Telšių apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo P. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, Telšių rajono savivaldybės administracija, O. D., N. D., V. D., R. D.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas prašo nustatyti faktą, kad jis įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Pareiškime nurodė, kad pagal 1989 m. spalio 5 d. Telšių rajono Mitkaičių kolūkio posėdžio protokolą Nr. 14 jo motinai M. K. (mirusi), jam ir jo seseriai O. K. (mirusi) buvo skirtos tarnybinės gyvenamosios patalpos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo tada jis tose patalpose tebegyvena iki šiol. Gyvenamojo namo dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini). Šis namas nėra įtrauktas į Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esančių statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą, o Nekilnojamojo turto registre namas ir ūkiniai pastatai tebėra registruoti Nerimdaičių kolūkio vardu. Jis nuo 1989 m. atvirai, nepertraukiamai ir sąžiningai valdo pareiškime nurodytus nekilnojamuosius daiktus, moka mokesčius, prižiūri aplinką, pagal galimybes atlieka statinių remontą. Per visą valdymo laikotarpį kaip daiktų savininkas ar jo teisių ir pareigų perėmėjas turėjo teisinę galimybę gyvendinti savo teisę į daiktus, bet ja nepasinaudojo. Vienintelis būdas įteisinti nuosavybę į pastatus yra nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė pareiškimą, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad 1986 m. su mama persikraustė gyventi iš Telšių į (duomenys neskelbtini), kur gavo gyvenamąsias patalpas kaip kolūkio darbuotojai. Oficialiai tos patalpos jam skirtos 1989 m. Tas namas statytas 1917 m., „dviejų galų“, vienoje namo pusėje apsigyveno jo brolis su šeima, o kitoje – jis su mama. Kartu su gyvenamosiomis patalpomis gavo naudotis ir ūkiniais pastatais: malkine, daržine ir puse tvarto. Paskui brolis išsikraustė, o vietoj jo į kitą namo pusę 1989 m. atsikraustė V. D. su vyru. Kolūkyje jis dirbo iki 1990 m. Po kolūkio iširimo, jis liko gyventi tose pačiose patalpose, jose gyvena iki šiol. V. ir R. D. namo dalyje pagyveno gal metus laiko, paskui R. D. sėdo į kalėjimą, o V. D. išsikraustė į Eigirdžius. Paskui V. D. vėl buvo grįžusi gyventi į namo dalį, bet nuo 2006 m. ten nebegyvena. Jo mama mirė (duomenys neskelbtini). Kai vyko privatizavimai, jis savo „butą“ buvo išsipirkęs, bet pas savivaldybės darbuotoją pradingo namo knyga ir nepavyko sutvarkyti dokumentų. Tuo pačiu metu ir V. D. bandė susitvarkyti nuosavybės teises į namo dalį, bet ir jai nepavyko iki galo sutvarkyti dokumentų. Jo nuolatinė gyvenamoji vieta visada buvo name (duomenys neskelbtini), mokėjo mokesčius už savo namo dalį, prižiūrėjo. Vienu momentu turėjo draugę (duomenys neskelbtini), su kuria gyveno, tačiau nuolat grįždavo prižiūrėti būstą (duomenys neskelbtini). Kitoje namo pusėje gyventojai keitėsi kas kelerius metus, buvo momentas, kai ir niekas negyveno, o dabar paskutinieji gyventojai yra O. ir N. D., kurie atsikraustė į V. D. valdytą namo pusę maždaug prieš 7 metus. Atsikraustydami O. ir N. D. jo nuomonės dėl atsikraustymo neklausė, leidimo neprašė, sakė, kad jiems gyventi leido V. D.. O. ir N. D. name gyvena iki šiol, atskirai moka mokesčius už savo pusę namo, taip pat jie naudojasi ūkiniais pastatais. N. D. nieko neklausęs užėmė jo valdomą tvartą, susidėjo savo daiktus. Jis prašė atlaisvinti pusę tvarto, bet N. D. nesutiko. Name yra atskiri elektros skaitikliai, su kaimynais už elektrą moka atskirai. Jis kitos namo pusės niekada netvarkė, neremontavo, nieko nedarė, jo leidimo toje namo dalyje apsigyventi niekas neprašė. Nori įgyti nuosavybės teises į visą namą ir ūkinius pastatus, susitvarkyti būstą, įsivesti kanalizaciją.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas daug metų gyvena name, buvo laikotarpių, kuomet jis tame name gyveno vienas, namą bei ūkinius pastatus prižiūrėjo. Pareiškėjas yra vienintelis iš asmenų, kuriems buvo skirtos tarnybinės patalpos, jose gyvenantis iki šiol, kaimynai O. ir N. D. namo dalyje apsigyveno be jokio pagrindo. Pareiškėjas nori įgyti nuosavybės teises į visą namą ir ūkinius pastatus, pareiškimo reikalavimo netikslins, nekeis, palaiko jį visa apimtimi. Suinteresuoto asmens V. D. atstovo į bylą pateiktas 1992 m. aktas nepaneigia galimybės pareiškėjui įgyti nuosavybės teises į pastatus.

