Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams Mariui Banaičiui, Virginijai Barnatavičiūtei ir Gabijai Grilauskaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „VAATC“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „VAATC“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. VR-16.1-2“ (toliau – Nutarimas).

Pareiškėja nurodo pagal jai išduotą taršos ir integruotos prevencijos kontrolės leidimą Nr. T-V. 1-1/2014 (toliau - TIPK leidimas) eksploatuojanti Vilniaus regioninį nepavojingų atliekų sąvartyną, esantį Kazokiškių k., Kazokiškių šen., Elektrėnų sav. (toliau - Sąvartynas). Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau - Vilniaus RAAD) Elektrėnų agentūra 2018 m. gegužės 23 d. neplaninio patikrinimo metu surašė patikrinimo aktą Nr. VR -16.10-30 (toliau - Patikrinimo aktas), kuriame pateikė išvadą, kad 2018 m. sausio - balandžio mėn. laikotarpyje iš UAB „Energesman“ gauta 26 824,241 degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10). Degiosios atliekos laikomos palaidos, nesupakuotos jokioje pakuotėje ar taroje, o pareiškėja pagal galiojantį TIPK leidimą neturėdama teisės priimti, laikyti ar šalinti degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10), pažeidė TIPK leidimo sąlygas (TIPK leidimo 13 lentelė „Leidžiamos šalinti atliekos“), Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – AA įstatymas) 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pareiškėjos teigimu, Vilniaus RAAD Elektrėnų agentūra Patikrinimo akto pagrindu 2018 m. birželio 6 d. surašė Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolą Nr. VR-16.1-2 (toliau - Protokolas), kuriame konstatavo, kad pareiškėja padarė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą pažeidimą ir informavo apie bylos dėl ekonominės sankcijos skyrimo nagrinėjimą 2018 m. birželio 28 d. Pareiškėja teigia 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 1.13-495 informavusi atsakovą, jog nesutinka su Protokolu ir, pateikusi motyvuotus argumentus, prašė nutraukti bylą dėl ekonominės sankcijos skyrimo. Tačiau atsakovas 2018 m. lapkričio 28 d. atmetė pareiškėjos argumentus, kad pareiškėja veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ir nepasisakęs, kokiomis priemonėmis pareiškėja galėjo išvengti Patikrinimo akte ir Protokole užfiksuotų pažeidimų padarymo, konstatavo, kad pareiškėja pažeidė AA įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir už šį pažeidimą vadovaudamasis AA įstatymo 78 straipsnio 5 dalimi nutarė skirti 3 500 Eur ekonominę sankciją.

Pareiškėja nurodo nesutinkanti su priimtu Nutarimu iš esmės šiais argumentais: kad degiųjų atliekų tvarkymui tiesioginę įtaką daro teisinio reglamentavimo kaita, kad Nutarime nėra pasisakyta bei nėra pateikti įrodymai, jog yra viršijami aplinkos apsaugos normatyvai bei standartai ir kad pareiškėja veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Pareiškėja vadovaujasi Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio atliekų tvarkymo 2014-2020 metų plano (toliau – Planas) 138, 150, 232.4 punktų nuostatomis, Aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. Dl-617, kuriuo buvo pakeistos Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintos Atliekų tvarkymo taisyklės – jos papildytos nauju XVI1 skyriumi Degiųjų atliekų (iš atliekų gauto kuro) laikymo aplinkosauginiai reikalavimai - 116, 117 ir 118 punktų nuostatomis. Tuo pačiu atkreipia dėmesį į tai, kad ankščiau jokių reikalavimų degiųjų atliekų laikymui nebuvo ir pažymi, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 118 punktas galiojo terminuotai - 2017 m. kovo 31 d. Vėliau Aplinkos ministro 2017 m kovo 31d. įsakymu Nr. D1-269 118 punkto terminas buvo pratęstas iki 2017 m. balandžio 30 d., Aplinkos ministro 2017 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. D1-360 šis terminas buvo pratęstas iki 2017 gegužės 31 d.

Nurodo, kad Aplinkos ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. Dl-387 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ numatytas leidimas iki 2017 m. gruodžio 31 d. sąvartynuose šalinti degiąsias atliekas. Tuo pačiu teigia, kad yra parengtas Aplinkos ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. Dl-387 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitimo projektas (Reg. Nr. 17-13028), pagal kurį, atsižvelgiant į UAB „Kauno kogeneracinė jėgainė“ ir į UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nurodytą informaciją, kad kogeneracinių jėgainių „statybos įgyvendinimas numatytas iki 2020 m.“ todėl siūloma iki 2018 m. gruodžio 31d. pratęsti leidimą šalinti po mišrių komunalinių atliekų apdorojimo (technologijų pagalba) likusias netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčias komunalines atliekas nepavojingų atliekų sąvartyne. Teigia, kad Aplinkos ministro 2018 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. Dl-842 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2018 m. rugsėjo 25 d., įtvirtinta, kad „degiosios atliekos gali būti laikomos atskiroje atliekų sąvartyno kaupo dalyje, įrengtoje atliekų sąvartyno sekcijoje, kurioje vykdoma ir atliekų šalinimo veikla“.

Teigia, kad teisinis neapibrėžtumas, valstybinės valdžios institucijų keičiami sprendimai bei ilgalaikės pozicijos neturėjimas, t. y. ilginami degiųjų atliekų laikymo terminai, ilgas laikotarpis, kuomet degiųjų atliekų laikymas nereglamentuojamas (nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d.), tačiau tuo laikotarpiu atsirandantis terminuotas leidimas (iki 2017 m. gruodžio 31 d.) degiąsias atliekas sąvartynuose šalinti, nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. neapibrėžtumas bei teisinio reglamentavimo vientisumo, aiškumo nebuvimas, o nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. įsigaliojęs leidimas vėl laikyti degiąsias atliekas, o taip pat planai, jog bus pratęstas leidimas šalinti sąvartynuose po mišrių komunalinių atliekų apdorojimo (technologijų pagalba) likusias netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčias atliekas, taip pat pavėluotai ar skubotai priimami sprendimai, privertė pareiškėją imtis iniciatyvos saugant viešąjį interesą bei savarankiškai spręsti susiformavusią degiųjų atliekų tvarkymo problemą.

Vadovaujasi Viešojo administravimo įstatymo (toliau p VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintais principais bei 8 straipsnio 1 dalies nuostata ir nurodo, kad pagal AA įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme ūkinės veiklos objekto eksploatavimas kaip veikla yra neatsiejama nuo aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų neviršijimo, todėl, pareiškėjos manymu, teigiant, kad buvo pažeista ši nuostata, būtina ne tik formaliai nurodyti, kad objektas yra eksploatuojamas ne pagal leidime nustatytas sąlygas, bet ir pagrįsti, kad yra viršijami aplinkos apsaugos normatyvai bei standartai, tačiau apie tai nei Nutarime, nei Patikrinimo akte bei Protokole nėra nurodoma.

Teigia, jog laikydama Sąvartyne degiąsias atliekas, pareiškėja neviršija jokių aplinkos apsaugos normatyvų ar standartų, o tokių atliekų laikymas Sąvartyne nedaro neigiamo poveikio aplinkai daugiau nei atliekas šalinant Sąvartyne. Nurodo, kad vadovaujantis atliekų tvarkymo hierarchija, yra įtvirtinta 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas 4 straipsnio 1 dalyje bei Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje degiųjų atliekų saugojimas iki jų panaudojimo yra priimtinesnis tvarkymo būdas, nei jas šalinant sąvartynuose.

Nurodo, kad aplinkybę, jog degiųjų atliekų saugojimas Sąvartyne neviršija jokių aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų, patvirtina ir Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – Agentūra) 2018 m. balandžio d. raštu Nr. (28.1)-A4-3743 priimta galutinė atrankos išvada dėl Vilniaus regiono nepavojingų atliekų sąvartyno veiklos optimizavimo (degiųjų atliekų laikymas tik viena iš optimizavimo veikų) poveikio aplinkai vertinimo, kurioje numatyta, kad planuojamai ūkinei veiklai poveikio aplinkai vertinimas yra neprivalomas. Be to, pareiškėjos teigimu, Agentūra 2017 m. gegužės 31d. raštu Nr.(28.1)- A4-5668 suteikė pareiškėjai teisę iki Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-387 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ galiojimo termino pabaigos Sąvartyne šalinti „po mišrių komunalinių atliekų apdorojimo (technologijų pagalba) likusias netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčias komunalines atliekas, kai nėra galimybių įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio atliekų tvarkymo 2014-2020 metų plano 206 punkte nustatyto artumo principo ir nėra pakankamų esamų šių atliekų dalies naudojimo energijai gauti pajėgumų“ bei nurodė, kad „numatomi planuojamos ūkinės veiklos pakeitimai (t. y. degiųjų atliekų šalinimas Sąvartyne) neatitinka esminio veiklos pakeitimo (nedidinamas bendras sąvartyne numatomas šalinti kiekis)“, o tai, pareiškėjos manymu, ne tik pagrindžia, kad pareiškėjos vykdoma degiųjų atliekų laikymo Sąvartyne veikla ne tik neviršija jokių aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų, bet ir iš esmės nekeičia pareiškėjos TIPK leidime įtvirtintos veiklos.

