- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-26
- Bylos Nr.
- e2S-694-212/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-00754-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- R. B., A. P.
- Ieškovas
- R. V.
- Trečiasis asmuo
- Z. S., Anykščių rajono 1-ojo notarų biuro
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinės bylos Nr. e2S– 694-212/2019
2019 m. lapkričio 26 d.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės R. B. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5201-266/2019, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams A. P., R. B., tretiesiems asmenims Z. S., Anykščių rajono 1-ojo notarų biuro notarei J. V., išvadą teikianti institucija byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl jungtinės veiklos pripažinimo, sutarties dalies dėl pirkėjo asmens pripažinimo negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio ieškovė R. V. ir atsakovas A. P. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę; 2016-03-25 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – buto), pirkimo – pardavimo sutarties Nr. II-874 dalį dėl pirkėjo asmens – R. B. pripažinti apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu; pripažinti, kad pagal 2016-03-25 buto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. II-874 butą nuosavybės teise įgijo ne atsakovė R. B., o ieškovė R. V. ir atsakovas A. P. bendrąja daline nuosavybe po ½ dalį. Taip pat ieškovė prašė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, priteisti iš atsakovo vaikui išlaikymą turtu bei mokamomis periodinėmis išmokomis, išlaikymo įsiskolinimą.
2. Ieškinyje ieškovė nurodo, kad ji ir atsakovas A. P. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę, siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą, ėmė iš banko paskolas. Nurodo, kad buto pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas atsakovės vardu, nes buvo mažas vaikas, negalėjo visko mesti ir atvažiuoti į Lietuvą, buto įsigijimui panaudoti ieškovės ir A. P. pasiskolinti iš banko pinigai. Tikrieji buvo pirkėjai yra ieškovė ir atsakovas. Nuo paskolos paėmimo ieškovė iki šiol moka tiek savo banko paskolą, tiek reikiamą pinigų sumą banko paskolai apmokėti perveda į atsakovo banko sąskaitą, mokėjo už nurodyto buto įrengimą. Šalims nutraukus santykius buvo svarstoma, kad butas bus perrašytas sūnaus R. vardu, tačiau ieškovei pareikalavus, kad sandoris būtų patvirtintas notariškai, atsakovas nesutiko, pasakė, kad geriausiu atveju ieškovė galinti tikėtis tik paveldėjimo/testamento, nurodė, kad nori parduoti šį butą, ieškovei duotų 4‘000 Eur, sau 6‘000 Eur (nes anot jo butą tariamai įvertino 15‘000 Eur, o perpardavėjas jam pasiūlė 10‘000 Eur.), kas matyti iš šalių susirašinėjimo. Ieškovė nurodė, kad jai tapo žinoma iš atsakovo ir jo sesers susirašinėjimo SMS žinutėmis, jog tikimasi ieškovę apgauti dėl nurodyto buto įgijimo, taip siekiant pasisavinti svetimą turtą.
3. Ieškovė dalies reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą ginčo butui iki bus priimtas teismo sprendimas byloje. Nurodė, kad atsakovas A. P. planuoja parduoti turimą turtą ir užsimena apie turimus buto pirkėjus ir apie jų siūlomas pinigų sumas už butą. Teigė, kad abu atsakovai galėtų suorganizuoti nurodyto turto perleidimą kitam asmeniui, kad tik butas ar jo dalis neatitektų ieškovei. Esant nurodytoms aplinkybėms naujas sandoris apsunkintų ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą arba padarytų jį neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino, iki teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje taikė areštą butui su rūsiu, esančiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam R. B..
5. Teismas vadovavosi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad tik nustačius, jog ieškinys yra prima facie pagrįstas, galima spręsti, ar egzistuoja realios grėsmės, jog galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Nurodė, kad preliminariai įvertinus ieškovės ieškinį bei pateiktus rašytinius įrodymus negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys yra tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Pripažino, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitokių objektyvių aplinkybių ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš ieškovės nurodytų faktinio pobūdžio aplinkybių bei pridėtų rašytinių įrodymų nustatė, jog taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai
6. Atsakovė R. B. atskiruoju skundu prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį panaikinti.
7. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė ketintų, veikdama nesąžiningai, perleisti jai nuosavybės teise priklausantį butą tretiesiems asmenis ar imtųsi kitokių veiksmų, dėl kurių kiltų reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Duomenų apie galimai nesąžiningą atsakovės elgesį, byloje nėra. Ieškovė yra pateikusi trumpąsias žinutes, rašytas, jos teigimu, atsakovo apie neva ketinimą parduoti butą, tačiau iš žinučių nėra aišku, apie kokį konkrečiai butą jose rašoma. Be to, ginčo butas nuosavybės teise priklauso ne A. P., o atsakovei, todėl jis niekaip negali disponuoti butu. Žinutėse išdėstytas ketinimas yra absoliučiai nerealus ir neįgyvendinamas. Ieškovė taip pat yra pateikusi susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis neva tarp atsakovo A. P. ir jo sesers. Kyla šio susirašinėjimo pripažinimo įrodymu klausimas įrodymų leistinumo aspektu, nes žinutės perfotografuotos ne iš ieškovės, o iš kito asmens mobiliojo telefono. Iš šių trumpųjų žinučių turinio matyti, jog asmuo, įvardintas kaip atsakovo sesuo, abejoja galimai pačios ieškovės sąžiningumu ir įspėja atsakovą, jog pati ieškovė ketina apgaule užvaldyti svetimą turtą. Ieškinyje teigdama, jog butas buvo įgytas jos asmeninėmis lėšomis, ieškovė sąmoningai klaidina teismą, teikdama žinomai melagingus duomenis. Butą atsakovė įgijo iš savo sūnaus jai padovanotų lėšų. Ieškovė geranoriškai sutiko, kad pinigai butui pirkti būtų pervesti pasinaudojant jos sąskaita. Atsakovas, paėmęs paskolą Lloyds banke (2016-02-01 į jo asmeninę sąskaitą bankas pervedė 15‘000 svarų), dalį šių pinigų – 13‘796,42 svarų, kas sudaro 17‘200 Eur, padovanojo savo motinai. Dalį šios sumos (10‘000 Eur) atsakovė išleido butui pirkti. Kaip matyti iš banko sąskaitos išklotinės, lėšas butui pirkti – 14‘300 svarų, atsakovas per du kartus (2016-03-24 ir 2016-03-29) pervedė ieškovei, po ko pastaroji 13‘796,42 svarų pervedė atsakovei. Butui pirkti buvo panaudotos asmeninės atsakovo lėšos, kurias jis žodiniu susitarimu padovanojo savo motinai. Tokiu būdu R. B. butą įgijo teisėtai ir sąžiningai.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius apeliantės šeimos nesąžiningumą, norą ieškovės sąskaita turėti finansinės naudos sau. Teigia, kad visus sprendimus dėl buto priima ne atsakovė, bet jos sūnus. Ieškovė pateikė įrodymus, kurie patvirtina, jog atsakovas kalbasi su galimais pirkėjais, tikisi butą artimiausiu metu parduoti, domisi buto verte. Susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovo patvirtina, jog dar 2019-07-22 atsakovas rašė, kad butą bando parduoti. 2019-07-22 buvo rašoma: „Butas yvertintas 15 tukstancius, perikupcikas duoda is karto 10. Tau duodu 4 tukstancius tarp musu taika ir skirstomės arba neparduodu ir testamentas r.“.
9. Atsakovas neturi oficialiai įgijęs kito nekilnojamojo turto, sms žinutėse yra kalbama būtent apie butą, kurį jis su ieškove jungtinės veiklos pagrindu įgijo, pasinaudojant formaliu atsakovo mamos dalyvavimu sudarant sutartį. Atsakovė veikia nesąžiningai, nurodo melagingas aplinkybes, kad sūnus jai dovanojo pinigines lėšas, už kurias ši įgijo butą. Tačiau atsakovas žinutėse patvirtina, jog tikrieji buto įgijėjai yra jis ir ieškovė. Įrodymai patvirtina, jog santykių pobūdis, bendri veiksmai rodo šalių susitarimą jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrą dalinę nuosavybę.
