Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. U. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p. bausmės paskirtos pagal

BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., ir pagal BK 187 str. 1 d. subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos 63 str. 1, 4 d. subendrinta bausmė, dalinio bausmių sudėjimo būdu, subendrinta su pagal BK 178 str. 1 d. paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. U. buvo nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 9 d. apie 21 val. Radviliškio rajone, ,,duomenys neskelbtini“, ,,duomenys neskelbtini“, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, būdamas patalpoje – M. S. K. bute, panaudodamas peilį ir fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją M. S. K., pasikėsino pagrobti jos turtą – pinigus – 120 Lt: peiliu sudavė 1 smūgį į krūtinės ląstą, rankos plaštaka ir šepečio kotu sudavė ne mažiau 7 smūgių į veidą, koja sudavė ne mažiau 8 smūgių į krūtinės ląstą, 1 smūgį į kairį šonkaulių lanką, 1 smūgį į dešinį pašonkaulį, 2 smūgius į pilvo sienelę, 2 smūgius į nugarą, 2 smūgius į kairį žastą, 1 smūgį į dešinį žastą, po 1 smūgį į abu dilbius, po 1 smūgį į abi šlaunis, 2 smūgius į juosmens sritį, moliniu dubenėliu sudavė 1 smūgį į kairę momens sritį – taip nukentėjusiajai M. S. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir atėmė galimybę priešintis, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes pinigų nerado.

Be to, S. U. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasikėsindamas pagrobti svetimą turtą – pinigus – 120 Lt, panaudojęs peilį, tyčia sugadino svetimą, nukentėjusiosios M. S. K., turtą – spalvoto vaizdo televizorių ,,Samsung“ 500 Lt vertės ir sudaužė radijo imtuvą ,,VEF 216“ 30 Lt vertės, taip nukentėjusiajai M. S. K. padarydamas 530 Lt turtinę žalą.

Be to, S. U. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 10 d. apie 4 val. Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), iš A. S. sodybos kiemo pagrobė svetimą, A. S. priklausantį turtą už 480 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. U. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 str. 2 d. į BK 180 str. 1 d. ir paskirti švelnesnę bausmę, nes peilio jis nenaudojo kaip įrankio plėšimui įvykdyti, o panaudojo jį, kai plėšimas jau buvo baigtas. Apeliantas skunde nurodo, kad neneigė, jog panaudodamas smurtą bandė užvaldyti nukentėjusiosios pinigus, tačiau neprisipažino ir neprisipažįsta plėšimo metu naudojęs peilį. Skunde taip pat apeliantas nurodo, kad pati nukentėjusioji parodė, jog buvo sumušta ir iš jos reikalaujama pinigų, o apieškojęs jos butą ir neradęs pinigų, iš nevilties peiliu dūrė į krūtinę ir iš jos namų išėjo. Skunde teigiama, kad plėšimo atveju smurtas naudojamas prieš užvaldant turtą arba turto užvaldymo momentu, o smurto panaudojimas ne turto užvaldymo tikslu nesudaro plėšimo.

Skunde nurodoma, kad teismas turėjo taikyti bausmių apėmimo bendrinimo būdą, kadangi buvo nuteistas už vieną sunkų ir du nesunkius nusikaltimus, ir esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai.

Be to, skunde nurodoma, kad teismas nesvarstė galimybės taikyti BK 62 str. 2 d., nes nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, yra garbaus amžiaus, prisipažino ką padarė.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras nurodo, kad nuteistasis panaudojo prieš nukentėjusiąją peilį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį nuteisė pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., paskyrė bausmę nepažeisdamas LR BK 54 str. reikalavimų, todėl prašo S. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėja prašo tenkinti apeliacinį skundą.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. U., panaudodamas peilį ir fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją M. S. K., nesunkiai sutrikdė pastarosios sveikatą, pasikėsino pagrobti jos turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tuo pat metu ir toje pačioje vietoje sugadino svetimą turtą, o vėliau padarė vagystę – pagrobė nukentėjusiosios A. S. turtą. Kolegijos nuomone, apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 187 str. 1 d., 178 str. 1 d., tačiau, S. U. veikos kvalifikavimas pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Būtent tai apeliantas ir ginčija savo skundu, teigdamas, kad jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama kaip plėšimas, kuriam nebuvo naudojamas peilis, t. y. pagal BK 180 str. 1 d.

