Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, susipažinusi su R. G. ir R. G. skundu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. ir R. G. (toliau – pareiškėjai) 2011-10-21 išsiuntė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-09-23 raštu Nr. (11.17)-46-36908 „Dėl atsakymo į 2011-09-09 prašymą ir kvietimo atvykti“ įformintą sprendimą atsisakyti nutraukti R. G. ir R. G. mokestinius patikrinimus ir įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją nutraukti R. G. ir R. G. mokestinius patikrinimus ar prašymą dėl R. G. ir R. G. mokestinių patikrinimų nutraukimo svarstyti iš naujo.

Skundą atsisakytina priimti.

Šioje byloje keliamas ginčas dėl teritorinio mokesčių administratoriaus atsisakymo nutraukti mokestinius patikrinimus.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Šių teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, 2004 m.).

Mokesčių administravimo įstatymo ( 2010-11-23 redakcija, Nr. IX-2112) 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta, kad mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau –MAĮ) 34 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Pagal MAĮ 128 straipsnį mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu (1 dalis), o patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai savo ruožtu patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma (2 dalis).

Bylos dokumentais nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-03-09 sprendimais Nr. (4.65)-256-51 ir Nr. (4.65)256-52 pareiškėjų atžvilgiu nuspręsta atlikti pakartotinius mokestinius patikrinimus. Pareiškėjai, nesutikdami su mokesčių administratoriaus veiksmais, kreipėsi su prašymu nutraukti jų atžvilgiu pradėtus mokestinius patikrinimus. Vietos mokesčių administratorius 2011-09-23 raštu Nr. (11.17)-46-36908 pareiškėjams atsakė, kad nėra pagrindo nutraukti jų atžvilgiu pradėtų mokestinių patikrinimų ir pakvietė mokesčių mokėtojus atvykti į Inspekciją. Įvertinus šio rašto turinį ir išanalizavus mokestinių patikrinimų tvarką reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad tokio turinio raštas yra vienas iš viešojo administravimo procedūros, kurią atlikus priimamas galutinis sprendimas, sukeliantis pareiškėjams (mokesčių mokėtojams) materialiųjų (mokestinių) teisinių pasekmių, metu priimamų dokumentų dėl mokesčio mokėtojo prašymo. Nors ir negalima kategoriškai teigti, kad atsisakymas nutraukti mokestinį patikrinimą pareiškėjams nesukelia jokių teisinių pasekmių, tačiau šios teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio (MAĮ 122, 123 str.). Šiuo raštu mokesčių mokėtojo teisinės padėties klausimas iš esmės nėra sprendžiamas, raštas jų teisiniam statusui jokios įtakos neturi. Toks dokumentas vertintinas kaip susirašinėjimas tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus atliekamo mokestinio patikrinimo klausimais.

MAĮ 144 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, tačiau šios nuostatos negalima suprasti absoliučiai, ji turi būti aiškinama kartu su prieš tai išanalizuotomis ABTĮ nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad mokesčių mokėtojas turi teisę skųsti mokesčių administratoriaus veiksmus ir aktus, priimtus mokestinio patikrinimo eigoje, tačiau naudojimasis šia įstatymine teise negali tapti priemone išvengti mokestinio patikrinimo, mokestinis patikrinimas negali tapti negalimu vien dėl to, kad mokesčių mokėtojas jo eigoje kelia ginčus dėl mokesčio administratoriaus veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-365/2007). Pažymėtina nei MAĮ, nei Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklės neįtvirtina tiesioginės pareiškėjo teisės skųsti atsisakymą nutraukti mokestinį patikrinimą.

Dėl nurodytų priežasčių teismas daro išvadą, kad nors ginčijamas atsakovo surašytas raštas traktuotinas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkretiems subjektams (ABTĮ 2 straipsnio 14 dalis), tačiau įvertinus jo priėmimo teisinius pagrindus bei pasekmes, sukeliamas pareiškėjams, toks aktas negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui (ABTĮ 15 str. 1 d 1 p., 22 str. 1 d.). Šiuo atveju pareiškėjai galėtų ginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir skunde nurodyti nesutikimo su mokesčių administratoriaus veiksmais argumentus.

Todėl vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, R. G. ir R. G. skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų.

Pareiškėjų atstovui grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.).

Teisėja, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atsisakyti priimti R. G. ir R. G. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų.

Nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir 2011-10-21 sumokėtą žyminį mokestį grąžinti pareiškėjų atstovui.

Dėl nutarties per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.