Pareiškėjos manymu, vien aplinkybė, kad formaliai Agentūra iki šios dienos dar nėra į pareiškėjos TIPK įtraukusi degiųjų atliekų laikymo, kas nepriklauso nuo pareiškėjos valios ir pastangų, negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas teigti, kad yra pažeisti aplinkos apsaugos įstatymai, nes kaip minėta aukščiau, pareiškėjos degiųjų atliekų saugojimas Sąvartyne neviršija jokių aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų.

Pareiškėja nurodo nuo 2018 m. pavasario užbaigusi poveikio aplinkai atrankos procedūras, kurių metu buvo įvertintos ir degiųjų atliekų tvarkymo galimybės bei poveikis, iniciavusi TIPK keitimo procedūrą, keičiamame TIPK paraiškos projekte prašoma įtraukti ir degiųjų atliekų šalinimo veiklą. Pareiškėja 2018 m. birželio 4 d. raštu Nr. 1.13-309 teikė Agentūrai paraišką dėl TIPK keitimo, kuri 2018 m. liepos 5 d. raštu Nr. (30.1)-A4-6364 pateikė pastabas. Pareiškėja 2018 m. liepos 27 d. raštu Nr. 1.13-380 nurodo atsižvelgusi į Agentūros pateiktus pastebėjimus ir pateikusi patikslintą paraišką. Agentūra 2018 m. spalio 10 d. raštu Nr. (30.1)-A4-8107 grąžino paraišką bei atsisakė koreguoti TIPK. Tuo pačiu nurodo, kad pareiškėja 2018 m. rugsėjo 25 d. įsigaliojus Aplinkos ministro 2018 m. rugsėjo 21d. įsakymui Nr. Dl-842 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, 2018 m. spalio 9 d. raštu Nr. 1.13-458 kreipėsi į Agentūra dėl leidimo laikyti degiąsias atliekas. Į šį raštą pareiškėjai Agentūra atsakė 2018 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. (30.1)-A4-8631, kuriame nurodė, kad susipažinusi su pareiškėjos „pateiktu techniniu sprendimu laikyti degiąsias atliekas Kazokiškių sąvartyne pagal Aplinkos ministro 2018-09-21 įsakymą Nr.Dl-842 „Dėl LR aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr.217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ pažyminti, kad poveikio aplinkai kontekste numatyti darbai ir jų seka yra priimtini ir nekelia susirūpinimo“. Pareiškėja nurodo, kad atsižvelgusi į rašte iškeltus klausimus, patobulino techninį sprendinį bei 2018 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 1.13- 492 pakartotinai kreipėsi į Agentūrą dėl TIPK leidimo koregavimo, tuo pačiu papildant TIPK degiųjų atliekų laikymu. Teigia, Agentūros sprendimo vis dar laukianti.

Tuo pačiu teigia, kad atsakingos institucijos pripažįsta, jog degiųjų atliekų laikymas sąvartynuose yra geriausias būdas, siekiant, kad degiųjų atliekų laikymas nebūtų pavojingas aplinkai ir visuomenei. Šiam argumentui patvirtinti vadovaujasi Aplinkos ministerijos 2017 m. sausio 24 d. rašte Nr. (17-2)-D8-547 išdėstyta pozicija, taip pat Agentūros 2018 m. spalio 10 d. raštu Nr. (30.1)-A4-8107 nuostata, kad „Šiuo metu lieka vienintelė išeitis - laukti, kol bus sukurti papildomi atliekų deginimo pajėgumai Vilniuje ir atliekas kurį laiką laikyti“.

Pareiškėja taip pat nurodo veikusi būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes yra priversta savarankiškai spręsti degiųjų atliekų tvarkymo problemą. Teigia, kad kiekvieną mėnesį apdorojant Vilniaus regiono mišrias komunalines atliekas (atliekos kodas – 20 03 01), susidaro apie 10 000 tonų degiųjų atliekų (atliekos kodas 19 12 10), kurių tik nedidelė dalis (apie 3 000 tonų per mėnesį) yra sudeginama UAB „Fortum Klaipėda“. Visos susidarančios atliekos negali būti sudegintos dėl nepakankamų UAB „Fortum Klaipėda“ deginimo pajėgumų - degiosios atliekos neišvengiamai susidaro apdorojant mišriąsias komunalines atliekas ir šio susidarymo nutraukti neįmanoma, o Vilniaus ir Kauno kogeneracinės jėgainės, kuriose bus galima panaudoti visas susidarančias degiąsias atliekas energijai gauti, pradės veiklą ne ankščiau nei 2020 m. Net ir tuo atveju, susidariusių, energetinę vertę turinčių, atliekų bus panaudota atliekų deginimo jėgainių bandymų metu, o likusios degiosios atliekos ir toliau bus laikomos.

Tuo pačiu teigia, kad pagal Atliekų tvarkytojų valstybinio registro duomenimis (ATVR) Lietuvos Respublikoje nėra jokių aikštelių galinčių laikyti visas susidarančias degiąsias atliekas ir įgyvendinti Plano 232.4 punktą, kuriame numatyta, kad siekiant mažinti atliekų šalinimą sąvartynuose ir įgyvendinti atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumą „iki bus sukurti komunalinių atliekų deginimo pajėgumai Lietuvoje, ieškoti galimybių laikyti kietąjį atgautąjį kurą, kuris gautas atskyrus po rūšiavimo likusias, perdirbti ir pakartotinai naudoti netinkamas energinę vertę turinčias komunalines atliekas“.

Nurodo, kad pagal atliktus rinkos tyrimus šiuo metu nėra galimybės susidarančių degiųjų atliekų eksportuoti dėl kaimyninėse šalyse mažų atliekų deginimo įrenginių pajėgumų. Pareiškėja teigia privalanti tinkamai organizuoti Vilniaus regiono atliekų tvarkymo sistemą, o nepriimdama degiųjų atliekų laikyti Sąvartyne, neužtikrintų atliekų tvarkymo sistemos funkcionalumo, Vilniaus regiono mišrių komunalinių atliekų apdorojimo nepertraukiamo veikimo, kiltų atliekų tvarkymo krizė, būtų nepatenkinamas viešasis interesas. Tuo pačiu teigia, kad padidėję transporto, pristatančio atliekas į Sąvartyną ir išvežančio atliekas iš Sąvartyno, srautai pareikalautų papildomų techninių ir organizacinių priemonių, apsunkintų regioninio Sąvartyno darbą, kas neigiamai paveiktų viso regiono atliekų tvarkymo sistemą.

Teigia, kad pareiškėjos padarytas pažeidimas pasireiškia tik tuo, kad į jos TIPK dar nėra įtrauktas degiųjų atliekų laikymas. Pažeidimo pobūdį laiko formaliu ir akcentuoja, kad pareiškėja degiąsias atliekas Sąvartyne laikanti nesant kitų alternatyvių priemonių suvaldyti riziką, jog sutriks visos regiono atliekų tvarkymo sistemos veikla, taip pat siekdama sumažinti pavojų viešajam interesui bei viešajai tvarkai. Be to, atlikus poveikio aplinkai vertinimą nustatyta, kad galimas šalinamų degiųjų atliekų poveikis Sąvartyne yra įvertintas, o specialių ir papildomų reikalavimų atliekų šalinimo veiklai nenustatyta, todėl, pareiškėjos teigimu, dėl Sąvartyne laikomų degiųjų atliekų joks neigiamas poveikis nei aplinkai, nei viešajam interesui nekyla.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje iš esmės palaikė skundą jame išdėstytais argumentais.

Atsakovas atsiliepime nurodo su pareiškėjos skundu nesutinkantis, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad neplaninio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja, eksploatuodama Sąvartyną, 2018 m. sausio-vasario-kovo-balandžio mėnesiais iš UAB „Energesman“ gavo 26 824,24 tonas degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10), kurios buvo laikomos palaidos, nesupakuotos į pakuotes ar tarą. Pareiškėja pagal 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotą TIPK leidimą (TIPK leidimo 13 lentelė „Leidžiamos šalinti atliekos“) ir Atliekų šalinimo techninį reglamentą, kuris yra neatsiejama TIPK leidimo dalis, neturi teisės priimti, laikyti ar šalinti degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10).

Teigia, kad Vilniaus RAAD Elektrėnų agentūra (nuo 2018 m. liepos 1 d. Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos prie Aplinkos ministerijos Elektrėnų aplinkos apsaugos inspekcija (toliau - Elektrėnų inspekcija) 2018 m. birželio 6 d. raštu Nr. (3 8-16)-VR-1.7-4363 perdavė bylos medžiagą Vilniaus RAAD Administracinių bylų nagrinėjimo skyriui nutarimui priimti. Bylos nagrinėjimas keletą kartų buvo atidėtas, kol buvo priimtas sprendimas bylą nagrinėti pareiškėjos atstovui nedalyvaujant. Teigia, kad pareiškėja turėjo beveik 6 mėnesius paaiškinimams teikti, ką ji ir padarė. Nurodo, kad pareiškėjai Nutarimu pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalies nuostatas skirta 3 500 Eur bauda.

Nurodo, kad pareiškėjai išduoto TIPK leidimo 13 lentelėje aiškiai apibrėžta, kokias atliekas leidžiama šalinti, tačiau nėra numatyta galimybė šalinti degiąsias atliekas (kodas – 19 12 10) ir nenustatytos sąlygos tokiai veiklai. Pareiškėja negalėjo iš UAB „Energesman“ priimtų degiųjų atliekų (atliekos kodas - 19 12 10) šalinti, todėl, priimdama jas, pažeidė AA įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, kad fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoti gali tik pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų.

Teigia, kad pareiškėja veikė neteisėtai, todėl turi už tai prisiimti atsakomybę. Atkreipia dėmesį į tai, kad Agentūra 2018 m. liepos 5 d. rašte Nr. (30.1)-A4-6364 pateikdama pastabas nurodė pareiškėjai, kad „šiuo metu 41.4 papunktis nebegalioja ir 19 12 10 atliekų šalinimas sąvartynuose negalimas“. Taigi, pareiškėja negalėjo laikyti ir šalinti degiųjų atliekų (atliekos kodas - 19 12 10).

Nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, kad pareiškėja veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes pareiškėjos priešingas teisei veikimas neatitiko visų būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų. Teigia, kad pagal pareiškėjos logiką visi atliekų tvarkytojai galėtų vykdyti veiklą bet kaip, ne pagal leidimus ir ne pagal juose nustatytas sąlygas. Nurodo, kad visi subjektai privalo laikytis galiojančių teisės aktų ir niekas pareiškėjai nesuteikė ir negalėjo suteikti išimtinės teisės ar leidimo nesilaikyti įstatymų ir užsiimti teisės aktų draudžiama veikla. Teigia, kad pagal AA įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatą pareiškėja pirmiausiai tokiai veiklai turėjo gauti leidimą aplinkos ministro nustatyta tvarka, ir tik po to ją pradėti vykdyti, o ne atvirkščiai.

Pažymi, kad teisės aktai suteikia galimybę koreguoti TIPK leidimus, jei jo turėtojas mato, jog keičiantis situacijai, jo veikla neatitiktų TIPK leidime numatytų reikalavimų, tačiau visais atvejais tokia planuojama veikla turėtų atitikti sąlygas leidimui gauti. Tuo pačiu teigia, kad net ir pareiškėjai kreipusis į leidimus išduodančią instituciją - Agentūrą, pastaroji nepritarė pareiškėjos veiklai ir atsisakė koreguoti jau turimą pareiškėjos leidimą pagal jos pateiktą paraišką.

Vadovaujasi Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į įmonės vykdomą ekonominę veiklą, nustato atliekų apdorojimo veiklos rūšį ir nepavojingųjų atliekų, susidarančių šios įmonės ūkinės veiklos metu, rūšį ir kiekį, kuriuos ši įmonė turi teisę apdoroti be leidimo - bet ir šiuo aspektu pareiškėjai nesuteikė teisės be leidimo tvarkyti dešimtis tūkstančius tonų atliekų kodais 19 12 10.

Mano, jog pareiškėja puikiai suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį, taip pat, kad tokiai veiklai pareiškėja leidimų neturi ir dėl to jos veikla bus neteisėta, todėl ir kreipėsi dėl leidimo koregavimo, tačiau vis tiek ne tik elgėsi neteisėtai, tačiau ir dideliu mastu. Nurodo, jog iš skundo matyti, kad pareiškėja pripažįsta pažeidimą, nes teigia, kad jos pažeidimas pasireiškia tuo, jog ji neturėjo TIPK leidimo.

Tuo pačiu nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad papildžius Aplinkos ministro 1999-07-14 Nr. 217 įsakymu patvirtintas Atliekų tvarkymo taisykles XVI skyriumi, pareiškėjai suteikiama teisė laikyti ir šalinti degiąsias atliekas, nes šios XVI skyriaus nuostatos pareiškėjai galiotų tik tada, jei ji būtų pasikoregavusi turimą TIPK leidimą ir jai būtų leista juo laikyti bei šalinti degiąsias atliekas (atliekos kodas – 19 12 10). Pareiškėjos minimas Aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. D1-617, kuriuo buvo pakeistos ir XVI skyriumi (šiuo metu XV skyrius, galiojanti suvestinė redakcija (nuo 2018 m. gruodžio 6 d.) papildytos Atliekų tvarkymo taisyklės tik nurodė degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10) sandėliavimo ir tvarkymo tvarką. Teigia, kad pagal Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių 41.4 punktą tik 2017 m. ir tik laikinai (nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) buvo numatyta teorinė galimybė nepavojingų atliekų sąvartyne šalinti netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti energetinę vertę turinčias komunalines atliekas, tačiau tokia galimybė nebuvo absoliuti, ja galėjo pasinaudoti tik subjektai, pagal teisės aktus turintys reikiamus leidimus tokiai veiklai, tačiau pareiškėja tokio leidimo neturėjo.

Nurodo, kad Nutarimu teisingai nustatyta pareiškėjos teisės pažeidimo esmė, jis tinkamai kvalifikuotas - Nutarimas atitinka visus jam keliamus reikalavimus, jame yra nurodyta data, vieta, pareigūnas, priėmęs Nutarimą, šiame akte aiškiai pateikti faktiniai duomenys, išdėstytos nustatytos aplinkybės, jas pagrindžiantys įrodymai, nurodyti motyvai, kodėl nustatyti teisės aktų pažeidimai, kvalifikuojami pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalį, aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl mano, kad nėra pagrindo šio Nutarimo naikinti. Nutarimu už AAA įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje numatytą teisės pažeidimą pareiškėjai paskirta ekonominė sankcija yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui. Teigia, kad buvo atkreiptas dėmesys į pažeidimo trukmę, pakartotinumą ir mastą (net 26 824,24 tonos neteisėtai tvarkytų atliekų).

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad neplaninio patikrinimo metu paaiškėjo, jog pareiškėja, eksploatuodama Sąvartyną, 2018 m. sausio-balandžio mėnesiais iš UAB „Energesman“ gavo 26 824,24 tonas degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10), kurios buvo laikomos palaidos, nesupakuotos į pakuotes ar tarą. Pareiškėja pagal 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotą TIPK leidimą (13 lentelė „Leidžiamos šalinti atliekos“) ir Atliekų šalinimo techninį reglamentą neturėjo teisės priimti, laikyti ar šalinti degiųjų atliekų (atliekos kodas 19 12 10).

Departamento vyriausiasis darbo inspektorius Mykolas Sadauskas ginčijamu Nutarimu konstatavo, kad pareiškėja pažeidė AA įstatymo 78 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir skyrė pareiškėjai 3 400 Eur ekonominę sankciją.

Ginčas byloje kilo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

AA įstatymo 78 straipsnyje įtvirtinta juridinių asmenų atsakomybė už nepavojingų atliekų surinkimą, vežimą, laikymą, įvežimą ar importą į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimą ar eksportą iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežimą tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint tam teisės. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nepavojingųjų atliekų surinkimas, vežimas, laikymas, įvežimas ar importas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimas ar eksportas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint tam teisės, kai neturint tam teisės surenkamas, vežamas, laikomas, įvežamas ar importuojamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežamas ar eksportuojamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežamas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją 25 tonų ir didesnis nepavojingųjų atliekų kiekis, užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių iki penkių tūkstančių eurų.

AA įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą (toliau – leidimas) arba įrenginį įregistruoti (19 straipsnio 1 dalis). Fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų (19 straipsnio 2 dalis). AA įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmenys privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų. Pagal AA įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 1 punktą dėl šio įstatymo 55-128 straipsniuose numatytų pažeidimų juridinių asmenų bylas tiria, juridinių asmenų padarytų pažeidimų protokolus surašo ir bylas dėl ekonominių sankcijų skyrimo nagrinėja vyriausieji valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėja 2018 m. sausio-balandžio mėnesiais gavo iš uždarosios akcinės bendrovės „Energesman“ 26 824,24 tonas degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10) ir kad pareiškėja pagal TIPK leidimą neturėjo teisės priimti, laikyti ar šalinti šiuo atliekos kodu pažymėtų degiųjų atliekų.

