Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ ieškinį atsakovui valstybinei įmonei Ignalinos atominei elektrinei dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, priimto vykdant viešojo pirkimo procedūras, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su viešojo pirkimo procedūrų tęsimu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

Ieškovas UAB „AV investicija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

panaikinti perkančiosios organizacijos - atsakovo VĮ Ignalinos atominės elektrinės vykdyto atviro konkurso „Pavojingų ir nepavojingų gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų tvarkymo paslaugų pirkimas“ metu priimtą sprendimą, kuriuo atsakovas atmetė ieškovo pretenziją;įpareigoti atsakovę pakeisti viešojo pirkimo dokumentų nuostatas taip, kad pirkimo dokumentai atitiktų Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus.

Ieškovas UAB „AV investicija“ taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti viešojo pirkimo procedūras. Ieškovas nurodė, kad nesustabdžius viešojo pirkimo procedūrų, kurios prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymui, su laimėtoju bus pasirašyta viešojo pirkimo sutartis, dėl ko teismo priimto sprendimo įvykdymas taps neįmanomu bei neteks prasmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi netenkino ieškovo UAB „AV investicija“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 95 straipsnio 2 dalimi padarė išvadą, kad kol ginčas nagrinėjamas teisme, pirkimo procedūras perkančioji organizacija turi sustabdyti. Teismas nutarė, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog yra grėsmė, kad atsakovas nesustabdys pirkimo procedūrų iki ginčo išsprendimo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant ieškovo pretenziją, procedūros buvo stabdomos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas UAB „AV investicija“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nurodo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 94¹ straipsnio 2 dalis įtvirtina privalomą viešojo pirkimo procedūrų sustabdymą ikiteisminio ginčo stadijoje, o 95 straipsnio 2 dalis įtvirtina draudimą perkančiajai organizacijai sudaryti pirkimo sutartį, todėl teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad įstatymo leidėjas įtvirtino privalomą viešojo pirkimo procedūrų stabdomą, ginčą nagrinėjant teisme. Tokiu atveju teismas turi spręsti dėl viešojo pirkimo procedūrų sustabdymo, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, kad viešieji pirkimai yra susiję su viešuoju interesu, teismas turi pareigą prašyti šalių pateikti reikalingus įrodymus ar savo iniciatyva juos surinkti, o ne atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis įrodymų nepakankamumu.

Atsakovas VĮ Ignalinos atominė elektrinė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodo, kad viešojo pirkimo tikslas – vadovaujantis teisės aktais utilizuoti nuolat dėl atsakovo veiklos besikaupiančias atliekas – pavojingas per 6 mėnesius, o nepavojingas – per 1 metus. Sustabdžius pirkimo procedūras iškils grėsmė žmonių sveikatai ir juos supančiai aplinkai, dėl ko nepagrįstai ieškovo ekonominiams interesams bus suteikta pirmenybė prieš viešąjį interesą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, nustačius, kad ieškinys yra tikėtinai (prima facie) pagrįstas, sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, kurį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Tuo tarpu CPK 423⁷ straipsnyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo viešųjų pirkimų bylose. Pagal minėto straipsnio 1 dalį teismas laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose gali taikyti tik tuo atveju, jei jos nepažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso. Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, iš pradžių yra nustatinėjama, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui, o nustačius šios grėsmės egzistavimą – vertinama, ar tokių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso bei nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad viešųjų pirkimų bylose tarpusavyje konkuruoja keletas viešųjų interesų – tai yra visuomenės interesas pirkimo objekto teikiama nauda bei visuomenės interesas užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-416/2005). Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms kaip šiuo atveju – pirkimo procedūrų teisėtumo užtikrinimui ir operatyviam pirkimo procedūrų vykdymui, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala. Jeigu iš ieškovo pateiktų duomenų preliminaraus įvertinimo negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl viešojo pirkimo esminių principų pažeidimo, o pirkimo dalykas susijęs su poreikiu užtikrinti visuomenei ar jos pažeidžiamai grupei būtinų prekių/paslaugų įsigijimą kuo skubiau, kad nebūtų padaryta nepataisoma žala šiems asmenims ir konstitucinėms vertybėms, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala, kas reiškia, jog tokiu atveju turi būti toliau vykdomos pirkimo procedūros (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1665/2012), įskaitant ir pirkimo sutarties pasirašymą su pirkimo laimėtoju bei vykdymą.

Nagrinėjamu atveju byloje vyksta ginčas dėl viešojo pirkimo, kurio dalykas – pavojingų ir nepavojingų atliekų utilizavimo paslaugų teikimas, procedūrų teisėtumo. Vadinasi, šiuo viešuoju pirkimu įsigyjamos paslaugos yra tęstinės ir dalomos, todėl ieškinio tenkinimo atveju, tai yra nustačius pirkimo procedūrų pažeidimus, susijusius su laimėtojo parinkimu, pastarasis gali būti pakeistas kitu tiekėju, nesudarant grėsmės viešajam interesui, teikiamos paslaugos kokybei ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-155/2011). Tuo tarpu sustabdžius viešojo pirkimo procedūras, tam tikram laikotarpiui nusikels viešojo pirkimo sutarties pasirašymas bei jos vykdymas, dėl ko laiku ir saugiai neutilizavus nuolat dėl atsakovės veiklos besikaupiančių pavojingų ir nepavojingų atliekų, iškiltų grėsmė visuomenės sveikatai ir saugiai viešajai aplinkai. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, kas pagal Lietuvos apeliaciniame teisme susiformavusią praktiką laikoma pagrįsta abejone dėl ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo, nors šis ir būtų apskųstas, paduodant apeliacinį skundą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1665/2012). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo atskirojo skundo argumentus, kad šiuo atveju siekiant apginti viešąjį interesą teismas turėjo imtis aktyvių veiksmų bei stabdyti viešojo pirkimo procedūras (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešųjų pirkimų įstatymo normose nėra įtvirtinta, jog perkančioji organizacija privalo pati sustabdyti viešojo pirkimo procedūras iki kol bus išnagrinėtas teisme vykstantis ginčas dėl viešojo pirkimo procedūrų teisėtumo. Šią išvadą patvirtina ir jau aukščiau minėtas CPK 423⁷ straipsnis, kurio 1 dalis įtvirtina būtent teismo, nagrinėjančio ginčą dėl viešojo pirkimo, prerogatyvą nutartimi išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo tokioje byloje. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikęs Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias viešojo pirkimo procedūrų stabdymą, priėjo nepagrįstos išvados, kad kol ginčas nagrinėjamas teisme, pirkimo procedūras perkančioji organizacija turi pati susistabdyti. Nepaisant klaidingos pirmosios instancijos teismo išvados, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju viešojo pirkimo procedūros neturi būti stabdomos (CPK 423⁷ str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „AV investicija“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.