- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-2453-464/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02749-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- UAB „VanTra“
- Atsakovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „VanTra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „VanTra“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarties pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB „VanTra“ 2011-03-31 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 1-4, 45-50), kurį patikslinęs prašė: 1) pakeisti 2008-03-20 pasirašytos lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 10 str. „Sutarties pabaiga“ papildant jį 10.6 p.: „Likus sumokėti paskutinę įmokų grafike nurodytą turto išpirkimo įmoką, kuri laikoma turto likutine verte, klientas turi teisę pasirinkti sumokėti šią įmoką ir įgyti turtą nuosavybės teise, pratęsti sutartį arba grąžinti turtą lizingo bendrovei pagal turto priėmimo-perdavimo aktą, kurio pasirašymas laikomas sutarties ir visų kliento ir lizingo bendrovės įsipareigojimų pagal šią sutartį pasibaigimu“; 2) įpareigoti atsakovą priimti ieškovo jam perduodamą automobilį pagal priėmimo-perdavimo aktą, kurio pasirašymas laikomas lizingo sutarties ir visų ieškovo ir atsakovo įsipareigojimų pagal lizingo sutartį pasibaigimu; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog šalys 2008-03-20 sudarė lizingo sutartį Nr. LT071210. Minėtos sutarties pagrindu atsakovas ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ sudarė vilkiko MERCEDES BENZ 1481 ACTROS pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT071210/PPS, kuria atsakovas įgijo automobilį nuosavybės teise ir 2008-03-21 priėmimo-perdavimo aktu perdavė šį turtą ieškovui valdyti ir naudotis. Ginčas tarp šalių kilo dėl šalių teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį 2011-03-30, kai neišpirkta automobilio vertė sudarė 28 142,99 EUR, t.y. 45 proc. automobilio vertės. Ieškovas tikėjosi, kad nurodytu laikotarpiu jis galės pasirinkti - sumokėti sumą, kuri sudaro 45 proc. automobilio vertės, ir įgyti automobilį nuosavybės teise, pratęsti lizingo sutartį ar grąžinti automobilį atsakovui. Apie ketinimą automobilį grąžinti ieškovas informavo atsakovą 2011-01-11 pranešimu, vėliau šį savo ketinimą patvirtino 2011-02-18, 2011-02-28 bei 2011-03-18 pranešimais. Tačiau atsakovas laikėsi pozicijos, kad ieškovas neturi teisės grąžinti automobilį atsakovui, kai neišpirkta automobilio vertė sudarė 28 142,99 EUR, t.y. 45 procentai automobilio vertės, ir pareikalavo sumokėti 97 172,10 Lt turto išpirkimo įmoką bei 248,52 Lt palūkanų, iš viso – 97 420,10 Lt, kuri ir laikytina šalių ginčo suma. Kadangi sudaryta lizingo sutartis atitinka visus lizingo sutarties rūšies - veiklos nuomos - požymius, ji turi būti teismo tvarka pakeista, nustatant ieškovui pasirinkimo teisę, likus sumokėti paskutinę lizingo sutarties įmokų grafike nurodytą automobilio išpirkimo įmoką, kuri laikoma turto likutine verte, arba sumokėti šią įmoką ir įgyti turtą nuosavybės teise, arba pratęsti sutartį, arba grąžinti automobilį lizingo bendrovei pagal priėmimo-perdavimo aktą, kurio pasirašymas laikomas lizingo sutarties ir visų ieškovo ir atsakovo įsipareigojimų pagal šią sutartį pasibaigimu.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu (b.l. 30-34, 64-69) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas netinkamai aiškina šalių sudarytos lizingo sutarties sąlygas bei šios sutarties esmę, nepagrįstai teigdamas, jog tarp šalių buvo sudaryta veiklos nuomos sutartis ir kad ieškovas gali įvykdyti įsipareigojimus pagal lizingo sutartį grąžindamas turtą. Šalių sudarytoje lizingo sutartyje tokia galimybė nėra numatyta. Sutarties 10.1. p. nurodyta, jog lizingo sutartis gali pasibaigti klientui (ieškovui) visiškai sumokėjus lizingo sutartyje nustatytus mokėjimus, turtą išsipirkus anksčiau termino, turto žuvimo atveju gavus draudimo išmoką arba lizingo sutartį vienašališkai nutraukus prieš teminą. Tai yra