- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-24
- Bylos Nr.
- N-444-1452-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Č. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 14 d. nutarties Č. O. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2007 m. spalio 7 d. surašė N. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, tą pačią dieną, apie 18.01 val., vairuodamas automobilį neatsižvelgė į eismo sąlygas, nepasirinko greičio, nesugebėjo sustabdyti, atsitrenkė į priekyje sustojusį automobilį taip apgadindamas abi transporto priemones ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 172 punkto reikalavimus. Dėl to paties eismo įvykio Institucija 2007 m. spalio 15 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitam eismo dalyviui Č. O. už tai, kad šis, 2007 m. spalio 7 d., apie 18.01 val., vairuodamas automobilį ir prieš sukdamas į kairę iš anksto nepasitraukė apsisukimui prie pat važiuojamosios dalies krašto, persirikiuodamas nepraleido automobilio ir jį kliudė, taip apgadindamas abi transporto priemones ir pažeisdamas KET 53, 145 ir 150 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Institucija 2007 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr.E828092 N. Š. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė konstatavusi, kad pastarasis KET reikalavimų nepažeidė, o tos pačios dienos nutarimu Nr.E828099 Č. O. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą skyrė 200 litų baudą.
II.
Č. O. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas jo atžvilgiu priimtą nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Dėl pažeidimo paaiškino, jog jis vairavo automobilį „Nissan Navara“ pirmąja eismo juosta, įjungė posūkio signalą ir persirikiavo į antrąją tos pačios krypties eismo juostą, įvažiavo į leidžiamą apsisukimui vietą ir sustojo praleisti priešinga kryptimi važiavusius automobilius, kai išgirdo, kaip į jo automobilio galinį dešinįjį kampą atsitrenkė automobilis „Suzuki Baleno“, vairuojamas N. Š. Pažymėjo, jog nutarime neanalizuojami abiejų eismo dalyvių veiksmai, neatsižvelgta į tai, jog jo manevravimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, o automobilio apgadinimas, liudytojų parodymai bei pareigūnų sudaryta schema paneigia N. Š. teiginius, jog kliūtį pravažiavimui sudaręs būtent jis. Mano, jog eismo įvykis kilo dėl N. Š. pažeisto KET 173 punkto reikalavimo, atsižvelgiant į tai, taip pat prašo panaikinti nutarimą, kuriuo N. Š. atžvilgiu nutraukta byla, ir grąžinti bylą Institucijai dėl pastarojo patraukimo administracinėn atsakomybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 14 d. nutartimi Č. O. skundą iš dalies tenkino, t. y. nutarimą Nr.E828099, priimtą pareiškėjo atžvilgiu, paliko nepakeistą, o nutarimą Nr.E828092 panaikino ir grąžino bylą Institucijai įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Tokį procesinį sprendimą teismas priėmė nustatęs, jog byloje surinktų duomenų pakanka daryti išvadą, kad apelianto veiksmai dėl KET 53 ir 145 punktų reikalavimų pažeidimų ir dėl to kilusių pasekmių teisingai kvalifikuoti pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Teismas pabrėžė, jog eismo įvykio liudytojai A. V., V. B. ir nukentėjusysis N. Š. savo paaiškinimuose nurodė, kad kelio danga, kur įvyko eismo įvykis, buvo šlapia, buvo prietema, todėl persirikiuodamas į antrąją eismo juostą Č. O. privalėjo atsižvelgti į sudėtingas eismo sąlygas ir numatyti, kad atlikdamas manevrą jis sukels pavojų kitam eismo dalyviui, todėl daryti manevrą yra nesaugu, o ta pačia kryptimi važiuojanti transporto priemonė dėl slidžios kelio dangos ir prietemos gali nesuspėti sustabdyti vairuojamos transporto priemonės. Be to, Č. O. pats patvirtino, kad matė N. Š. vairuojamą automobilį ir papildomai nurodė, kad automobilis buvo už 150 metrų, tačiau tame pačiame paaiškinime nurodė, kad, įsukęs į apsisukimui skirtą aikštelę ir sustojęs, po kelių sekundžių pajuto smūgį į galinę automobilio dalį. Tuo tarpu tai, kad N. Š. vairuojamas automobilis į Č. O. vairuojamą automobilį atsitrenkė po 10 sekundžių paliudijo liudytojas V. L., o liudytojas V. B. parodė, kad N. Š. vairuojamas automobilis atsitrenkė po 5 sekundžių, kai sustojo jų automobilis. Teismas akcentavo, jog įvertinęs laiką iki smūgio (vidurkis būtų 7 sekundės) ir leistiną važiavimo greitį (70 km/h), daro išvadą, kad N. Š. automobilis, prieš Č. O. darant manevrą, buvo maždaug už 140 metrų, kas leidžia manyti, jog atsižvelgiant į sudėtingas važiavimo sąlygas Č. O. privalėjo numatyti, kad atlikdamas manevrą jis sukels pavojų kitam eismo dalyviui, todėl daryti manevrą yra nesaugu. Be to, pareiškėjas nurodė, jog jo automobilis buvo išsikišęs iš apsisukimui skirtos aikštelės ribų, kas, teismo nuomone, darant manevrą taip pat nebuvo įvertinta, taip sudarant kliūtį.
Teismas taip pat pabrėžė, jog ir N. Š. veiksmuose gali būti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalies, požymių, nes kelio danga, kai įvyko eismo įvykis, buvo šlapia, buvo prietema, taigi N. Š., vairuodamas automobilį, esant tokioms eismo sąlygoms, turėjo į jas atsižvelgti ir pasirinkti atitinkamą greitį. Teismas pažymėjo, jog iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad eismo juostos, kuria važiavo N. Š., plotis yra 3,8 metro pločio, kas, įvertinus schemoje pavaizduotų abiejų automobilių padėtį po įvykio, leidžia daryti išvadą, jog asmuo turėjo galimybę apvažiuoti kliūtį, jeigu būtų įvertinęs visas anksčiau išvardytas aplinkybes, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė KET 173 punktą, kas taip pat lėmė eismo įvykio kilimą. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, kad tarp N. Š. veiksmų (neatsižvelgimo į esančias eismo sąlygas pasirenkant važiavimo greitį) ir kilusio eismo įvykio gali būti priežastinis ryšys, todėl pastarojo atžvilgiu priimtas nutarimas naikintinas, o byla grąžintina Institucijai.
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 14 d. nutartimi, Č. O. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarties dalį, kuria jam palikta galioti Institucijos nutarimu skirtą nuobauda, panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai įvertino jo iki eismo įvykio atliktus veiksmus, nes savo paaiškinimuose nurodė, kad prieš atlikdamas persirikiavo manevrą įsitikino, kad kitas automobilis yra 150 metrų atstumu, o kad tai yra pakankamas atstumas saugiai atlikti manevrą įrodo tai, jog susidūrimas įvyko jam jau baigus manevrą. Pažymi, jog sustojo kuo arčiau priešpriešiniam judėjimui skirtos juostos, kad kuo mažesnė jo automobilio dalis būtų išlindusi už aikštelės ribų, o būtent N. Š. turėjo ir laiko (apie 7 sekundes) ir vietos (apie 140 metrų) imtis visų, KET 171 ir 173 punktuose numatytų, veiksmų.
