- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-08-27
- Bylos Nr.
- I2-4034-811/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02476-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir Vilniaus PN) 850 (aštuonis šimtus eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–5).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo K. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 49-53).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartimi minėtas sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (b. l. 77-82).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d., atlikdamas Vilniaus PN direktoriaus paskirtas nuobaudas už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, kurių plotas apytiksliai buvo nuo 10 kv. m ik 14 kv. m, kartu su 4 asmenimis. Papildomai pažymėjo, jog kamerų plotą mažino jose buvę baldai. Tai pareiškėjui kėlė emocinę ir socialinę įtampą. Privatumo nebuvimas pareiškėjui sukėlė kančias, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę nepilnavertiškumo jausmą, kurie pareiškėją menkino ir žemino. Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Pareiškėjui nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, negalėjo sportuoti, nebuvo nustatyta dienotvarkė. Pažymėjo, jog buvo priverstas miegoti antrame lovos aukšte, į kurį su kopėtėlėmis buvo nepatogu įlipti. Kamerų Nr. 11, 16 lovų galuose nebuvo atramų pagalvėms, todėl pareiškėjas negalėdavo tinkamai išsimiegoti. Kamerose nebuvo ventiliacijos, nepakako natūralios šviesos, oro, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvietimas. Pareiškėjas negalėjo pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. todėl nebuvo užtikrinamas pareiškėjo saugumas. Pareiškėjas nurodė, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į Vilniaus PN, tačiau jo teikiami skundai nebuvo registruojami, jautė pareigūnų psichologinį spaudimą. Pažymi, kad patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 850 Eur.
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 5 d. pateikė atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde išdėstytus argumentus (b. l. 29). Paaiškina, jog kameroje Nr. 16 buvo laikomas trise kartu su V. A., M. V., kuris dėl kameroje Nr. 16 galimai buvusių pažeidimų 2018 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, alimai užfiksavusį pažeidimus dėl kameros Nr. 16 kosmetinio remonto ir teiktą skundą persiuntė į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Nurodo, jog pareiškėjo sveikatos istorijoje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas dėl depresijos kreipėsi į psichiatrą.
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–15).
Atsiliepime nurodo, kad ginčo laikotarpyje nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d. pareiškėjas jam paskirtą nuobaudą už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo pažeidimą bausmę atliko drausmės grupėje, kameroje Nr. 17 K, kurios plotas 14, 99 kv., įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko. Teigia, jog Vilniaus PN visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje patalpoje. Kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengtų miegamųjų vietų. Paaiškina, jog nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neturi galimybės, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi asmenys ir jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje, nebuvo. Pažymėjo, jog pareiškėjas atliko nuobaudą kamerų tipo patalpoje, kuri buvo įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Teisės aktai nenumatė, jog patalpoje esančius baldus būtų privalu įskaičiuoti į bendrą kameros plotą. Atsakovės atstovo teigimu, sanitariniai mazgai turi įrengtą atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrino natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Gyvenamosios patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos atskiros prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat šias sistemas gadina. Siekiant sumažinti nuteistųjų vandalizmo atvejus, kamerų tipo patalpose esantys radijo taškai ir pareigūnų iškvietimo sistemos yra sumontuotos į kamerų tipo patalpų išorines metalines duris, todėl tokiu būdu radijo taškų ir pareigūnų iškvietimo sistemų gadinimas nuteistiesiems yra apsunkintas. Atsakovo atstovo teigimu, visos įstaigos patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Mano, jog visos pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl jo laikymo Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, pagrįstos abstrakčiais teiginiais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 850 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas K. N. kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d., atlyginimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 bei 11¹.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009– 2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Šioje nuostatoje nenumatyta, kad į minėtą minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą neįskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartyje pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jis ginčo laikotarpiu 17K kameroje nebuvo laikomas, ten prabuvo tik vieną dieną, o kitu laiku buvo laikomas kamerose 11K ir 16 K. Tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje Nr. 17K, kurios plotas 14,39 kv. m, patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinis mazgas užėmė 1,69 kv. m. Siekiant nustatyti ir ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes atsakovės atstovas Vilniaus PN buvo įpareigotas į bylą pateikti papildomus dokumentus (b. l. 84-85). Vilniaus PN 2020-07-15 rašte dėl papildomo informacijos pateikimo paaiškino, kad duomenų apie tai, kuriose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d. buvo, asmens byloje nerasta, tačiau iš kitų Vilniaus PN direktoriaus įsakymų matyti, kad pareiškėjas tam tikrą laikotarpį yra bausmę atlikęs ir kamerų tipo patalpoje Nr. 16K. Minėtame rašte taip pat paaiškinta, kad kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 16 K plotas 14,46 kv. m, patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinis mazgas užėmė 1,74 kv. m., tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas yra 4,82 kv. m. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 11 K plotas 14,23 kv. m, patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinis mazgas užėmė 1,61 kv. m., tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas yra 4,74 kv. m. (b. l. 87-88).
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų patalpoje Nr. 17K. Pareiškėjas tiek 2018 m. rugsėjo 5 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 29), tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad kamerų patalpoje Nr. 17K buvo vieną dieną. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad patalpos Nr. 17K plotas - 14,39 kv. m, patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas užėmė 1,69 kv. m (b. l. 11). Taigi, asmeniui vidutiniškai tenkantis plotas šioje patalpose buvo 4,99 kv. m.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė neturintis duomenų apie tai, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju karantino tipo patalpoje, bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, tačiau minėtose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šią aplinkybę patvirtinto ir pareiškėjas, savo 2018 m. rugsėjo 5 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 29) nurodydamas, jog gyvenamojoje patalpoje Nr. 16 K jie buvo trise kartu su V. A. ir M. V..
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepriklausomai nuo to, kurioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo ginčo laikotarpiu – Nr. 11, Nr. 16 ar Nr. 17, vidutiniškai vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas buvo atitinkamai 4,82 kv. m., 4,74 kv. m. ir 4,99 kv. m, taigi ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Tai atitiko tiek Konvencijos, tiek ir nacionalinių teisės aktų nuostatų reikalavimus, todėl pareiškėjo teisė šiuo aspektu nebuvo pažeista.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad neturi duomenų, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju karantino tipo patalpoje, bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, tačiau minėtose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Taigi, tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldais užstatytas patalpos plotas. Kaip minėta, Vidaus tvarkos taisyklių nuostatose, nustatančiose vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldais užimtą patalpų plotą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto.
Pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Pareiškėjui nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, negalėjo sportuoti, nebuvo nustatyta dienotvarkė. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Vilniaus PN nepakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad siekė dalyvauti tam tikroje konkrečioje programoje, tačiau tam Vilniaus PN nesudarė sąlygų. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti, kokiais būdais buvo ribojamas jo noras sportuoti. Vien tik abstrakčių nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl ši pareiškėjo skundo dalis laikytina nepagrįsta.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN ant langų yra įrengtos grotos, ribojančios oro ir šviesos patekimą į patalpas. Kamerose nebuvo ventiliacijos, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvietimas.
Vadovaujantis Taisyklių 13.12 punktu, drausmės grupės gyvenamieji kambariai turi būti šildomi. Pagal HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taisyklių 13.7 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų kambarių langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Taigi, tiek aplinkybė, kad patalpose nėra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, tiek kad ant langų sumontuotos grotos, pačios savaime nepažeidžia teisės aktų nuostatų. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo, drausmės grupės, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą. Nuteistieji turi galimybę atidaryti langus ir vėdinti gyvenamąsias patalpas, todėl HN 134:2015 reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Taisyklių 13.10 papunktyje nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 23–24) matyti, kad Vilniaus PN kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose pareigūnų iškvietimo sistemos yra įmontuotos į metalines patalpų duris. Įvertinus šias aplinkybes laikytina, jog pareiškėjo teisės šiuo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kadangi skunde išdėstyti argumentai, susiję su prižiūrėtojų iškvietimo sistemos nebuvimu, yra abstraktūs – pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kai jam dėl tokio trūkumo buvo kilę problemų, nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini, juo labiau kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad drausmės grupės patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie užtikrina nuteistųjų saugumą.
Pareiškėjas teigia, jog buvo priverstas miegoti antrame lovos aukšte, į kurį kopėtėlėmis buvo nepatogu įlipti, o kamerų Nr. 11, 16 lovų galuose nebuvo atramų pagalvėms, todėl pareiškėjas negalėdavo tinkamai išsimiegoti. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kritiškai, kadangi iš 2018 m. kovo 1 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimo matyti, jog pareiškėjas 10 mėn. laikotarpiui buvo perkeltas į drausmės grupę. Iš atsakovo atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 11, 16 laikomas nebuvo, todėl šie argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Be to, ir duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į Vilniaus PN, byloje nėra.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į Vilniaus PN, tačiau jo teikiami skundai nebuvo registruojami, jautė pareigūnų psichologinį spaudimą. Pažymėtina, jog pareiškėjas nekonkretizuoja, kada ir kokius jo teiktus skundus ir dėl kokių laikymo sąlygų buvo atsisakoma registruoti. Pareiškėjas nepateikia įrodymų ar argumentų, pagrindžiančių šiuos teiginius, todėl konkrečiu atveju pagrindo pripažinti neteisėtus Vilniaus PN pareigūnų veiksmus nėra.
Iš byloje pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad ginčo laikotarpiu pas psichiatrą lankėsi tris kartus (b. l. 40–47), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi jo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Taigi pareiškėjas, grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.