Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 24S282128, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau vėliau šį leidimą panaikino, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir neturi pakankamai lėšų pragyvenimui. Tuo pačiu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvą 36 mėnesiams ir apie tai įtrauktas pranešimas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS). Taip pat argumentuojama, kad pareiškėjas dirba Slovakijoje, turi leidimą laikinai gyventi, moka mokesčius ir pragyvenimui gauna pakankamai pajamų. Migracijos departamento sprendimas atsisakyti atšaukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nebuvo pakankamai motyvuotas, be to, neįvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės ir nebuvo pagrįstas proporcingumas įtraukiant jį į SIS. Be to, atsisakymas tenkinti jo prašymą dėl SIS perspėjimo panaikinimo nors ir buvo formaliai pagrįstas, tačiau faktiškai neišnagrinėtas, todėl jis prašo panaikinti sprendimą dėl atsisakymo atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas prašė atšaukti perspėjimą dėl jo neįsileidimo į SIS, pateikdamas Slovakijos nacionalinę vizą, tačiau Migracijos departamentas gavo informaciją, jog ši viza buvo atšaukta. Be to, kita Šengeno valstybė nepradėjo konsultacijų su Lietuva dėl pareiškėjo. Kadangi nebuvo pagrindo atšaukti SIS įrašą, sprendimas buvo paliktas galioti. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis turi leidimą laikinai gyventi Slovakijoje, nes tam patvirtinančių duomenų nepateikė. Be to, atšaukta viza rodo, kad pareiškėjas galėjo siekti nesąžiningai įgyti teisę gyventi Šengeno erdvėje. Pareiškėjui 3 metų draudimas atvykti buvo nustatytas pagal teisės aktus, kadangi jo leidimas gyventi buvo panaikintas dėl neteisingos informacijos pateikimo ir nepakankamų pajamų. Šis terminas yra imperatyvus ir nėra nustatomas individualiai. Migracijos departamento teigimu, sprendimas yra pagrįstas, nes buvo įvertintos visos aplinkybės, pareiškėjo ryšiai su Lietuva ir proporcingumas. Pareiškėjas nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi, nors aplinkybės pasikeitė, todėl nevykdė teisės aktų reikalavimų. Atsakovo teigimu, sprendimas priimtas objektyviai, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, jo motyvai aiškūs ir pakankami.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 24S282128, kuriuo atsisakyta atšaukti į Šengeno informacinę sistemą įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 24S138614 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su pareiškėju yra nutraukta.

Migracijos departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, 2024 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 24S199059, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, taip pat į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus.

Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą atšaukti įspėjimą dėl jo neįsileidimo Šengeno informacinėje sistemoje, nes jis šiuo metu gyvena ir dirba Slovakijoje. Prie savo prašymo pareiškėjas pridėjo Slovakijos nacionalinę vizą.

Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 3 d. gavo Slovakijos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją, kad pareiškėjui nacionalinė viza buvo atšaukta. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad kita Šengeno valstybė nėra pradėjusi konsultacijų su Lietuvos Respublika dėl pareiškėjo (jei kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika pareiškėjui išduotų leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, Migracijos departamentas priimtų sprendimą atšaukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi).

Kadangi nebuvo nustatyta, jog nebeliko SIS reglamente numatyto pagrindo taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 24S282128 nusprendė atsisakyti atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 24S282128, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. sausio 1 d.) (toliau – UTPĮ) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės).

Kaip matyti iš bylos duomenų, draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką iš esmės grindžiamas tuo, kad jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas galėjo apeiti arba bandyti apeiti Sąjungos ar nacionalinės teisės reikalavimus dėl atvykimo ir buvimo valstybės teritorijoje, taip pat nesilaikė pareigos kreiptis dėl naujo leidimo gyventi pasikeitus aplinkybėms. Be to, kompetentingos institucijos nenustatė, kad būtų išnykusios SIS reglamente numatytos priežastys taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis atitinkamomis teisės normomis, pareiškėjui buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ir jo duomenys įtraukti į Šengeno informacinę sistemą.

UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a-e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą (toliau – Nacionalinis sąrašas) sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinei sistemai teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsnyje nustatytus pagrindus.

Taigi, Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, bei tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Atsižvelgiant į tai, buvo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, taip pat į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus.