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, Institucija prašo jį atmesti palaikydama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Visų pirma pasakytina, jog apeliantas ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 14 d. nutarties, kuria paliktas galioti Institucijos nutarimas, priimtas jo atžvilgiu, dalį, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
ATPK 127 straipsnio 2 dalis, pagal kurią nubaustas Č. O., numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Iš administracinio teisės pažeidimo protokole formuluojamo administracinio kaltinimo matyti, jog Č. O. patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, jog 2007 m. spalio 7 d., apie 18.01 val., vairuodamas automobilį ir prieš sukdamas į kairę iš anksto nepasitraukė apsisukimui prie pat važiuojamosios dalies krašto, persirikiuodamas nepraleido automobilio ir jį kliudė, taip apgadindamas abi transporto priemones ir pažeisdamas KET 53, 145 ir 150 punktų reikalavimus, atitinkamai įtvirtinančius, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių (53 p.), prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams (145 p.), prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, kelio ženklai ir (arba) ženklinimo linijos gali šį reikalavimą pakeisti (150 p.).
Iš apeliacinio skundo ir skundo pirmosios instancijos teismui argumentacijos matyti, jog Č. O. pažeidimą neigia iš esmės teigdamas, jog nebuvo tinkamai nustatyta avarijos kilimo priežastis, o būtent N. Š. pažeidė KET 173 punkto reikalavimą atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui (jeigu vairuotojas gali tai pastebėti) sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Pirmiausia pažymėtina, jog pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog tarp jo padaryto KET pažeidimo ir minėtame straipsnyje išvardintų pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai, kurių vairuotojai kelia skirtingas įvykio kilimo versijas, t. y. traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo tiek surašant pirminius procesinius dokumentus Institucijoje, tiek teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad teisingai persirikiavęs iš pirmos eismo juostos į antrą, įvažiavo į apsisukimui skirtą vietą, kur sustojo praleisti priešinga kryptimi važiavusius automobilius, kai po kurio laiko į ji atsitrenkė N. Š. vairuojamas automobilis. Tuo tarpu N. Š. nurodo, jog važiavo antra eismo juosta, kai priekyje apie 25 metrų atstumu važiavęs Č. O. iš pirmos eismo juostos, nerodydamas posūkio, įsuko į apsisukimui skirtą ruožą, dėl ko jis dėl slidžios kelio dangos sustabdyti automobilio nespėjo ir atsitrenkė (b. l. 23).
Taigi siekiant nustatyti, kurio eismo įvykio dalyvio veika yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, būtina detali byloje esančių įrodymų analizė, ko šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas neatliko.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad priimtas Č. O. atžvilgiu nutarimas teisėtas, pagrindė iš esmės vienu argumentu, jog įvertinęs laiką iki smūgio ir leistiną važiavimo greitį daro išvadą, kad N. Š. automobilis, prieš Č. O. darant manevrą, buvo maždaug už 140 metrų, todėl, atsižvelgdamas į sudėtingas važiavimo sąlygas, Č. O. privalėjo numatyti, kad atlikdamas manevrą jis sukels pavojų kitam eismo dalyviui, todėl daryti manevrą yra nesaugu. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, tokia išvada padaryta atsižvelgus tik į liudytojų (keleiviai, važiavę kartu su Č. O.) V. L., V. B., A. V. parodymus, nukentėjusiojo bei paties pareiškėjo paaiškinimus. Teisėjų kolegija mano, jog tokia teismo išvada nepagrįsta, padaryta nepašalinus byloje esančius prieštaravimus. Pirma, teismas nustatė, jog prieš Č. O. darant manevrą N. Š. vairuojamas automobilis buvo nutolęs 140 metrų atstumu, tačiau tiek pareiškėjas, tiek minėti liudytojai teisme tvirtino, jog susidūrimas įvyko, kai Č. O. jau buvo sustojęs apsisukimui skirtoje vietoje, t. y. persirikiavimo manevras buvo užbaigtas. Antra, teismas, apskaičiuodamas minėtą atstumą vadovavosi pareiškėjo paaiškinimu ir liudytojų parodymais, kurie