Dėl pareiškėjos argumento, susijusio su teisinio reguliavimo kaita.

Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.) 7 punkte nustatyta, kad atliekų turėtojas Atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei, turinčiai teisę tvarkyti atliekas, pagal rašytinės formos sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo, arba gali tvarkyti pats, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę šią veiklą vykdyti.

Taigi, ir pažeidimo metu galiojusi šių taisyklių nuostata nesuteikė jokių išimčių pareiškėjai tvarkyti atliekas neturint tam tikrai veiklai išduoto TIPK leidimo. Nors pareiškėja teigia, kad Aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-617 buvo pakeista minėtų taisyklių redakcija papildant šias taisykles nauju XVI1 skyriumi „Degiųjų atliekų (iš atliekų gauto kuro) laikymo aplinkosauginiai reikalavimai“, tačiau šis pakeitimas taip pat nesuteikė teisės pareiškėjai laikyti degiąsias atliekas neturint tokiai veiklai išduoto TIPK leidimo.

Pareiškėjo nurodyta Aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 444 patvirtintų Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių 41.4 punkto nuostata, įtvirtinta Aplinkos ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. D1-387, pagal kurią iki 2017 m. gruodžio 31 d. nepavojingų atliekų sąvartyne buvo leidžiama šalinti po mišrių komunalinių atliekų apdorojimo (technologijų pagalba) likusias netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčias komunalines atliekas, kai nėra galimybių įgyvendinti Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 plano patvirtinimo“, 206 punkte nustatyto artumo principo ir nėra pakankamų esamų šių atliekų dalies naudojimo energijai gauti pajėgumų, taip pat nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, kadangi ji išimties šalinti tokias atliekas pareiškėjai neturint išduoto TIPK neįtvirtino. Be to, ši nuostata neaktuali nagrinėjamuoju atveju, kadangi nustatyto pažeidimo laikotarpis yra 2018 m. sausio - balandžio mėn.

Kitas pareiškėjos nurodytas teisės aktas – Aplinkos ministro 2018 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. D1-842, kuriuo nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. pakeistas Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymas Nr. 217 taip pat nėra aktualus nagrinėjamuoju atveju dėl aukščiau nurodyto pažeidimo laikotarpio.

Pareiškėja vienu iš argumentu nurodo Plano 138, 232.4 punktus. Pažymėtina, kad pagal šio Plano 290 punktą, Planą įgyvendinti ir už Plano priemonių vykdymą pagal kompetenciją atsakyti pavesta Aplinkos ministerijai, Ūkio ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Žemės ūkio ministerijai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir kitoms institucijoms. Aplinkos ministerija nurodyta kaip atsakinga už Plano ir jo įgyvendinimo priemonių vykdymo koordinavimą, savivaldybės - už plane joms nustatytų užduočių vykdymą. Pareiškėja nepatenka į už šio Plano įgyvendinimą ir priemonių vykdymą atsakingų institucijų sąrašą, todėl šiuo aspektu jos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ginčijamo Nutarimo nepagrįstumu.

Pareiškėjos teigimu, ginčijamas nutarimas grindžiamas Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimu, todėl, jos nuomone, atsakovė ne tik turėjo formaliai nurodyti, kad objektas eksploatuojamas ne pagal leidime nustatytas sąlygas, bet ir pagrįsti, kad yra viršijami aplinkos apsaugos normatyvai ir standartai.

Pagal AA įstatymo 19 straipsnio 2 dalį fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų (19 straipsnio 2 dalis). Aiškinant šią nuostatą, matyti, kad įstatymų leidėjas pareigą neviršyti aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų sieja su objekto eksploatavimu turint išduotą leidimą. Nagrinėjamuoju atveju, kaip jau minėta, ginčo nėra dėl aplinkybės, kad pareiškėja neturėjo TIPK leidimo priimti, laikyti ar šalinti 19 12 10 atliekos kodu pažymėtų degiųjų atliekų, todėl atsakovei nekilo pareiga nustatyti, ar pareiškėja viršijo aplinkos apsaugos normatyvus ir standartus.