Pareiškėjui pateikus prašymą atšaukti įspėjimą dėl jo neįsileidimo į Šengeno informacinę sistemą, buvo priimtas sprendimas atsisakyti jį tenkinti. Šis sprendimas motyvuotas tuo, kad nenustatyta, jog būtų išnykę SIS reglamente numatyti pagrindai taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, toks atsisakymas priimtas įvertinus, kad nebuvo nustatyta Taisyklių 32 punkte įtvirtinto teisinio pagrindo, kuriam esant duomenys iš Nacionalinio sąrašo išbraukiami ir atšaukiami iš Šengeno informacinės sistemos, taip pat kad prašymo nagrinėjimo metu nebuvo pagrindo atšaukti įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno erdvę.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo skunde teigia, kad turi leidimą laikinai gyventi Slovakijoje, tačiau šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui. Vienintelis dokumentas, kuris buvo pateiktas kartu su skundu, yra Slovakijos nacionalinė viza, tačiau ši viza jau yra atšaukta. Tai reiškia, kad pareiškėjas nebeturi teisėto pagrindo būti Slovakijoje, todėl jo teiginiai apie gyvenimą ir darbą šioje valstybėje kelia pagrįstų abejonių. Papildomai pažymėtina, jog atšaukta Slovakijos nacionalinė viza patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas prarado teisinį pagrindą gyventi šioje valstybėje, o tai kartu reiškia, kad jo nurodomos gyvenimo sąlygos Slovakijoje nėra nei stabilios, nei teisėtos. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų dokumentų, kurie patvirtintų jo teisėtą buvimą ar veiklą Slovakijoje, pvz., galiojančio leidimo laikinai gyventi, darbo sutarties ar kitų oficialių įrašų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl jo gyvenamosios vietos ir veiklos Slovakijoje yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais ir negali būti laikomi patikimais. Be to, pareiškėjo pateikiama informacija apie jo tariamą gyvenimą Slovakijoje atšauktos vizos kontekste tik dar labiau sustiprina Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 24S199059 pagrįstumą. Šiuo sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningai siekti atvykti į Šengeno erdvę, pasilikti joje bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nepateikė patikimų duomenų apie savo teisinį statusą Slovakijoje ir neįrodė, kad jo buvimas ten yra teisėtas, nėra pagrindo manyti, kad jis nebekelia rizikos migracijos sistemai. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, jo argumentai dėl tariamo leidimo gyventi Slovakijoje nepaneigia jam taikomo draudimo atvykti į Šengeno erdvę teisėtumo ir pagrįstumo.

Kadangi pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas būtent UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintais pagrindais, jam taikomas draudimas atvykti 3 metams yra tiesioginė imperatyvi šių teisės normų pasekmė. Taisyklių 14 punkte aiškiai įtvirtinta, kad tokiu atveju užsieniečiui nustatomas būtent 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, todėl nei Migracijos departamentas, nei kitos institucijos, nagrinėjusios šią situaciją, neturi diskrecijos keisti nustatyto draudimo termino ar taikyti išimčių, kadangi tai neatitiktų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl tariamo draudimo nepagrįstumo neatitinka teisinio reglamentavimo, nes jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis ar teisiniais pagrindais, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento sprendimą. Vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo atžvilgiu neturėjo būti taikomas įstatyme aiškiai numatytas draudimo atvykti terminas. Be to, pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad egzistuoja aplinkybės, leidžiančios taikyti išimtį nagrinėjamos situacijos kontekste. Taisyklių 14 punkte aiškiai nustatyta, kad 3 metų draudimo atvykti terminas yra imperatyvus, kai leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų aplinkybių. Ši norma nesuteikia galimybės individualiai vertinti kiekvieno atvejo išskirtinumą ar taikyti subjektyvius kriterijus sprendžiant dėl draudimo atvykti trukmės. Atsižvelgiant į tai, nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų ar yra nepagrįstas.

