- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-20
- Bylos Nr.
- 1A-48-1076/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02678-2021-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Justas Namavičius, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- T. K., D. V.-K.
- Advokatai
- Bronius Varsackis, Rasa Kalkauskienė
- Kategorijos
- 1.1.4.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)
- 1.1.8.9.2Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas esant BK 62 str. 2 d. numatytoms sąlygoms (BK 62 str. 2 d.)
- 1.2.3.1.2.1Mažamečio nužudymas (BK 129 str. 2 d. 1 p.)
- 1.2.3.1.2.2Bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 str. 2 d. 2 p.)
- 1.2.3.1.2.3Savo artimo giminaičio ar šeimos nario nužudymas (BK 129 str. 2 d. 3 p.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernesto Rimšelio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. ir nuteistosios D. V.-K. gynėjos advokatės Rasos Kalkauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 13 metų.
D. V.-K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 bei 3 punktuose ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. T. K. pripažintas kaltu dėl to, jog veikdamas bendrininkų grupėje kartu su sutuoktine D. V.-K., (duomenys neskelbtini), apie 09.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrabučio kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), D. V.-K. pagimdžius gyvą, vyriškos lyties naujagimį, tyčia, siekdamas ką tik gimusio vaiko mirties, užrišo ant kaklo kelnes, kuriomis smaugė naujagimį, D. V.-K. užspaudusi rankomis laikė jam nosį tol, kol jis nustojo judėti ir kvėpuoti, dėl to naujagimis netrukus įvykio vietoje mirė, po ko jis (T. K.) žirklėmis nukirpo virkštelę ir suvyniojęs naujagimį į chalatą, jo kūną įdėjo į šiukšlių maišą bei išmetė į šalia bendrabučio esantį mišrių atliekų konteinerį, tokiu būdu nužudė bejėgiškos būklės mažametį naujagimį. Šiais savo veiksmais jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose.
2. D. V.-K. pripažinta kalta dėl to, jog veikdama bendrininkų grupėje kartu su sutuoktiniu T. K., (duomenys neskelbtini), apie 09.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrabučio kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), pagimdžiusi gyvą, vyriškos lyties naujagimį, tyčia, siekdama savo ką tik gimusio vaiko mirties, užspaudusi rankomis laikė jam nosį, T. K. užrišo ant kaklo kelnes, kuriomis smaugė naujagimį tol, kol jis nustojo judėti ir kvėpuoti, dėl to naujagimis netrukus įvykio vietoje mirė, po ko T. K. žirklėmis nukirpo virkštelę ir suvyniojęs naujagimį į chalatą, jo kūną įdėjo į šiukšlių maišą bei išmetė į šalia bendrabučio esantį mišrių atliekų konteinerį, tokiu būdu nužudė bejėgiškos būklės, mažametį artimąjį giminaitį – savo naujagimį. Šiais savo veiksmais ji pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. K. prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, o nenustačius pagrindo jį išteisinti, už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, padarymą paskirti švelnesnę bausmę.
3.1. Pasak apelianto, skundžiamame nuosprendyje nėra pateikta jokia įrodymų analizė, jokie paaiškinimai, kodėl vienos aplinkybės patvirtina jo kaltumą, o kitos ne, kurios aplinkybės nereikšmingos bylai, kodėl vienu kaltinamuoju reikia tikėti, o kitu ne. Apelianto manymu, tiesiog yra perrašytas kaltinamasis aktas, papildomai prirašant tai, kas buvo pasakyta teismo posėdžiuose. Jam neaišku, kaip galima gintis ir skųsti nuosprendį, kai pats sprendimas yra be argumentų, motyvų. Skunde pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Apelianto teigimu, šiuo atveju Kauno apygardos teismas padarė neteisingą išvadą, kad jis įvykdė inkriminuotą nusikalstamą veiką
3.2. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme T. K. parodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies. (Duomenys neskelbtini) dieną, apie 07.00-08.00 valandą ryte, žmona pažadino jį ir sakė, kad eina į vonią (ko ji ten eina, nenurodė), po to jis vėl užmigo. Atsikėlė apie 10.00-11.00 valandą ryte, nes buvo pradėjęs verkti vaikas A. Išgirdo, kad žmona virtuvėje šaukiasi jo, pamatė, kad ji sėdi įsirėmusi tarp šaldytuvo ir sienos, ant žemės guli naujagimis ant nugarytės. Vizualiai nepastebėjo jokių kvėpavimo judesių, nepastebėjo, kad kvėpuotų, buvo pamėlęs, patikrino pulsą ties kaklu, pulso nepajautė, uždėjo delną ant krūtinės, pilvo srities, pasižiūrėti gal yra kvėpavimas kažkoks, nebuvo jokio gyvybės ženklo. Nukirpo virkštelę ir spontaniškai kilo mintis, nes buvo išsigandęs, šokas, ką daryti su kūnu. Nukirpo virkštelę ir vaiką suvyniojo į žmonos chalatą. Suvyniojo į chalatą, po to į šiukšlių maišą, po to įdėjo į mėlyną pirkinių maišą ir išnešė į lauką, išmetė į šiukšlių konteinerį. D. buvo virtuvėje, jai padėjo apsivalyti su rankšluosčiu, kad ji apsirengtų ir palydėjo į lovą, kad ji atsigultų. Niekam nieko nepranešė, buvo šoko būsenos. Nežino ar vaikas buvo jo. Tiksliai nežinojo, kad žmona nėščia. D. buvo pilvas padidėjęs, bet ji po pirmo gimdymo tapo pilnesnė. Naujagimio nesmaugė. Kelnės buvo, nes jis buvo jas padėjęs po vaiko galvyte. Tvarkėsi panaudodamas pirmo vaiko išaugtus rūbus, tame tarpe ir kelnes. Jokio smaugimo veiksmo nebuvo. Ką žmona darė, jis nežino, rado vaiką gulintį ant nugaros, kūnas jau buvo pamėlęs, jokių judesių nebuvo, iš to nusprendė, kad vaikas yra miręs. Žmona su naujagimiu jam būnant šalia nedarė nieko, jis pats viską sutvarkė ir išmetė į konteinerį. Viskas vyko spontaniškai, nieko tartasi iš anksto nebuvo. Netgi tuo metu, kai viskas įvyko, jo akimis žiūrint žmona buvo nelabai suvokianti, kas įvyko, nelabai adekvačiai vertinanti situaciją. Gailisi, kad viskas taip įvyko, tačiau nepripažįsta, kuo yra kaltinamas. Gailisi, kad slėpė nusikaltimą.
