino atsakovui M. Z. ir įrašė pokalbį, kurio metu atsakovas M. Z. pripažino, kad skolingas tiek, kiek parašyta 2002-09-25 paskolos rašte. 2004 m. birželio mėn. ieškovas kreipėi į UAB „Patikimo verslo sistema“ dėl įsiskolinimo išieškojimo iš atsakovo M. Z.. Atsakovas M. Z. priešieškinyje nurodo atsakove S. Z. individualią įmonę. Tačiau pokalbio išklotinėje atsakovas M. Z. pripažįsta, kad pas ieškovą yra skolos lapas: „pas tavekol kas yra lapas, kiek parašyta skola yra". Atsakovo M. Z. sugalvota versija prieštarauja atsakovo M. Z. 2003-06-23 telefono pokalbyje išsakytiems teiginiams;
2) tarp ieškovo A. G. ir atsakovo M. Z. susiklostė paskolos pobūdžio teisiniai santykiai. Ieškovas A. G. asmeniškai atsakovui paskolino savo asmenines lėšas, kurios atsakovui buvo reikalingos kaip apyvartinės lėšos. Atsakovas neįrodė, jog tarp ieškovo, ir atsakovo bei atsakovo žmonos įmonės buvo susiklostę pavedimo santykiai. Paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo M. Z., egzistavimą įrodo ir byloje pateiktas garso įrašas (CPK 177 str. 1,2,3 d.). Atsakovas įrašyto pokalbio metu pripažino egzistuojančią skolą būtent pagal byloje pateiktą paskolos raštelį (b. 1.72). Atsakovas posėdžio metu patvirtino, kad išklausytame įraše skamba jo balsas, ir, kad toks jo ir ieškovo, pokalbis iš tiesų buvo. Apeliaciniame skunde nurodytas atsakovų pasiūlymas grąžinti skolą automobiliais dar kartą patvirtina atsakovo nesąžiningumą ieškovo, atžvilgiu;
3) nepagrįstas apelianto teiginys, kad jokių pinigų jis negavo. Teismas pasisakė dėl šių aplinkybių, vertindamas garso įrašą, kuriame atsakovas pripažino, kad skolingas tiek, kiek paskolos rašte parašyta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Įstatyme (CK 6.59 straipsnis) numatyta, kad draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Apeliantas priešieškinio pareiškime ir apeliaciniame skunde įrodinėja, jog jokie pinigai apeliantui nebuvo perduoti raštelio surašymo metu ar vėliau, paskolos sutartis buvo nesudaryta, todėl ieškovas be pagrindo kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.Tačiau su tuo sutikti negalima. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo M. Z. buvo susiklostę sutartiniai santykiai, paskolos rašto pagrindu. Tokių teisinių santykių buvimą pripažino ir atsakovas M. Z. telefoninio pokalbiu metu. Tačiau šalys skirtingai kvalifikuoja ginčo sandorį, atsakovas prašo taikyti ginčo santykiui pavedimo teisės normas, aiškindamas, kad dirbo atsakovės S. Z. individualioje įmonėje vadybininku, todėl veikė įmonės interesais. Ryšium su tuo, ieškovas perdavė atsakovui ne pinigus, o automobilius. Šiuo atveju būtina išsiaiškinti ar ginčo sandorį sudarė privatus asmuo ar individuali įmonė. Antra, ar atsakovas turėjo įgaliojimus veikti įmonės vardu ir ar turto (šiuo atvėju, kaip aiškina atsakovas automobilių) perdavimo faktą patvirtina atsakovės S. Z. individualios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Piniginė prievolė yra kreditoriaus ir skolininko santykis. Tai reiškia, kad teisės ir pareigos iš prievolės gali atsirasti tik jos šalims – kreditoriui ir skolininkui. Tai yra dviejų šalių reikalas, kitiems asmenims negali nei sukelti žalos, nei duoti naudos.Nagrinėjamoje byloje nėra nustata, kad atsakovės S. Z. individuali įmonė buvo prievoliniuose santykiuose su ieškovu, priešingai pateikti byloje buhalteriniai dokumentai (b.l.47-52) patvirtina, kad atsakovės įmonė pirko automobilius ne iš fizinių asmenų, o iš įvairių įmonių. Pinigų ar automobilių perdavimo S. Z. individualiai įmonei faktai, atsakovo nurodytomis aplinkybėmis nenustatyti, todėl atmestini kaip neįrodyti (CPK178 str.).
Apelianto motyvai, kad šalių bendravimo faktas atsirado dėl įvairių interesų automobilių versle, pagrįstas šalių paaiškinimais. Tačiau tai nereiškia, kad šalys negalėjo turėti kitų interesų ir sudaryti sandorius nesusijusius su verslo reikalais. Atsakovas iš esmės neginčija, kad turtą iš ieškovo gavo, taip pat atsakovas sutinka, kad yra skolingas ieškovui ir šią skolą sutinka sumokėti automobiliais. Ieškovas neginčija, kad skolindamas pinigus atsakovui žinojo, kad pinigai reikalingi automobiliams įsisgyti.Tačiau tai nereiškia, kad vietoje pinigų ieškovui gali būti grąžinti automobiliai. CK 6.39 straipsnyje nustatytas prievolės įvykdymo būdo keitimo teisinis pagrindas. Paprastai prievolės vykdymo sąlygas, t. y. mokėjimo būdą, įvykdymo vietą, laiką, kokybę ir kita, šalys nustato susitarimu. Sutartyje nustatoma ir prievolės įvykdymo sąlygų keitimo tvarka. Prievolės įvykdymo kitokiu būdu priėmimas yra kreditoriaus teisė. Paskolos sutartyje (b.l.6) atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui būtent 13 100 eurų, t.y. piniginių vienetų, o ne automobilius, kurių vertė atitinka šią sumą. Todėl neesant ieškovo sutikimo atsakovas negali keisti prievolės įvykdymo būdo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šalims pasiūlyta išspręsti ginčą kompromiso keliu. Tačiau šalys tinkamo sprendimo nepriėjo.
