Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023 m. vasario 15 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. (8.3Mr) ATP-A-2022-00152 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2022 m. spalio 19 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas 2022 m. spalio 16 d. pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-A-2022-00152 administracinėje byloje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-143457 apskundimo dėl 184,28 Eur mokestinės nepriemokos iš pareiškėjos turto išieškojimo (b. l. 20-22). Prašymo 8.2 punkte pareiškėja pažymėjo, kad nesutinka apmokėti antrinės teisinė pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50, 70 ar 75 proc.), jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar 15 procentų.

Tarnyba 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimu, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 10 punktu nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai T. Ž..

Ginčo teisinius santykius, susijusius su antrinės teisinės pagalbos skyrimu reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 15 d.). Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Įstatymas. Vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal Įstatymą, asmenys, nurodyti Įstatymo 12 straipsnyje bei kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys.

Vis dėlto, aplinkybė, kad asmuo patenka į Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, kategorijas savaime nereiškia, kad jam besąlygiškai bus suteikta teisinė pagalba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą yra akcentavęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2192/2014, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-791/2014 ir kt.). Būtent Įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galbūt pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).

Taigi, Įstatyme nėra nustatyta absoliuti Tarnybos pareiga suteikti antrinę teisinę pagalbą visiems jos prašantiems asmenims. Tarnyba, įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją administruoti antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgdama į Įstatyme nustatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, todėl gavusį prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, Tarnyba privalo nustatyti, ar subjektas patenka į asmenų, kuriems gali būti teikiama antrinė teisinė pagalba, ratą bei įvertinti, ar nėra kitų Įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą prašančiajam.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje išvardinti atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 10 punktas, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu iš esmės išnagrinėjus reikalavimą, nustatoma, kad antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį. Atsižvelgiant į tai, vertinant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, būtina nustatyti, ar atsakovė tinkamai nustatė pareiškėjos turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį bei galimas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir įvertino jų santykį.

Pareiškėja kreipėsi į atsakovę, prašydama paskirti advokatą skundo dėl 2022 m. liepos 18 d. VMI sprendimo Nr. (23.31-08) 467-143457, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos 184,28 Eur dydžio mokestinę nepriemoką, surašymui. Iš VMI 2022 m. lapkričio 7 d. pranešimo, reg. RNA-41684 (b. l. 30-31) nustatyta, kad likusi neišieškota suma pagal VMI 2022 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-143457 yra 184,28 Eur.

Advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo tvarką nustato Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir taikinamąjį tarpininkavimą mokamo užmokesčio dydžiai ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 (toliau – ir Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 3.2 punktu, advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą užmokesčio bazinį dydį. Taisyklėse vienos advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 1 užmokesčio baziniam dydžiui (UDB) (Taisyklių 10 punktas). Pareiškėjos reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl VMI 2022 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-143457 apskundimo dėl 184,28 Eur mokestinės nepriemokos iš pareiškėjos turto išieškojimo, atitinka Taisyklių 27.1.2.1, 27.1.2.2. p. – dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų pirmosios instancijos teismui parengimas ir atstovavimas pirmosios instancijos teisme. Procesinių dokumentų parengimui ir bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme numatyta 11 valandų laiko. Tokiu būdu, vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, antrinę teisinę pagalbą teikiančiam advokatui už procesinių dokumentų pirmosios instancijos teismui parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme mokėtina suma sudarytų 220 Eur. Savo ruožtu pareiškėja, kaip minėta, kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, siekdama pateikti skundą dėl 184,28 Eur mokestinės nepriemokos iš pareiškėjos turto išieškojimo, todėl jos turtinių interesų dydis šiuo atveju sudaro 184,28 Eur ir ši suma yra mažesnė, negu galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos. Taigi, darytina išvada, kad atsakovė ginčijamu sprendimu tinkamai įvertino pareiškėjos reiškiamų reikalavimų bei galimų antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidų santykį ir nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes laikytina, kad pareiškėjos skundas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. (8.3Mr) ATP-A-2022-00152 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ panaikinimo nepagrįstas, todėl atmestinas. Nustačius, kad pareiškėjos skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovę pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 5 proc. metinių procesinių palūkanų įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės ir pareigos atsiranda inter alia ir dėl žalos padarymo (1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). CK 6.37 straipsnis reglamentuoja palūkanų pagal prievoles mokėjimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas ir už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taigi ši norma numato vadinamąsias „procesines“ palūkanas, kurios atlieka kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją. Ši norma reikšminga esant nesutartinėms prievolėms, t. y. ir prievolėms dėl žalos atlyginimo. Palūkanų dydis šiuo atveju nustatytas CK 6.210 straipsnyje – 5 procentų dydžio metinės palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

Prievolė mokėti vadinamąsias procesines palūkanas yra išvestinė, o ne savarankiška, todėl nenustačius teisinio pagrindo atsakomybei taikyti, nekyla ir pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už praleistą piniginės prievolės atlyginti nuostolius įvykdymo terminą. Konstatavus, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, skundo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos T. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos T. Ž. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.