Pareiškėjo argumentai dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 24S199059 tariamo perteklinio pobūdžio, neproporcingumo ir nemotyvuotumo yra nepagrįsti, kadangi šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir atlikus išsamų faktinių aplinkybių vertinimą. Minėtame sprendime buvo įvertintos faktinės aplinkybės, lėmusios draudimo atvykti taikymą, atsižvelgta į pareiškėjo teisinę padėtį, migracijos istoriją bei priežastis, dėl kurių buvo panaikintas jo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo situacija buvo nagrinėjama vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ir sprendimas buvo priimtas griežtai laikantis nustatytų kriterijų. Vertinant sprendimo proporcingumą, buvo atsižvelgta į pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas turėjo tokius reikšmingus ryšius su Lietuva, kurie leistų daryti išvadą, jog jam taikytas draudimas yra neproporcingas. Priešingai, nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo tvirtą integraciją į Lietuvos visuomenę, nuolatinę gyvenamąją vietą, stabilų darbą ar kitus reikšmingus ryšius su šalimi. Akivaizdu ir tai, jog pats sprendimas yra išsamiai motyvuotas, t. y., jame aiškiai nurodyti tiek teisiniai, tiek faktiniai pagrindai, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas teismui neskundė Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 24S199059, todėl šis sprendimas laikytinas galiojančiu ir turinčiu privalomą teisinę galią. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta atšaukti į Šengeno informacinę sistemą įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teismas, iš esmės, negali vertinti 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo. Kadangi šis sprendimas yra pagrindas tolesniam draudimui atvykti, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo tariamo neteisėtumo nesudaro pagrindo skundui tenkinti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą neįvertino jo teisėto pagrindo gyventi ir dirbti Europos Sąjungos valstybėse, taip pat nepagrįstai ignoravo Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. lapkričio 28 d. reglamento (ES) 2018/1861 (toliau – SIS reglamentas) 29 straipsnyje numatytą konsultavimosi mechanizmą. Jis taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA‑2240‑815/2024, teigdamas, kad Migracijos departamentas akivaizdžiai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi SIS reglamento 29 straipsniu, kuris nustato valstybių narių konsultavimosi mechanizmą tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis, turintis kitos valstybės narės išduotą leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, įtraukiamas į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti. Šiame straipsnyje numatyta, kad perspėjimą pateikusi valstybė narė informuoja leidimą išdavusią valstybę, kuri turi teisę nuspręsti, ar palikti galioti leidimą gyventi ar vizą. Tačiau ši procedūra nereiškia automatinio draudimo atvykti panaikinimo – leidimą išdavusi valstybė, atsižvelgusi į visas reikšmingas aplinkybes, gali nuspręsti palikti galioti išduotą dokumentą arba jį panaikinti. Svarbu pažymėti, kad byloje nėra duomenų, jog Slovakijos institucijos būtų pateikusios Lietuvai pranešimą, kad pareiškėjo turima viza negali būti pagrindas draudimui atvykti į Šengeno erdvę. Todėl pareiškėjas neturi pagrindo teigti, kad buvo pažeistos SIS reglamento nuostatos. Be to, turima viza savaime neeliminuoja draudimo atvykti, tai reiškia, jog pagal Europos Sąjungos teisinį reguliavimą valstybės narės turi teisę priimti sprendimus dėl viešosios tvarkos, saugumo ar imigracijos kontrolės, nepriklausomai nuo kitų valstybių išduotų leidimų.

Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA‑2240‑815/2024, tačiau ši teismų praktika nėra tiesiogiai taikoma nagrinėjamai situacijai. Visų pirma, teismų praktika neturi precedento galios ir kiekviena byla vertinama individualiai pagal faktines aplinkybes. Be to, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo nagrinėjamas klausimas, ar konkretus asmuo buvo tinkamai informuotas apie sprendimo priežastis, ar buvo tinkamai atliktos tarpvalstybinės konsultacijos, tačiau nagrinėjamu atveju situacija yra kitokia – pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas teisėtas sprendimas panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, jis nebuvo apskundęs šio sprendimo teismui, o jo įtraukimas į SIS buvo grindžiamas teisiniais reikalavimais. Migracijos departamento sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinius įsipareigojimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo nukrypta nuo privalomų teisės normų ar suformuotos praktikos. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas nevertino aplinkybių, susijusių su leidimo gyventi panaikinimu, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas vertino pareiškėjo imigracijos istoriją ir priėmė sprendimą vadovaudamasis objektyviomis aplinkybėmis. Pareiškėjo turima viza nereiškia, kad jis negali būti įtrauktas į SIS dėl draudimo atvykti, nes pagal Šengeno sienų kodeksą ir SIS reglamentus valstybės narės gali priimti sprendimus dėl viešosios tvarkos ir migracijos kontrolės, nepaisant kitų valstybių išduotų leidimų.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalies, taip pat Taisyklių 30 ir 32 punkto nuostatas, priėmė teisėtą sprendimą atsisakyti atšaukti į Šengeno informacinę sistemą įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kadangi nebuvo nustatyta, kad nebeliko SIS reglamente nurodyto pagrindo taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tvarkos, o ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, remiantis teisiniais pagrindais. Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus individualią pareiškėjo situaciją ir atlikus galiojančių teisės aktų analizę, todėl jis yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus – jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, sprendime yra aiškiai nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimui, jo motyvai, taip pat administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią instituciją, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo procedūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. gruodžio 4 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S282128, kuriuo nuspręsta atsisakyti atšaukti į Šengeno informacinę sistemą įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.