Kiti pareiškėjos skundo argumentai, susiję su pareiškėjos veikla jai neviršijant aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų nėra aktualūs nagrinėjamuoju atveju, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl pareiškėjos argumento, kad ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Pareiškėja nurodo veikusi būtinojo reikalingumo sąlygomis ir esanti priversta savarankiškai spręsti degiųjų atliekų tvarkymo problemą bei turinti pareigą tinkamai organizuoti Vilniaus regiono atliekų tvarkymo sistemą, todėl nepriimdama degiųjų atliekų laikyti sąvartyne, neužtikrintų atliekų sistemos funkcionalumo, Vilniaus regiono mišrių komunalinių atliekų apdorojimo nepertraukiamo veikimo, kiltų atliekų tvarkymo krizė.

Pažymėtina tai, kad iš pareiškėjos interneto tinklapyje viešai skelbiamos informacijos matyti, kad pareiškėja - uždaroji akcinė bendrovė „VAATC“ įkurta 2003 m. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo projekto įgyvendinimui bei regioninės atliekų tvarkymo sistemos organizavimui. Taigi, pareiškėja šioje srityje veikia gana seniai, todėl jai turėtų būti žinomos visos su jos veikla susijusios teisės aktų nuostatos. Todėl, siekdama užtikrinti regioninės atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą – įdiegtos infrastruktūros tinkamą eksploataciją, atliekų srautų surinkimą ir tolesnį tvarkymą, pareiškėja turėtų pasirūpinti ir savo veiklos teisėtumu, t. y. turėti TIPK leidimą, nagrinėjamuoju atveju būtiną priimti, laikyti ar šalinti 19 12 10 atliekos kodu pažymėtas degiąsias atliekas. Tuo labiau, kad pati pareiškėja skelbiasi ypatingą dėmesį skirianti poveikio aplinkai mažinimui – įvertinanti teigiamus praktinius pavyzdžius, geriausių prieinamų gamybos būdų taikymo galimybes, kartu su Vilniaus apskrities savivaldybėmis diegianti regioninę atliekų tvarkymo sistemą, akcentuojanti ne tik aplinkosauginius reikalavimus ir poreikius, bet ir siekianti kiek įmanoma geriau atitikti gyventojų poreikius bei lūkesčius.

Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškėjos argumentu, kad ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes, siekdama užtikrinti atliekų sistemos funkcionalumą, pareiškėja turėjo AA įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pasirūpinti TIPK leidimu, tačiau TIPK leidimo pakeitimo procedūrą inicijavo tik 2018 m. birželio 4 d. (b. l. 51).

Pagal VAĮ 38⁸ straipsnio 1 dalies nuostatą poveikio priemonės ūkio subjektui skiriamos atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes. Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti (VAĮ 38⁸ straipsnio 6 dalis).

AA įstatymo 51 straipsnyje nustatyta, kad skiriant juridiniam asmeniui ekonominę sankciją, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, juridinio asmens atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes (1 dalis). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padaręs pažeidimą juridinis asmuo savo noru ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdamas užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams arba juos sumažinti ir likviduoti, atlygino padarytą žalą (nuostolius) aplinkai ir kitiems asmenims, padėjo tyrimo metu (2 dalis). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad juridinis asmuo kliudė vykdyti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą arba tęsė pažeidimą, nepaisydamas kompetentingos institucijos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (3 dalis). Konkretus baudos dydis nustatomas pagal šio įstatymo straipsniuose, numatančiuose sankcijas už juridinių asmenų padarytus pažeidimus, numatytą minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, įvertinus aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą (4 dalis). Pagal AA įstatymo 52 straipsnio nuostatas skundą dėl nutarimo skirti ekonominę sankciją nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šio įstatymo nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą.

Pareiškėja užsiima atliekų tvarkymo projekto įgyvendinimu bei regioninės atliekų tvarkymo sistemos organizavimu Vilniaus apskrityje, turi tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, tuo pačiu laikytis veiklos teisėtumo reikalavimų – turėti vykdomai veiklai reikalingą TIPK leidimą. Tokia veika buvo sukeliama rizika, kad priėmus, laikant ar šalinant 19 12 10 atliekos kodu pažymėtas degiąsias atliekas neturint tam išduoto TIPK leidimo kyla taršos, avarijų, incidentų ir netipiškų situacijų grėsmė.

Byloje nenustatytos nei sunkinančios, nei lengvinančios aplinkybės, todėl konstatuotina, kad pareiškėjai AA įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje nustatyta sankcija atitinka AA įstatymo 51 straipsnio nuostatas, atsižvelgta į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą ir nėra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos reikalavimas panaikinti ginčijamą nutarimą laikytinas nepagrįstu, todėl pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „VAATC“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.