- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-13
- Bylos Nr.
- I2-1186-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03645-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- G. B.
- Trečiasis asmuo
- Laisvės atėmimo vietos ligoninė
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (15/5-5) 24U-27 panaikino pareiškėjui ilgalaikio gyventojo leidimą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Departamento 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-27 bei įpareigoti Departamentą pareiškėjui išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą Europos Sąjungoje.
2.1. Paaiškina, kad pirmąjį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje gavo 1996 m. gruodžio 18 d. Paskutinis ilgalaikio gyventojo leidimas buvo išduotas 2009 m. gruodžio 18 d. ir galiojo iki 2014 m. gruodžio 18 d. Pareiškėjas 2020 m. liepos 28 d. pateikė prašymą Departamentui dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2.2.Pareiškėjas nesutinka, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes jis nėra agresyvus, nevartoja smurto prieš žmones, yra ramus, turi draugų, su Laisvės atėmimo vietų ligoninės personalu ir su kitais nuteistaisiais sutaria gerai. Departamentas neturi pagrindo Pareiškėjo laikyti recidyvistu.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 16-21) paaiškina, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 28 d. pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. 2020 m. rugpjūčio 12 d. Departamentas gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą Nr. 5-S-10749 (toliau – ir Policijos departamento išvada), kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamento išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas buvo septynis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, todėl konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
3.1. Atkreipia dėmesį, kad atsižvelgus į gautą informaciją, kuri patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, ji grindžiama nustatytais faktais – užsienietis sistemingai buvo teisiamas už įvairias Baudžiamajame kodekse numatytas nusikalstamas veikas, tarp kurių ir labai sunkus nusikaltimas, todėl didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose, šiuo metu taip pat atlieka laisvės atėmimo bausmę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, laikomas recidyvistu, o aplinkybė, kad paskirtos bausmės nedarė jokios įtakos jo elgsenai, neleidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėjo elgesys ateityje keisis ir jis nedarys naujų teisės pažeidimų, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, nors ir yra ilgalaikiai, tačiau nevertintini kaip itin stiprūs (pareiškėjas neturėjo ilgalaikių darbo ryšių Lietuvoje, nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius: sutuoktinę, nepilnamečius vaikus), įvertinus visas šias aplinkybes, buvo ir yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti. Tai reiškia, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika proporcingai atsižvelgiant į ilgalaikį grubų teisės pažeidinėjimą yra mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai. Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl pareiškėjui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.
3.2. Departamentas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų ir toks asmuo yra recidyvistas. Pareiškėjas savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikalstamų veikų darymu nuo 1990 metų, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių ir ignoruoti teisės aktų reikalavimus. Padarytų nusikaltimų pobūdis ir pakartotinumas rodo, kad jie nėra atsitiktiniai, jo vykdomos nusikalstamos veikos sunkėja. Akivaizdu, kad paskirtos bausmės pareiškėjo elgsenos nepakeitė, jis išvadų nepadarė, nesistengė keisti gyvenimo būdo, nedaryti naujų nusikaltimų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles, todėl, vertinant riziką ateities požiūriu, pagrįstai galima teigti, kad yra reali tikimybė, jog jis ir ateityje darys naujus teisės pažeidimus. Todėl Departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto pagrindu.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu sutinka. Atsiliepime (b. l. 115-116) paaiškina, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiklos tikslas yra įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis organizuoti ir teikti pirminio ir antrinio lygio ambulatorines bei pirminio ir antrinio lygio stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas suimtiesiems ir nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą ir nepažeidžiant šių asmenų sveikatos interesų viršenybės prieš kitus Ligoninės tarnybinės veiklos interesus principo. Ligoninė siekdama nustatyto veiklos tikslo asmens sveikatos priežiūros srityje užtikrina lygias suimtųjų ir nuteistųjų teises į teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Dalyvauja asmens sveikatos priežiūros metodiniame darbe, rengiant ir įgyvendinant sveikatinimo programas. Pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atlieka laisvės atėmimo bausmę, Ligoninės Socialinės globos sektoriuje, ir jo teisinis statusas turi įtakos vykdant aukščiau minėtas ir Ligoninei pavestas funkcijas. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo gimimo gyvena Lietuvos Respublikoje. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sūnus (Lietuvos Respublikos pilietis), seserys, broliai bei motina. Todėl pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2020 m. spalio 21 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas ilgalaikio gyventojo leidimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT6224568, galiojusį iki 2014 m. rugsėjo 18 d.
6.1. 2020 m. liepos 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą Departamentui dėl leidimo nuolat Lietuvos Respublikoje suteikimo.
6.2. 2020 m. rugpjūčio 12 d. Departamentas gavo Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamento išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas buvo septynis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (b. l. 79-81).
6.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, įvertinęs surinktus dokumentus, Policijos departamento išvadą, pareiškėjo socialinius bei kitus ryšius, 2020 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (15/5-5) 24U-27 panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Nr. LT6224568 (b. l. 90-93).
Žemesnės instancijos teismas
7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).
7.1. Įstatymo 54 straipsnis nustato leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2¹ punktą, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Pagal Įstatymo 55 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo priima Departamentas. Pagal Aprašo 105 punktą, Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
7.2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
8. Iš bylos duomenų matyti, kad Policijos departamentas pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Išvadoje aiškiai nurodyta, kad patikrinus pareiškėją Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, nustatyta, kad pareiškėjas septynis kartus teismas už nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis: 1) 1990 m. rugpjūčio 23 d. Klaipėdos miesto teismas nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 212¹ straipsnio „Administracinės priežiūros taisyklių pažeidimas“ 1 dalį (kodeksas galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) ir paskyrė jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę; 2) 1996 m. spalio 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio „Vagystė“ 1 dalį (kodeksas galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) ir paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę; 3) 1998 m. kovo 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį (kodeksas galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) ir paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę bei turto konfiskavimą; 4) 1999 m. gegužės 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį (kodeksas galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) ir paskyrė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei turto konfiskavimą; 5) 2001 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio „Vagystė“ 3 dalį (kodeksas galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) ir paskyrė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. 2003 m. liepos 28 d. Klaipėdos miesto apygardos teismas jo įvykdytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį („<...> atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį <...>“) ir paskyrė 2 metų 4 mėnesių 4 dienų laisvės atėmimo bausmę; 6) 2006 m. birželio 14 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“ 1 dalį („<...> neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas <...>“) ir paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę; 7) 2012 m. sausio 25 d. Klaipėdos apygardos teismas nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“ 3 dalį („<...> neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų <...>“) ir paskyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
9. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, jis nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų, paskirtos bausmės nedarė jokios įtakos jo elgsenai, ir negalima pagrįstai teigti, kad jo elgesys ateityje keisis, jis nedarys naujų teisės pažeidimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, Departamentas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto pagrindu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
10. Pareiškėjo teigimu, joks teismas nėra pripažinęs jo recidyvistu, todėl Departamentas neturėjo pagrindo pareiškėjo pripažinti recidyvistu. Baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu jeigu jis atitinka šio straipsnio dalies 1 – 4 punktų nuostatas. Todėl šiuo atveju pareiškėjas yra laikomas recidyvistu, kuriam teismo pripažinimo nereikia, todėl šis pareiškėjo argumentas yra atmetamas kaip nepagrįstas.
11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
12. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. (15/5-5) 24U-27 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
13. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.