nebuvo tikslūs, t. y. pirminiame paaiškinime Č. O. nurodė, jog susidūrimas įvyko po kelių sekundžių jam sustojus (b. l. 24), rašytiniame teismui pateiktame pasisakyme jau nurodė 30 sekundžių laikotarpį (b. l. 36), teisme apklausti liudytojai taip pat nurodė skirtingus laikus (V. B. - 5 sekundes, V. L. – 10 sekundžių), tačiau teismas šių įrodymų negretino, nevertino tai, kad liudytojai yra su pareiškėju vienaip ar kitaip susiję (V. B. – pažįstamas, V. L. – bendradarbis, A. V. – kolega iš choro), o kaip galima suprasti iš nutarties, tiesiog išvedęs matematinį vidurkį dėl laiko, laikė tokius duomenis patikimais, nors ATPK 257 straipsnis numato, jog organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Pabrėžtina, jog vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tiek pareiškėjas, tiek nukentėjusysis – suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, kurių paaiškinimai dėl eismo įvykio kardinaliai priešingi, tačiau siekiant išsiaiškinti eismo įvykio kilimo mechanizmą, pirmosios instancijos teisme eismo įvykio vietos schema (b. l. 16 – 17), su kuria abu eismo dalyviai sutiko, išsamiai neanalizuota, nors pareiškėjas pasiaiškindamas teisme dėl aplinkybės, jog jo automobilio galas buvo išsikišęs į antrą eismo juostą, rėmėsi būtent minėta schema, iš kurios matyti, kad ties apsisukimui skirta vieta kelio plotis 4,40 metrų, tuo tarpu jo automobilio ilgis, iš paties žodžių, 5,2 metro, kas, įvertinus antros eismo juostos plotį ir nukentėjusiojo vairuoto automobilio plotį, objektyviai pateisintų tokį apelianto transporto priemonės sustojimo būdą (šiek tiek išsikišus į važiuojamąją dalį) ir neleistų pripažinti tai kliūtimi važiuojantiems minėta eismo juosta automobiliams. Kita vertus, teismas, vertindamas nukentėjusiojo teiktus paaiškinimus, neatkreipė dėmesio ir nesiaiškino tikrosios automobilių susidūrimo vietos, pareiškėjo automobilio, pavaizduoto schemoje stovėjimo vietos (skirtingai nei teigia apeliantas, arčiau dešiniojo, o ne kairiojo apsisukimui skirto kelio krašto), kuri galimai patvirtintų nukentėjusiojo teiginius, jog Č. O. netvarkingai persirikiuodamas užkirto jam kelią. Be to, nevertintas automobilių apgadinimų pobūdis, kuris taipogi leistų nustatyti tikrąjį avarijos kilimo mechanizmą. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai (žr. biuletenį Administracinių teismų praktika Nr.9, 27 psl.), todėl atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, bei viešosios teisės šakose taikomo principo – visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai – turinį (administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliama įvykio versija privalo būti patikrinta, ypatingai tais atvejais, kai tokia versija priešinga policijos pareigūnų teikiamai, o asmens versija visame administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo procese nekito), teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju teismo nutarties dalis dėl Č. O. atžvilgiu priimto nutarimo negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
Atsižvelgiant į išdėstytas priežastis, teismo nutarties dalis, kuria panaikintas nutarimas, priimtas N. Š. atžvilgiu, taip pat negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Pabrėžtina, jog teismas pažymėjo, jog N. Š. galimai pažeidė KET 173 punktą, kuris numato, jog jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo argumentai neleido vienareikšmiškai tokios išvados prieiti, nes tinkamai nenustatyta, ar tokia kliūtis, kurios N. Š. nebūtų galėjęs nepastebėti, apskritai buvo. Kita vertus, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar šiuo atveju apskritai galima abipusė kaltė tokio kaltinimo, kokį siūlo pirmosios instancijos teismas, atžvilgiu.
Remiantis ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje šios procesinės teisės normos buvo pažeistos, dėl ko negalima konstatuoti, kad byla išnagrinėta teisingai, tad skundžiama teismo nutartis yra naikinama, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Č. O. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 14 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.