- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-07
- Bylos Nr.
- 2S-1281-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios UAB „Invaida“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai UAB „Invaida“ dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ 2010-04-27 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui bankrutuojančiai UAB „Invaida“ dėl iškeldinimo. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti verslo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui jomis naudotis ūkinei-komercinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad nekilnojamasis turtas priklauso ieškovui, tačiau atsakovas patalpų negrąžina, toliau jas naudoja ūkinei-komercinei veiklai, gali neteisėtai subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip apsunkinti turtą, gali turtą sugadinti, naudoti ne pagal paskirtį ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir areštavo nekilnojamąjį turtą – verslo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui UAB „Invaida“ jas naudoti komercinei-ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti. Atsižvelgęs į ieškovo reikalavimo pobūdį, atsakovo mokumą, teismas padarė išvadą, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas bankrutuojanti UAB „Invaida“ prašo nutartį panaikinti. Nurodo, kad neneigia, jog patalpos priklauso ieškovui, bet dėl to akivaizdu, jog be ieškovo sutikimo jos negali būti perleistos, subnuomojamos ar kitaip suvaržytos, o atsakovo ūkinė-komercinė veikla minėtose patalpose neturi jokios įtakos teismo sprendimo įvykdymui, tuo labiau negali jo įvykdymą padaryti neįmanomu bei nekliudo galimo teismo sprendimo – iškeldinimo įvykdymui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovo nemokumas ar veika gali turėti neigiamų padarinių verslo patalpoms. Teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymas reikštų atsakovo iškeldinimą iš ginčo patalpų, todėl laikytina, kad teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, pasisakė ir dėl ieškinio pagrįstumo. Be to Vilniaus apygardos teismas 2010-04-07 nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Invaida“ ir įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo skundą atmesti, nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl patalpų priklausomumo, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas ir toliau patalpose vykdo ūkinę-komercinę veiklą. Dėl atsakovo padarytų esminių lizingo sutarčių pažeidimų, ieškovas buvo priverstas jas nutraukti, pareikalauti grąžinti turtą, o galiausiai kreiptis į teismą dėl atsakovo iškeldinimo. Lizingo sutarties 12.6 punktas numato, kad nutraukus sutartį pirma laiko, lizingo gavėjas privalo neatlygintinai turtą saugoti be teisės naudoti iki to momento, kol lizingo davėjas jį tinkamai priims. Atsakovas neginčijo lizingo sutarčių nutraukimo, todėl pripažino, jog lizingo sutartys buvo nutrauktos pagrįstai. Dėl šių priežasčių egzistuoja tikimybė, kad atsakovas gali bandyti neteisėtai subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip apsunkinti patalpas. Atsakovas šiuo metu yra bankrutuojanti įmonė ir yra paskirtas bankroto administratorius, tačiau atsakovas iki šiol patalpų ieškovui negrąžina. Jei bus nustatyta, jog atsakovo veiksmais ieškovo patalpoms buvo padaryta žala, ieškovas turėtų teisę reikalauti žalos atlyginimo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra bankrutuojanti įmonė ir prisiteisus žalos atlyginimą, ją gauti galimybės yra minimalios. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismas pasisakė dėl ieškinio pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, nes jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad ginčo dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nėra, todėl be ieškovo sutikimo jos negali būti perleistos, subnuomojamos ar kitaip suvaržytos, o atsakovo ūkinė-komercinė veikla minėtose patalpose neturi jokios įtakos teismo sprendimo vykdymui. Toks apelianto teiginys iš esmės yra teisingas, tačiau ieškovas, paduodamas ieškinį, pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl minėtų patalpų (duomenys neskelbtini) naudojimo, t.y. atsakovo teisės jas naudoti, nes ieškiniu prašoma atsakovą iš šių patalpų iškeldinti. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokiu būdu užtikrinti reiškiamą ieškinį ieškovas motyvavo tuo, kad atsakovui, nevykdant lizingo sutartyse numatytų įsipareigojimų, šios sutartys buvo nutrauktos, todėl pagal sutarčių nuostatas atsakovas privalo grąžinti ieškovui priklausantį turtą, t.y., nutraukus sutartį pirma laiko, lizingo gavėjas privalo neatlygintinai turtą saugoti be teisės naudoti iki to momento, kol lizingo davėjas jį tinkamai priims, bet atsakovas minėtomis patalpomis ir toliau naudojasi, vykdydamas jose ūkinę-komercinę veiklą. Šios aplinkybės nėra paneigtos ir yra pakankamos tam, kad konstatuoti, jog yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jei nebus areštuotas iš esmės ginčo objektas - verslo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir uždrausta atsakovui jas naudoti komercinei-ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti. Pirmosios instancijos teismas į tai pakankamai atsižvelgė ir įvertino. Be to, kaip matyti iš atsakovo atskirojo skundo motyvų, atsakovas šių aplinkybių ir neneigia, priešingai netgi patvirtina, jog ieškovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose jis ir toliau vykdo ūkinę-komercinę veiklą. Tokiu būdu apeliantas iš esmės pripažįsta ir savo veiksmais patvirtina, jog yra realios grėsmės tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu (CPK 144 str. 1 d.). Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas.
Dar vienu atskirojo skundo argumentu, kuriuo atsakovas grindžia skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, yra tai, kad, apelianto teigimu, teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, neturėdamas jokių įrodymų apie atsakovo nemokumą ar veiką, kuri gali turėti neigiamų padarinių verslo patalpoms. Šie apelianto argumentai taip pat atmestini, kadangi, kaip jau buvo minėta, teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, ir neprivalo turėti įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje galima įžvelgti realią grėsmę, jog galimai palankus teismo sprendimas, o šiuo atveju teismo įsakymas, gali būti neįgyvendinamas, t.y. kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovui Vilniaus apygardos teismas 2010-04-07 nutartimi iškėlė bankroto bylą, kas rodo, jog atsakovas negali tinkamai vykdyti savo finansinių įsipareigojimų.
Atmestinas apelianto argumentas, kad teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymas reikštų atsakovo iškeldinimą iš ginčo patalpų, kas laikytina, jog teismas pasisakė ir dėl ieškinio pagrįstumo. Iš ieškinio matyti, kad ieškovas tik ieškiniu siekia iškeldinti atsakovą iš ginčo patalpų, tuo tarpu skundžiama nutartimi, areštavus minėtas patalpas, atsakovui uždrausta jose vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, subnomuoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti. Todėl, nors konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atsakovo atžvilgiu išoriškai ir yra panašus į ginčo išsprendimą iš esmės, tačiau savo esme nėra susiję su pareikšto ieškinio reikalavimo pagrįstumu ir bus analizuojami, tiriami ir vertinami nagrinėjant civilinę bylą iš esmės ir priimant sprendimą (CPK 259, 265, 270 str.).
Atskirajame skunde apeliantas patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2010-04-07 nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Invaida“ ir įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“, kas dar kartą įrodo, jog konkrečiu atveju laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo būtina.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.