baigtinis sutarties pabaigos pagrindu sąrašas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2012-02-20 sprendimu (b.l. 121-137) ieškinį patenkino iš dalies: 1) atmetė ieškovo reikalavimą dėl 2008-03-20 lizingo sutarties Nr. LT 071210, lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 10 str. „Sutarties pabaiga“ papildymo 10.6 p., kad „Likus sumokėti paskutinę įmokų grafike nurodytą turto išpirkimo įmoką, kuri laikoma turto likutine verte, klientas turi teisę pasirinkti sumokėti šią įmoką ir įgyti turtą nuosavybės teise, pratęsti sutartį arba grąžinti turtą lizingo bendrovei pagal turto priėmimo–perdavimo aktą, kurio pasirašymas laikomas sutarties ir visų kliento ir lizingo bendrovės įsipareigojimų pagal šią sutartį pasibaigimu“; 2) priėmė ieškovo atsakymą nuo ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti ieškovo jam perduodamą automobilį pagal priėmimo–perdavimo aktą, kurio pasirašymas laikomas lizingo sutarties ir visų ieškovo ir atsakovo įsipareigojimų pagal sutartį pasibaigimu, ir šią civilinė bylos dalį nutraukė; 3) grąžino ieškovui 75 proc. nuo sumokėtos 135 Lt žyminio mokesčio sumos, t.y. 101,25 Lt žyminio mokesčio; 4) priteisė iš ieškovo 17,08 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.
Pirmosios instancijos nurodė, jog šalys, sudarydamos lizingo sutartį, susitarė, jog ieškovas iš atsakovo įgis turtą nuosavybės teise, sumokėdamas visą lizingo sutartyje nustatytą kainą arba lizingo sutarties terminas bus pratęsiamas šalių sutarimu. Dėl kitos alternatyvos šalys nebuvo susitarę. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 3.11.p. suteikia teisę lizingo davėjui tam tikrais atvejais grąžinti turtą ir netapti jo savininku. Teismas, išanalizavęs šalių sudarytos lizingo sutarties sąlygas, sprendė, jog šalys siekė sudaryti ir sudarė būtent finansinio lizingo, o ne veiklos nuomos sutartį. Vien tai, kad šalys susitarė, jog dalis turto likutinės vertės yra sumokama didesne įmoka sutarties pabaigoje, nereiškia, kad šalys sudarė veiklos nuomos sutartį. Pagal galiojančias lizingo sutarties sąlygas ieškovas neturi teisės atsisakyti sumokėti paskutiniąją turto išpirkimo įmoką. Sutartis, kurioje nėra numatyta nuomininko teisė konkrečiu terminu grąžinti išsinuomotą daiktą, negali būti laikoma veiklos nuomos sutartimi. Teismas pažymėjo, jog ieškovas privalėjo įvertinti visą su lizingo sutarties sudarymu susijusią riziką ir sudaryti šią sutartį tik tuo atveju, jei sutarties sąlygos ieškovui buvo priimtinos. Byloje esantys duomenys paneigia ieškovo paaiškinimus, jog šis pageidavo sudaryti veiklos nuomos, o ne lizingo sutartį. Atsakovo sudaromų lizingo ir veiklos nuomos sutarčių sąlygos skiraisi iš esmės, todėl ieškovo teiginius, jog atsakovo pateikta informacija buvo paini ir klaidinanti, teismas pripažino nepagristais ir neįrodytais. Teismui nebuvo pateikta ir įrodymų, kad ieškovas mėgino inicijuoti derybas dėl lizingo sutarties sąlygų ir šie ieškovo bandymai buvo atsakovo atmesti. Atsakovo raštas patvirtina, jog jis siūlė net kelis problemos sprendimo būdus ir tinkamai bendradarbiavo su ieškovu, įskaitytinai jam siūloma alternatyva derėtis dėl lizingo sutarties sąlygų peržiūrėjimo ir pakeisti įmokų grafiką ieškovo naudai, t.y. numatyti papildomą terminą likusiai sumai sumokėti. Ieškovui buvo pasiūlyta ir pačiam ieškoti turto pirkėjo, kurio sumokėtais pinigais būtų galima atsiskaityti su atsakovu. Teismas sprendė, jog vienašališkai nutraukus lizingo sutartį, atsakovas įgijo teisę reikalauti, kad ieškovas grąžintų turtą, o turtas nebuvo perimtas iš ieškovo tik dėl to, kad ieškovas reikalavo perimant turtą patvirtinti, jog tokiu būdu ieškovas tinkamai įvykdė visus įsipareigojimus pagal sutartį.