Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-10-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-511-468/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-10-25
Bylos Nr.
1A-511-468/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-00130-2021-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis
R. Z., A. K.
Nukentėjusysis
R. L.
Advokatai
Šarūnas Vadeikis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-511-468/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00130-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; 1.2.4.4.1.; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei,nuteistąjam R. Z. (R. Z.) ir jo gynėjui advokatui Vladimirui Vlasovui,nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Šarūnui Vadeikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Z. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-26 nuosprendžio, kuriuo:

R. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Iš nuteistųjų R. Z. ir A. K. solidariai Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 335,17 Eur turtinės žalos ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo,

Iš nuteistųjų R. Z. ir A. K. solidariai nukentėjusiojo R. L. naudai priteista 1 600 Eur neturtinės žalos.

Iš R. Z. valstybės naudai priteista 310 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už jam suteiktą advokato teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. ir R. Z. atlikdami laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, 2021-03-11, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2021-03-11 2.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia panaudojo fizinį smurtą R. L. atžvilgiu, t. y. metaliniais strypais ant lovos gulinčiam R. L. sudavė dauginius smūgius į įvairias kūno vietas, taip mažiausiai dvylika trauminių poveikių bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. L. poodines kraujosruvas kairiame žaste, krūtinės ląstos dešinėje, kairio klubakaulio sparno projekcijoje, kairėje šlaunyje, dešinėje šlaunyje, dešinės ausies srityje, odos nubrozdinimus dešiniame ausies kaušelyje, dešinio peties sąnario srityje, dešinio alkūnkaulio distalinio galo skeveldrinį lūžį, dešinio II-o delnakaulio skeveldrinį lūžį, dešinio žasto žaizdas, taip sukėlė fizinį skausmą ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais R. Z. ir A. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-26 nuosprendį ir jam skirti švelnesnę bausmę. Nurodo, kad pripažino kaltę dėl padaryto nusikaltimo, nuoširdžiai gailisi, davė išsamius parodymus dėl įvykio aplinkybių, ieškinius pripažįsta, pasižada juos atlyginti artimiausiu metu. Nuteistojo teigimu, jis nusprendė keisti savo gyvenimo būdą, įsidarbino UAB „P.“ pamainos viršininko padėjėju, žada sukurti šeimą ir padoriai gyventi, nebedaryti naujų nusikalstamų veikų.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-26 nuosprendį dalyje, kuriuo buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o konstatavus jo kaltę skirti švelnesnę bausmę. Nurodo, kad yra nekaltas, šioje byloje nebuvo atliktos akistatos, iškviesti asmenys, kuriuos jis nurodė mačius įvykį. Pažymi, kad R. L. po įvykio nurodė, jog jį sumušė vienas asmuo. Nuteistojo vertinimu, apylinkės teismas vadovavosi vien tik nukentėjusiojo parodymais, A. K. praeities teistumais, o neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo R. L. praeities teistumus. Nurodo, kad pataisos namuose yra paprastoje grupėje, neturi nuobaudų, turi šeimą, nori pakeisti savo gyvenimo būdą ir daugiau nebenusikalsti.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistųjų A. K. ir R. Z. apeliaciniai skundai atmestini

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad jo kaltė yra neįrodyta, todėl turėtų būti išteisinamas, o konstatavus, jog jis padarė inkriminuotą nusikaltimą, skiriama švelnesnė bausmė. Iš nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo matyti, kad jo kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas bei priteisti žalos dydžiai neginčijami, jis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, prašo ją sušvelninti.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo bei abiem nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes, nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistiesiems A. K. ir R. Z. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo bei bausmių skyrimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo

9. Skundžiamu nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl to, kad kartu su kitu nuteistuoju R. Z. panaudojo fizinį smurtą R. L. atžvilgiu metaliniais strypais suduodami dauginius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ir jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad šie jam inkriminuoti veiksmai yra neįrodyti, jis buvo nepagrįstai apkaltintas. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais A. K. argumentais nesutinka ir nuteistojo keliamas įvykio versijas, jog įvykio metu A. K. buvo kitoje vietoje, vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi jas paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys. A. K. smurto naudojimo faktą prieš R. L. šioje byloje neabejotinai patvirtina įvykio vietoje buvusio liudytojo R. S. parodymai, nuoseklūs nukentėjusiojo R. L. parodymai, iš kurių matyti, jog prieš jį smurtavo du asmenys, sveikatos sutrikdymo faktą taip patvirtina ir sveikatos priežiūros įstaigos pažyma, išduota po R. L. apžiūros, bei kiti surinkti ir toliau plačiau analizuojami duomenys.