Suinteresuoto asmens Telšių rajono savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškimas negali būti tenkinamas, nes neatitinka įstatyme nustatytų sąlygų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimui.

Suinteresuotas asmuo O. D. su pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad su šeima gyvena namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje. Prieš juos toje namo dalyje gyveno V. D. brolio šeima, kuri ruošėsi išsikraustyti. Tuo metu ji laukėsi vaiko, buvo sunkios gyvenimo sąlygos, ieškojo būsto. Sužinojusi, kad V. D. brolio šeima išsikraustys iš namo dalies, susisiekė su V. D., paprašė leidimo ten apsigyventi jų šeimai. V. D. leido, maždaug 2014 m. vasario mėn. pradėjo tvarkytis patalpas, o 2014 m. gegužės 18 d. jos šeima atsikraustė į to namo dalį. Ankstesni gyventojai buvo dažę patalpas, sutvarkę krosnis, pakloję linoleumą, patvarkę duris, bet jie dar papildomai pasiremontavo, apšiltino sienas, kad būtų patogiau gyventi. Su P. K. apsigyvenimo klausimo nederino, kai jie atsikraustė, pareiškėjas ten negyveno. P. K. gyventi į savo namo dalį grįžo 2014 m. gruodžio 24 d., klausė ar V. D. leido jiems gyventi, džiaugėsi, kad bus kaimynai. Nuo atsikraustymo iki tų pačių metų gruodžio mėn. name gyveno jie vieni patys. Iki šiol gyvena toje namo dalyje, naudojasi malkine, tvartu. Jie patys atstatė malkinę ant senų pamatų, suremontavo tvartą, pasistatė voljerą šuniui, lauko tualetą. P. K. naudojasi malkine ir daržine. Namo dalyje, kurioje gyvena, atliko remontą, įsivedė vandentiekį, vietinę kanalizaciją. Šiuo metu atlieka namo išorės remonto darbus. Aiškinosi situaciją dėl nuosavybės įgijimo, seniūnijoje buvo liepta viską derinti su V. D. Iš V. D. sužinojo, kad ši buvo išsipirkusi namo dalį už pajus, bet nebuvo iki galo Registrų centre sutvarkyti dokumentai. Apie tai, kad P. K. nori įgyti nuosavybės teisę į visą namą, sužinojo 2023 m. vasarą.

Suinteresuotas asmuo V. D. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jai pranešta tinkamai.

