Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2018 m. gegužės 3 d. (pareiškėjo skundo surašymo diena, b. l. 7).

Motyvuojamoji dalis

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą kameroje, sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas neturi būti įskaičiuojamas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovo atstovas pateikė duomenis (b. l. 21, 22), jog laikotarpiais nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 25 d., nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d., nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. sausio 27 d. ir nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. kovo 16 d. pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kameroje Nr. 3, kurios plotas yra 14,78 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,69 kv. m gyvenamojo ploto. Minėti atsakovo pateikti duomenys kitais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas neginčija, jog kameroje Nr. 3 buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl konstatuotina, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kameroje Nr. 3 jam buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kameroje Nr. 1, kurios plotas 6,58 kv. m. Atsakovas pateikė duomenis, jog kameroje Nr. 1 yra įrengta viena miegamoji vieta (b. l. 21, 22). Pareiškėjas nesutinka su šiais atsakovo pateiktais duomenimis, atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimus (b. l. 47-48, 19) teigia, jog iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, jog kameroje Nr. 1 yra dviaukštė lova, pritaikyta 2 asmenims. Atsakovas į bylą pateikė paaiškinimą, jog pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 1 metu, joje buvo laikomas tik vienas pareiškėjas. Atsakovas taip pat pateikė teismui Nuteistųjų uždarymo į kamerų tipo patalpas apskaitos žurnalo kopiją (b. l. 84-86), iš kurios duomenų matyti, kad 2017 m. lapkričio 3 d. 12.30 val. iš kameros Nr. 1 buvo išleistas nuteistasis E.L., ir 2017 m. lapkričio 3 d. 12.30 val. į minėtą kamerą buvo perkeltas pareiškėjas. Pareiškėjas iš kameros Nr. 1 buvo perkeltas į kamerą Nr. 3 11.30 val. ir tik tada į kamerą Nr. 1 buvo perkeltas nuteistasis Ž.Š.. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas kameroje Nr. 1 laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. buvo laikomas vienas, todėl jam teko 6,58 kv. m gyvenamojo ploto. Pats pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, jog vertinamuoju laikotarpiu kurioje nors kameroje buvo laikomas dviese su kitu nuteistuoju (pareiškėjas akcentuoja, jog kameroje, kurios plotas apie 14,10 kv. m gyvena keturi asmenys), tik atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodo, jog kameroje Nr. 1 yra dviaukštė lova. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kameroje Nr. 1 jam buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kameroje Nr. 2, kurios plotas 14,18 kv. m. Atsakovas teismui pateikė duomenis, jog kameroje Nr. 2 yra įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 21). Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktais duomenimis, nurodo, jog iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 31-34) matyti, jog kameroje Nr. 2 yra įrengtos 4 miegamosios vietos. Atsakovas prie 2018 m. birželio 1 d. atsiliepimo į skundą pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad kameroje Nr. 2 yra įrengtos 2 dviaukštės lovos, t. y. 4 miegamosios vietos (b. l. 31, 32, 34). Kartu su 2018 m. liepos 4 d. atsiliepimu pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog kameroje Nr. 2 yra įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 58). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 54-55) nurodė, jog kartu su 2018 m. birželio 1 d. atsiliepimu pateikta fotonuotrauka yra daryta senu laikotarpiu, t. y. iki 2016 m. gruodžio mėnesio, kai minėtoje kameroje dar buvo 4 miegamosios vietos, o pareiškėjo nuobaudos atlikimo metu kameroje Nr. 2 buvo įrengtos 3 miegamosios vietos. Kitų įrodymų, jog kameroje Nr. 2 pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu buvo įrengtos 3 miegamosios vietos ar minėtoje kameroje buvo laikomi tik trys asmenys atsakovas nepateikė. Kadangi atsakovo atstovas į bylą pateikė prieštaringus duomenis, iš pateiktų fotonuotraukų negalima objektyviai nustatyti kuriuo metu jos darytos, ir kokį laikotarpį atspindi, todėl atsakovui nepaneigus pareiškėjo teiginio, jog kameroje Nr. 2 buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, pripažįstama, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje, kadangi pareiškėjui teko 3,545 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK kameroje Nr. 2, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto normos nebuvo užtikrintas 49 paras – pareiškėjui trūko 0,055 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas taip pat pažymi, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti. Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat grindė aplinkybėmis, jog kamerose vietoje tualeto buvo įrengta neuždengiama skylė grindyse, iš kurios sklido nemalonus kvapas, unitazai buvo surūdiję. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti įrengtas klozetas arba unitazas. Taigi, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 27, 28, 30, 34, 35) matyti, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, sanitariniai mazgai yra įrengti atskirose patalpose su uždaromomis durimis, t. y. pilnai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, todėl pareiškėjo argumentai dėl sklindančio nemalonaus kvapo iš tualeto atmestini kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.

Atsakovo atstovo pateiktose sanitarinių mazgų fotonuotraukose (b. l. 39, 33, 37) taip pat matyti, kad kamerose įrengti unitazai surūdiję. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo, jog unitazai buvo surūdiję, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad kameroje Nr. 3 esantis langas buvo techniškai netvarkingas, buvo išdaužytas stiklo paketas, per langą ėjo šaltis, todėl kameroje temperatūra nesiekė nustatytos normos.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovas nurodė, jog Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose sudėti plastikiniai langai su stiklo paketais. Nuteistųjų išdaužyti ar sugadinti langai nedelsiant remontuojami arba keičiami naujais. Taip pat nurodė, jog 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpose įrengta centrinė šildymo sistema tinkamam šiluminiam komfortui užtikrinti, esant būtinumui į kameras išduodami elektriniai šildytuvai (b. l. 22).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrių dėl nesaugios aplinkos ir antisanitarinių sąlygų kameroje Nr. 3 (b. l. 5-6). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. rašto Nr. (2-224.80)2-10871 matyti, kad minėtoje kameroje buvo nustatyti pažeidimai dėl oro temperatūros (kameroje Nr. 3 - 16,5/16,8 Co), be to, nustatyta, jog kameroje Nr. 3 esantis langas techniškai netvarkingas, nesandarus, suskaldytas stiklo paketas (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 p. pažeidimas).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo (49 paras pareiškėjui kameroje Nr. 2 nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), tinkamos temperatūros dėl techniškai netvarkingo lango kameroje Nr. 3 neužtikrinimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia nepatogumais, kančiomis, dvasiniais išgyvenimais, socialinių ryšių pablogėjimu, emociniu stresu. Iš Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2018 m. gegužės 24 d. pažymos Nr. 73(2)-427 matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į psichologus nesikreipė (b. l. 20). Todėl spręstina, jog įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą byloje nėra. Iš pateikto į bylą 2018 m. gegužės 28 d. medicininio pažymėjimo Nr. 81(2)-275 matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis dėl akių perštėjimo (b. l. 19). Minėto susirgimo nėra pagrindo vertinti kaip įtakoto pareiškėjo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 125 Eur suma.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G.Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo G.Š. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.