3.3. Nuteistasis skunde nurodo, kad D. V.-K. parodymai yra nenuoseklūs, klaidingi, jie teismo nuosprendyje cituojami ne visai tiksliai. Skunde nurodoma, jog D. V.-K. teigė, kad ji iš pradžių sakė T. K., kad eina į vonią (kas atitinka ir T. K. parodymus). Bet ji tiesiog nuėjusi į virtuvėlę, atsisėdo ant žemės, nebegalėjo atsikelti, tiesiog namuose paėmė ir pagimdė. Paskui ji uždengė naujagimiui nosį ir burną, kad nesigirdėtų nei verksmo, nei rėkimo, bet jis buvo tikrai gyvas, šitą tai tikrai atsimena, jis buvo neatsimerkęs. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į D. V.-K. atsakymą į advokato klausimą, kiek laiko ji buvo „uždengus naujagimiui nosį ir burną, kad nesigirdėtų nei verksmo, nei rėkimo – į šį klausimą ji atsakė, kad maždaug apie valandą.
3.4. Ką reiškia toks veiksmas, teismo posėdžio metu paaiškino ekspertas Juozas Vėlavičius, nurodęs, kad dėl nosies užspaudimo, tai jeigu to veiksmo motyvas buvo užčiaupti burną, kad vaisius nerėktų, tai greičiausiai dviem pirštais nespaudė vien tik nosies, bet buvo delnu pridengta ir burnos anga. Jeigu tikėti pasisakymu ir prisipažinimu, tai tas veiksmas buvo sėkmingas, nes naujagimis garso neskleidė. Tai nelaiduoja interpretacijos, kad buvo hermetiškai uždengta burna. Nėra stiprūs raumenys, negeba išsižioti, kad rėkti. Jeigu teigia, kad krūtinė dar kilnojosi, tačiau veide buvo matomas melsvumas, tai vien mamos veiksmuose jau galima įžvelgti reikšmingą vaisiaus kraujotakos ir kvėpavimo sistemos trikdį, nes tai nebelaidavo adekvataus įsotinimo deguonimi, kas lemia kraujo tamsėjimą ir tuo pačiu odos nusispalvinimą melsvu atspalviu. Nors paskui ekspertas aiškina, kad pagal sekantį sakinį jos liudijime, kad kai vyras rišo ant kaklo kelnytes, jo kūnas dar judėjo ir krūtinė kilnojosi. Pasak apelianto, tai iš dalies patvirtina T. K. parodymus, kad kai jis atėjo į virtuvę, kūdikis jau turėjo būti miręs. Bet T. K. teigimu, o taip greičiausiai ir buvo, kūdikis judėjo dėl mėšlungio (mirties konvulsijos) bei todėl, kad jis dar buvo ryšyje su motina (virkštelė dar nebuvo nukirpta). Ekspertas dėl to nepasisakė.
3.5. Toliau skunde atkreipiamas dėmesys į 2021 m. sausio 25-26 d. įvykio vietos apžiūros protokolą (1 t., b. 1. 20-27) ir 2021 m. sausio 25-26 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolą (1 t. b. 1. 28-32). Kaip matyti iš šių protokolų, pasak apelianto, įvykio vietoje buvo rastas kraujas, tačiau nebuvo atliekami tyrimai, koks tai kraujas ir kieno, nors tai galėtų patvirtinti įvykio eigą (T. K. nukerpa virkštelę ir padeda sutvarkyti įvykio vietą: ant žirklių turėtų būti D. V.-K. kraujas, o visur pritaškytas kraujas irgi jos) ir patvirtintų T. K. parodymus. Be to, ekspertas turėtų atsakyti į klausimą, ar mirusį kūdikį „atjungus“ nuo motinos jis kraujuoja, ar galėjo prisitaškyti jo kraujo, ar ne. Jeigu nukirpus virkštelę, miręs kūdikis nekraujuoja, ir kraujo tyrimai rodo, kad įvykio vietoje rastas tik dviejų asmenų kraujas, tai reikštų, kad kerpant virkštelę, kūdikis buvo miręs.
3.6. Galiausiai apeliantas teigia, kad jei teismas vis tik neįžvelgs pagrindo jį išteisinti, jam turėtų būti paskirta tokia pati bausmė kaip ir D. V.-K., nes jų veiksmai vienodi, jokių išskirtinių aplinkybių, kad bausmės taip netolygiai skirtųsi, pirmosios instancijos teismas nenustatė.
4. Nuteistosios D. V.-K. gynėjos advokatės R. Kalkauskienės apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 17 d. nuosprendį pakeisti – D. V.-K. veiksmus perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 1, 2 ir 3 punktus, pritaikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
4.1. Skunde teigiama, jog Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 17 d. nuosprendis turėtų būti panaikintas, kadangi nuteistoji nepadarė tos nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteista. Ji neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo būti naujagimio mirties priežastimi.
4.2. Skunde nurodoma, kad nuteistoji (duomenys neskelbtini) bendrabučio, kuriame tuo metu gyveno su vyru T. K. ir mažamečiu sūnumi, virtuvėlėje nuosprendyje nurodytu laiku pagimdė gyvą vyriškos lyties kūdikį. Gimdymo metu prie jos nieko nebuvo, nes pradėjus gimdyti ji atėjo į virtuvėlę ir atsisėdo ant grindų. Vyro nekvietė, tikėjosi viena iškęsti sąrėmius, rėkti nebuvo jėgų. Taip pat bijojo, kad gali pabusti kambaryje miegantis vaikas. Gimęs kūdikis pradėjo verkti, jo riksmas prižadino sūnų. Kad nesigirdėtų naujagimio verksmas, ji ranka užspaudė jam burną. Pabudęs nuo miegojusio sūnaus verksmo, į virtuvėlę atėjo vyras. Pamatęs kūdikį buvo nustebęs. Paėmęs už nuteistosios kabojusį virtuvinį rankšluostėlį liepė uždengti kūdikio veidą. Ji uždėjo ant vaiko veido, kad nesigirdėtų jo verkimo. Vyras paėmė žirkles iš stalčiaus ir nukirpo virkštelę. Vyras nuėjo į kambarį, atsinešė išmestus vaiko rūbus. Pradėjo juos kraustyti ir radęs juose kelnes, jomis pradėjo veržti vaiko kaklą. Nuteistoji vyrui nieko nesakė, nes buvo visiškai išsekusi, tuo metu ji buvo šoko būsenoje. Kai kūdikis nebejudėjo, T. jai padėjo atsikelti, apsitvarkyti ir palydėjo į lovą. Ji iš karto užmigo. Po gimdymo ji labai kraujavo, tebebuvo šoko būsenoje, gydytojas nebuvo kviečiamas. Nuvežus į Kauno klinikas gydytojas jai pasakė, kad galėjo numirti.
4.3. Nuteistoji nurodo, kad niekada nenorėjo savo kūdikio mirties ir nepadarė nieko tokio, kas sukeltų jam tokias baisias pasekmes. Ji rankšluosčiu vaiko nosies nespaudė, laikė tik burną, kad vaikas nerėktų. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme sakė, kad laikė vaiką už nosies norėdama padėti T. išvengti didelės bausmės, nes manė, kad jeigu bus kalti abudu, jam bus mažesnė bausmė. Taip pat tyrėja sakė, kad jai iš viso nebus laisvės atėmimo bausmės net ir tuo atveju, jeigu ir prisipažins dėl to, ko iš tiesų nedarė. Baudžiamojoje byloje yra minėtus nuteistosios teiginius patvirtinantys įrodymai. Susipažinus su nuteistosios ir jos vyro pokalbių įrašu matyti, kad T. K. prašo jos prisiimti kaltę. Jis aiškina, kad jai būtų paskirta švelnesnė bausmė negu jam. Taip tat yra D. V.-K. pokalbio su psichologe įrašas, kur ji kalba, kad tyrėja jai sakiusi, jog ji laisvės atėmimo bausmės negaus. Be to, tame pačiame pokalbyje su psichologe, išsipasakojusi savo gyvenimo paslaptis, ji teigia, kad vaiko nežudė, o viską sutvarkė T. Skunde teigiama, jog ta aplinkybė, kad ji laikė rankšluostį ant vaiko burnos dėl to, kad šis neverktų ir nesustabdė T., kai šis veržė vaiko kaklą, nereiškia, kad ji atliko veiksmus, nulėmusius naujagimio mirtį.
4.4. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes D. V.-K. veiksmai šioje byloje turėtų būti kvalifikuojami kaip padėjėjo veiksmai. BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjas yra asmuo padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis saugodamas arba pridengdamas, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos pėdsakus ar priemones, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Skunde teigiama, kad D. V.-K. pagal spontaniškai kilusį susitarimą, išreikštą konkliudentinias veiksmais, tik atliko padėjėjo vaidmenį neleisdama naujagimiui verkti, kas galėjo pažadinti kitame kambaryje miegantį sūnų arba sukelti įtarimą kaimynams, t. y. pašalino kliūtį, galėjusią sutrukdyti nusikalstamą sumanymą. Dėl išdėstyto D. V.-K. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies l, 2 ir 3 punktus.