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šalys sudarė lizingo sutartį, kurioje aiškiai įvardino šalių teises ir pareigas bei sutarties vykdymo tvarką - sutarties sąlygos yra aiškios, nedviprasmiškos, ieškovas privalėjo įvertinti visas sutarties sukeliamas teisines pasekmes prieš šios sutarties sudarymą, o laisva valia prisiėmęs sutartyje nustatytas pareigas, privalėjo jas vykdyti, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „VanTra“ 2012-03-23 apeliaciniu skundu (b.l. 143-152) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimą ir patenkinti ieškinio reikalavimą - pakeisti 2008-03-20 pasirašytos lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 10 p. „Sutarties pabaiga“, papildant jį 10.6 p.: „Likus sumokėti paskutinę įmokų grafike nurodytą turto išpirkimo įmoką, kuri laikoma turto likutine verte, klientas turi teisę pasirinkti sumokėti šią įmoką ir įgyti turtą nuosavybės teise, pratęsti sutartį arba grąžinti turtą lizingo bendrovei pagal turto priėmimo-perdavimo aktą, kurio pasirašymas laikomas sutarties ir visų kliento ir lizingo bendrovės įsipareigojimų pagal šią sutartį pasibaigimu“ bei priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota c.b. Nr. 3K-3-397/2011, 3K-3-399/2011, 3K-3-44/2008. Ieškovas nesutinka su teismo argumentais, kadangi jie iš esmės atkartoja atsakovo atsiliepimo į ieškinį motyvus bei apsiriboja pažodiniu lizingo sutarties nuostatų aiškinimu. Skirtingai nei aiškina atsakovas, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad vienintelis turto grąžinimo atvejis lizingo bendrovei yra nutraukus sutartį prieš terminą. Be to, teismas netiksliai cituoja bendrųjų sutarties sąlygų 10 p., kadangi 10.1 p. nustatyta, jog sutartis pasibaigia klientui visiškai ir laiku apmokėjus įsiskolinimą ir kitus mokėjimus, taip pat įvykdžius visus įsipareigojimus. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar turto likutinė vertė, kurią pagal įprastą lizingo sutarčių sudarymo ir vykdymo praktiką klientas gali sumokėti arba grąžinti lizingo bendrovei turtą, yra laikoma įsiskolinimu už turtą. Ieškovas pagrįstai tikėjo, kad jis turi teisę grąžinti turtą atsakovui. Priešingu atveju yra visiškai neprotinga sutikti su įmokų grafiku, kai po 3 metų komercinio automobilio eksploatavimo ir atitinkamo jo nusidėvėjimo ieškovas vienareikšmiškai privalo sumokėti beveik 100 000 Lt siekiančią paskutinę įmoką, prieš tai 3 metus kiekvieną mėnesį mokėjus po vidutiniškai 2000 Lt. Teismo bei atsakovo argumentai, kad šalys nesusitarė ir nenumatė ieškovo teisės sutarties termino pabaigoje grąžinti turtą ir nemokėti paskutiniosios turto išpirkimo įmokos, neatitinka sutarties aiškinimo taisyklių, taip pat prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams bei neatitinka įprastos verslo praktikos.Ieškovas, pasirašydamas lizingo sutarties įmokų grafiką, sutiko su tuo, kad lizingo sutarties pabaigoje buvo nustatyta turto 45 proc. dydžio likutinė vertė. Todėl atsižvelgdamas tiek į atsakovo parengtos paraiškos nuostatas dėl turto likutinės vertės, kuri buvo nustatoma tik veiklos nuomos atveju, tiek į įprastą praktiką, tikėjo, kad sudarė su atsakovu būtent veiklos nuomos sutartį. Jei įmokų grafikas būtų parengtas įprastinėmis finansinio lizingo sutarties sąlygomis, visos įmokos turėtų būti mokamos tolygiai ir 45 proc. likutinė turto vertė nebūtų buvusi nustatyta. Atsakovo pateikta paraiška ir įrodo, kad lizingo sutarties įmokų grafikas, kuriame numatyta 45 proc. dydžio turto likutinė vertė, gali būti pasirašomas tik veiklos nuomos sutarties atveju.Ieškovas neneigia, kad dėl lizingo sutarties sąlygų jis nesiderėjo, sutartį sudarė prisijungimo būdu, pasirašydamas atsakovo pateiktas sutarties bendrąsias sąlygas, specialiąsias sąlygas ir įmokų grafiką. Aplinkybė, kad ieškovas tariamai turėjo galimybę derėtis, bet nesiderėjo, nereiškia, kad šalių sudaryta sutartis buvo sudaryta ne prisijungimo, o derybų būdu. Atsakovo parengtos sutarčių formos nėra skelbiamos viešai, potencialūs klientai negali su jomis iš anksto susipažinti, o taip pat ir žinoti, kokios lizingo sutarties sąlygos ir kokiu konkrečiu atveju yra siūlomos klientams. Todėl ta aplinkybė, kad ieškovui pateiktoje sutartyje nebuvo nustatyta detali turto grąžinimo tvarka atsakovui, dar nereiškia, kad tokia tvarka negali būti nustatoma pagal dispozityviąsias teisės normas. Ieškovas nežinojo, kad atsakovo rengiamos finansinio lizingo ir veiklos nuomos sutarties sąlygos iš esmės skiriasi. Šalių pasirašytas automobilio perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, kad automobilis buvo grąžintas atsakovui. Ši aplinkybė įrodo, jog nors lizingo sutartyje nebuvo numatyta turto grąžinimo tvarka, tai nesutrukdė šalims sėkmingai pasirašyti turto perdavimo-priėmimo aktą net ir esant ginčui dėl lizingo sutarties sąlygų. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad jam perduotą automobilį realizavo. Ieškovui iki šiol nėra pareikšta jokių pretenzijų dėl perduoto turto būklės ar atsakovo patirtų nuostolių. Tokie atsakovo veiksmai patvirtina, kad jis buvo nesuinteresuotas bendradarbiauti su ieškovu. Turėtų būti vertinama aplinkybė, kad ieškovas yra ekonomiškai silpnesnė šalis, neužsiima finansine veikla, todėl ieškovo ir atsakovo negalima vertinti kaip lygiaverčių ir vienodą patirtį turinčių verslo subjektų.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ 2012-04-26 atsiliepimu (b.l. 158-162) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimą palikti nepakeistą.
Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo argumentais, nedaro skundžiamo sprendimo neteistu ar nepagrįstu. Sudarydamos ginčo sutartį šalys nesusitarė ir nenumatė ieškovo teisės sutarties termino pabaigoje grąžinti turtą nemokant paskutiniosios turto išpirkimo įmokos. Sutartis, kurioje nėra numatyta nuomininko teisė konkrečiu terminu grąžinti išsinuomotą daiktą negali būti laikoma veiklos nuomos sutartimi. Net jei ieškovas netinkamai suvokė sutarties esmę, pagrindo keisti šalių laisva valia sudarytos sutarties ieškovo naudai nėra. Pareiga supažindinti ieškovą su sutarties sąlygomis buvo įvykdyta tinkamai, todėl ieškovui yra privalomos visos lizingo sutarties sąlygos. Ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, kad lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 3.11. p. suteikia teisę lizingo davėjui tam tikrais atvejais grąžinti turtą ir netapti jo savininku. Minėtas punktas numato tik pareigą ieškovui tinkamai saugoti turtą iki tol kol įvyks vienas iš nurodytų įvykių: 1) ieškovas įvykdys visus sutartinius įsipareigojimus ir jam bus perleista turto nuosavybės teisė; 2) turtas bus faktiškai grąžintas atsakovui. Ieškovas nesutikdamas, kad vienintelis turto grąžinimo atvejis lizingo bendrovei yra sutarties nutraukimas prieš terminą, nenurodo nei vienos kitos lizingo sutarties nuostatos, suteikiančios teisę grąžinti turtą prieš terminą. Lizingo sutartyje yra nustatytas aiškus kliento įsipareigojimas sumokėti visą lizingo sutartyje nustatytą kainą. Įmokų grafikas buvo suderintas ir jame yra įvardinta, jog lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas privalo sumokėti visą turto išpirkimo kainą. Nepagrįsti ir neįrodyti yra ieškovo teiginiai neva įmokų grafikas su 45 proc. dydžio turto likutine verte gali būti pasirašomas tik veiklos nuomos sutarties atveju. Vien tai, kad šalys individualiai aptarė ir suderino abiems sutarties šalims priimtiną įmokų grafiką, jokiu būdu nereiškia, jog buvo sudaryta kitokia sutartis, nei šalys tarėsi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilo šalių ginčas dėl jų 2008-03-20 sudarytos lizingo (finansinės nuomos) sutarties (b.l. 7-11) aiškinimo ir tokios sutarties kvalifikavimo apelianto turėtų ketinimų, minėtą sutartį sudarant bei ją vykdant. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir patikrinęs skundžiamą teismo sprendimą teisėtumo bei faktinio pagrįstumo aspektais, pripažįsta, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, tinkamai identifikavo šalių sutartinių santykių turinį ir ginčą išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo motyvacija teismo sprendime padarytų išvadų nepaneigia ir kitokio šios konkrečios situacijos teisinio vertinimo nesuponuoja. Pgarindų teismo sprendimui panaikinmti ar pakeisti kolegija nenustatė (CPK 320 str.).
