- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-27
- Bylos Nr.
- I-2258-428/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00107-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Medvedevienė, Audrius Grauželis, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- B. A.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus,
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Tautvydui Šukiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. A. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja B. A. prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininku S. P. įrodantiems dokumentams pateikti (b.l. 5-6).
Pareiškėja prašyme nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjos senelis S. P. nuosavybės teise valdė 56,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), apie tai pareiškėja sužinojo tik 2012 metais. Peržiūrint senus dokumentus buvo rasti seni pareiškėjos tėvo ūkio užrašai, kur buvo minima, kad 39 ha žemės pareiškėjos tėvas įsigijo iš V. P. . Tai perskaičiusi pareiškėja susivokė, kad tėvas žemės iš senelio nepaveldėjo, kaip buvo manoma iki šiol, o įsigijo iš trečiųjų asmenų. Pareiškėja kreipėsi į Šakių žemėtvarkos skyrių, kur jai buvo paaiškinta, kad pareiškėja kaip S. P. anūkė turi teisę į senelio valdytą žemę ir jos priėmimą, tačiau yra praleistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytas terminas prašymui ir dokumentams paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kad pirma reikia kreiptis į Teismą, jog šis terminas būtų atnaujintas. Pareiškėja kreipėsi į teisininkus, konsultavosi su specialistais, kad surinkti reikiamus dokumentus. Buvo kreiptasi į „Lietuvos centrinį valstybės archyvą", „Šakių rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrių", „Lietuvos valstybės istorijos archyvą", „Sutkų parapijos metriką", dokumentų paieška užtruko apie puse metų. Pareiškėja nieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie senelio S. P. palikimą, nes visą laiką natūraliai manė, kad jos tėvo žemė, kurią pareiškėja susigrąžino pagal 1999 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrities išduotą sprendimą Nr. 84-10428, yra buvusi jos senelio žemė, kurią tėvas iš jo paveldėjo, o ne įsigijo iš trečiųjų asmenų. Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prašė termino, prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis ir prašymą tenkinti.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas su prašymu nesutinka, kadangi pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog faktą, kad jos tėvas P. P. turėtą nuosavybės teisėmis žemę ne paveldėjo iš savo tėvo S. P. , bet įsigijo iš V. P. , E. P. –P. ir O. P. , sužinojo tik 2012 m. Šio teiginio pagrįstumu leidžia abejoti ta aplinkybė, jog šie faktai yra užfiksuoti 1939 m. rugpjūčio 30 d. Šakių notaro J. R. Rejestro Nr. 1602 pirmojo akto išraše, kuris, kaip vienas iš įrodymų, buvo naudojamas nuosavybės teisių atkūrimo į P. P. nuosavybės teisėmis turėtą žemę pareiškėjai B. A. procedūroje. Iš to darytina prielaida, kad pareiškėja turėjo realią galimybę pasinaudoti savo subjektine teise pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į S. P. turėtą žemę per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytą terminą ir, kiek šiuo metu yra žinoma, nebuvo objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių priežasčių, kurios buvo objektyvi kliūtis jai laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Šiuo atveju, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.
Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.
Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t.y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisų realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
Kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie senelio S. P. palikimą, nes visą laiką manė, kad jos tėvo P. P. žemė, kurią pareiškėja susigrąžino pagal 1999 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrities išduotą sprendimą Nr. 84-10428, yra buvusi jos senelio žemė, kurią tėvas iš jo paveldėjo, ir tik 2012 metais susivokė, kad tai nėra tapati žemė bei kreipėsi į Šakių žemėtvarkos skyrių ketindama išsiaiškinti šią aplinkybę, šiuo atveju nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas atnaujintinas.
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja jau nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, turėjo teisę ir realią galimybę kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio S. P. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tai tik patvirtina, jog pareiškėja, žinodama minėtas aplinkybes, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir nesiekė savo teisių įgyvendinimo pati ar pasinaudodama atstovavimo institutu, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į senelio S. P. valdytą žemės sklypą. Todėl, kolegijos nuomone, pareiškėja turėjo realią galimybę domėtis ginčo žemės sklypu ir Įstatymo nustatytais terminais kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008; 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, vertina, kad pareiškėja turėdama teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises, prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. savo valia pasirinko tokį elgesio modelį – veikti pasyviai ir nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos sunkią sveikatos būklę ar kitas objektyvias aplinkybes, kurios iš esmės ribotų jos galimybes bendrauti ar kreiptis į žemėtvarkos institucijas ar archyvus. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeimyninė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikoma objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą. Pažymėtina ir tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas, jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1949/2014, 2014 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1505/2014).
Pareiškėja nenurodė kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Įstatymo nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį atnaujinti, o prašymas nepagrįstas ir atmestinas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja B. A. , paduodama Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškimą, yra sumokėjusi 28 Eur žyminį mokestį (b.l. 8).
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 2 d. įtvirtinta, jog paduodant skundą dėl sprendimo, priimto nuosavybės teisių atkūrimo byloje, šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Taikant įstatymo analogiją, asmenys, paduodantys prašymus atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisių atkūrimo bylose, žyminio mokesčio nemoka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. AS4-50-2006).
Atsižvelgus į tai, B. A. grąžintinas 28 Eur (dvidešimt aštuonių eurų) žyminis mokestis, 2015 m. sausio 20 d. sumokėtas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 1d. 1p., 85 str., 87 str., 88 str. 1p., kolegija
nusprendžia:
Prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Grąžinti pareiškėjai B. A. 28 Eur žyminį mokestį, 2015 m. sausio 20 d. sumokėtą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.