Suinteresuotas asmuo R. D. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Apie bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešo paskelbimo būdu, suinteresuotų asmenų pareiškimų dėl jų įtraukimo dalyvauti procese teismas negavo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 1989 m. spalio 5 d. Mitkaičių kolūkio valdybos posėdžio protokolu Nr. 14 nutarta skirti tarnybines gyvenamąsias patalpas kolūkiečiams M. K., P. K., O. K.. Skiriamas tarnybines patalpas sudaro 2 kambariai, pastate inventoriniu Nr. 0032 (duomenys neskelbtini) (e.b. l. 3). Telšių rajono Nevarėnų apylinkės Nerimdaičių kaimo 1986-1990 m., 1991-1998 m. ūkinėse knygose nurodyta, kad M. K., P. K. gyvena kolūkio pastate (e. b. l. 5-6, 7-8). Telšių rajono Nevarėnų apylinkės viršaičio 1992-1995 m. potvarkiuose bei pirkimo-pardavimo sutartyse žinių apie privatizuotus pastatus nerasta (e. b. l. 4). Telšių rajono savivaldybės administracijos duomenimis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra įtrauktas į Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esančių statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą (e. b. l. 9). Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra registruoti Neklinojamojo turto registre kaip Nerimdaičių kolūkio nuosavybė (e. b. l 10, 11, 12-13). Telšių rajono savivaldybės administracijos Nevarėnų seniūnijos pažymoje nurodyta, kad P. K. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), prižiūri ir pagal galimybes atlieka gyvenamojo namo vidaus bei išorės remonto darbus, tvarko aplinką (e. b. l. 16). Kvitai patvirtina mokėjimo už elektrą faktą (e. b. l. 17, 18, 19). Telšių rajono savivaldybės administracijos Nevarėnų seniūnijos duomenimis P. K. gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), gyvena ne vienas; name taip pat gyvena O. ir N. D., kuriems name gyventi leido V. D.. 1989 m. spalio 5 d. Mitkaičių kolūkio valdybos posėdžio protokolu Nr. 14 nutarta skirti tarnybines gyvenamąsias patalpas kolūkiečiams R. D. ir V. D., kurias sudaro 2 kambariai, pastate inventoriniu Nr. 32 Nerimdaičiuose (e. b. l. 59). Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo rašte nurodoma, kad vykdant dokumentų apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pirkimą paiešką, žinių apie namo pirkimą nerasta (e. b. l. 108). 1992 m. spalio 1 d. Telšių rajono Nerimdaičių žemės ūkio įmonės neperduodamo – grąžinamo savininkams turto priėmimo-perdavimo akte nurodyta, kad pastato, inventoriniu Nr. 32, kuriame gyvena K. ir D. savininkas yra P. (e. b. l. 109). Telšių rajono Nevarėnų apylinkės Nerimdaičių kaimo 1991-1998 m. ūkinėse knygose nurodyta, kad D. šeima gyvena kolūkio pastate (e. b. l. 110-111).

Liudytojas J. R. paaiškino, kad pažįsta pareiškėją nuo vaikystės, yra kaimynai. P. K. (duomenys neskelbtini), gyvena daug metų. Žino, kad pareiškėjo gyvenamąsias patalpas sudaro kambarys ir virtuvė. Pats namas yra „dviejų galų“, P. K. gyvena vienoje namo pusėje. Taip pat yra daržinė, lauko tualetas, kiti ūkiniai pastatai. Kita namo pusė irgi turėtų priklausyti P. K., bet ją pasiėmė kaimynas N. D., tiesiog atsikraustė gyventi į negyvenamas patalpas. Kiek jis žino, tai P. K. valdė tik vieną pusę namo, bet, kol nebuvo atsikraustę kaimynai, aplinką tvarkydavo apie visą namą.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas) (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (nekilnojamojo daikto – ne mažiau kaip 10 metų).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nėra gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, paties pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad P. K. ir kitiems jo šeimos nariams (motinai, seseriai), kaip kolūkio darbuotojams, 2 kambarių tarnybinės gyvenamosios patalpos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo suteiktos 1989 m. spalio 5 d. Mitkaičių kolūkio valdybos nutarimu. Tuo pačiu nutarimu 2 kambarių tarnybinės gyvenamosios patalpos tame pačiame gyvenamajame name buvo suteiktos ir suinteresuotiems asmenims V. D., R. D. Pagal pareiškėjo paaiškinimus, jis su šeimos nariais, o paskui vienas pats nuo pat tarnybinių patalpų paskyrimo iki dabar gyvena name, paskirtoje namo dalyje, naudojosi ir naudojasi dalimi ūkinių pastatų, o kitoje namo dalyje, kuri naudojimui buvo paskirta V. ir R. D., gyventojai nuolat keitėsi. VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pagal 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ir kitus įstatymus pareiškime nurodytas turtas nebuvo perleistas privatiems asmenims, todėl galimai nėra pasibaigusi viešosios nuosavybės teisė į minėtą turtą.

Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr, 3K-3-41/2011). Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo rašte nurodoma, kad vykdant dokumentų apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pirkimą paiešką, žinių apie namo pirkimą nerasta. Pats pareiškėjas pripažino, kad nėra privatizavęs namo ar jo dalies ir kitų statinių specialiųjų įstatymų nustatyta tvarka. Gyvenamasis namas ir kiti statiniai nebuvo privatizuoti, jie Nekilnojamojo turto registre tebėra registruoti Nerimdaičių kolūkio vardu. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai tebėra viešoji nuosavybė ir į ją negali būti nustatyta nuosavybės teisė pagal įgyjamąją senatį.