4.5. Galiausiai, nurodoma, kad D. V.-K. pripažino įvykdžiusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kad yra jos atsakomybę švelninanti aplinkybė. Taip pat jos vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką yra antraeilis. Esant šiai situacijai atsiranda galimybė taikyti D. V.-K. BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.
Šalies argumentai
5. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. K. ir jo gynėjas, nuteistoji D. V.-K. ir jos gynėja prašė apeliacinis skundus tenkinti, prokurorė – abu skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo T. K. ir nuteistosios D. V.-K. gynėjos advokatės R. Kalkauskienės apeliaciniai skundai atmetami.
6. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. K. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, o D. V.-K. – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, ir, nors skundžiamo nuosprendžio motyvai šioje dalyje gana lakoniški, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir kiekvieno nuteistojo vaidmenį darant nusikaltimą, taip pat paskyrė teisingas bausmes. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo
7. Nuteistasis T. K. pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, jog nuteistasis apie D. V.-K. nėštumą nieko nežinojo; jam atėjus į virtuvę, žmonos pagimdytas kūdikis jau buvo miręs; jis tik nukirpo virkštelę, išnešė kūną, viską sutvarkė. Nuteistosios D. V.-K. gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad nužudyti naujagimio ji neplanavo, susitarimas su T. K. kilo spontaniškai. Nuteistoji tik laikė kūdikiui užspaudusi nosį, kad šis neverktų, taip sudarydama sąlygas T. K. netrukdomam pasmaugti kūdikį. Todėl nuteistosios indėlis į nusikalstamos veikos padarymą vertintinas kaip padėjėjos.
8. Šiuos apeliacinių skundų teiginius paneigia byloje surinkti duomenys – pirmiausia nuteistosios D. V.-K. parodymai pirmosios instancijos teisme, netiesiogiai – liudytojų T. O., R. Š., N. R., R. B. bei A. M. parodymai, ekspertų J. Vėlavičiaus ir J. Rybalko paaiškinimai, taip pat 2021 m. birželio 10 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole (2 t., b. l. 50-53) užfiksuotas pokalbis tarp nuteistųjų.
9. Nuteistojo T. K. parodymus, kad jam atėjus į virtuvę kūdikis jau nerodė gyvybės ženklų, tad jis tik paslėpė kūną, jo nesmaugė, paneigia nuteistosios D. V.-K. parodymai. Pirmosios instancijos teisme nuteistoji parodė, kad įvykio dieną virtuvėje pagimdė kūdikį, uždengė jam nosį ir burną, taip nutildydama verksmą. Nuteistoji pakvietė T. K., kad šis ateitų. T. K. atėjo iki virtuvės, pamatė naujagimį, nukirpo virkštelę, tuomet padavė nuteistajai rankšluostį, kurį ji laikė uždėjusi kūdikiui ant veido, taip pat uždengė jam nosį, kad vaikas neverktų ir jo negirdėtų kaimynai. T. K. atsinešė išaugtas sūnaus A. vaikiškas kelnes ir jomis smarkiai užveržė kūdikiui kaklą. Prieš T. K. uždedant kelnes ant kaklo vaikas dar buvo gyvas, matė, kad jo krūtinė kilnojosi, jis minimaliai judino rankas ir kojas; po kelnių veržimo vaiko kojos dar judėjo, po to jau ne visiškai. Nosį laikė užspaudusi ir prieš ir jau atėjus nuteistajam. Viskas truko apie valandą. Po gimdymo ir kai pradėjo spausti nosytę praėjo 10-20 minučių, viskas labai greit įvyko (t. 4, b. l. 65-68). Analogiškus parodymus nuteistoji davė ir apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją: į virtuvę atėjus nuteistajam vaikas jau neverkė ir buvo truputį pamėlęs, bet rankas kojas judino, jo krūtinė kilnojosi; T. (K.) matė, kad vaikas gyvas. T. K. padavė rankšluostį, kurį ji uždėjo vaikui ant veido, nuteistasis pasakė, kad (toliau) laikytų pirštus vaikui ant nosies (t. 3, b. l. 112-114). Kitaip negu skunde nurodo nuteistasis, D. V.-K. parodymai dėl naujagimio nužudymo eigos buvo nuoseklūs, skyrėsi tik detalėse; jie neprieštarauja ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir parodymų patikrinimo vietoje metu duotiems parodymams (t. 3, b. l. 107-109; 119-120; 121-122).
10. Tuo tarpu nuteistojo T. K. parodymai proceso metu skyrėsi. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad apie D. V.-K. nėštumą apskritai nieko nežinojo. Radęs žmoną virtuvėje patikrino kūdikio pulsą, uždėjo delną ant krūtinės, pilvo, patikrino, ar yra kvėpavimas, tačiau vaikas buvo pamėlęs, jokio gyvybės ženklo nebuvo. Yra dirbęs kariuomenėje, žino, kaip atskirti, ar asmuo gyvas, ar ne. Tuomet nukirpo virkštelę, vaiko kūną suvyniojo į chalatą ir išmetė į šiukšlių konteinerį. Kūdikio nesmaugė (t. 4, b. l. 62-64; 69). Tačiau pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. sausio 26 d., nuteistasis nenurodė tikrinęs, ar vaikas gyvas; parodė, kad apskritai nekreipė dėmesio ir neįsidėmėjo, ar vaikas juda, ar ne. Nukirpęs virkštelę nuėjo į tualetą. Grįžęs vaiko jau nebematė, pastebėjo, kad žmona jau be chalato, rado užrištą šiukšlių maišą ir suprato, kad jame buvo kūdikis. Kraują išvalė, o šiukšlių maišą kartu su skudurais išmetė į konteinerį. Buvusį nėštumą įtarė, nes testas buvo teigiamas, tačiau manė, kad jis klaidingas, nes pasak D. V.-K. mėnesinės nebuvo dingusios (t. 2, b. l. 186-188). Sekančios apklausos 2021 m. sausio 28 d. metu nuteistasis jau parodė, kad vaikas nejudėjo, neverkė, atrodė pamėlęs, bandė užčiuopti pulsą, bet jam to daryti nepavyko. Ar vaikas buvo gyvas, nežino. Su žmona pakalbėjo, kad negali išlaikyti dviejų mažų vaikų, nes finansai nedideli. Spontaniškai sutarę atsikratyti vaiko, abu suvyniojo jį į chalatą ir įdėjo į šiukšlių maišą. Kartu su skudurais viską išmetė į konteinerį (t. 2, b. l. 191-192). Parodymų patikrinimo vietoje metu, nuteistasis papildomai nurodė, kad žiūrėjo, ar kilnojosi krūtinė (t. 2, b. l. 198-199). Taigi po pirmosios apklausos nuteistojo T. K. parodymai dėl aplinkybių, ar jis apskritai tikrino gyvybės požymius, kas įdėjo kūną į šiukšlių maišą, keitėsi (apklausiamas pirmosios instancijos teisme T. K. to priežasties nepaaiškino). Be to, nėra logiška, kad nuteistasis, viena vertus, nurodo, jog su žmona kalbėjo, kad finansiškai negali auginti antro vaiko, tačiau, kita vertus, kūdikis pasak paties parodymų jau nerodė jokių gyvybės požymių ir nuteistasis manė, kad šis miręs. Taip pat neįtikina nuteistojo versija, kad jam apie žmonos nėštumą nebuvo žinoma. Nuteistoji D. V.-K. viso proceso metu nurodė vyrui sakiusi apie nėštumą; tai patvirtina ir liudytojų kaimynų T. O. (4 t., b. l. 61; 1 t., b. l. 34-36, 38-39) bei R. Š. (4 t., b. l. 61-62; 1 t., b. l. 43-44) parodymai ikiteisminio tyrimo metu (kuriuos jie patvirtino teisme), kad nuteistoji buvo jiems sakiusi, jog pranešė savo vyrui apie nėštumą. Be to, nuteistasis gyveno kartu su žmona, pora jau anksčiau buvo susilaukusi vaiko, tad jis negalėjo nepastebėti žmonos pasikeitusių kūno formų, juo labiau, kad jas pastebėjo ir minėti liudytojai. Pastebėtina ir tai, kad iš nuteistosios parodymų taip pat matyti, kad antras vaikas dėl šeimos finansinių sunkumų nebuvo laukiamas, kas iš dalies atitinka jau cituotus T. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojo R. Š. parodymus, kad T. K. jam buvo sakęs, kad antras vaikas dėl išlaikymo sunkumų nepageidaujamas (4 t., b. l. 61-62; 1 t., b. l. 43-44).
11. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad byloje esančioje telefoninio pokalbio išklotinėje yra užfiksuota, kaip 2021 m. balandžio 30 d. pokalbio metu jau vykstant ikiteisminiam tyrimui nuteistasis priekaištavo D. V.-K., kodėl pastaroji jam viską „verčia“, į ką ši atsako, „<...> nes taip ir buvo realiai“ <...>, o nuteistasis neprieštarauja. Tuomet T. K. prašo D. V.-K. prisiimti visą kaltę, motyvuodamas, kad jai būtų taikomas švelnesnę atsakomybę numatantis BK straipsnis, kai tuo tarpu jam gresia „maksimumas“. Vėliau nuteistasis vėl klausia D. V.-K., kodėl ji pasakojo nebūtus dalykus, <...> „pavyzdžiui, kad ... tiesiog, kad paėmus, kad aš vaiką dvi minutes smaugiau“ <...>; nuteistoji atsako, jog <...> „Aš plius minus pasakiau, nu...n... vienu žodžiu, nenoriu pyktis, vapšie“ <...>. Tuomet T. K. jos vėl prašo prisiimti visą atsakomybę, nes <...> „man dabar karoče šviečia vos ne penkiolika metų“ <...> (t. 2, b. l. 50-53). Taigi iš šio pokalbio matyti, jog nuteistieji suprato abu esą atsakingi už kūdikio mirtį, tačiau T. K. bandė paveikti nuteistąją, kad ši neteisingais parodymais prisiimtų visą kaltę.
12. Skunde taip pat nepagrįstai teigiama, neva pagal D. V.-K. parodymus ji kūdikiui apie valandą laikė užspaudusi nosį ir burną. Nuteistoji pirmosios instancijos teisme parodė, kad gerai neprisimena, „viskas aplamai truko apie valandą“, taigi akivaizdžiai turėjo galvoje visą procesą nuo gimdymo pradžios iki pasirodant T. K. (t. 4, b. l. 68); tą patį patvirtina ir 2021 m. gruodžio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas (nuo 1 val. 6 min. 8 sek. iki 1 val. 6 min. 54 sek.). Taigi iš to negalima daryti išvados, kad D. V.-K. iškart pagimdžiusi kūdikį būtų valandą atėmusi jam galimybę kvėpuoti, kas taip pat neatitinka jos pačios parodymų, kai į vėlesnį patikslinantį teisėjo klausimą nuteistoji atsakė, jog spausti nosį ir burną ji pradėjo praėjus 10-20 minučių po gimdymo, viskas greitai įvyko (t. 4, b. l. 68).
13. Taigi atsižvelgdama į minėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nemato pagrindo vadovautis nuteistojo T. K. parodymais, kuriuos vertina kaip nuteistojo gynybinę versiją; tuo tarpu kolegija laiko patikimais nuoseklius nuteistosios D. V.-K. parodymus dalyje dėl nužudymo veiksmų eigos, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys.
14. Kitaip negu skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas J. Vėlavičius patvirtino, kad D. V.-K. parodymuose nurodytos aplinkybės medicininiu požiūriu yra galimos ir, jeigu parodymais vadovautis, kūdikio mirtis galėjo ištikti nuo deguonies nutraukimo užveržus kaklą. Nors pradinis nosies užspaudimas jau galėjo sutrikdyti naujagimio kraujotaką ir kvėpavimo sistemą, ką liudija odos nusispalvinimas mėlynų atspalviu, kaip ir tai, jog kūdikis garso nebeskleidė, tačiau smegenų kamienas kvėpavimo judesius vis dar galėjo realizuoti. Kaklo užveržimas realizavo galutinį gyvybės siūlo nutraukimą (t. 4, b. l. 77-78). Nors ekspertas nurodė neturintis pakankamai duomenų, ar kūdikis dar būtų išgyvenęs, jei jam nebūtų užveržtos kelnytės, tai nepašalina T. K. veiksmų priežastingumo – atėjęs į virtuvę, jis padavė nuteistajai rankšluostį, nurodė jai toliau laikyti pirštus ant nosies, o užveržęs kaklą galutinai nulėmė kūdikio mirtį. Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas ekspertas J. Rybalko sutiko su kolegos J. Vėlavičiaus paaiškinimais. Ekspertas paaiškino, kad negali atsakyti, ar miręs kūdikis galėjo sujudėti nuo mėšlungio prisilietus. Jei tokia sąlyga, kad tikrai įvyko mėšlungis, gali sujudėti. Jei naujagimis mirė, jis neturėtų judėti; jei D. V.-K. parodymai buvo tokie, kad atėjus nuteistajam vaikas dar kvėpavo, kojos judėjo, vadovaujantis tokiais parodymais, vaikas dar buvo gyvas. Atsižvelgiant į minėtus paaiškinimus, teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinio skundo teiginys, kad kūdikis sujudėjo nuo mėšlungio yra deklaratyvus; jo nepagrindžia nuteistosios parodymai, kad atėjus T. K. kūdikio krūtinė kilnojosi, jis dar minimaliai judino rankas ir kojas. Ekspertas papildomai paaiškino, kad ir nukirpus virkštelę mirusiam kūdikiui kraujas vis dar gali išbėgti, nes minučių eigoje jis dar nebūtų spėjęs sukrešėti. Tai paneigia T. K. apeliacinio skundo teiginį, kad nenustačius kraujo priklausomybės mirusio kūdikio virkštelė negali kraujuoti. Nors apeliantas nurodo, kad įvykio vietos apžiūros metu paimtų DNR nuoplovų priklausomybė nebuvo tiriama, teisėjų kolegija pastebi, kad įrodymus byloje privaloma tirti tik ta apimtimi, kiek jie patvirtina ar paneigia faktines bylos aplinkybes. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad D. V.-K. pagimdė kūdikį, nuteistasis T. K. nukirpo virkštelę ir nuo grindų išvalė kraują.
15. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam T. K. inkriminuoti veiksmai yra neabejotinai įrodyti.
