Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2012-05-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1-81-865/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-05-02
Bylos Nr.
1-81-865/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Irma Randakevičienė
Kaltinamasis
V. B.
Nukentėjusysis
E. B.
Advokatai
Kazimeira Kanišauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-556-865/2012
Nr. 1-12-1-02157-2011-4
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1.2.1.; 1.2.14.12. (S)
VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 2 d.Vilnius
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja Irma Randakevičienė,sekretoriaujant Agnei Vaičiulytei,dalyvaujant prokurorei Rimutei Dzimanavičienei,kaltinamajam V. B.,kaltinamojo gynėjai advokatei Kazimeirai Kanišauskienei,nukentėjusiajam E. B.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, rusas, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nedirbantis, teistas: 1. 2009-05-14 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 4 MGL (520 Lt) bauda, 2. 2010-02-26 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 7 MGL (910 Lt) bauda;

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, 189 straipsnio 1 dalį;

teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. B. 2009-10-29, apie 18.50 val., prie (duomenys neskelbtini)namo, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą veikdamas bendrininkų grupe kartu su dviem asmenimis, atleistais nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, iš nukentėjusiojo nepilnamečio V. V., gim. 1994-09-30, pagrobė mobiliojo ryšio telefoną Nokia 7210 kartu su dėžute, kurioje buvo įkroviklis, ausinės, bendrai 429 Lt vertės, tokiais savo veiksmais pagrobė svetimą - nukentėjusiajai G. V. priklausantį 429 Lt vertės turtą.

Be to, kaltinamasis V. B. 2010-07-02, apie 22.00 val. veikdamas kartu su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žinodamas, kad asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą, 2010-07-02 apie 21.30 val., iš nepažįstamo asmens pagrobė kompiuterį „Asus“ su priedais: įkrovikliu, trimis programinės įrangos diskais, dviem kompiuterio instrukcijos knygelėmis, kurių bendra vertė 700 Lt, kurie buvo sudėti į 40 Lt vertės krepšį, kuriame dar buvo 50 Lt vertės lošimo kortų komplektas, materialiai nevertinamas žiebtuvėlis, telefonu kartu su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu surado minėto kompiuterio pirkėją P. A., kuriam asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą, tą pačią dieną apie 22.30 val., Pašilaičių rajone, Vilniuje pardavė kompiuterį „Asus“ su priedais už 600 Lt iš kurių, grįžęs į butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 200 Lt perdavė kaip atlygį jam, 250 Lt pasiliko sau, o 150 Lt perdavė kaip atlygį nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiam asmeniui, t.y realizavo nusikalstamu būdu gautą turtą.

Dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį V. V.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. B. prisipažino savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, visiškai ir parodė, jog jie tuo metu, konkrečios datos šiuo metu neprisimena, sėdėjo su draugais pas A., kurio pavardės nežino, namuose, kambary ir pasiūlė kažkuris iš draugų pagrobti telefoną. Jie susitarė telefoną pagrobti iš A. klasioko. Jis tuo metu buvo kvailas ir pagrobė tą telefoną iš nukentėjusiojo, t.y. susitiko su tuo klasioku, iš jo tiesiog atėmė tą telefoną ir nuėjo. Nukentėjusiajam negrasino, tiesiog tas atidavė telefoną, kai pasakė, kad jį atiduotų. Jie buvo tryse tuo metu. Nukentėjusysis jų nesivijo. Kokio amžiaus buvo nukentėjusysis, nežino. Pagrobtas telefonas Nokia buvo pagrobtas, nežino, už kiek. Nukentėjusiajam po to jie visi trys žalą atlygino. Susitaikė. Byla buvo nutraukta. Nuoširdžiai gailisi, kad taip nutiko.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 273 straipsniu, šioje dalyje byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. V. parodė, kad 2009-10-29 jis nusprendė parduoti savo telefoną Nokia 7210 Supernova, IMEI 355743029551070. Apie 15 val., jis parašė sms žinutę draugui A. Z. ir pasiteiravo, ar šis nenorėtų pirkti telefono. A. pasiteiravo modelio ir netrukus parašė žinutę, kad per internetą jau surado pirkėją Apie 17.30 val., susitarė susitikti netoli močiutės namų (duomenys neskelbtini) D. S. vietoje susitiko su A. ir kartu nuėjo į „Maxima“ parduotuvę Minties gatvėje. Ten A. pasipildė telefono sąskaitą. Po to jie nuėjo prie Kalvarijų pagrindinės mokyklos, Kalvarijų gatvėje. Stadione pamatė du maždaug 16-17 metų amžiaus vaikinus, priėjo prie jų, pasiteiravo, ar tai jie nori pirkti telefoną. Jie pasakė, kad taip ir jis vienam iš šių vaikinų padavė telefoną. Vaikinai apžiūrėjo telefoną, vienas jų į telefoną įdėjo savo Sim kortelę, taip tikrindamas telefoną. Po to grąžino telefoną su dėžute. Tada vienas iš vaikinų kažkam skambino, po ko pasakė eiti prie Žalgirio g. 99 namo, kur gyvena jo teta. Priėjus prie minėto namo, vaikinas, kuris skambino tetai paprašė telefono, kad galėtų nunešti parodyti tetai. Jis nenorėjo duoti telefono, bet klasiokas patikino, kad nieko blogo nenutiks. Jis nutarė su tuo vaikinu eiti į laiptinę kartu, bet laiptinėje pamatęs du maždaug 20 metų amžiaus stambaus kūno sudėjimo vaikinus, persigalvojo ir nėjo. Jis liko laukti lauke kartu su klasioku ir dar vienu vaikinu, kuris buvo paėmęs ir laikė telefono dėžutę. Šis vaikinas kažkam rašė sms, o netrukus jis išgirdo, kad klasiokui atėjo sms. Jam susidarė įspūdis, kad jie vienas kitą pažįsta ir susirašinėja sms. Po tos žinutės vaikinas, kuris laikė dėžutę pasakė, kad nori eiti atlikti gamtinių reikalų, po ko pabėgo. Jis su klasioku bandė pavyti, bet nepavijo. Klasiokas netrukus pasakė, kad jam reikia važiuoti į kaimą. Vakare jis paskambino į A. namų telefoną, po ko iš jo mamos sužinojo, kad jis nuėjo pas draugus (b.l. 50-52).

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. V. parodė, kad 2008-12-21 ji savo sūnui V. V. j nupirko mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7210 Supernova“. Kaip jai papasakojo sūnus, jis 2009-10-29 per pažįstamus norėjo parduoti šį telefoną, bet tie asmenys iš jo telefoną pagrobė. Kaip pasakojo sūnus, vienas iš tų asmenų ėjo paimti pinigų, o kitas pabėgo su telefonu (b.l. 63-64).

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. Č. parodė, jog 2009-10-29 jos anūkas V. V. grįžęs į namus, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, papasakojo, kad 2009-10-29, apie 18.00 val., prie (duomenys neskelbtini)namo, Vilniuje, du vaikinai, apie 16-17 metų amžiaus pavogė jo mobilaus ryšio telefoną NOKIA 7210 Supernova IMEI 355743029551 su dėžute, kurioje buvo telefono naudojimosi dvi instrukcijos lietuvių ir rusų kalbomis, pakrovėjas, ausinės. Jai dėl vagystės padaryta 429 Lt turtinė žala (b.l. 48-49).

Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, V. V. atpažino V. B., kaip asmenį pagrobusį jo telefoną (b.l. 60-62).

Iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-01-11 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkams ir nukentėjusiesiems susitaikius, matyti, jog 2009-12-21 buvo surašytas protokolas apie V. B., A. Z., D. J. ir V. V., G. V. susitaikymą. Kaltininkai savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (b.l. 13-14).

Iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2011-02-17 nutarimo matyti, jog buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį V. B. atžvilgiu (b.l. 15).

Iš surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos darytina išvada, jog kaltinamasis V. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje. Savo kaltę jis prisipažino visiškai, parodė, jog paėmė iš rankų, t.y. pagrobė nukentėjusiojo V. V. mobilaus ryšio telefoną. Telefoną buvo sutaręs pagrobti su dviem draugais. Jie buvo tryse įvykio metu. Kaltinamojo parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo V. V. parodymai, liudytojų G. V., M. Č. parodymai, parodymo atpažinti protokolo duomenys, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-01-11 nutarimo duomenys. Kaltinamojo V. B. nusikalstama veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. B. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis dėl šios nusikalstamos veikos pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat tai, jog jis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių dėl šios nusikalstamos veikos teismas nenustato.

Nukentėjusioji G. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl turtinės 429 Lt žalos atlyginimo (b.l. 68). Kadangi nustatyta, jog kaltininkai žalą atlygino ikiteisminio tyrimo metu susitaikant, civilinis ieškinys atmestinas.

Dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį E. B.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. B. neprisipažino savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalyje, ir parodė, jog jam atėjo SMS žinutė iš draugo A., kad parduodamas kompiuteris už 700 Lt, buvo nurodyti kompiuterio duomenys, kad yra jo dokumentai, jis irgi išsiuntė tą pačią žinutę kitiems. Jis pasiūlė draugą, kuris galbūt pirktų tą kompiuterį. Davė to draugo telefono numerį A. ir toliau nežino, kaip vyko visas bendravimas dėl kompiuterio. Kada jam pasakė A. paskambinęs, kad pagrobtas kompiuteris, jis nuvyko pas M. Š. į Šeškinės g. M. Š. jam buvo paskambinęs ir pakvietęs pakalbėti. A. R. D., kuris buvo M. Š. draugas. Kai jis, V. B., užėjo, R. D. kažkur išėjo iš buto, pasakė, kad tuoj grįš. Jie su M. Š. kalbėjosi apie pagrobtą kompiuterį, M. Š. pasakė jam, kad R. D. eina parduoti pagrobto kompiuterio. Kompiuterį pagrobė R. D., gal kokias pora val. iki jam, V. B., ateinant pas M. Š.. Po pusvalandžio R. D. grįžo, pasakė, kad turi pinigus. R. D. buvo jam, V. B., skolingas pinigų, pinigus atidavė – 250 Lt, skolingas buvo 300 Lt. Jam, V. B., A. pasakė, kad kompiuteris buvo pagrobtas. Kompiuteris jau buvo parduotas, kai jis, V. B., sužinojo, kad jis pagrobtas. Jam už pirkėjo suradimą būtų davę 100 Lt. Nežino tiksliai, kas surado kompiuterio pirkėją, M. Š. ar kažkuris iš draugų. M. Š. jam grasino prieš teismą, todėl parodymai skiriasi, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir dabar. Advokatui apie tai, kad jam grasino, nesakė. P. A. jis pažįsta, nežino, kas jam skambino, turbūt, arba M. Š., arba R. D.. Jis P. A. irgi žinutę apie parduodamą kompiuterį siuntė, tas buvo susidomėjęs. Pas M. Š. kažkoks kompiuteris buvo, bet ne tas vogtas, kaip suprato. R. D. pardavė P. A. kompiuterį. Dabar jis, V. B., duoda teisingus parodymus.

Apklaustas įtariamuoju V. B. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad tiksliai datos negali prisiminti, bet tai buvo liepos mėn. pradžioje pažįstamas A. parašė žinutę klausdamas, gal kam reikia kompiuterio, surašė kompiuterio duomenis. Jis įvairiems savo pažįstamiems, kurie galėtų susidomėti, parašė žinutes apie parduodamą kompiuterį. Tuo metu jis buvo namuose. Vėliau jis nuvažiavo pas pažįstamą M. į Šeškinės mikrorajoną. Čia buvo M. ir kitas pažįstamas vardu R.. Šie abu apie parduodamą kompiuterį jau žinojo. Kai jis atvažiavo, kažkuris iš jų jau tarėsi su kompiuterio pardavėju dėl susitikimo. Jis nežino, iš kur tiksliai jie gavo pardavėjo numerį, galbūt iš A., nes jis lygtai M. buvo pasakęs A. telefoną. Susitikti su kompiuterio pardavėju iš M. buto išėjo vienas R., išėjo apžiūrėti kompiuterio. Jis kompiuterio neketino pirkti, o tiesiog galvojo, jei išeitų nupirkti pigiau, o parduoti brangiau, tai tuomet būtų naudinga, bet kai suprato, kad kompiuterio pigiai neparduos, jam nebebuvo įdomu. Praėjus maždaug 20 minučių R. su kompiuteriu grįžo pas M. į butą. P. R. pasakė, kad tiesiog viskas gerai, bet paskui pokalbio metu jis pasakė, kad apgavo pardavėją, pasakęs, kad pinigus atneš iš močiutės, o paskui su kompiuteriu pasišalino. R. pasakė: „Suraskit kam parduoti kompą, pasidalinsim“. Tuomet jis pasakė, kad kaip tik yra žmogus, kuris už 600 Lt pirktų tokį kompiuterį, kadangi vienas iš jo pažįstamų vardu P. buvo parašęs, kad už 600 litų pirktų. R. pasakė, kad gerai. Tuomet tiek jis, tiek M. skambino P., nes M. taip pat pažįsta P.. Neprisimena, kuris iš jų konkrečiai kalbėjo, kai pasakė P. atvažiuoti apžiūrėti kompiuterio. P. atvažiavo ir atėjo pas M. į butą, nes žinojo, kur gyvena M.. Kai P. apžiūrėjo kompiuterį, pasakė, kad pirks, tik reikia važiuoti į namus pinigų. Tuomet R., kaip kompiuterio pardavėjas, išvažiavo kartu su P., išsivežė kompiuterį. Maždaug po pusvalandžio grįžo R.. Jis pasakė, kad iš P. už kompiuterį gavo 600 litų, matė, kad R. turėjo 3 kupiūras po 200 litų. Vieną dviejų šimtų kupiūrą jis davė jam, vieną M., trečią, kaip jis suprato, R. pasiliko sau. Po to, neužilgo jie išsiskirstė, t.y. jis nuėjo namo, nepamena, ar liko pas M. R.. Pokalbį, kai R. pasakojo kaip iš pardavėjo paėmė kompiuterį, t.y. pasakęs, kad pinigus už kompiuterį atneš iš močiutės, o paskui pasišalino girdėjo ir M. (b.l.110-111;115-116; 131-133; 149).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo V. B. parodė, kad 200 Lt iš R. gavo, nes šis buvo jam skolingas 150 Lt. Kada tai buvo neprisimena, tai buvo M. bute. Apie tai, kad kompiuteris pavogtas, jis sužinojo, kai kompiuterį pamatė M. bute ant stalo. R. jo paklausė, kam galima parduoti kompiuterį. Po to, M. Š. surado žmogų, norintį pirkti kompiuterį, šis atvyko į butą ir po to su R. išvažiavo. Vėliau R. grįžo su pinigais, jis suprato, kad šis pardavė kompiuterį, už kompiuterį gavo 600 Lt, iš kurių 200 Lt davė jam. Jis nežino, ar M. Š. taip pat gavo pinigų (b.l. 122-123).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. B. parodė, jog jis norėjo parduoti savo kompiuterį ir paprašė A. U., kad surastų pirkėją. Visiems rašinėjo žinutes apie tai. Atėjo žinutė, kad lyg yra pirkėjas, tada jis nuvažiavo susitikti. A. R. D., sakė, kad parduotų pigiau, prisistatė Albertu. Jis, E. B., pasakė, kad pigiau neparduos, o už 700 Lt. Tada R. D. pasakė, kad: „einam pas mane namo, duosiu pinigus“. Jie nuėjo. A. U. nevažiavo kartu su jais. Jis, E. B., pasiliko prie laiptinės durų, galvojo, parūkys laiptinėje. R. D. paėmė kompiuterį su krepšiu ir nuėjo į butą. Krepšyje dar buvo pokerio kortos, žiebtuvėlis, kompaktiniai diskai. Laukė kokias 6-7 min. Laukė, laukė, nesulaukė R. D. grįžtant. Tada paskambino A. U. ir pasakė, jog niekas neišeina iš buto. Tas pasakė, kad jis, E. B., palauktų. Tas vėl laukė kokias 15 minučių. Nieko nesulaukė. Koks pusvalandis jau buvo prabėgęs viso. Tuomet nuėjo į policijos komisariatą ir parašė pareiškimą. Kai stotelėj laukė, atpažino R. D., paskambino policijai, ir jį suėmė. Kompiuteris buvo grąžintas, ieškinio nereiškė, pretenzijų neturi.

Iš ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo E. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog nukentėjusysis nurodė vykti prie parduotuvės „Iki“, (duomenys neskelbtini). Čia nurodė vietą automobilio stovėjimo aikštelėje, maždaug viduryje, kur susitiko su vaikinu, ketinančiu pirkti kompiuterį 2010-07-02. Vėliau nurodė eiti į Šeškinės gatvę. Šeškinės gatve paėjus iki gėlių turgaus, nurodė pereiti į kitą gatvės pusę ir nurodė eiti šalia parduotuvės ‚Maxima“ esančio namo, pažymėti Nr. 71. Atėjus prie namo, nurodė eiti pro arką tarp namų. Vos išėjus pro arką jis nurodė įėjimo į laiptinę duris, paaiškindamas, kad 2010-07-02 su vaikinu užėjo į šią laiptinę, liftu pasikėlė iki 5 aukšto, vaikinas su jo kompiuteriu laiptais pakilo aukštyn ir nebegrįžo (b.l. 33-37).

Teisiamajame posėdyje liudytojas A. U. parodė, jog buvo pagrobtas kompiuteris. Jis buvo susipažinęs su vienu žmogumi, kuris užsiėmė kompiuterių prekyba. Davė tam savo telefono numerį. Pasakė, jam, kad yra kompiuteris parduodamas. Tas žmogus paskambino, paklausė, už kiek nori parduoti kompiuterį. Susakė duomenis. Tuomet tas žmogus atskambino, pasakė, jog pirks kompiuterį. Jis, A. U., davė jo kontaktus E. B.. E. B. su tuo žmogum išėjo. Prabėgo gal pora valandų, kai buvo pagrobtas kompiuteris.

Teisiamajame posėdyje liudytojas P. A. parodė, jog jis pirko kompiuterį. 2010 m. liepos 2 d. jam buvo pasiūlyta pirkti kompiuterį. Nepamena, iš ko pirko, kaina buvo 600 Lt. Atvažiavo jis į Šeškinę, prie Maximos atėjo vaikinas, tada su juo nuėjo į butą, ten buvo trys vaikinai ar du vaikinai, t.y. M. ir „kamazikas“, gal buvo ir kaltinamasis, atrodo, kad buvo, jie patikrino kompiuterį, ar veikia, davė dokumentus, nuvažiavo su pardavėju pas save į namus ir davė jam pinigus už kompiuterį. Kompiuteris buvo krepšyje, su dokumentais, gal buvo pora diskų, neprisimena dabar. Po poros dienų atvažiavo policininkai su žmogum, kuris jam pardavė kompiuterį, ir pasakė policijos pareigūnai, kad jis grąžintų kompiuterį, nes jis vogtas.

Įtariamuoju apklaustas R. D., kuris šiuo metu pasislėpęs, parodė, kad kaltę dėl pareikšto įtarimo pripažįsta visiškai. 2010-07-02, vakare jis nuėjo pas pažįstamą M. Šeškinės mikrorajone. Tuomet M. jam paskambino, bet jis pas M. ir šiaip nueidavo beveik kasdien. Kai jis atėjo pas M., čia buvo V. B., tuo metu jam pažįstamas iš matymo ir žinomas pravarde „Kamazikas“. Kiek prisimena, V. B. pradėjo kalbėti, kad žino tokį „Lopą“ (taip jį įvardindamas leido suprasti, kad žioplą), kuris parduoda kompiuterį ir, kad galima būtų tą kompiuterį tiesiog pagrobti. Šis pokalbis vyko M. bute ir jį girdėjo M.. V. B. jam pasakė telefono numerį, po to jis paskambino tuo numeriu ir su kompiuterio pardavėju susitarė susitikti prie „Iki“ parduotuvės Šeškinės mikrorajone. Tą pačią dieną apie 21.30 val., susitiko su kompiuterio pardavėju. Jis apžiūrėjo kompiuterį, tai buvo „Asus“ kompiuteris, pardavėjas prašė už kompiuterį 650 Lt. Jis su savimi pinigų visiškai neturėjo ir už kompiuterį mokėti neketino. Jis pardavėjui pasakė, kad kompiuteris patinka, kad nori pirkti, kad reikia paeiti iki močiutės pinigų. Pardavėjas sutiko eiti kartu. Pradžioje kompiuterį nešė pardavėjas, paskui davė kompiuterį jam. Taip jis pardavėją atsivedė iki namo, kuriame gyvena M. Š. ir pasakė, kad tame name gyvena jo močiutė. Kartu su pardavėju liftu pakilo į 5 aukštą, čia paprašė, kad šis palauktų, padavė jam savo rankinę, kaip garantą, kad tuoj grįš. Po to jis su kompiuteriu pakilo laiptais ir nuėjo į M. Š. butą. Kai pardavėjas jam paskambino, jis, būdamas M. Š. bute, pasakė, kad šis leistųsi į apačią, taip norėjo pardavėją išvilioti iš laiptinės. M. Š. bute jis čia buvusiems V. B. ir M. Š. garsiai pasakė, kad kompiuterį pavogė ir, kad reikia parduoti, o tuomet pinigus pasidalins. Tiek M., tiek V. B. rašinėjo kažkam žinutes, o jis tiesiog laukė. Maždaug po 40 minučių į butą atėjo vyriškis, kurį jis kažkada buvo matęs su M.. Vyriškis apžiūrėjo kompiuterį, pasakė, kad ims už 600 Lt. Jis su tuo vyriškiu nuvažiavo ir šis jam davė už kompiuterį 600 Lt. Paskui tas pats vyriškis jį atvežė atgal į Šeškinę, jis užėjo į parduotuvę, nupirko cigarečių, iškeitė pinigus ir sugrįžo į M. butą. Atėjęs pasakė, kad kompiuterį pardavė, V. B. davė 200 Lt, o M. atidavė 150 Lt (jis M. buvo skolingas apie 300 Lt), o jam liko 250 Lt. M. jis davė kaip skolą iš savo dalies pinigų, gautų už kompiuterį. Dar kai kalbėjo apie kompiuterio pardavimą jis M. sakė, kad jei parduos kompiuterį, atiduos jam skolą, o V. B. davė, kaip dalį, kadangi šis surado tą žmogų, kuris tą kompiuterį pardavinėjo (b.l. 86-87, 88-92).

Įtariamojo R. D. parodymai buvo patikrinti vietoje (b.l. 97-104).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. Š., kuris šiuo metu pasislėpęs, parodė, jog savo kaltės dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažįsta. Negali pasakyti datos, bet tai buvo 2010 m. vasarą (tiksliau negali pasakyti), dienos metu (tikslaus laiko negali nurodyti), jam į mobilaus ryšio telefoną (neprisimena, kokia SIM kortele tuo metu naudojosi), paskambino pažįstamas V. B. ir pirmiausiai paklausė, ar jis nenorėtų pirkti kompiuterio. Jis pasakė, kad nenori, tuomet jis, V. B., paklausė, gal jis žino, kam reikia kompiuterio. Tuomet jis pasakė, kad tas paskambintų jų bendram pažįstamui P. (tuo metu jo pavardės nežinojo, dabar žino, kad Anuchin), jis P. telefoną žinojo. Maždaug po pusvalandžio pas jį, M. Š., į butą atėjo V. B.. Jis paklausė jo, M. Š., ar gali čia ateiti jų bendras pažįstamas R. D.. Jis pasakė, kad gali ateiti. Tuomet V. B. paskambino ir maždaug po pusvalandžio atėjo R. D.. Jo bute, jie kalbėjo, kad pirks kompiuterį ir, kiek jis, M. Š., pamena, R. D. skambino ir tarėsi su kompiuterio pardavėju, o paskui jis vienas ėjo susitikti su kompiuterio pardavėju, o jie su V. B. liko jo bute. Jis. M. Š., nežino, ar R. D. ir V. B. tuo metu turėjo pinigų, jis bent jau nematė. Kai maždaug po 15 minučių R. D. grįžo į jo, M. Š., butą, jis turėjo tašę su kompiuteriu ir jo priedais (koks tai buvo kompiuteris, jis, M. Š., nežiūrėjo). Jis, M. Š., suprato, kad R. D. nupirko tą kompiuterį, bet neklausė ir nesidomėjo, už kiek. Tuomet kažkuris iš jų paskambino P. A., kad atvažiuotų. Kuris tiksliai skambino P. A., negali pasakyti. Maždaug po 15 min. atvažiavo P. A., jis iš karto atėjo pas jį į butą, čia tuo metu jie buvo tryse, t.y. jis, M. Š., V. B. ir R. D.. P. A. patikrino, ar veikia kompiuteris, pasakė, kad perka, girdėjo, kad su R. D. sutarė, jog sumokės 600 Lt. Tuomet R. D. kartu su P. A. išvažiavo, nes P. A. su savimi neturėjo pinigų. V. B. pas jį, M. Š., pabuvo dar gal 15 minučių, po ko jis taip pat išėjo. Tą dieną jis daugiau jų nematė nei vieno. Apie tai, kad tas kompiuteris buvo pavogtas, jis sužinojo praėjus maždaug savaitei, jam apie tai pasakė V. B., detaliau jis nieko jo neklausinėjo, o jis jam nepasakojo. Jokių pinigų jis už tą kompiuterį negavo (b.l. 266-267).

Iš 2011-02-07 akistatos protokolo matyti, jog į klausimą: „ar Jūs kam nors pasakėte apie tai, kad kompiuterį pagrobėte ir kaip radote, kas nupirks pagrobtą kompiuterį?“, R. D. atsakė, jog kai pavogęs kompiuterį grįžo į M. butą, jis M. ir V. B. pasakė, kad tą kompiuterį pagrobė. Paskui, kažkuris iš jų, kaip prisimena, rašydamas žinutes, surado žmogų, kuris atvažiavo maždaug po 40 minučių į M. butą, apžiūrėjo kompiuterį, pasakė, kad pirks. Po ko jis su tuo vyriškiu nuvažiavo ir jis jam už kompiuterį davė 600 Lt. Į minėtą klausimą M. Š. atsakė, kad jis nepatvirtina šių R. dulko parodymų. Jam jie su V. B. buvo sakę, kad pirks kompiuterį. Kai R. D. atėjo su kompiuteriu, jis nieko nesakė. Jis, M. Š., suprato, kad jis nusipirko jį. Dar iki to, kai R. D. atsinešė kompiuterį, jie su V. B. buvo kalbėję, kam tą kompiuterį parduoti. Jis, M. Š., V. B. buvo minėjęs, kad bendras jų pažįstamas P. galimai norėtų kompiuterio. Į klausimą: „Kur padėjote už parduotą kompiuterį gautus pinigus?“ R. D. atsakė, jog tą pačią dieną, kai gavo pinigus už kompiuterį, grįžęs į Šeškinę, užėjo į parduotuvę, iškeitė pinigus, atėjęs į M. butą 200 Lt davė V. B., M. davė 150 Lt, kadangi jam buvo skolingas, tai buvo dalis skolos, o sau pasiliko 250 Lt. M. Š. atsakė, jog minėtus R. D. parodymus patvirtina iš dalies. R. D. jam tą vakarą grąžino kažkokią dalį skolos, kiek pinigų, jis neprisimena. Taip pat nematė, kad R. D. būtų davęs pinigų V. B.. Kaip minėjo, kadangi jis nežinojo, kad tas kompiuteris vogtas, tai ir nežinojo, kad ta grąžinama skola yra iš pinigų, kuriuos jis įgijo pardavęs vogtą kompiuterį (b.l. 95-96).

Iš 2011-02-07 akistatos protokolo matyti, jog į klausimą: „kada, kur, iš ko, kokiomis aplinkybėmis Jūs sužinojote, kad kompiuteris, kurį atnešė R. D. yra pavogtas?“ V. B. atsakė, jog kai R. D. atėjo į M. butą su kompiuteriu, jis, V. B., paklausė jo, kaip tą kompiuterį jis gavo. Jis pasakė, kad pardavėjui pasakė, jog neš močiutei kompiuterį pažiūrėti ir su tuo kompiuteriu nuėjo. Kai R. D. tai sakė, kambaryje, kiek prisimena, M. buvo, jis nežino, ar jis girdėjo, kaip R. D. sakė, kaip jis tą kompiuterį įgijo. M. Š. į minėtą klausimą atsakė, jog patvirtina V. B. parodymus, jis negirdėjo, kad R. D. būtų sakęs, kad jis tą kompiuterį pavogė. Į klausimą: Kur buvo padėtas kompiuteris, kurį atnešė R. D.?“ V. B. atsakė, kad R. D. atneštas kompiuteris buvo parduotas. Jį pardavė vyriškiui vardu P.. Kad yra parduodamas kompiuteris, P. pranešė arba jis, arba M. rašydamas žinutes. Jis, V. B., rašė žinutę P., bet jam atrodo, kad paskui vėliau rašė ir M., bet tiksliai to negali tvirtinti. M. Š. į minėtą klausimą atsakė, jog jis P. dėl kompiuterio tikrai nieko nerašė. Į klausimą: „Ar žinote, kiek buvo sumokėta už kompiuterį?“ V. B. atsakė, kad kai R. D. grįžo pardavęs tą kompiuterį, jis minėjo, kad už kompiuterį gavo 600 Lt. jam, V. B., nebuvo svarbu, kiek jis gavo iš viso, nes tas jam buvo pažadėjęs, kad jei parduos kompiuterį, jam, V. B., duos 200 Lt. Ar dar kam žadėjo pinigų už parduotą kompiuterį, nežino. Į klausimą: „Kada ir kur R. D. Jums padavė pinigus?“ V. B. atsakė, jog jam R. D. padavė 200 Lt, kai grįžo į M. butą. Nežino, ar M. matė, kaip R. D. jam davė 200 Lt. nematė, kad R. D. duotų pinigų M.. M. Š. į minėtus klausimus atsakė, jog patvirtina V. B. parodymus. Gali tik paminėti, kad R. D. jam kažkiek grąžino skolos, galimai V. B. to nematė. O, kad tie pinigai už pavogtą kompiuterį, jis nežinojo (b.l. 117-119).

Apklaustas įtariamuoju V. B. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, jog siuntė draugams ir pažįstamiems žinutes apie parduodamą kompiuterį, surado pirkėją tačiau, kad jis vogtas sužinojo tik vėliau, kai kompiuteris buvo jau parduotas. Paminėtina, jog kaltinamojo V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi nuo jo parodymų, duotų teisiamajame posėdyje. Pats kaltinamasis V. B. parodė, jog ikiteisminio tyrimo teisėjui jis davė kitokius parodymus dėl to, kad jam grasino M. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis V. B. parodė, jog jam atvykus pas M. Š., kažkas jau tarėsi su kompiuterio pardavėju dėl susitikimo. Susitikti su kompiuterio pardavėju iš M. Š. buto išėjo vienas R. D.. Praėjus maždaug 20 minučių R. su kompiuteriu grįžo pas M. į butą. P. R. pasakė, kad tiesiog viskas gerai, bet paskui pokalbio metu jis pasakė, kad apgavo pardavėją, pasakęs, kad pinigus atneš iš močiutės, o paskui su kompiuteriu pasišalino. R. pasiūlė surasti kompiuterio pirkėją, o pinigus jie pasidalinsią. Pirkėją surado, tai P. A., kuris atvykęs ir apžiūrėjęs nusprendė pirkti tą kompiuterį. Nuvyko su R. D. pinigų, po to R. D. grįžo ir padalino pinigus: 200 Lt davė jam, V. B., 200 Lt M., trečią kupiūrą, kaip jis suprato, R. pasiliko sau. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo V. B. parodė, kad 200 Lt iš R. gavo, nes šis buvo jam skolingas 150 Lt. Apie tai, kad kompiuteris pavogtas, jis sužinojo, kai kompiuterį pamatė M. bute ant stalo. R. jo paklausė, kam galima parduoti kompiuterį. Po to, M. Š. surado žmogų, norintį pirkti kompiuterį, šis atvyko į butą ir po to su R. išvažiavo. Vėliau R. grįžo su pinigais, jis suprato, kad šis pardavė kompiuterį, už kompiuterį gavo 600 Lt, iš kurių 200 Lt davė jam. Jis nežino, ar M. Š. taip pat gavo pinigų. Būtent šiuos, ikiteisminio tyrimo metu duotus kaltinamojo V. B. parodymus patvirtina liudytojo P. A. parodymai. Šis liudytojas teisiamajame posėdyje parodė, jog jis pirko kompiuterį 2010 m. liepos 2 d., kaina buvo 600 Lt. Atvažiavo jis į Šeškinę, prie Maximos atėjo vaikinas, tada su juo nuėjo į butą, ten buvo trys vaikinai ar du vaikinai, tarp jų ir „kamazikas“, jie patikrino kompiuterį, po to nuvažiavo su pardavėju pas save į namus ir davė jam pinigus už kompiuterį. Taip pat kaltinamojo V. B. minėti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir liudytojo P. A. teisiamajame posėdyje duoti parodymai sutampa ir su apklausto įtariamuoju R. D., kuris šiuo metu pasislėpęs, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Įtariamuoju apklaustas R. D. parodė, kad kai jis atėjo pas M. Š., čia buvo V. B., tuo metu jam pažįstamas iš matymo ir žinomas pravarde „Kamazikas“. V. B. pradėjo kalbėti, kad žino asmenį, kuris parduoda kompiuterį ir, kad galima būtų tą kompiuterį tiesiog pagrobti. Su kompiuterio pardavėju buvo susitarta susitikti. Ėjo R. D., apžiūrėjo kompiuterį, pardavėjas prašė už kompiuterį 650 Lt. Jis su savimi pinigų visiškai neturėjo ir už kompiuterį mokėti neketino. Jis pardavėjui pasakė, kad nori pirkti kompiuterį, kad reikia paeiti iki močiutės pinigų. Pardavėjas sutiko. Kompiuterį pagrobė, pinigų pardavėjui nedavė. M. Š. bute R. D. čia buvusiems V. B. ir M. Š. garsiai pasakė, kad kompiuterį pavogė ir, kad reikia parduoti, o tuomet pinigus pasidalins. Tiek M., tiek V. B. rašinėjo kažkam žinutes, o jis tiesiog laukė. Maždaug po 40 minučių į butą atėjo vyriškis, kuris apžiūrėjo kompiuterį, pasakė, kad ims už 600 Lt. Jis su tuo vyriškiu nuvažiavo ir šis jam davė už kompiuterį 600 Lt. Paskui tas pats vyriškis jį atvežė atgal į Šeškinę, jis grįžęs pas M. Š. pasakė, kad kompiuterį pardavė, V. B. davė 200 Lt, o M. atidavė 150 Lt (jis M. buvo skolingas apie 300 Lt), o jam liko 250 Lt. M. jis davė kaip skolą iš savo dalies pinigų, gautų už kompiuterį. Dar kai kalbėjo apie kompiuterio pardavimą jis M. sakė, kad jei parduos kompiuterį, atiduos jam skolą, o V. B. davė, kaip dalį, kadangi šis surado tą žmogų, kuris tą kompiuterį pardavinėjo. Apklaustas įtariamuoju M. Š. parodė, jog jam paskambino V. B. ir paklausė, ar jis nenorėtų pirkti kompiuterio. Jis pasakė, kad nenori, tuomet jis, V. B., paklausė, gal jis žino, kam reikia kompiuterio. Tuomet jis pasakė, kad tas paskambintų jų bendram pažįstamui P. A.. Maždaug po pusvalandžio pas jį, M. Š., į butą atėjo V. B., vėliau atėjo R. D.. R. D. skambino ir tarėsi su kompiuterio pardavėju, o paskui jis vienas ėjo susitikti su kompiuterio pardavėju, jie su V. B. liko bute. Kai maždaug po 15 minučių R. D. grįžo į jo, M. Š., butą, jis turėjo tašę su kompiuteriu ir jo priedais. Jis, M. Š., suprato, kad R. D. nupirko tą kompiuterį, bet neklausė ir nesidomėjo, už kiek. Tuomet kažkuris iš jų paskambino P. A., kad atvažiuotų. Atvažiavo P. A., čia tuo metu jie buvo tryse, t.y. jis, M. Š., V. B. ir R. D.. P. A. patikrino, ar veikia kompiuteris, pasakė, kad perka, girdėjo, kad su R. D. sutarė, jog sumokės 600 Lt. Tuomet R. D. kartu su P. A. išvažiavo, nes P. A. su savimi neturėjo pinigų. V. B. pas jį, M. Š., pabuvo dar gal 15 minučių, po ko jis taip pat išėjo. Tą dieną jis daugiau jų nematė nei vieno. Apie tai, kad tas kompiuteris buvo pavogtas, jis sužinojo praėjus maždaug savaitei, jam apie tai pasakė V. B., detaliau jis nieko jo neklausinėjo, o jis jam nepasakojo. Jokių pinigų jis už tą kompiuterį negavo. Įtariamojo M. Š. parodymai nuo aukščiau aptartų įrodymų skiriasi tik tiek, kad jis nepripažįsta, jog žinojo, kad kompiuteris vogtas ir kad, pardavus kompiuterį P. A., jis bei V. B. gavo pinigų, tuo tarpu pačią įvykio eigą jis išdėstė tokią pačią. Beje, pastebėtina, kad vėliau M. Š. apie tai, kad gavo pinigų už skolą iš R. D., jau prisipažino akistatos tarp jo ir tarp R. D. metu. Pats kaltinamasis V. B. tuo tarpu neneigė tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, jog gavo pinigų už parduotą kompiuterį, teisiamajame posėdyje nurodė gavęs 250 Lt. Kitos kaltinamojo V. B. įvykio detalės, nurodytos teisiamajame posėdyje, skiriasi nuo aukščiau aptartų įrodymų. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. B. parodė, jog tik tuomet, kai jam A. paskambinęs pasakė, kad pagrobtas kompiuteris, jis nuvyko pas M. Š. į Šeškinės g. M. Š. jam buvo paskambinęs ir pakvietęs pakalbėti. Kompiuterio ten nebuvo. A. R. D., kuris buvo M. Š. draugas. Kai jis, V. B., užėjo, R. D. kažkur išėjo iš buto, pasakė, kad tuoj grįš. Jie su M. Š. kalbėjosi apie pagrobtą kompiuterį, M. Š. pasakė jam, kad R. D. eina parduoti pagrobto kompiuterio. Kompiuterį pagrobė R. D., gal kokias pora val. iki jam, V. B., ateinant pas M. Š.. Po pusvalandžio R. D. grįžo, pasakė, kad turi pinigus. R. D. buvo jam, V. B., skolingas pinigų, pinigus atidavė – 250 Lt, skolingas buvo 300 Lt. Jam, V. B., A. pasakė, kad kompiuteris buvo pagrobtas. Kompiuteris jau buvo parduotas, kai jis, V. B., sužinojo, kad jis pagrobtas. Teisiamajame posėdyje kaltinamojo V. B. išsakytas teiginys, jog jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, skiriasi dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu jam grasino M. Š., atmestinas kaip nepagrįstas, nes ikiteisminio tyrimo metu jis kaip tik davė tokius parodymus, kurie yra M. Š. nenaudai. Nukentėjusysis E. B. parodė, jog jis norėjo parduoti savo kompiuterį ir paprašė A. U., kad surastų pirkėją. Visiems rašinėjo žinutes apie tai. Atėjo žinutė, kad lyg yra pirkėjas, tada jis nuvažiavo susitikti. A. R. D., sakė, kad parduotų pigiau, prisistatė Albertu. R. D. pasakė, kad: „einam pas mane namo, duosiu pinigus“. Jie nuėjo. A. U. nevažiavo kartu su jais. Jis, E. B., pasiliko prie laiptinės durų, galvojo, parūkys laiptinėje. R. D. paėmė kompiuterį su krepšiu ir nuėjo į butą. Nebegrįžo. Jis, E. B., kreipėsi į policiją. Jo parodymus patvirtina liudytojo A. U. parodymai.

Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnyje numatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, žinant, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai pasireiškia iš anksto nepažadėtu svetimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, naudojimusi juo ar realizavimu. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo arba jo realizavimo momento. Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką iš kitų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams būtent ir išskiria specialus objektas – žinomai nusikalstamu būdu įgytas ar realizuotas turtas, ši veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog kaltininkas supranta, kad įgyja arba realizuoja turtą, kuris yra gautas nusikalstamu būdu, ir to nori. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas nusikaltimo, padaryto įgyjant turtą, aplinkybes. Pakanka žinoti, jog turtas gautas nusikalstamu būdu. Užtenka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. Kokiu būdu gautas turtas, kaltininkas gali suprasti iš tam tikrų turto ypatumų, jo įgijimo sąlygų, konkrečių duomenų apie asmenį, kuris pasiūlė tą turtą, ir pan. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais požymiais ir kaltės turinys atskleidžiamas byloje surinktų įrodymų viseto analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys Nr. 2K-259/2008; 2K-185/2009; 2K-217/2010; 2K-99/2010).

Ištyrus ir įvertinus šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus nustatyta, jog kaltinamasis V. B. surado kompiuterio pirkėją, gavo už šią paslaugą pinigų, žinodamas, jog kompiuteris vogtas. Tai nustatyta jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų P. A., A. U. parodymais, įtariamojo R. D. parodymais, iš dalies įtariamojo M. Š. parodymais, kurie nesutampa su kaltinamojo parodymais toje dalyje, jog V. B. teisiamajame posėdyje nurodė pas M. Š. atėjęs, jau nesant kompiuterio (nors vėliau jau painiojosi detalėse), t.y. jau jį pardavus, sužinojus, kad kompiuteris vogtas iš A. skambučio, M. Š. tuo tarpu parodė, kad visas kompiuterio pardavimo veiksmas vyko pas jį bute, t.y. atėjus V. B., R. D. atėjęs su kompiuteriu prisipažino jį pavogęs, pasiūlė surasti pirkėją, pinigus pasidalinti, atvyko P. A., apžiūrėjo kompiuterį, po to išvyko su R. D. pinigų, po to tas grįžo su pinigais, tik teigė, jog nežinojo, kad kompiuteris vogtas. Taip pat kaltinamojo kaltę ir nusikalstamos veikos padarymą patvirtina nukentėjusiojo E. B. parodymai, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys, akistatų protokolų duomenys, įtariamojo R. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys. Taigi, kaltinamojo V. B. nusikalstama veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamojo V. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių dėl šios nusikalstamos veikos teismas nenustato.

Nukentėjusysis E. B. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo atlyginti 790 Lt turtinę žalą (b.l. 29). Civilinis ieškinys atmestinas, nes kompiuteris nukentėjusiajam grąžintas (b.l. 45), nuo civilinio ieškinio jis teisiamojo posėdžio metu atsisakė.

Skirdamas bausmę kaltinamajam V. B. teismas atsižvelgia, jog padarytos dvi nusikalstamos veikos: viena nesunki, kita apysunkė, abi turtinės, veikos baigtos, padarytos tiesiogine tyčia. Atsižvelgiama į nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį: padaryta atvira vagystė prieš nepilnametį, pagrobtas telefonas, taip pat realizuotas turtas ir gautas atlygis už tai, žinant, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Atsižvelgiama į padarytų žalų dydžius, į tai, jog nukentėjusiesiems žalos atlygintos, t.y. pirmuoju atveju patys kaltininkai susitaikydami atlygino žalą, antruoju atveju kompiuteris buvo grąžintas. Atsižvelgiama į kaltinamojo V. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes dėl pirmosios nusikalstamos veikos, į tai, jog dėl abiejų nusikalstamų veikų nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į jo asmenybę: 21 metų amžiaus, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, vaikų neturi, oficialiai nedirbo, administracine tvarka baustas, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Vilniaus psichikos sveikatos centre negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę neįrašytas (b.l. 140-142), teistas du kartus baudžiamaisiais įsakymais baudomis, pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-26 baudžiamąjį įsakymą baudos nesumokėjęs. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, kaltinamajam V. B. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, skirtina 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalyje – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirtos bausmės subendrintinos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes iš dalies sudedant, ir skirtina subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, subendrintina su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-02-26 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir skirtina subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bei 5 MGL (650 Lt) bauda, įskaičius 2 MGL, t.y. pagal minėtą baudžiamąjį įsakymą įskaitytą laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2010-01-27 iki 2010-01-28. Kaltinamasis V. B. buvo pasislėpęs, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-08-25 nutartimi buvo paskelbta kaltinamojo paieška, švelnesnės kardomosios priemonės pakeistos į suėmimą. Kaltinamajam V. B., jį sulaikius 2012-03-21, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-22 nutartimi nustatytas suėmimas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2012-03-22. Sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, įskaitytinas į paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Iki tol, kol įsiteisės teismo nuosprendis paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą tikslinga palikti nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomoji priemonė naikintina.

Teismas vadovavosi kaltinamojo V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kaltinamasis V. B. parodė, jog už parduotą vogtą kompiuterį dėl to, kad surado pirkėją, gavo 200 Lt. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš V. B. konfiskuotini 200 Lt ar kitoks jam priklausantis turtas, atitinkantis šią sumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 - 298, 301 - 305, 307 straipsniais, teismas,-

nusprendžia:

pripažinti V. B. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 189 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmes subendrinti, jas sudedant, ir skirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę subendrinti su neatlikta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-02-26 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir skirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams ir 5 MGL (650 Lt) baudą, įskaičius 2 MGL, t.y. pagal minėtą baudžiamąjį įsakymą įskaitytą laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2010-01-27 iki 2010-01-28.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į paskirtą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, t.y. nuo 2012-03-21 iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iki tol, kol įsiteisės teismo nuosprendis paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą palikti nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę panaikinti.

Nukentėjusiosios G. V. civilinį ieškinį dėl turtinės 429 Lt žalos atlyginimo atmesti.

Nukentėjusiojo E. B. civilinį ieškinį dėl 790 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš V. B. konfiskuoti 200 Lt ar kitokį jam priklausantį turtą, atitinkantį šią sumą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.

Teisėja Irma Randakevičienė