Lizingo (finansinės nuomos) sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne pinigai, bet suteikta lizingo gavėjui galimybė valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu, specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, mokant už tai lizingo davėjui periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo praradimus įsigyjant daiktą (įvertinami sutarties administravimo kaštai, daikto amortizacija jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas finansavimo paslaugas (mokant palūkanas). Iš lizingo sutarties apibrėžties CK 6.567 str. 1 d. matyti, kad daikto nuosavybės teisės perėjimas iš lizingo davėjo lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžiusiam sutartį, nėra būtinas lizingo sutarties požymis. Šalys gali susitarti, kad lizingo gavėjas, tinkamai įvykdęs lizingo sutartį, įgis teisę nusipirkti iš lizingo davėjo daiktą už likutinę vertę arba šio daikto nuosavybės teisė liks lizingo davėjui. Tokiu atveju būtų galimą susitarimą kvalifikuoti veiklos nuomos sutartimi. Antra vertus, šalys gali susitarti ir kitaip, pavyzdžiui, kad daikto nuosavybės teisė pereis lizingo gavėjui šiam sumokėjus visas įmokas pagal sutartį. Panašų teisinį santykį reglamentuoja ir CK 6.503 str. nuostatos, kur teigiama, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti išnuomoto daikto perėjimą nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki jo pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Kasacinis teismas, pasisakydamas apie tokio susitarimo dėl nuosavybės teisės perėjimo lizingo gavėjui teisinę reikšmę, yra konstatavęs, kad jeigu šalys susitarė, kad pasibaigus lizingo sutarčiai nuosavybės teisė bus perduota lizingo gavėjui, tokia sutarties sąlyga sutarties šalims tampa esminė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis c.b. Nr. 3K-3-472/2012).
Nagrinėjamos bylos atveju susitarimas dėl nuosavybės teisės apeliantui perėjimo į lizingo objektą aiškiai įvardintas sutarties 10.2. p. ir yra visiškai akivazdus, o ne vien numanomas ar tik galimas šios sutarties įvykdymo rezultatas. Sutikti su apelianto argumentais, kad vien paskutinės išperkamosios įmokos dydis (procentinė išraiška) nulemia sutarties vertinimą kaip veiklos nuomą arba kad teisę apie tai kalbėti suteikia atsakovo internetiniame tinklapyje skelbiama informacija (b.l. 18), kurią apeliantas supratęs kaip galimybę, jam panorėjus, grąžinti lizingo objektą lizingo davėjui, nėra teisinių prielaidų. Tokio interpretavimo neleidžia ir kiti bylos duomenys, susiję su atsakovo bei kitų lizingo bendrovių pateikiama informacija apie veiklos nuomą (b.l. 54-61). Priešingai, vien faktinė aplinkybė, kad apelianto paraiškoje dėl sutarties sudarymo yra išreikšta jo valia sudaryti būtent finansinio lizingo, o ne veiklos nuomos sutartį (grafoje „Pageidaujamos finansavimo sąlygos. Sandorio tipas“ iš dviejų pasirinkimo variantų „veiklos nuoma“ ir „finansinis lizingas“, apeliantas pasirinko būtent pastarąjį variantą), taip pat sutarties teksto (b.l.8-11), neabejotinai besiskiriančio savo turiniu nuo kitos lizingo rūšies (veiklos nuomos) (b.l.72-82), analizė leidžia padaryti kategorišką išvadą, kad šalių susitarimo esmė buvo nuosavybės teisės įgijimas, pasibaigus sutarčiai.
Be to, kadangi nuosavybės teisės perėjimo sąlygos buvimas tiesiogiai lemia ir įmokų, lizingo gavėjo mokamų lizingo davėjui, sandarą, atsižvelgtina į sutartinių įmokų rūšį. Veiklos nuomos atveju, t.y. kai pasibaigus sutarčiai daikto nuosavybės teisė lieka lizingo davėjui, lizingo gavėjo mokamas įmokas sudaro lizingo davėjo patirtų išlaidų (sutarties administravimo, daikto nusidėvėjimo – amortizacijos ir pan.) kompensacija bei atlyginimas lizingo davėjui už suteiktą finansavimą ir teisę naudotis daiktu (palūkanos). Antruoju atveju, t.y. kai lizinguojamo daikto nuosavybės teisė įvykdžius sutartį perduodama lizingo gavėjui, į įmokų sandarą papildomai įtraukiamos ir daikto vertės išpirkimo įmokos, nes lizingo gavėjas nuo sutarties įsigaliojimo momento pradeda įgyvendinti savo teisę įgyti nuosavybės teisę, periodinėmis įmokomis palaipsniui išpirkdamas daiktą iš lizingo davėjo. Sutarties 1.18. p. ir 1.23. p. įvardintos sutartinės įmokos bei turto išpirkimo vertės sąvokos patvirtina buvus šalių susitarimą dengti turto vertę (su PVM) bei mokėti palūkanų įmokas.
Vadinasi, siekdamas pakeisti esminę (CK 6.162 str. 2 d.), o tokio pobūžio susitarimams - ir standartinę (CK 6.185 str.) sutarties sąlygą, apeliantas norėtų pakeisti ir pačią sutartį, jos prigimtį, t.y. visiškai modifikuoti buvusį šalių susitarimą, pakeisti jo rūšį. Pažymėtina, kad vienašalis sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 str., reiškia intervenciją į sutartinius santykius, sutarties laisvės principo ribojimą (CK 6.156 str.), todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama tik laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismo tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 str. 5 p.). Kaip matyti iš bylos, apelianto mėginimai inicijuoti derybas (b.l. 20-25) nebuvo itin rezultatyvūs, kadangi šalys nesusitarė dėl galimų pakeitimų turinio (b.l. 26-27) – apeliantas nesutiko sumokėti paskutinės išpirkimo įmokos pagal grafiką (b.l. 12), nei pratęsti lizingo sutarties laikotarpio arba pasinaudoti trečioju atsakovo pasiūlymu ir pačiam surasti potencialų lizinguojamo daikto pirkėją, kuris, įvykdęs įsipareigojimą už apeliantą, atitinkamai perimtų ir jam priklausančią tokiu atveju nuosavybės teisę į daiktą. Todėl atsakovas vienašališkai lizingo sutartį nutraukė (b.l. 53) ir susigrąžino transporto priemonę (b.l. 90, 91, 113,114). Sutartį nutraukus, klausimas dėl jos vykdymo perspektyvos nekyla (CK 6.221 str. 1 d.), aktualūs lieka tik kiekvienos iš šalių teisės reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nutraukimo (CK 6.221 str. 2 d.) ar restitucijos taikymo (CK 6.222 str.) klausimai, tačiau jie nėra šios bylos dalykas. Tik pastebėtina, kad minėta teisės norma (CK 6.222 str.) suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką. Apie tokio reikalavimo bei galimo įmokų įskaitymo į kitos šalies nuostolius sąlygas pasisakyta jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012.
Tokioms aplinkybėms esant teisėjų kolegija pripažįsta, kad CK 6.223 str., įtvirtinančio sutarties pakeitimo institutą, taikymui nagrinėjamos bylos atveju prielaidų nesusiklostė. Dėl cituojamos apeliaciniame skunde kasacinio teismo praktikos kolegija taip pat pažymi, kad visos trys nurodytos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis nėra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir nėra precedentinės šiam ginčui spręsti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.