16. Teisėjų kolegija taip pat nepritaria D. V.-K. gynėjos skundo teiginiui, kad nuteistoji nužudant kūdikį atliko antraeilį vaidmenį, todėl jos vaidmuo vertintinas ne kaip bendravykdytojos, bet padėjėjos. Esminės nužudymo aplinkybės šiuo atveju yra nustatytos remiantis aukščiau aptartais nuteistosios D. V.-K. parodymais, kuri nuosekliai parodė, jog gimus kūdikiui laikė uždengusi ranka kūdikio burną ir nosį, tą patį toliau darė ir pasirodžius T. K., nuo ko kūdikiui prasidėjo deguonies stygius. Nei iš jau cituoto pokalbio telefonu, nei skunde cituojamo pokalbio su psichologe išklotinės (kuriame žodžiai, kad „vyras pasidarbavo“, yra abstraktūs), nei kitų bylos duomenų nematyti, kad nuteistoji teisme būtų sąmoningai save apkalbėjusi stengdamasi sumenkinti nuteistojo T. K. vaidmenį ar, kaip teigiama skunde, dėl tyrėjos tvirtinimo, kad nuteistoji laisvės atėmimo bausmės negaus (nors gynėjos cituojamame pokalbyje nuteistoji mini advokatą). Atvirkščiai, pirmosios instancijos teisme nuteistoji nurodė, kad nuteistasis smaugdamas kūdikį atliko paskutinį veiksmą, nulėmusį naujagimio mirtį. Pažymėtina, kad pokalbis, kuriame T. K. prašo nuteistosios prisiimti visą atsakomybę, vyko 2021 m. balandžio 30 d., jau po pirmų D. V.-K. apklausų (vasario 4 d. ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją vasario 8 d.), taigi kai ši jau davė parodymus apie nužudymo eigą, kurių laikėsi ir vėliau pirmosios instancijos teisme.
17. Be to, bylos duomenimis – D. V.-K., liudytojo R. Š., iš dalies ir nuteistojo T. K. parodymais – yra nustatyta, kad gimsiantis vaikas nuo pat nėštumo pradžios abiejų nuteistųjų nebuvo laukiamas ir norimas. Nėštumo ir gimdymo faktą buvo stengiamasi paslėpti tiek nuo kaimynų, tiek nuo artimųjų, ką patvirtina nuteistosios, taip pat liudytojų T. O. (4 t., b. l. 61; 1 t., b. l. 34-36, 38-39), R. Š. (4 t., b. l. 61-62; 1 t., b. l. 43-44), N. R. (4 t., b. l. 42-43; teisme patvirtino parodymų ikiteisminio tyrimo metu teisingumą, 1 t., b. l. 48-49) parodymai. Viso nėštumo metu taip pat nebuvo kreiptasi į medikus dėl konsultacijų. Prasidėjus gimdymui nebuvo kviečiama greitoji medicinos pagalba ar savarankiškai vykstama į medicinos įstaigą. Iš karto po gimdymo naujagimio lavonu buvo atsikratyta ir toliau stengiamasi slėpti buvusio nėštumo ir gimdymo faktą, tai neigiant besiteiraujantiems asmenims, ką patvirtina liudytojų T. O., R. Š., R. B. (4 t., b. l. 43; teisme patvirtino parodymų ikiteisminio tyrimo metu teisingumą, 1 t., b. l. 52-53;) ir A. M. (4 t., b. l. 41-42) parodymai. Nors nuteistoji nurodo, kad tyčia nužudyti kūdikį kilo spontaniškai, tai nepaaiškina jos elgesio, kad tik gimus vaikui ir iki pasirodant vyrui nuteistoji jau užspaudė naujagimiui burną ir nosį. Šio savo veiksmo negalėjo paaiškinti ir nuteistoji. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teisme nuteistoji taip pat nurodė, kad pokalbis su T. K., kad jie negalės išlaikyti antro vaiko, vyko, kol kūdikis dar buvo gyvas (t. 3, b. l. 114; t. 4, b. l. 66). Kaip jau minėta aukščiau, buvus tokį pokalbį ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir T. K. (t. 2, b. l. 191-192). Taigi nors nei vienas nuteistųjų nenurodė, kad iš anksto planavo nužudyti kūdikį, minėtos aplinkybės, kaip ir tai, kad tiek nėštumas, tiek gimdymas nuo aplinkinių buvo slepiami, patvirtina jų bendrą tyčią atsikratyti nepageidaujamo vaiko. Taigi savo objektyviais veiksmais uždengiant vaikui burną ir nosį, kad šis nerėktų ir jau pradedant riboti jo kvėpavimą, šių veiksmų nenutraukiant ir pasirodžius T. K., ir bendru sutarimu su T. K. atsikratyti naujagimio, nuteistoji D. V.-K. atliko bendravykdytojos vaidmenį (BK 24 straipsnio 3 dalis). Todėl kvalifikuoti jos veiksmus kaip padėjėjos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį teismas nemato pagrindo.
Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimo aplinkybes ir nuteistiesiems paskyrė teisingas, tinkamai individualizuotas bausmes.