Į bylą suinteresuoto asmens V. D. atstovo pateikti duomenys patvirtina ir kitą reikšmingą aplinkybę, jog pareiškime nurodytas nekilnojamasis daiktas - gyvenamasis namas, inventoriniu Nr. 32, 1992 m. spalio 1 d. Nerimdaičų žemės ūkio įmonės aktu yra įtrauktas į neperduodamo ir savininkams grąžintino turto sąrašą, nurodant, kad name gyvena K. ir D., o šio gyvenamojo namo savininkas yra P. Byloje duomenų, kad asmuo P. atkūrė nuosavybės teises į galimai nacionalizuotus 1917 m. pastatytus statinius nėra, tačiau tokie į bylą pateikti duomenys suteikia prielaidas abejoti pareiškėjo valdymo sąžiningumu. P. K. 2 kambarių gyvenamosios patalpos buvo skirtos tik kaip tarnybinės patalpos kolūkio darbuotojui. Pateiktuose 1986-1990 m., 1991-1998 m. ūkinių knygų išrašuose nurodyta, kad P. K. gyvena „kolūkio pastate“. P. K. specialiųjų įstatymų nustatyta tvarka gyvenamojo namo ir kitų statinių neprivatizavo, 1992 m. gyvenamasis namas buvo įtrauktas į grąžintino savininkams turto sąrašą. Nors pareiškėjas nuo 1989 m. gyvena skirtose tarnybinėse patalpose, tačiau tai nereiškia, jog P. K. buvo perduota nuosavybės teisė į minėtas patalpas ir jis įgijo teisėtą šių patalpų valdymą (tais pačiais pagrindais, kaip įgyjama nuosavybės teisė), kas būtina nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui.

Be to, byloje nėra ginčo, kad realiai P. K. niekada nevaldė viso gyvenamojo namo ir visų ūkinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Nuo pat pradėjimo gyventi tarnybinėse patalpose laikotarpio iki dabar pareiškėjas gyvena ir prižiūri vieną namo pusę, pats patvirtindamas, kad kita namo puse (pastatu) niekada nesirūpino, ten keitėsi gyventojai, mokesčiai už elektrą yra mokami atskirai kiekvienai namo daliai ir jis už visam namui suvartotą elektros energiją niekada nemokėjo. Laikotarpiais, kuomet V. ir R. D. paskirtose tarnybinėse patalpose niekas negyveno, pareiškėjas rūpinosi viso namo aplinka, tačiau niekada neturėjo raktų nuo tos namo dalies, jos neremontavo, netvarkė. Aplinkybę, kad pats pareiškėjas nelaiko savęs viso nekilnojamojo turto, į kurį prašo nustatyti įgyjamosios senaties faktą, savininku įrodo paties P. K. paaiškinimai, kad keičiantis gyventojams kitoje namo dalyje, niekas jo nuomonės dėl apsigyvenimo neklausdavo, apsigyvendavo, naudodavosi dalimi ūkinių pastatų. Iš suinteresuotų asmenų O. ir N. D. paaiškinimų matyti, kad jie V. ir R. D. paskirtose tarnybinėse patalpose gyvena 9 metus, jiems gyventi leido V. D. Per tą laiką būtent O. ir N. D. remontavo, prižiūrėjo namo dalį, įsirengė vietines komunikacijas, moka mokesčius už suvartotą elektros energiją, naudojasi dalimi ūkinių pastatų. Visos šios aplinkybės rodo, kad P. K. viso gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų nepertraukiamai ir atvirai daugiau nei 10 metų nevaldė ir nevaldo. Teismas nenustatė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti. Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, negalima spręsti, kad P. K. gyvenamąjį namą, daržinę, tvartą, malkines, kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), valdo teisėtai, sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai ilgiau kaip 10 metų, bei kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į šiuos nekilnojamuosius daiktus, todėl pareiškimas atmestinas.

Dalyvaujančių byloje asmenų (P. K. ir V. D.) suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, jų interesai yra priešingi, pareiškimas yra atmetamas, todėl iš P. K. V. D. priteistinos 200 Eur bylonėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263–268, 270 straipsniais, 533 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Priteisti iš P. K. 200 Eur (du šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidas V. D.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.