Atsakovas prievolinius paskolos santykius su ieškovu keitė į kitus santykius, į juos įtraukdamas įmonę, kurioje jis dirbo ir siekė perkelti kreditoriui pareigą atsiimti neparduotus automobilius ir tokiu būdu grąžinti skolą. Kolegija konstatuoja, kad apeliantas pažeidė paskolinės prievolės santykinį pobūdį reikalaudamas į paskolos grąžinimą įtraukti kitus asmenis, šiuo atveju S. Z. įmonę, vengė prievolę vykdyti paskolos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Apelianto motyvas, kad paskolos sutartyje nėra įrašo, apie pinigų gavimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas pinigų (13 100 eurų, ) negavo, neesant kitų objektyvių aplinkybių šiam motyvui patvirtinti. Priešingai iš sutarties teksto matyti, kad atsakovas įsipareigojo pinigus gražinti nustatytu sutartyje terminu (b.l.6), todėl sprendžiama, kad yra viškai nelogiška įsipareigoti grąžinti paskolos objektą, kurio atsakovas negavo ir dar nustatyti skolos grąžinimo datą. Todėl ir šis apelianto motyvas atmestinas.
Kolegija pažymi, kad atsakovas paskolos dokumento neginčijo nuo 2002-10-25, todėl atsakovo prieiešieškinio reikalavimai vertinami kai teisių gynimo būdas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas neįrodė priešieškio aplinkybių. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikinamas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi sprendime rašytiniais įrodymais, paskolos raštu, telefoninio pokalbio įrašais, taip pat įvertino atsakovų galimybę ginti savo teises bei atsakovo veiksmus prisiimant teises pareigas pagal pasirašytą paskolos raštą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad byloje pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tarp šalių susiklostė paskolos santykiai, todėl apelianto motyvai dėl netinkamai įvertintų įrodymų yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaidų, susijusių su advokato pagalba atlyginimo ieškovui, netinkamai išaiškino bei pritaikė civilinio proceso normas, todėl sprendimas keistinas. Sutinkamai su CPK 98 straipsnio 2 dalimi šalių išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, yra priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Taigi įstatyme nurodyti tokie esminiai kriterijai, kuriais turi būti vadovaujamasi, sprendžiant šį klausimą. Paminėtoje normoje Teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintos rekomendacijos (toliau Rekomendacijos) nurodytos tik tuo tikslu, kad priteistinos išlaidos nebūtų neprotingai didelės, tai yra neviršytų rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių. Tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo (b.l.148) matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, iš viso nepasisakė dėl nurodytų CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatų ir ieškovui priteisė aiškiai per didelį minimų išlaidų atlyginimą (CPK 185 str.).
Iš byloje esančios atstovavimo 2005m. lapkričio 28 d. sutarties matyti (b.l.61), kad ieškovą A. G. atstovavo advokatė D. V.. Su šia atstovė buvo susitarta dėl procesinių dokumentų parengimo ir atstovavimo nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal šią sutartį ieškovas sumokėjo 5000,00 Lt. ( b. l. 120-121). Taip pat teisnės paslaugas ieškovui teikė advokatas L. S., kuriam ieškovas sumokėjo 70,00 Lt. (b.l.5).
Svarstant CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą, pažymėtina tai, kad atsiliepiant į priešieškinį (b.l.64-65) buvo paruoštas tik vienas dokumentas ieškovo vardu. Iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų matyti, kad ši byla iš esmės nebuvo pradėta nagrinėti iki 2006-10-17, nes buvo atidedama: šalys svarstė taikos sutarties sudarymo galimybę, laikė būtinu išreikalauti dokumentus, atsakovas siekė tikslinti priešieškinį, (b.l. 62-63,84-85,99-100,105-106,111-112,116-117,131-139,141-145). Nors ne visuose protokoluose nurodyta įvykusių teismo posėdžių trukmė, tačiau pagal protokolų turinį galima spręsti, kad visų teismo posėdžių trukmė, neviršijo 6 valandų. Taigi ieškovo atstovės darbo sąnaudas šioje byloje nėra pagrindo pripažinti maksimaliomis. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis bei vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, CPK 338, skundžiamas teismo sprendimas keičiamas ir iš atsakovo ieškovui priteistų išlaidų dėl advokatų paslaugų atlyginimas mažinamas iki 2 070,00 Lt . Kita sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK326 str.1d.3p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326-331str.
nutarė:
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti iš atsakovo M. Z. priteistas išlaidas advokatų pagalbai apmokėti ieškovui A. G. iki 2 070,00 Lt. (dviejų tūkstančių septyniasdešimt litų). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.