19. Nuteistoji D. V.-K. tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta (3 t., b. l. 81-82). Remiantis ekspertės L. Andriuškevičienės paaiškinimais pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 78-79) ir šios ekspertės išvada (3 t., b. l. 78), nenustatytas pagrindas abejoti nuteistosios pakaltinamumu. Šioje byloje yra nustatyta viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką ji padarė veikdama bendrininkų grupėje su T. K. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustatyta ir viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistoji prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi padariusi nusikaltimą, be to, ji savo parodymais padėjo išaiškinti, kad nusikalstamą veiką padarė ir T. K. (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
20. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistajai paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą 8 metams. Apeliaciniame skunde prašoma paskirtą bausmę sumažinti dar labiau. Toks prašymas motyvuojamas teigiant, jog nuteistosios veiksmai tebuvo antraeiliai ir egzistuoja pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, be to, jog nusikalstamus D. V.-K. veiksmus nulėmė pasidavimas T. K. darytai psichologinei įtakai, spaudimui. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju formalaus pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas nėra, nes nustatyta tik viena lengvinanti aplinkybė, tuo tarpu kai šios nuostatos taikymui yra reikalingos bent dvi. Be to, kaip aptarta aukščiau, nėra pagrindo spręsti, kad nuteistosios vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis. Taigi dar labiau sušvelninti bausmę yra įmanoma tik taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jei sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė. Pastebėtina, kad D. V.-K. pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 65-68) yra nurodžiusi, kad T. jai neleisdavo bendrauti su šeima, spausdavo psichologiškai; jei būtų apsisprendusi vis tik auginti vaiką, būtų toliau patyrusi jo psichologinį smurtą. Artimai su nuteistąja bendravusi kaimynė liudytoja T. O. taip pat parodė (4 t., b. l. 61; 1 t., b. l. 34-36, 38-39), kad jai D. V.-K. minėjo, jog nuteistasis sakė paliksiąs ją, jeigu nėštumo faktas pasitvirtins. Tačiau vien šių duomenų nepakanka norint padaryti išvadą, kad nuteistųjų tarpusavio santykiuose vyravo psichologinis T. K. smurtas, kurio paveikta nuteistoji padarė nusikaltimą. Be to, tai nepaaiškina pačios nuteistosios elgesio tik gimus vaikui jį tildyti ir tartis su T. K., jog vaikas dėl finansinių sunkumų nepageidaujamas. Taigi, nors nuteistojo T. K. elgesys, taip pat ir atsižvelgiant į tarp nuteistųjų užfiksuotą pokalbį, kuriame jis bando paveikti D. V.-K. duoti neteisingus parodymus, aiškinasi, ar ši nenori skirtis, nuteistosios atžvilgiu galėjo būti manipuliuojantis, tai nesudaro pagrindo skirti švelnesnę, nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę.
21. Nuteistasis T. K. tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Anksčiau administracine tvarka baustas už KET pažeidimą, bauda sumokėta (2 t., b. l. 165). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, jam paskirta viešųjų darbų bausmė (2 t., b. l. 166-174). Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. liepos 10 d. nutartimi neatlikta viešųjų darbų bausmė pakeista į 26 parų areštą. Remiantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu naujo nusikaltimo padarymo metu teistumas nebuvo išnykęs. T. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tuo tarpu jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Pirmosios instancijos teismas T. K. už BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė kiek mažesnę nei terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę – laisvės atėmimą 13 metų. Apeliaciniame skunde yra prašoma sušvelninti T. K. paskirtą bausmę, motyvuojant tuo, kad jam ir D. V.-K. paskirtos bausmės neturėtų taip ženkliai skirtis. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, nes T. K. atveju yra nustatytos kitokios bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės. Pirma, nors abu nuteistieji veikė kaip nusikaltimo bendravykdytojai, tačiau nustatyta, kad būtent T. K. atliko paskutinįjį veiksmą (užrišo kelnes ant kūdikio kaklo ir jas verždamas kūdikį pasmaugė), galutinai užgesinusį ką tik gimusio kūdikio gyvybę. Antra, naują nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Trečia, nuteistoji, kitaip nei T. K., gailėjosi ir pergyveno dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, abu nusikaltimai buvo išaiškinti pirmiausia nuteistosios parodymų dėka. Be to, nuteistasis, peržengdamas leistinos gynybos ribas, aktyviai stengėsi trukdyti procesui, telefoninio pokalbio išklotinėje užfiksuoto pokalbio metu prašė D. V.-K. prisiimti visą kaltę, klaidingai nurodydamas, kad jai būtų taikomas švelnesnę atsakomybę numatantis BK straipsnis. Vadovaudamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad T. K. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga. Paskirta bausmė yra adekvati T. K. padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybės pavojingumui, yra tinkamai individualizuota, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
23. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistojo T. K. gynėju buvo paskirtas advokatas B. Varsackis, o D. V.-K. gynėja paskirta advokatė R. Kalkauskienė. Abu advokatai dalyvavo teismo posėdžiuose nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. lapkričio 30 d. buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl patirtų išlaidų, kuriose prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo T. K. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 191,67 Eur, o iš nuteistosios D. V.-K. – 383,32 Eur.
24. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose.
25. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo T. K. bei nuteistosios D. V.-K. gynėjos apeliacinius skundus, abu apeliaciniai skundai yra atmetami. Abiem nuteistiesiems skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės ir tai gerokai apsunkina nuteistųjų galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytas sumas antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Be to, abu nuteistieji savo turto neturi, jų materialinė padėtis sunki. Įvertintina ir tai, jog išnagrinėjus šiuo metu sustabdytą civilinę bylą Nr. e2-72-1060/2023 ateityje iš nuteistųjų gali būti priteistas išlaikymas jų bendram mažamečiui sūnui. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, daroma išvada, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje netikslingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl patirtų išlaidų už T. K. ir D. V.-K. suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. K. ir nuteistosios D. V.-K. gynėjos advokatės Rasos Kalkauskienės apeliacinius skundus atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistųjų T. K. ir D. V.-K. netenkinti.