Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui D. Ž., atsakovės atstovei A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja iškėlė nesutikdama su Komisijos 2015-05-20 sprendimu Nr. 3R-197-(AG-134/05-2015).

Skundžiamu Komisijos sprendimu buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų.

Byloje nustatyta, kad G. S. nuosavybės teise priklausančiame 0,2324 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos apskrities viršininko 2005-07-26 įsakymu Nr. 13.6-3178 nustatyti servitutai: teisė prižiūrėti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis) ir teisė tiesti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis).

Realizuodama servitutų suteikiamas teises, UAB „Šilutės vandenys“ pagal UAB „Gaitija“ parengtą techninį projektą Nr. 61066 ir 2010-03-30 statybą leidžiantį dokumentą Nr. LNS-37-100330-00043, G. S. priklausančiame žemės sklype atliko savotekinio ir slėginio nuotakyno tinklų statybos darbus, sumontavo buitinių nuotekų siurblinę. Statybos užbaigimo komisija 2011-10-05 aktu Nr. SUA-1938 patvirtino, kad darbai baigti.

Pareiškėja teigia, kad dėl pastatytos buitinių nuotekų siurblinės, kuri skirta ne vien jos priklausančio sklypo poreikiams, ji prarado galimybę valdyti siurblinės užimamą žemės sklypo dalį bei šią naudoti pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Žemės įstatymo 23 str. 8 dalyje nustatyta, kad kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541.

Servituto nustatymo metu (2005-07-26) galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-10-14 nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16.6 punkte buvo nustatyta, kad įsigaliojus patvirtintam teritorijų planavimo dokumentui, kuriame suprojektuotas žemės servitutas, apskrities viršininkas priima sprendimą nustatyti žemės servitutą, sprendime nurodo nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (galiojančioje minėtų taisyklių redakcijoje tokia prievolė nustatyta Nacionalinės žemės tarnybos vadovui arba jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui).

Pareiškėja 2015-02-24 raštu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos vadovą su prašymu apskaičiuoti jai dėl žemės servituto, nustatyto administraciniu aktu, patirtų nuostolių atlyginimo vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį.

Nacionalinė žemės tarnyba 2015-04-03 raštu Nr. 1SS-749-(8.5) prašymo netenkino. Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininkas, priimdamas įsakymą, jame turėjo nustatyti servituto atlyginimo sąlygas ir viešpataujančiojo daikto savininkus ir patikėtinius, be to, detaliojo plano rengėjas turėjo apskaičiuoti nuostolių dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto dydį. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 dalį žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams nuostoliai dėl nustatytų servitutų (išskyrus nuostolius žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų sandoriais, kai nuostoliai atlyginami šalių susitarimu) turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis. To paties įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką. Nacionalinė žemės tarnyba pažymėjo, kad Įsakymo priėmimo metu P. P. buvo žemės sklypo, kuriam nustatytas servitutas, savininkas, todėl jis turėjo teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką (UAB „Šilumos tinklai“) dėl nuostolių atlyginimo, tačiau jis sutiko su detaliojo plano sprendiniais ir nuostolių atlyginti nereikalavo. Be to, Metodikos 7 punkte nurodyta, kad pasėlių rūšys, plotai, sodinių rūšys ir skaičius nustatomi pagal faktinės žemės naudojimo būklės analizę teritorijų planavimo dokumento rengimo metu. Šiuo metu Nacionalinės žemės tarnybos specialistai neturi galimybės nustatyti detaliojo plano rengimo metu buvusios pasėlių rūšies, plotų, sodinių rūšies ir skaičiaus ir pagal Metodiką apskaičiuoti nuostolius dėl administraciniu aktu (įsakymu) nustatyto servituto. Tarnyba taip pat nurodė, kad pareiškėja, atsižvelgiant į Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 ir 8 dalis, turi teisę kreiptis į UAB „Šilumos vandenys“ dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo.

Pareiškėja Nacionalinę žemės tarnybą apskundė Komisijai. Ši 2015-05-20 sprendimu Nr. 3R-(AG-134/05-2015) pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja teigia, kad Nacionalinė žemės tarnyba painioja atvejį, kai servitutas nustatomas šalių susitarimu, su atveju, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, o savo pareigą apskaičiuoti vienkartinę ar periodinę kompensaciją, mokamą už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, painioja su savininko teise šios kompensacijos sumokėjimo reikalauti iš viešpataujančiojo daikto savininko. Nacionalinės žemės tarnybos nurodyta aplinkybė, kad įsakymo priėmimo metu buvęs žemės sklypo savininkas P. P. turėjo teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką (UAB „Šilumos tinklai“) dėl nuostolių atlyginimo, tačiau sutiko su detaliojo plano sprendiniais ir nuostolių atlyginti nereikalavo, nepašalino sprendimą dėl servituto nustatymo administraciniu aktu priimančio subjekto pareigos nustatyti mokėtinos kompensacijos dydį, kadangi įstatymas šios pareigos su savininko prašymu nesieja.

Pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju ji Nacionalinės žemės tarnybos reikalauja nustatyti minimalių nuostolių kompensaciją pagal Metodiką ir pasilieka sau teisę reikalauti realiai patirtų nuostolių atlyginimo tuo atveju, jeigu nuspręs, kad Metodikos pagrindu nustatytos kompensacijos nuostoliams atlyginti nepakanka. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai vengia pareigos pagal Metodiką apskaičiuoti nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto servituto, nes neva neturi galimybės nustatyti rengiant detalųjį planą buvusios pasėlių rūšies, plotų, sodinių rūšies ir skaičiaus.

Pareiškėja teigia, kad jos teises pažeidžia ne tiek servituto nustatymo 2005 metais faktas, kiek jai priklausančiame žemės sklype 2011 metais užbaigti savotekinio ir slėginio nuotakyno tinklų statybos darbai, dėl kurių prarado galimybę valdyti buitinių nuotekų siurblinės užimamą žemės sklypo dalį bei šią naudoti pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį. Taigi pareiškėjai aktuali kompensacija ne tiek dėl formalaus servituto nustatymo fakto 2005 metais, bet dėl jo faktinio realizavimo 2011 metais, pagal Metodikos 2.3 punktą – už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį.

Pagal Metodikos 2 punktą nuostoliai dėl žemės servituto, nustatyto administraciniu aktu tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui, atlyginami už sunaikinamus pasėlius ir sodinius, iškertamą mišką, prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį.

Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 dalį žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams nuostoliai dėl nustatytų servitutų (išskyrus nuostolius žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų sandoriais, kai nuostoliai atlyginami šalių susitarimu) turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis. To paties įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką. Žemės sklypo, kuriam nustatyti servitutai, savininkas buvo P. P., kuris turėjo teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką dėl nuostolių atlyginimo, tačiau jis sutiko su detaliojo plano sprendiniais ir nuostolių atlyginti nereikalavo. Pareiškėja žemės sklypą įgijo jau su nustatytais servitutais (tarnaujančiais daiktais), todėl žinojo apie žemės sklypui taikomus apribojimus ir galinčius dėl to atsirasti nepatogumus ir su tuo sutiko. Be to, nuo servitutų nustatymo ir žemės sklypo įsigijimo praėjo beveik 10 metų.

Taip pat pažymėtina, kad žemės sklypo savininko teisių suvaržymai, kylantys iš servituto, atsirado nuo pat Įsakymo, kurio 1.2.7 papunkčiu nustatyti servitutai (teisė tiesti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas) ir teisė prižiūrėti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas)), priimto 2005-07-26, įsigaliojimo. Todėl atsakovė pagrįstai teigia, kad atmestinas pareiškėjos argumentas, kad ji tik 2011 metais užbaigus savotekinio ir slėginio nuotakyno tinklų statybos darbus jos žemės sklype prarado galimybę žemės sklypo dalį, kuriai nustatyti servitutai, naudoti pagal tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį. Pareiškėja žemės sklypą įsigijo su jau nustatytais servitutais. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, siekiant teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tačiau servituto atlygintinumo klausimas gali būti sprendžiamas ne tik nustatant servitutą, bet ir nagrinėjant ginčus dėl servituto įgyvendinimo. Nustačius servitutą ir kartu neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu arba apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009, 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

Pareiškėja teigia, kad neginčija servituto nustatymo, nereikalauja konkrečios kompensacijos ar juo labiau realių nuostolių atlyginimo, o tereikalauja iš Nacionalinės žemės tarnybos, perėmusios apskričių viršininkų teisės aktuose nustatytas pareigas, jas vykdyti – apskaičiuoti kompensaciją pagal Metodiką.

Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai teigia, kad jos kompetencijai nėra priskirta kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu tarnaujančiojo daikto savininkui, apskaičiavimo funkcija. Be to, Metodikos 7 punkte nurodyta, kad pasėlių rūšys, plotai, sodinių rūšys ir skaičius nustatomi pagal faktinės žemės naudojimo būklės analizę teritorijų planavimo dokumento rengimo metu.

Nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto, vadovaudamasis Metodika, turėjo apskaičiuoti teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas. Šio asmens atliktų apskaičiavimų pagrindu būtų buvęs pagrindas tuometiniam apskrities viršininkui Įsakyme nustatyti ir kompensacijos dydį.

Pareiškėjos skunde nurodomu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3D-35 „Dėl žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo 1999-2003 metais patvirtinimo“ nėra pagrindo remtis, nes teritorijų planavimo dokumentas, t. y., detalusis planas, patvirtintas Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. A1-573 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, todėl šiuo metu (po servituto nustatymo praėjus beveik dešimčiai metų) Nacionalinės žemės tarnybos specialistai neturi galimybės nustatyti detaliojo plano rengimo metu (prieš beveik dešimt metų) buvusios pasėlių rūšies, plotų, sodinių rūšies ir skaičiaus.

Atmestinas pareiškėjos argumentas, kad Komisija visiškai neanalizavo Nacionalinės žemės tarnybos „argumento“, kad nustatant servitutą žemės sklypo savininkas P. P. sutiko su detaliojo plano sprendiniais ir nuostolių atlyginti nereikalavo, ir nenagrinėjo pareiškėjos kontrargumentų. Kadangi buvęs žemės sklypo savininkas P. P. sutiko su detaliojo plano sprendiniais ir nuostolių atlyginti nereikalavo, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad sprendimą dėl servituto nustatymo administraciniu aktu priimantis subjektas turi pareigą nustatyti mokėtinos kompensacijos dydį, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, bei pagrįsti skaičiavimo teisingumą.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti Komisijos 2015-05-20 sprendimą Nr. 3R-197-(AG-134/05-2015). Kadangi Komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą apskaičiuoti G. S. dėl žemės servituto, nustatyto administraciniu aktu, patirtų nuostolių atlyginimo vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundas netenkinamas, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendė:

Atmesti pareiškėjos G. S. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.