10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis R. L. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jam nustatyti sužalojimai buvo sukelti būtent dviejų asmenų – A. K. ir R. Z. – smurtiniais veiksmais. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas 2021-03-15, R. L. nurodė, kad R. Z. ir A. K. jį sumušė su metaliniais vamzdžiais, R. Z. buvo apsirengęs raudonai, o A. K. juodais rūbais, pareigūnas jam rodė du vamzdžius ir klausė ar jį mušė su jais, jis atsakė, kad taip (t. 1, b. l. 39-40), 2021-04-01 apklausos metu R. L. palaikė anksčiau duotus parodymus (t. 1, b. l. 43), 2021-09-16 apklausos metu taip pat nurodė, kad miegojo, prabudo, nes jį mušė R. Z. ir A. K., pro atidarytas duris švietė šviesa, matė jų veidus, abu mušė su metaliniais strypais, jie blizgėjo (t. 1, b. l. 56-57), teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atsibudo nuo smūgių į visas kūno dalis, pamatė R. Z. ir A. K., pastarieji jį daužė su strypais, kiekvienas turėjo po strypą, asmenis pažino iš balsų, be to, buvo praviros durys, o koridoriuje degė šviesa, R. Z. buvo arčiau jo, vilkėjo raudoną golfą, o A. K. buvo apsirengęs juodai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių neatitikimų, laikytina, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, neprieštaringi, nėra nustatyta priežasčių, kodėl R. L. turėtų pagrindą nepagrįstai apkaltinti R. Z. ir A. K. nusikaltimo padarymu, tuo labiau, kad vienas iš nuteistųjų, R. Z., savo kaltę pripažino.

11. Aplinkybes, jog prieš R. L. smurtavo keli asmenys nukentėjusysis nurodė ir jį apžiūrėjusiems medikams (VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios medicinos centro Skubiosios pagalbos skyriaus 2021-03-11 apžiūra (1 t., b. l. 4) bei įkalinimo įstaigos prižiūrėtojui A. P., kuris apklausiamas liudytoju teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis jam sakė, jog buvo sumuštas su kažkokiais strypais, matėsi, kad nukentėjusysis gynėsi rankomis, nes jos buvo sumuštos, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atliekant nuteistųjų gyvenamųjų kambarių apžiūrą kitame kambaryje buvo rasti du metaliniai vamzdžiai (t. 1, b. l. 93-94).

12. Tai, kad kambaryje matė du asmenis, parodė ir tame pačiame kambaryje kartu su nukentėjusiuoju R. L. gyvenęs liudytojas R. S., kuris teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog miegodamas išgirdo triukšmą, pabudo ir pamatė išbėgančius du žmones, vėliau pastebėjo, kad R. L. sumuštas (1 t., b. l. 120-124). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti šio liudytojo suinteresuotumą bylos baigtimi ir nepagrįstai teigti, kad kambaryje buvo ne vienas, o du asmenys, R. S. parodymus davė įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti šių parodymų patikimumu. Kitame kambaryje gyvenęs A. L., šiame tyrime apklaustas liudytoju, taip pat teigė, jog įvykio dieną patyrė smurtinius veiksmus iš dviejų asmenų, atsibudo nuo smūgių į galvos sritį, kambaryje buvo du asmenys, kurie vėliau pabėgo, kai pareigūnai apžiūrėjo jo kambarį, surado ant lovos numestus du blizgančius metalinius tuščiavidurius strypus, apie 50-60 cm, nežino, iš kur jie ten atsirado, kai ėjo miegoti, jų ten tikrai nebuvo (1 t., b. l. 97-102). Nors šis liudytojas tiesiogiai nėra susijęs su prieš R. L. atliktais smurtiniais veiksmais, teisėjų kolegijos vertinimu, šio asmens parodymai taip pat yra svarbūs nagrinėjamoje byloje.

13. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

14. Bylos nukentėjusysis R. L. teigė jog prieš jį buvo smurtaujama metaliniais strypais. Gi liudytojas A. L., nors ir tiesiogiai nėra susijęs su šios bylos įvykiais, nurodė, jog ir jis tą pačią naktį buvo sumuštas dviejų asmenų (1 t. b.l. 99-100). Jis taip pat prabudęs savo kambaryje matė du asmenis, kurie prieš jį smurtavo, o neilgai trukus ant jo lovos buvo rasti du metaliniai strypai, kurių prieš liudytojui užmiegant nebuvo. Taigi, šio liudytojo parodymai laikytini netiesioginiais įrodymais šioje byloje konstatuojant A. K. ir R. Z. prieš R. L. atlikto smurto faktą, kadangi patvirtina, jog įvykio naktį smurtavo du asmenys, o naudotus įrankius (2 metalinius strypus) paliko ant A. L. lovos. Tokių išvadų nekeičia ir ta aplinkybė, jog dėl sumušimo A. L. pretenzijų niekam nereiškė

15. Pažymėtina, kad nors nuteistasis R. Z. neigė bendrininkavęs su A. K., viso proceso metu davė parodymus, kad prieš R. L. smurtavo vienas, tačiau iš jo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų matyti, kad jis pripažino nusikaltimo padarymo metu naudojęs metalinį strypą bei teigė taikęsis į nukentėjusiojo apatinę kūno dalį. Kaip jau minėta anksčiau, atlikus įkalinimo įstaigos patalpų apžiūrą, A. L. kambaryje vienoje vietoje buvo rasti ne vienas, o du metaliniai strypai, jie buvo vietoje, kurioje jų anksčiau (prieš A. L. užmiegant) nebuvo, taigi manytina, jog šie strypai buvo palikti liudytojo A. L. matytų dviejų asmenų, kurie pabėgo, juo labiau, kad abu šie įvykiai įvyko tą pačią naktį.

16. Apžiūrėjus nukentėjusįjį R. L. buvo nustatyti sužalojimai ne tik vietoje, į kurią, nuteistojo R. Z. teigimu, jis taikėsi – apatinėje kūno dalyje – bet rankose, krūtinės ląstoje, ant ausų, ant peties, specialisto vertinimu, jie padaryti mažiausiai dvylika trauminių poveikių (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 647/2021(01) (1 t., b. l. 156-160). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, laikytina, kad nuteistasis R. Z. apklausų metu nurodė tik savo atliktus smurtinius veiksmus, o bendrininko A. K. veiksmus nutylėjo.

17. Visų šių duomenų kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ne tik R. Z., bet ir nuteistojo A. K. atžvilgiu dėl padarytos nusikalstamos veikos prieš R. L., tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, kad abu nuteistieji padarė jiems inkriminuotą veiką. Nors, apelianto A. K. vertinimu, byloje nebuvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, nebuvo atliktos akistatos, apklausti papildomi liudytojai, kaip jau minėta anksčiau, surinktų duomenų pagrindu laikytina, kad A. K. kaltė yra įrodyta, o įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Pažymėtina, kad proceso dalyviai gali ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui ar teismui teikti pasiūlymus dėl atliktinų procesinių veiksmų, surinktų duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu išvados pakankamai motyvuotos ir nėra prieštaravimų, kaip ir yra nagrinėjamu atveju. Taip pat atmestini nuteistojo A. K. teiginiai, jog šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti vertinami nukentėjusiojo R. L. praeities teistumai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė yra niekaip nesusijusi su nukentėjusiojo parodymų patikimumu, R. L. nurodytas aplinkybes patvirtina kiti surinkti duomenys, todėl šie nuteistojo teiginiai laikytini gynybine versija siekiant eliminuoti savo kaltę.

Dėl skirtinų bausmių

18. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

19. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo R. Z. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į asmens padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė veika), į nusikalstamos veikos stadiją (baigta), atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nuteistasis veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) bei veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), lengvinančių aplinkybių nenustatė, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (asmuo ne kartą teistas, veiką padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo metu laisvės atėmimo vietoje, neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, dirbantis, veikos padarymo metu turėjo tris galiojančias nuobaudas laisvės atėmimo įstaigoje). Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad bausmės paskirtis nuteistojo R. Z. atžvilgiu bus pasiekta paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

20. Skirdamas A. K. bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, kaip ir R. Z. atveju, pripažino tai, kad nuteistasis veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) bei veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), lengvinančių aplinkybių nenustatė, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (A. K. yra jauno amžiaus, nedirbantis, nevedęs, ne kartą teistas, veiką padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo metu laisvės atėmimo vietoje, neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka). Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad bausmės paskirtis A. K. atžvilgiu bus pasiekta taip pat paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

21. Apeliaciniais skundais nuteistieji R. Z. ir A. K. nesutinka su jų atžvilgiu paskirtomis bausmėmis, mano, kad jos yra per griežtos, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei abiejų nuteistųjų asmenų charakteristikos leidžia manyti, kad toks jų elgesys yra gana sistemingas, susiformavęs, nepaisant ankstesnių teistumų tiek R. Z., tiek A. K., pakartotinai daro nusikalstamas veikas, savo elgesio nekeičia ir toliau pažeidžia teisės nuostatas, nusižengia net ir atlikdami laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kaip ir nurodė apylinkės teismas, darytina išvada, kad nuteistųjų R. Z. ir A. K. atžvilgiu bausmės tikslai už šią nusikalstamą veiką bus pasiekti tik paskyrus griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o skirti švelnesnes bausmes, atsižvelgiant į tai, kad jiems jau ne kartą buvo skiriamos ir švelnesnės, ir griežčiausios bausmės, ir jomis bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nėra tikslinga.

22. Pažymėtina, kad nepaisant nuteistųjų neigiamos charakteristikos, nustatytų dviejų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jiems buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, artimos sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, tokios trukmės bausmės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantai, nėra laikytinos per griežtomis ir ribojančiomis labiau nei tai yra būtina, jų trukmė yra proporcinga jų padarytai nusikalstamai veikai ir nepažeidžia proporcingumo principo. Byloje nenustatyta, jog nuteistieji negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jų situacija yra išskirtinė. Pažymėtina, kad paskirtų poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusius asmenis, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, paveiks juos, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys juos nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmenų, padariusių teisės pažeidimą, asmeninius interesus išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

23. Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde pažymi, kad jis proceso metu pripažino kaltę dėl padaryto nusikaltimo, gailėjosi, todėl į tai turėjo būti atsižvelgta nustatant bausmės rūšį ir trukmę. Su tokiomis išvadomis nesutiktina. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Šios aplinkybės egzistavimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamose bylose 2K-140-511/2018, 2K-479/2014 ir kt.). Taigi atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nustatoma tuomet, kai kaltininkas veikia aktyviai, laisva valia bendradarbiauja su konkrečius faktus tiriančiais teisėsaugos institucijų atstovais bei teismu.

24. Nagrinėjamu atveju iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog nuteistasis R. Z. teigė, jog nusikaltimą padarė vienas, su juo A. K. nebuvo, tokių parodymų laikėsi viso proceso metu, tuo tarpu, kaip minėta aukščiau, byloje yra neabejotinai įrodyta, kad prieš R. L. smurtavo ne tik jis, bet ir kitas nuteistasis A. K.. Taigi, kaip ir nurodė apylinkės teismas, laikytina, jog R. Z. pripažino tik dalį nusikalstamos veikos aplinkybių, o tai negali būti pripažįstama besąlygišku kaltės prisiėmimu. Anksčiau aptartas tik dalinis kaltės prisiėmimas leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis R. Z. iš esmės nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijų atstovais, juos klaidino, neatliko jokių veiksmų, kurie leistų greitai ir visapusiškai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, toks R. Z. elgesys leidžia daryti išvadą, jog anksčiau aptartais veiksmais jis iš tiesų nesiekė, jog būtų nustatytos įvykių aplinkybės ir greičiau būtų baigtas tyrimas, jos prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką nulėmė ne nuoširdus gailėjimasis dėl savo nusikalstamų veiksmų, ne jų kritiškas vertinimas, o tik siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Toks kaltės pripažinimas laikytinas deklaratyviu, neleidžiančiu konstatuoti nuoširdų prisipažinimą ir gailestį ir pripažinti tokius asmens veiksmus atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

25. Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. R. Z. ir A. K. paskirtos bausmės atitinka tas, už kurias galimas bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, todėl formaliai atidėjimas jiems galėtų būti taikomas, vis dėlto, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, ankstesnius R. Z. ir A. K. teistumus, į tai, kad nusikaltimas buvo įvykdytas įkalinimo įstaigoje atliekant ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas nuteistiesiems formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytas nusikalstamas veikas požiūrį, kadangi nuteistieji net ir būdami įkalinti nesugeba laikytis teisės nuostatų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistuosius galima pataisyti neįzoliavus nuo visuomenės, o jiems bausmės tikslai galėtų būti pasiekti atidedant paskirtas bausme.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistųjų R. Z. ir A. K. apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės A. K. veiksmų kvalifikavimui ar nuteistiesiems R. Z. ir A. K. skiriamų bausmių rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantai.

27. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktos pažymos dėl 130 Eur iš nuteistojo A. K. ir 95 Eur iš nuteistojo R. Z. išieškojimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistiesiems gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų R. Z. (R. Z.) ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl 130 Eur ir 95 Eur priteisimo – netenkinti.

Teisėjai Audrius CininasDaiva KazlauskienėJurgita Mačionytė