Įvairiuose bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme stadijose, S. U. vis kitaip aiškino bylos aplinkybes, tačiau apeliaciniame skunde jau nebeneigė peiliu dūręs nukentėjusiajai M. S. K. į krūtinę, teigdamas, kad šis jo veiksmas buvo atliktas pasibaigus plėšimo veiksmams.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas nurodė, kad jokių pinigų iš M. S. K. nereikalavo ir pinigų neieškojo, išeidamas pasiėmė tik savo pinigus (300 Lt), o nukentėjusiąją pradėjo mušti rankomis ir dūrė šepečio kotu iš pykčio, nes pastaroji pirma jam sudavė į veidą (t. 1, b. l. 145-146; 147-148; 158-159). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, apeliantas visą laiką neigė dūręs peiliu nukentėjusiajai M. S. K., dėl kilusio konflikto dėstė prieštaringas versijas, teigdamas, kad pinigų iš M. S. K. nereikalavo, kad ją sumušė, nes pastaroji reikalavo su juo pasimylėti, o jam atsisakius, trenkė į veidą, o jis drabužius iš spintos ant nukentėjusiosios metė dėl to, kad pastaroji nesušaltų (t. 2, b. l. 96-97). Vėliau nurodė, kad, visgi, po sumušimo nukentėjusiosios pinigų reikalavo, tačiau reikalavo savo pinigų, nors žinojo, kur yra jo pinigai, ir išeidamas juos pasiėmė, o pačiai M. S. K. nesakė, kokių pinigų jis reikalauja (t. 2, b. l. 99-100).

BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant kaltinamojo parodymus, būtina atkreipti dėmesį į išskirtinę tokių parodymų prigimtį. Kaltinamasis yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka. Be to, kaltinamasis gali sąmoningai duoti melagingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos, priešingai nei kitiems proceso dalyviams.

Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, vertindamas nuteistojo parodymus kaip siekimą išvengti atsakomybės ir, spręsdamas S. U. kaltės klausimą, rėmėsi nukentėjusiosios S. M. K. parodymais, kurie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, detaliai atpasakojantys įvykių eigą ir neturintys vidinių prieštaravimų apie esmines įvykio aplinkybes. Tačiau, kolegijos nuomone, apylinkės teismas nevisiškai teisingai įvertino nukentėjusiosios parodymus visumoje ir nepagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius kvalifikuotą plėšimą – apiplėšus panaudojant peilį.

Nukentėjusioji S. M. K. tuojau po įvykio protokole-pareiškime nurodė, kad S. U. mušdamas rankomis ir kojomis, reikalavo pinigų ir pats jų ieškojo, dar įdūrė jos virtuviniu peiliu vieną kartą į krūtinę, tačiau neradęs pinigų išėjo (t. 1; b. l. 15-16). Analogiškai nukentėjusioji parodė apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu (t. 1; b. l. 26-28), o apklausiama papildomai (t. 1; b. l. 30-32), apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1; b. l. 40-42) bei teisiamajame posėdyje (t. 2; b. l. 74-75; 108-109), patikslino visą įvykių eigą, detaliai nupasakodama S. U. nusikalstamo veikimo aplinkybes.

Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją S. M. K. tvirtino, kad S. U., mušdamas ją iš pradžių virtuvėje, po to kambaryje, reikalavo pinigų, o paskiausiai dūrė peiliu, peilį numetė ant grindų ir, pasiėmęs savo daiktus, išėjo iš buto (t. 1; b. l. 32; 42). Apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji parodė, kad S. U. reikalavo pinigų, ją mušė rankomis, kojomis, grindų šepečio kotu, davė per galvą indu, išvertė jos daiktus, o paskiausiai dūrė peiliu ir, pasiėmęs savo daiktus, išėjo. Apklausiama S. M. K. parodė, kad S. U. peiliu dūrė nestipriai ir kelis kartus patvirtino, kad dūrė iš pykčio, dėl to, jog nerado pinigų (t. 2; b. l. 108-109).

Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1; b. l. 18-25), iš kurio matyti suversti ir išmėtyti nukentėjusiosios bute įvairūs daiktai, rastas ir išimtas peilis, kuriuo nuteistasis dūrė nukentėjusiajai ir kurį pastaroji vėliau atpažino (t. 1; b. l. 77-79). Specialisto išvadoje nurodyta, kad S. M. K. padaryti sužalojimai atitinka įvykio aplinkybes, žaizda krūtinės ląstos srityje padaryta aštriu įrankiu, galimai peiliu, o kiti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kas visumoje sudaro nežymų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą (t. 1; b. l. 44-45).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad abejoti nukentėjusiosios S. M. K. parodymų teisingumu pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Abejonių dėl nukentėjusiosios parodymuose nurodytų įvykio aplinkybių tikrumo nekyla ir kolegijai, tačiau jos parodymai, kaip tiesioginiai įrodymai, kartu su kitais šalutiniais ir išvestiniais įrodymais neginčijamai patvirtina tik S. U. kaltę padarius nekvalifikuotą plėšimą, t. y. plėšimą nenaudojant peilio.

Pagal BK 180 str. 2 d. kaltininko veiksmai kvalifikuojami tik tada, kai peilis plėšimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė kaltininkas ir kokius padarinius numatė, ar suvokė kvalifikuojančius požymius – konkrečiu atveju peilio panaudojimą plėšiant.

Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų matyti, kad S. U., būdamas akivaizdžiai stipresnis už nukentėjusiąją, reikalavo jos pinigų, nukentėjusiajai pasakius, kad pinigų neturi, panaudojo prieš ją smurtą, t. y., mušė ją rankomis, kojomis, grindų šepečio kotu, sudavė per galvą indu. S. M. K. pinigų neduodant, pats ieškojo pinigų, versdamas drabužius, daiktus. S. M. K. teisiamojo posėdžio metu apie peilio panaudojimą parodė, kad S. U. tai padarė ne reikalaudamas pinigų, o supykęs, kad jų nerado ir, įdūręs peiliu į krūtinę, iš kart išėjo. Nukentėjusiosios parodymai nepatvirtina tos aplinkybės, kad S. U., reikalaudamas pinigų ir jų ieškodamas, būtų akivaizdžiai demonstravęs peilį ar grasinęs juo, dėl ko nukentėjusiajai būtų kilęs didesnio pavojaus įspūdis. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme nurodytą aplinkybę, kuomet išeidamas apeliantas dūrė peiliu ir pasakė ,,...nudursiu, per balkoną iš antro aukšto išmesiu...“ (t. 2; b. l. 108), kaip buvo minėta, įvertino tik kaip nuteistojo pykčio protrūkio pasėkoje atsiradusias pasekmes. Tokie bylos duomenys rodo, jog reikalaudamas pinigų, t. y., vykdydamas plėšimą, S. U. peilio nenaudojo, ir tik nepavykus užvaldyti nukentėjusiosios pinigų, iš pykčio dūrė jai bute buvusiu peiliu ir tuoj pat išėjo iš buto nebereikalaudamas pinigų ir jų nebeieškodamas. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, M. S. K. peiliu padarytas sužalojimas nesudaro plėšimo kvalifikuojančio požymio – peilio panaudojimo, todėl jo veika plėšiant kvalifikuotina pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., o dūris peiliu nukentėjusiajai į krūtinę, kvalifikuotinas pagal BK 140 str. 1 d. kaip nežymus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas dėl asmeninių paskatų.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad S. U. 2007 m. birželio 9 d. apie 21 val. Radviliškio rajone, ,,duomenys neskelbtini“ , apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, būdamas patalpoje – M. S. K. bute, pasikėsino pagrobti nukentėjusiosios M. S. K. pinigus panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, t. y., rankos plaštaka ir šepečio kotu sudavė ne mažiau 7 smūgių į veidą, koja sudavė ne mažiau 8 smūgių į krūtinės ląstą, 1 smūgį į kairį šonkaulių lanką, 1 smūgį į dešinį pašonkaulį, 2 smūgius į pilvo sienelę, 2 smūgius į nugarą, 2 smūgius į kairį žastą, 1 smūgį į dešinį žastą, po 1 smūgį į abu dilbius, po 1 smūgį į abi šlaunis, 2 smūgius į juosmens sritį, moliniu dubenėliu sudavė 1 smūgį į kairę momens sritį – taip nukentėjusiajai M. S. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir atėmė galimybę priešintis, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nerado pinigų.

Be to, S. U. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, po pasikėsinimo apiplėšti, iš asmeninių paskatų tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajai M. S. K. į krūtinės ląstą – taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas S. U. nusikalstamą veikimą pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 1 p.).

Apelianto argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 62 str. nuostatų atmestini. BK 62 str. 1 d. nuostatos gali būti taikomos, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti šio straipsnio 2 dalį teismas gali, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

Tokių aplinkybių byloje nėra, todėl, kad nėra pagrindo nustatyti nė vienos S. U. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o nustatyta tik sunkinanti atsakomybę aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p. Pagal BK 62 str. 2 d. nuostatas, teismas negali už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę vien dėl to, kad veika nutrūko pasikėsinant ją daryti, nes įstatyme nustatytos ir kitos būtinos sąlygos, tarp jų – bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. S. U. buvo sulaikytas po A. S. turto vagystės, su vogtu dviračiu, pas jį rasti ir kiti pavogti daiktai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu (t. 1; b. l. 152-153; 158-159) ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. 2; b. l. 96-100) jis nepripažino savo kaltės dėl vagystės, teikdamas, kad daiktus rado išmestus ir pasiėmė, kad kiti jų nepavogtų. Ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino ir tyčia sugadinęs M. S. K. turtą (t. 1; b. l. 158-159) ir, kaip jau minėta, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepripažindamas savo kaltės dėl pasikėsinimo apiplėšti nukentėjusiąją M. S. K. ir peiliu ją sužalojęs, kėlė įvairiausias versijas ir klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei teismą. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo tokius S. U. parodymus vertinti, kaip prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi, ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos bausmės pagal BK 187 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. atitinka BK 41 bei 54 str. reikalavimus. Skiriant bausmes pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., pagal BK 140 str. 1 d., kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nustatytas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (teistumas išnykęs, plėšimo nebaigė, padarė dar tris nesunkius nusikaltimus, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka) ir daro išvadą, kad už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas minėtuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose, S. U. skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Naujų aplinkybių į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę apeliantas nenurodė, tačiau perkvalifikavus S. U. nusikalstamą veikimą iš LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. į LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., kurioje numatyta atsakomybė už mažiau pavojingą nusikalstamą veiką – už apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), laisvės atėmimo bausmė turi būti skiriama mažesnė, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog S. U. padarė sunkų nusikaltimą.

S. U. nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir BK 187 str. 1 d., yra idealioje sutaptyje, todėl turi būti bendrinamos apėmimo būdu. Nors BK 140 str. 1 d. numatytą veiką S. U. padarė tuoj pat po pasikėsinimo apiplėšti ir toje pat vietoje bei tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau sužalojo peiliu nukentėjusiąją turėdamas kitą tyčią, šią veiką įvykdė jau užbaigęs plėšimo veiksmus, todėl pasikėsinimas užvaldyti plėšimo būdu nukentėjusiosios turtą bei nežymus sveikatos sutrikdymas sudaro realiąją nusikalstamų veikų sudėtį, todėl už šias veikas paskirtos bausmės bendrintinos LR BK 63 str. 4 d. pagrindu dalinio bausmių sudėjimo būdu. Pagal LR BK 178 str. 1 d. S. U. paskirta bausmė bendrintina su kitomis bausmėmis taip pat dalinio bausmių sudėjimo būdu, nes padarytos veikos nežymiai skiriasi pagal pavojingumą.

BK 75 str. numatyta bausmės vykdymo atidėjimo galimybę asmeniui, nuteistam už kelių nesunkių ar apysunkių tyčinių nusikaltimų padarymą ne didesne kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme. BK 75 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. 2 d.

Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, nusikaltimų padarymo aplinkybes – sumušė, pasikėsino apiplėšti, o po to, grasindamas papjauti, peiliu sužalojo pažįstamą garbaus amžiaus moterį, dar vėliau nuteistasis pagrobė svetimą turtą. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis neigė savo kaltę dėl nusikaltimų padarymo, kėlė įvairiausias jį teisinančias versijas, norėdamas išvengti atsakomybės. Visa tai ir kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės – agresyvus, charakterizuojamas neigiamai (t. 1; b. l. 208), sistemingai vartoja alkoholį (t. 1; b. l. 205), daro administracinius teisės pažeidimus (t. 1; b. l. 198-201), teistumai išnykę, tačiau byloje yra duomenų, kad 2007-03-08 S. U. atžvilgiu buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis įtariamas padaręs dar vieną plėšimą, numatytą BK 180 str. 1 d. (t. 1; b. l. 197) – byloja apie apelianto antivisuomenines nuostatas, kas leidžia daryti išvadą, jog be realaus bausmės atlikimo bausmės tikslai nebus pasiekti. Taigi, kolegijos nuomone, BK 75 str. taikymas apeliantui, konkrečiu atveju, būtų nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti:

S. U. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

S. U. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

S. U. šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., BK 140 str. 1 d. paskirtas bausmes bei Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pagal 187 str. 1 d., BK 178 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 9 d., ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 10 mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.