Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-15 · Administracinė byla Nr. I-1963-821/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-15
Bylos Nr.
I-1963-821/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
D. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1963-821/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00595-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 15 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,dalyvaujant pareiškėjui D. T.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. T. su skundu (I tomo b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde paaiškina, kad nuo 2013-04-01 iki 2016-04-01 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose visą laikymo laikotarpį buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis kameroje esančiu tualetu. Sanitarinis mazgas kameroje atskirtas 1,5 m sienele, kuri neužtikrino jo privatumo nuo likusios kameros dalies, todėl jį galėjo matyti tiek kiti kameroje esantys asmenys, tiek pareigūnai. Privatumas nebuvo užtikrintas ir dušuose, kuriuose nėra pertvarų. Tokiu būdu jis buvo netiesiogiai kankinamas, patyrė didelius išgyvenimus, nepatogumą, emocinę depresiją, prarado pasitikėjimą savimi, sutriko jo visavertis gyvenimas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime į skundą (1 tomo b. l. 102–110) pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2015-01-30 iki 2016-02-10 (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių), pažymėdamas, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju, pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

Atkreipia dėmesį į tai, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Nurodo kameras, kuriose jos šiuo metu jau yra įrengtos, taip pat kameras, kuriose sanitarinio mazgo kameros įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos 1,6 metro aukščio ir 1,2 metro pločio pertvaros.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasis jame nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad senaties terminas neturėtų būti taikomas, ankstesnėse administracinėje bylose nekėlė klausimo dėl privatumo pažeidimo. Užuolaidos privatumui užtikrinti įrengtos tik 2017 m., 2013–2016 m. jų nebuvo.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 29 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniais mazgais Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškinio senaties

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A671–575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A52–858/2015).

Šioje byloje svarbu ir tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–1798/2013).

CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė didelius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, prarado pasitikėjimą savimi, sutriko jo visavertis gyvenimas. Be to, su skundais jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl perpildytų kamerų, jų būklės, antisanitarinių laikymo sąlygų, vėdinimo, iškvietimo mygtukų laikotarpiu nuo 2013 iki 2015 m.

Iš byloje esančios medžiagos ir atsakovės atstovo paaiškinimų pateiktų atsiliepime (1 tomo b. l. 102–104, 111–118) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais laikytas nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2016 m. vasario 9 d., bet skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. vasario 14 d. (1 tomo b. l. 7), o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu iki 2015-02-13.

Dėl privatumo užtikrinimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (1 tomo b. l. 104, 111–118) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 12 parų, iš kurių keturias paras kamerose buvo laikomas vienas. Taigi per visą buvimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpį pareiškėjas iš viso aštuonias paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. vasario 28 d. pranešimas Nr. 24-1819 dėl pareiškėjo skundo (1 tomo b. l. 119–120) patvirtina, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai kameroje nuo likusios kameros dalies atskirti 1,5 m sienele, o kameroje Nr. 388, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. gruodžio 15 d., sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus.

Tačiau teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Nagrinėjamu atveju aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateikti vertinimai, susiję su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai ginčo laikotarpiu nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų nuteistųjų ir pareigūnų tuo metu, kai naudojosi tualetu. Pažymėtina, kad atsakovės atstovo nurodomos aplinkybės dėl privatumui užtikrinti įrengtų užuolaidų nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos ir vertinamos, nes jos buvo įrengtos tik 2017 m., t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu. Nors sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų/ nuteistųjų teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta ginčui aktualiu laikotarpiu, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir dušuose, kuriuose nėra pertvarų.

Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dušuose nebuvo pertvarų tarp atskirų dušų galvučių. Iš pareiškėjo pateikto dušų patalpos brėžinio (2 tomo b. l. 158) matyti, kad atsakovės atstovo minima sienelė skyrė pakabas rūbams nuo įrengtų dušų, tarp kurių ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pertvarų. Šiuo atveju pabrėžtina ir tai, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A602–1021/2016). Taigi konstatuotina, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos

Pareiškėjas prašo priteisti 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Žalą sieja su privatumo pažeidimu Lukiškių TI-K.

Teismas, vertindamas pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 12 dienų Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, daro išvadą, kad privatumo neužtikrinimas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, kėlė diskomfortą, kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Be to pažymėtina, kad dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ne kartą kreipėsi į gydytojus dėl paūmėjusios psoriazės, taip pat dėl padidėjusio dirglumo, nerimo, irzlumo, nemigos (1 tomo b. l. 12–100).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma 29 000 Eur yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į privatumo pažeidimo trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132–133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. T. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui D. T. priteisti 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė