Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-04-10 · Civilinė byla Nr. 2A-172-71/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-10
Bylos Nr.
2A-172-71/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Regina Agota Gutauskienė (pirm.), Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė
Atsakovas
G. B.
Ieškovas
UAB „Sauliaus transporto sistemos“

Teisėjas J. Stubrys Civilinė byla Nr. 2A-172-71/2012 Procesinio sprendimo kategorija 35.; 60;121.21.;113.2.;

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 10 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Reginos Agotos Gutauskienės,kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės ir Egidijaus Mockevičiaus,

kolegijos posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. B. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sauliaus transporto sistemos“ ieškinį atsakovui likviduojamai G. B. individualiai įmonei dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Sauliaus transporto sistemos“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovo G. B. IĮ 23 400,00 Lt skolos, 1170 Lt žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., 1-5 b. l.).

Ieškovas nurodė, kad 1998-12-03 su atsakovu G. B. IĮ sudarė 2 krovinio pervežimo sutartis, pagal kurias ieškovo įmonė įsipareigojo iš Lenkijos, Gdansko miesto, pervežti dviem autofurgonais į Maskvą, Rusija, 40 to­nų konditerijos gaminių. Viso atsakovas už krovinių pervežimą ieškovo įmonei buvo įsipareigojęs apmokėti: 15 000,00 Lt (3 750,00 JAV dolerių). Ieškovas prievolę įvykdė tinkamai ir laiku, t.y. laiku pateikė automašinas pakrovimui Lenkijoje ir pervežė iš Lenkijos Gdansko miesto į Rusijos miestą Maskvą, 40 tonų konditerijos gaminių. Tačiau, dėl ieškovui nežinomų priežasčių, automobilis Man/valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1998-08-11 iki I998-08-23, viso 12 parų, prastovėjo Daugpilyje, Latvijoje, o automobilis MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ieškovui irgi nežinomų priežasčių nuo 1998-08-08 iki l998-08-22, viso 13 parų, prastovėjo Sebežo muitinėje, Latvijoje. Per abu automobilius, bendras prastovų skaičius sudarė 25 paros. Atsakovo G. B. įmonė 1998-08-24 ieškovo įmonei atsiuntė du raštus faksu, kuriais kaltę dėl prastovos apsiėmė sau ir įsipareigojo, už prastovas apmokėti ieškovo įmonei 8 400,00 Lt (2 100,00 USD). Atsakovas ieškovui už krovinių pervežimą, pagal 1998-08-03 pervežimo sutartis, taip ir nesumokėjo nei sulygtų 15 000,00 Lt, nei 8 400,00 Lt, už 25 prastovų paras ir gera valia savo prievolę ieškovo atžvilgiu vykdyti atsisako.

Atsiliepimas

Atsakovas G. B. IĮ nurodė, kad duomenys esantys ikiteisminio tyrimo byloje negali būti laikomi įrodymais, kadangi jie neatitinka jiems keliamų įstatymo reikalavimų. Laiko, kad turėtų būti skiriama ekspertizė civilinėje byloje. Nurodė, kad nors ir pateikti į bylą jo prašyti dokumentų originalai, tačiau juose nėra jokių duomenų, kad atsakovo užsakymu ieškovas vykdė pervežimą. O byloje esančios užsakymų kopijos negali būti laikomos įrodymais dėl ieškovo reikalavimų. Pažymėjo, kad atsakovo įmonė nebuvo pripažinta baudžiamojo proceso dalyviu, kuomet vyko ikiteisminis tyrimas. Teigė, kad ieškovas gal ir atliko pervežimą, tačiau ne atsakovo prašymu ar užsakymu. Todėl prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti ir nesukurti teismo precedento, kai sprendimas yra grindžiamas dokumentų kopijomis, o ne originalais. Taip pat prašė teismo priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovo UAB „Sauliaus transporto sistemos“ ieškinį atsakovui likviduojamai G. B. individualiai įmonei dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino visiškai. Priteisė ieškovui UAB „Sauliaus transporto sistemos“ iš atsakovo likviduojamos G. B. individualios įmonės 23 400,00 Lt skolos už pervežimo paslaugas, 1 170,00 Lt žyminio mokesčio ir 4 980,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso: 6 150,00 Lt. Taip pat priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo likviduojamos G. B. individualios įmonės 21,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Laikinąją apsaugos priemonę taikytą Šiaulių m. apylinkės teismo 1998-12-14 nutartimi paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (2 t., 84-88 b. l.).

Teismas nustatė, kad šalys krovinio pervežimui 1998-08-03 sudarė dvi sutartis, todėl tarp šalių susiklostė sutartiniai prievoliniai santykiai. Tai, kad ieškovas tinkamai įvykdė sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, teismas sprendė iš byloje esančių krovinių transportavimo dokumentų: 1998-08-03 tarp ginčo šalių sudarytų dviejų sutarčių dėl krovinio pervežimo; dviejų CMR važtaraščių Nr. 229, 231; dviejų garantinių raštų, vienas iš jų datuotas 1998-08-24; dviejų krovinio pristatymo muitinės kontrolei patvirtinimui liudijimų.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas likviduojama G. B. įmonė pretenzijų dėl 1998-08-03 sutarčių krovinio pervežimui įvykdymo nereiškė, tačiau susidariusį įsiskolinimą neigia. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas dėl to, kad suėjo įtariamųjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, o ne dėl kitų baudžiamosios atsakomybės nebuvimo pagrindų. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių sutarčių, garantinių raštų, CMR važtaraščių matyti, kad atsakovas pateikė užsakymą ieškovui dėl krovinio perveržimo. Atsakovas sutartyse pasirašė kaip užsakovas, o ieškovas kaip vežėjas, t.y. akceptavo pateiktą sutartį ir įsipareigojo paimti krovinį iš nurodytos vietos bei nurodytu maršrutu jį pristatyti į paskirties vietą. Teismas pastebėjo, kad krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 str. 1 p. numatyta taisykle, jog važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Tai reiškia, kad nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, pradeda galioti jo atsakomybės už krovinį prezumpcija. Net jei važtaraštis nesurašytas, pati vežimo sutartis galioja, tačiau užsakovas negali remtis CMR konvencijos 9 str. 1 p. numatyta prezumpcija, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon ir šį faktą privalo įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Byloje esant surašytiems CMR važtaraščiams, atsakovas užsakymą dėl krovinio pervežimo iš pradžių neigė tuo, kad tai yra tik šių dokumentų kopijos, o ne originalai. Tačiau ieškovas paneigdamas šį atsakovo motyvą, pateikė teismui CMR važtaraščių originalus, o taip pat krovinio pristatymo liudijimus, todėl teismas laikė, kad ieškovas pateikė teismui dar vieną tinkamą įrodymą, patvirtinantį atsakovo įsipareigojimą ieškovui.

Pagal byloje esančius krovinio pristatymo liudijimus, teismas nustatė, kad ieškovo gabentas krovinys perduotas užsakovo nurodytam gavėjui. Tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo byloje esantys ieškovo įgaliotų asmenų parodymai. Teismas laikė, kad byloje esančiuose aukščiau minėtuose rašytiniuose įrodymuose yra pakankamai duomenų, kad vežėjas vykdė atsakovo užsakymą ir dėl netinkamo jo organizavimo atliekant muitinės procedūras dar patyrė ir papildomų nuostolių. Teismas sprendė, kad minėti rašytiniai įrodymai, paneigia atsakovo įrodinėjamas aplinkybes, kad krovinio vežėjas vykdė ne jo užsakymą. Atsižvelgiant į tai, kad vežėjas savo įsipareigojimą atsakovui įvykdė, o pastarasis už krovinio pervežimą nesumokėjo, teismas padarė išvadą, kad pakanka pagrindų atsakovo sutartinei atsakomybei atsirasti.

Iš šioje byloje šalių pateiktų įrodymų, teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog vežėjas (ieškovas) vykdė sutartinius įsipareigojimus ne pagal su juo sudarytas sutartis ir garantinius raštus bei priėmė ir pervežė ne jo nurodytą krovinį. Ieškovas pateikė teismui įrodymus paneigiančius atsakovo atsisakymą sumokėti už vežėjo suteiktas paslaugas dėl krovinio pervežimo ir už jo prastovos metu patirtus nuostolius, todėl esant atsakovo sutartinei atsakomybei ieškovo ieškinį teismas tenkino visiškai ir išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo klausimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apelianto G. B. IĮ atstovas advokatas A. K. prašo skirti byloje rašysenos ekspertizę, panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 dienos sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., 90-91b. l.).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nurodo, kad 1998-08-03 pervežimo sutartyse ir 1998-08-24 garantiniuose raštuose atsakovas nėra pasirašęs. Pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti rašysenos ekspertizę, tikslu išsiaiškinti ar byloje esantys dokumentai nėra suklastoti, todėl nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis, todėl apeliantas ir prašo skirti rašysenos ekspertizę;

Žemesnės instancijos teismas

2.Teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis nepatvirtintomis 1998-08-03 pervežimo sutarčių ir 1998-08-24 garantinių raštų kopijomis;

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Sauliaus transporto sistemos“ prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje (2 t., 96-101 b. l).

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad apeliantas nurodo neegzistuojantį įmonės pavadinimą. Nurodoma, kad bylą nagrinėjant nuo 1998 metų atsakovas, atstovaujamas advokato, niekada nereiškė prašymo ir neprašė teismo skirti rašysenos ekspertizės. Laiko, kad įvertinus prie šios civilinės bylos prijungtą baudžiamosios bylos medžiagą, yra akivaizdu, kad bylai reikšminguose dokumentuose esančių parašų ekspertinis tyrimas yra atliktas. Apeliantas sąmoningai nutyli aplinkybę, kad yra atliktas ne tik ginčijamose sutartyse ir garantiniuose raštuose esančių parašų ekspertinis tyrimas, bet ir kitokio pobūdžio minėtų dokumentų ekspertinis vertinimas. Ieškovas byloje yra pateikęs ne tik CMR važtaraščių, tačiau ir visų su krovinių pervežimu susijusių dokumentų, originalus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Dėl ekspertizės skyrimo

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad 1998-08-03 pervežimo sutartyse ir 1998-08-24 garantiniuose raštuose nėra pasirašęs, todėl teismas privalėjo skirti rašysenos ekspertizę, tikslu išsiaiškinti ar byloje esantys dokumentai nėra suklastoti, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis. Kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais, todėl atmeta.

Civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 12, 178 str.). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ieškovas kreipdamasis į teismą privalo pagrįsti savo reikalavimo teisę, tačiau neturi įrodinėti jį paneigiančių faktų – juos turi įrodyti atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Ieškovas UAB „Sauliaus transporto sistemos“ skolos priteisimą iš atsakovo pagal vežimo sutartis grindžia 1998-08-03 pervežimo sutartimis ir 1998-08-24 d. garantiniais raštais. Apeliantas teigia, kad tiek 1998-08-03 pervežimo sutartyse, tiek 1998-08-24 garantiniuose raštuose yra ne jo parašas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiga įrodyti aplinkybę, kad tiek 1998-08-03 pervežimo sutartyse, tiek 1998-08-24 garantiniuose raštuose yra ne apelianto parašas kyla pačiam atsakovui, nes jis teigia, kad vežimo sutarčių ir garantinių raštų nepasirašė, o byloje esantys dokumentai yra suklastoti. Apeliantas nesutikdamas, kad pervežimo sutartis ir garantinius raštus pasirašė jis pats, nepateikia jokių konkrečių argumentų ir faktinių aplinkybių, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis pagrįstomis atliktų ekspertizių vertinimu. Be to, apeliantas nenurodo konkrečių argumentų vertinant jau atliktų ekspertizių išvadas.

Iš ikiteisminio tyrimo veiksmų, kurio medžiaga yra prijungta prie šios civilinės bylos, byloje, iškeltoje dėl galimo likviduojamos G. B. įmonės „Mininga“ darbuotojų sukčiavimo, nustatyta, kad prokuroro prašymu buvo atliktos net dvi ekspertizės, kurios tyrė ne tik 1998 m. rugpjūčio 3 d. sutartyse dėl krovinio pervežimo bei garantiniuose raštuose esančius asmenų parašus, tačiau ir kitus minėtuose dokumentuose esančius duomenis. 1999 m. balandžio 27 d. Lietuvos teismo ekspertizės instituto ekspertai atliko rašysenos ekspertizę, kurios išvados teigia, jog tikėtina, kad rankraštinius įrašus, esančius 1998 m. rugpjūčio 3 d. sutartyje dėl krovinio pervežimo automašina (duomenys neskelbtini) pasirašė atsakovo darbuotoja A. G., o tos pačios datos sutartį dėl krovinio pervežimo automašina (duomenys neskelbtini) bei 1999 m. rugpjūčio 24 d. garantinius raštus – buvęs atsakovo darbuotojas V. K. (baudžiamoji byla 1 t. 119-123 b. l.). Antroji Lietuvos teismo ekspertizės centro 1999 m. gegužės 5 d. atlikta ekspertizė patvirtina, kad ginčo sutartyse ir garantiniuose raštuose panaudotas būtent atsakovo įmonės antspaudas ir atsakovo įmonėje naudojami firminiai blankai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, pagrįstai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta atsakovo įmonės darbuotoja A. G. patvirtino, kad buvo susitikusi ir bendravo su ieškovo atstovu S. S. pervežimo reikalais. Be to, minėta darbuotoja patvirtino, kad nors ginčo sutarčių sudarymo metu V. K. jau nebedirbo atsakovo įmonėje, visgi jis kartais užeidavo į įmonės ofisą bei teikdavo krovinio vežimo užsakymus, t.y. A. G. nurodė, kad ant sutarčių pasirašydavo tas darbuotojas, kuris rasdavo krovinio vežėją (baudžiamoji byla 3 t. 113 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad ikiteisminiame tyrime buvo detaliai nustatytos ne tik užsakymų ieškovui pateikimo bei garantinių raštų išdavimo aplinkybės, bet ir dokumentuose esančių asmenų parašų ekspertizė, buvo atliekama šalių atstovų akistata bei atpažinimas, analizuotos ieškovo vežto krovinio priėmimo ir pristatymo į paskirties vietą aplinkybės, o visų ikiteisminiame tyrime nustatytų aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui leido daryti visiškai pagrįstą, teisėtą ir teisingą išvadą, jog ieškovo paslauga atsakovui buvo realiai suteikta. Todėl apeliantas negali būti atleistas nuo prievolių vykdymo pagal minėtas pervežimo sutartis.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbia aplinkybe laikytina ta, kad ieškinys teisme pareikštas 1998-11-11, bylą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo du kartus, baudžiamojoje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą 1999-04-27 ir 1999-05-05 atliktos rašysenos ekspertizės, o atsakovas iki šiol niekada neprašė teismo skirti rašysenos ekspertizės. Paminėtina ir tai, kad atsakovas nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios buvo atstovaujamas advokato, todėl turėjo galimybę pasinaudoti įstatymo numatyta teise prašyti teismo skirti byloje ekspertizę. Be to, teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2011-08-04 nutartimi, skirdamas bylos nagrinėjimą į teismo posėdį, atkreipė šalių ir jų atstovų dėmesį į tai, kad remiantis LR CPK 181 str. 2 d. teismas turi teisę teismo posėdyje atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o vėlesnis jų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą ( 2 t., 24-25).

Remiantis išdėstytu, teismas apelianto prašymą skirti apeliacinėje instancijoje ekspertizę, vertina kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir sąmoningą veikimą prieš greitą bylos nagrinėjimą, todėl prašymą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl įrodymų vertinimo

Pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 176-185 straipsniuose. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal LR CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005ir kt.). Taigi, teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. LR CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas, pateikiamą įrodymų vertinimą, grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu.

Siekdamas visapusiškai pagrįsti krovinių vežimo užsakymų pateikimo bei realaus užsakymų įvykdymo faktą, ieškovas pateikė į bylą dvylikos metų senumo CMR važtaraščių, įgaliojimų dėl krovinių priėmimo bei krovinių pristatymo muitinės kontrolei patikrinimui originalus (2 t., 29-34). Byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina būtent atsakovo užsakytų krovinio vežimo paslaugų faktinį įvykdymą. Remiantis išdėstytu, kolegija konstatuoja, kad ieškovas visomis įmanomomis priemonėmis įrodė krovinio vežimo paslaugų atsakovui suteikimą nuo vežimo paslaugų užsakymo momento iki užsakymo faktinio galutinio įvykdymo, tuo tarpu atsakovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie paneigtų sutarčių sudarymą ar suteiktų vežimo paslaugų faktą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi nepatvirtintomis 1998-08-03 pervežimo sutarčių ir 1998-08-24 garantinių raštų kopijomis, nesudaro pagrindo surinktų ir tinkamai įvertintų įrodymų kontekste, daryti priešingos išvados.

Pirmosios instancijos teismas, teisingam ginčo išsprendimui, svarbias aplinkybes ištyrė visapusiškai, pilnai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Dėl atsakovo rekvizitų

Ieškovas pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliaciniame skunde atsakovu (apeliantu) nurodyta G. B. individuali įmonė, kodas 4530731, kurios duomenys, remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, jau apeliacinio skundo surašymo ir pateikimo teismui dieną buvo pasikeitę. Vadovaujantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, šiuo metu individualios įmonės pavadinimas yra pakeistas iš G. B. individualios įmonės į G. B. įmonė „Mininga“, kodas 145307318, įmonė likviduojama (2 t.,102-103b. l.). Atsižvelgiant į tai bei galimus nesklandumus vykdymo proceso, teismo sprendime patikslinamas atsakovo pavadinimas (2 t., b.l. 111).

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi tenkino apelianto G. B. IĮ prašymą ir atidėjo žyminio mokesčio pagal pateiktą apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismas priims šioje byloje sprendimą. Todėl iš apelianto G. B. įmonės „Mininga“, kodas 145307318, priteistinas 702,00 Lt žyminis mokestis valstybei už apeliacinį skundą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šalių bylinėjimosi išlaidos priteistinos LR CPK 93 straipsnio, 98 straipsnio pagrindais. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinos iš apelianto ieškovui, kurios tinkamai pagrįstos ir jas sudaro – 1089,00 Lt (2 t., 104-106 b. l.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendime patikslinti atsakovo rekvizitus, nurodant, kad priteisiamos sumos ieškovui UAB „Sauliaus transporto sistemos“ iš atsakovo likviduojamos G. B. įmonės „Mininga“, kodas 145307318.

Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5560) iš atsakovo likviduojamos G. B. įmonės „Mininga“ (į/k 145307318) 702,00 L (septynis šimtus du litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti ieškovui UAB „Sauliaus transporto sistemos“ (į/k 177322837) iš atsakovo likviduojamos G. B. įmonės „Mininga“ (į/k 145307318) 1089,00 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis litus) išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą apeliacinėje instancijoje apmokėti.

Kolegijos pirmininkė Regina Agota GutauskienėTeisėjai Rasa BartašienėEgidijus Mockevičius