10. Ieškovė ir atsakovas 2016-02-01 Jungtinės Karalystės Lloyds banke pasirašė paskolos sutartis, kas patvirtina bendrus veiksmus, bendrą sutarimą įgyti butą ir akivaizdžiai paneigia apeliantės teiginius. Ieškovė nuo paskolų paėmimo dienos dengė ne tik savo paskolą bankui, tačiau ir kiekvieną mėnesį pervesdavo reikiamą sumą į atsakovo banko sąskaitą, kad šis galėtų padengti savo paskolą, kas patvirtina, jog tikrieji buto įgijėjai yra ieškovė ir atsakovas. Atsakovė, veikdama nesąžiningai, pateikia realybės neatitinkančias faktines aplinkybes, tik dalį procesinių dokumentų, be tinkamų vertimų ir t. t. (tai patvirtina atskirojo skundo priedas - atsakovo A. P. banko sąskaitos išklotinė (su vertimu)). Tarp šalių buvo sutarimas, jog apeliantė tik kaip tarpininkė įgis nurodytą butą, o tikrieji buto savininkai bus ieškovė ir atsakovas, sms žinutės patvirtina, jog sprendimus dėl buto priima išimtinai atsakovas, o ne apeliantė. Atsakovas gali daryti didelį poveikį savo mamai vien ir atsižvelgiant į itin artimus jų santykius, advokatė D. B., kuri yra dabartinė atsakovo širdies draugė yra abiejų atsakovų atstovė; atsakovė su atskiruoju skundu pateikia asmeninius savo sūnaus banko sąskaitos išrašus.
11. Nurodo, kad ieškinys, jo teiginiai paremti įrodinėjimu, jog tikrieji nurodyto buto įgijėjai yra ieškovė ir atsakovas, kurie įgijo butą bendrąja daline nuosavybe po 1/2 dalį už abiejų įgytas asmenines lėšas. Atsakovė tik formaliai atliko pirkimo- pardavimo sandorį savo vardu ir pinigai buvo skirti būtent turto įgijimui už ieškovę ir atsakovą. Tarp šalių nebuvo ketinimų pinigines lėšas dovanoti. Ieškovė nebūtų ėmusi banko paskolos, ilgus metus nebūtų kiekvieną mėnesį pervedusi atsakovui reikiamų pinigų sumų siekiant padengti jo banko paskolą, jeigu tai nebūtų buvęs bendras tikslas - įgyti nekilnojamąjį turtą. Jeigu būtų buvęs tik vieno atsakovo tikslas dovanoti pinigines lėšas savo mamai, būtų iš savo sąskaitos pervedęs mamai reikiamą pinigų sumą, vienas pasiėmęs paskolą. Šiuo atveju pinigai pervesti iš ieškovės banko sąskaitos, pasiėmus paskolą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
13. Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – banko sąskaitos išklotinę bei advokatės atliktą vertimą. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Įvertinus, kad teikiami rašytiniai įrodymai pateikti ne valstybine kalba, nėra pateikti vertimai, patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka, šių įrodymų teismas nepriima ir dėl jų nepasisako.
14. Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje apeliantė atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas atsakovei priklausantis butas.
15. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
16. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
17. Apeliantė nesutinka, kad šiuo atveju egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos - ieškinio preliminaraus pagrįstumas bei grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog ji ketina butą perleisti, taip pat teigia, kad įgijo butą už sūnaus padovanotas asmenines lėšas.
18. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Apeliantės nurodyti argumentai dėl to, kad galimai atsakovas padovanojo savo asmenines lėšas ir iš jų atsakovė įsigijo butą, bus vertinami teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Tačiau šiuo metu esant ieškovės pateiktiems rašytiniams įrodymams dėl gautų paskolų, jų grąžinimo, sandorio sudarymo bei jos nurodytoms aplinkybėms galima spręsti, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
19. Negalima sutikti su apeliante, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstas jokiais įrodymais dėl realios grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus ieškovės ir atsakovo susirašinėjimus galima susidaryti įspūdį, kad atsakovas ketina parduoti butą. Kadangi atsakovas nuosavybės teise neturi įgijęs jokio buto, labiau tikėtina, kad kalbama būtent apie jo motinos vardu registruotą ginčo butą. Kadangi ieškovė ieškiniu prašo buto pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl pirkėjo asmens pripažinti apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu bei pripažinti, kad butą nuosavybės teise įgijo ieškovė ir atsakovas bendrąja daline nuosavybe po ½ dalį, pripažintina, kad esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, egzistuoja reali grėsmė, kad ginčo butas gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali iš esmės pasunkėti ar pasidaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymas. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas ir pagrįstas, kadangi egzistuoja grėsmė galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar jo apsunkinimui.
20. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeista.