- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-01
- Bylos Nr.
- eI2-6683-257/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01053-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Laisvutė Kartanaitė (pirm.), Virginijus Stankevičius, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. D. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) dėl Ukrainos piliečio M. D. grąžinimo į Ukrainą.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius (toliau – ir Migracijos skyrius) išnagrinėjęs dokumentus dėl M. D. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatė, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. balandžio 22 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat nustatė, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, nenustačius Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 papunkčiuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo. Atsakovas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, priėmė skundžiamą aktą, kuriuo nusprendė įpareigoti Ukrainos pilietį M. D. išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas sprendimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, tačiau konkrečių priimto sprendimo motyvų pasigedo. Nurodė, kad sprendime nėra tinkamos motyvacijos, jis yra formalus, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) keliamų reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad prieš Migracijos skyriui vykdant patikrinimą ir dokumentų nagrinėjimą, buvo pateiktas ne tik užsieniečio biometrinis pasas bei kiti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo teisėtą gyvenimą Lenkijos Respublikoje, Europos ekonominėje erdvėje, buvimą Lietuvoje. Pareiškėjas teisėtai gyvena Lenkijos Respublikoje, Europos ekonominės erdvės valstybėje, nes ten yra deklaravęs nuolatinę gyvenamąją vietą; pareiškėjui suteiktas asmens kodas. Leidimas dirbti Lenkijos Respublikoje suteikia teisę rinktis, ar užsienietis nori būti gyventoju Lenkijos Respublikoje, ar ne. Asmuo, turėdamas leidimą dirbti, įgyja teisę deklaruoti nuolatinę gyvenamąją vietą bei būti mokesčių rezidentu Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas yra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją Lenkijos Respublikoje, todėl nurodo, kad pats nuolatinės gyvenamosios vietos deklaravimas liudija, jog pareiškėjas yra gyventojas Lenkijos Respublikoje. Paaiškina, kad pareiškėjas teisėtai gyvena Lenkijos Respublikoje, t. y. Europos ekonominės erdvės valstybėje, tačiau priimant skundžiamą sprendimą nebuvo tinkamai įvertinta ši aplinkybė, kas sąlygojo neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamo sprendimo priėmimą. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas įpareigoti išvykti yra sietinas su COVID-19 pandemijos valdymu šalyje, tačiau paaiškina, kad visus reikiamus testus, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas serga COVID-19 liga atliko. Pareiškėjui buvo nustatytas neigiamas rezultatas, todėl jokio pavojaus pareiškėjas nesukėlė. Pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini), kuri teikia darbuotojų nuomos paslaugas. Pareiškėjas buvo komandiruojamas darbo reikalais iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Darbuotojas turėjo leidimą dirbti, galėjo būti laisvai siunčiamas į kitą Europos ekonominės erdvės valstybę darbinių funkcijų atlikimui. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčas nėra kilęs dėl asmenų iš trečiosios šalies migracijos. Šioje situacijoje svarbu tai, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko darbo reikalais, jo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo trumpalaikio pobūdžio. Komandiruotė numatyta nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. liepos 16 d. Pareiškėjas yra socialiai draudžiamas Lietuvos Respublikoje, taikant Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Akivaizdu, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtas ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas 2021 m. birželio 28 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jo, kaip Ukrainos Respublikos piliečio atžvilgiu, yra taikomas bevizis režimas Europos Sąjungoje. Pareiškėjui nėra privaloma viza. Atsakovas gali laisvai atvykti į Europos Sąjunga. Jis atvyko į Lenkijos Respubliką, tokiu būdu apsigyveno Europos Sąjungoje pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus. Būtent iš Lenkijos Respublikos pareiškėjas komandiruotės pagrindais atvyko dirbti į Lietuvos Respubliką. Nesuprantama, kokiu pagrindu atsakovas išimtinai aiškina Lietuvos Respublikos teisės aktus ir juose numatytas galimybes atvykti/gyventi trečiųjų šalių piliečiams, kai pareiškėjas atvyko į Europos Sąjungą ne per Lietuvos Respubliką, o per Lenkijos Respubliką darbo reikalais (komandiruotas). Kiekviena valstybė savarankiškai sprendžia užsieniečių teisinę padėti toje valstybėje, taip pat numato skirtingas sąlygas tiek dirbti, tiek gyventi. Pareiškėjas yra teisėtas gyventojas Lenkijos Respublikoje. Nutarimas būtent nurodo, kad asmuo (šiuo atveju – pareiškėjas) turi būti teisėtu gyventoju Lenkijos Respublikoje, o ne Lietuvos Respublikoje. Teisės aktų nuostatos, kuriomis išimtinai remiasi atsakovas, yra taikomos tik Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims, o ne Lenkijos Respublikoje. Europos Sąjungos teisės aktuose nėra apibrėžta gyventojo sąvoka, kuri būtų taikoma visuotinai, todėl kokie asmenys yra laikomi teisėtai gyvenantys Europos ekonominės erdvės valstybėje turi būti vertinama individualiai. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, apskritai nevertino, ar pareiškėjas yra teisėtas gyventojas Lenkijos Respublikoje. Akcentuoja, kad toks atsakovo teisės aktų interpretavimas pažeidžia pamatinius Europos sąjungos principus, pažeidžia darbuotojų judėjimo laisvės principą. Mano, kad atsakovas neįvertino esminės aplinkybės, kad pareiškėjas buvo Lenkijos įmonės komandiruotas į Lietuvą.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rintinės Migracijos skyrius atsilipime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir mano, kad jis atmestinas kaip nepagrįstas. Atsiliepime nurodė, kad 2021 m. gegužės 12 d. Migracijos skyriuje buvo apklaustas Ukrainos Respublikos pilietis M. D. Apklausos metu nustatyta, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. balandžio 22 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos piliečio pasą, galiojantį iki (duomenys neskelbtini). Aiškinantis aplinkybes, užsienietis apklausos metu paaiškino, kad 2021 m. balandžio 18 d. išvyko iš Ukrainos į Lenkiją. Į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. balandžio 22 d. darbo tikslais. Atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – darbo paieška. Gyveno Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). Dirbo (duomenys neskelbtini), komandiruotas į (duomenys neskelbtini). Pageidauja grįžti į kilmės valstybę. Migracijos skyriaus pareigūnas, atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą ir surinkęs įrodymus, priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, ir paskyrė administracinę nuobaudą – įspėjimą. Užsieniečio atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ), (duomenys neskelbtini) priimtas sprendimas dėl Ukrainos piliečio M. D. grąžinimo į Ukrainą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo užsienietis įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. birželio 11 d. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. balandžio 22 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini). Skundžiamo sprendimo surašymo metu nenustatyta, kad M. D. Lenkijos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių“ nustatyta tvarka, kuriuo nors pagrindu būtų išduotas leidimas laikinai gyventi. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas Lenkijos Respublikoje turi teisę būti kaip asmuo, kuriam taikomas bevizis režimas, 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, taikymo laikotarpiui (Ukrainos piliečiui, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kaip biometrinio paso, Ukrainos išduoto laikantis Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos, standartų, turėtojui). Skundžiamo sprendimo nagrinėjimo metu užsienietis pateikė Lenkijos Respublikos išduotą dokumentą, subjekto, veikiančio kaip laikino įdarbinimo agentas, deklaraciją apie darbo patikėjimą užsieniečiui kaip laikinajam darbuotojui, kurio 5 punkte numatyta, kad laikotarpis, už kurį įmonė užsieniečiui patikės atlikti darbus yra nuo 2021 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. liepos 18 d. Pagal pateiktą dokumentą matyti, kad deklaracija dėl darbo patikėjimo galimai pasirašyta 2021 m. balandžio 8 d. Atsižvelgiant į gautus dokumentus skundžiamo sprendimo nagrinėjimo metu, spręsta, jog pateikti dokumentai susiję su darbo santykiais, o ne su gyvenimu šalyje. Atvykimo į Lietuvos Respubliką 2021 m. balandžio 22 d. metu pareiškėjas neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi, todėl, Nutarimo 2.1.2 papunkčio taikymo aspektu jis neatitiko Europos ekonominės erdvės valstybių, <...> teisėtai gyvenančio asmens sąvokos ir statuso, todėl buvo laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatai. Faktinių bei teisinių aplinkybių visuma patvirtina, kad 2021 m. balandžio 22 d. pareiškėjas į Lietuvą atvykti neturėjo teisės, todėl skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad 2021 m. gegužės 12 d. pareiškėjo atžvilgiu priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, kuriuo užsienietis pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.2 punkto reikalavimą draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 papunkčiuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo. Nutarime konstatuota, kad vadovaujantis UTPĮ 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu M. D. atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, dėl to užsieniečiui buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Atsakovas neturi duomenų, kad minėtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje yra apskųstas, todėl darytina išvada, kad jis yra įsiteisėjęs, o M. D. kaltė dėl padaryto nusižengimo yra pilnai įrodyta.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. D. skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta įpareigoti Ukrainos pilietį M. D. savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. birželio 11 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas M. D. 2021 m. balandžio 18 d. atvyko į Lenkijos Respubliką, o 2021 m. balandžio 22 d. iš Lenkijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką. 2021 m. gegužės 11 d. Užsieniečio apklausos metu lape nurodyta, kad užsienio valstybių vizos, leidimai gyventi šalyje nėra išduoti. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog pagal Subjekto, vykdančio laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą, pareiškimą dėl laikino darbo patikėjimo užsieniečiui, M. D. atvyko dirbti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. liepos 18 d. Pareiškėjui išduotas Lenkijos nacionalinio asmens identifikavimo numeris (PESEL) (duomenys neskelbtini) bei laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 21 d. iki 2021 m. liepos 22 d. deklaruota laikinoji gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) 2021 m. balandžio 22 d. įsakymu „Dėl M. D. komandiruotės“ pagal sutartį su (duomenys neskelbtini) komandiravo M. D. į (duomenys neskelbtini) nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. liepos 16 d. imtinai, į užsakovo (duomenys neskelbtini) įmonę. 2021 m. gegužės 12 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, skyrė pareiškėjui M. D. administracinę nuobaudą – įspėjimą, už tai, kad pastarasis atvyko į Lietuvos Respubliką, pažeisdamas Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 punktuose nurodytų sąlygų dėl draudimo netaikymo. (duomenys neskelbtini) Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Ukrainos piliečio M. D. grąžinimo į Ukrainą“, kuriuo nuspręsta įpareigoti Ukrainos pilietį M. D. savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. birželio 11 d. Pareiškėjas M. D. taip pat įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 2 d.).
UTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką. UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.
Skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. balandžio 22 d. iki 2021 m. balandžio 25 d., pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką metu) 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką ir nebuvo nustatytos Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 punktuose numatytos išimtys. Nutarimo 2.1.2 punkte numatytas bendro pobūdžio draudimas, kuriuo valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus numatytas išimtis. Minėto Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje numatyta, kad draudimas kirsti valstybės sieną netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims.
Pareiškėjas nurodo, kad teisėtai gyveno Lenkijos Respublikoje, nes ten yra deklaravęs nuolatinę gyvenamąją vietą bei jam yra suteiktas asmens kodas. Pareiškėjas teismui pateikė Pranešimą apie Lenkijos nacionalinio asmens identifikavimo ir Laikinosios gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimo pažymą.
2002 m. birželio 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1030/2002 nustatančio vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą (toliau – ir Reglamentas) 1 straipsnyje numatyta, kad trečiųjų šalių piliečiams valstybių narių išduodami leidimai apsigyventi yra rengiami pagal vienodą formą ir juose turi būti pakankamai vietos priede nurodytai informacijai pateikti. Vienodos formos leidimas gali būti įklija arba atskiras dokumentas. Kiekviena valstybė narė atitinkamoje vienodos formos vietoje gali įrašyti su leidimo pobūdžiu ir atitinkamo asmens teisine padėtimi susijusią informaciją, ypač informaciją dėl asmeniui suteikiamo leidimo dirbti. Minėto Reglamento 1 straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad leidimas apsigyventi – tai valstybės narės valdžios institucijų išduotas leidimas, leidžiantis trečiosios šalies piliečiui teisėtai būti jos teritorijoje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis konstatuoja, kad atsakovas teisingai nustatė, jog pareiškėjas M. D. į Lietuvos Respubliką atvyko neturėdamas nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi vienoje iš Europos Sąjungos šalių. Tokią pačią išvadą pagrįstai leidžia daryti ir paties pareiškėjo pateikti dokumentai, nes Subjekto, vykdančio laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą, pareiškimas dėl laikino darbo patikėjimo teise užsieniečiui, 6 punkte „Viza / leidimas gyventi šalyje kortelėje“ nėra nurodyta, kad Lenkijos Respublikoje pareiškėjui būtų išduotas leidimas gyventi ar viza.
Pagal UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką.
Pagal UTPĮ 11 straipsnio 1 dalį, užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (UTPĮ 11 straipsnio 4 dalis).
Nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. balandžio 22 d. iš Lenkijos Respublikos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas kirto valstybės sieną tuo metu, kai galiojo ribojimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis ribojimas netaikomas asmenims, kurie teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Pažymėtina, kad pagal UTPĮ nuostatas buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos, skirtingas yra ir jų teisinis statusas bei režimas. Asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu suteikia teisę nustatyta tvarka išduota viza (Įstatymo 2 straipsnio 33 dalis; 17 straipsnio 1 dalis), o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje asmeniui suteikia nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi (UTPĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys; 24 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).
Remiantis aukščiau nurodytais duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko, galiojant Nutarimo 2.1.2 punktui, neturėdamas išduotos vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atitiko Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 papunkčiuose nustatytas išimtis, nėra.
Pažymėtina ir tai, kad Civilinės saugos įstatymas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ atžvilgiu yra specialioji teisės norma. Pagal Civilinės saugos įstatymo 3 straipsnio 1 punktą ir 9 straipsnį Vyriausybė yra civilinės saugos sistemos subjektas, kuriam suteikta teisė nustatyti ekstremaliųjų situacijų prevencijos vykdymo tvarką; nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti ir kt. Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje taip pat nustatyta, kad „Vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad Vyriausybei buvo suteikta teisė laikinai ekstremalios situacijos metu apriboti asmenų judėjimo laisvę, įskaitant byloje aptariamą atvejį, numatytą Nutarime <...> (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).
UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimais.
Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis).
UTPĮ 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. UTPĮ 130 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. UTPĮ 130 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog jį sieja darbo santykiai su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), be to, į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai iš Lenkijos Respublikos, nes minėtoje valstybėje yra deklaravęs laikiną gyvenamąją vietą.
Nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, jog sugrąžinus pareiškėją į Ukrainą kiltų pavojus jo gyvybei arba jis gali būti persekiojamas, nėra jokių duomenų, kad užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjo šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatyta. Socialiniai, ekonominiai ir kiti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika (nuo 2021 m. balandžio 23 d. dirba (duomenys neskelbtini), buvimo laikas Lietuvos Respublikoje (nuo 2021 m. balandžio 22 d.) nėra tokie, kurie lemtų pareiškėjo neįpareigojimą išvykti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai. Nurodo, jog sprendime nėra nurodytų motyvų dėl ko priimtas nepalankus sprendimas pareiškėjo atžvilgiu.
Teismas vertina, kad Sprendime atsakovas detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Sprendimo tiek teisiniai, tiek faktiniai motyvai yra aiškūs ir nurodyti detaliai (nurodyti įstatymo straipsniai, nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką 2021 m. balandžio 22 d. atvyko pažeisdamas Nutarimo 2.1.2 papunktį). Teismas pažymi, kad pareiškėjo skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėjas suprato, kodėl priimtas Sprendimas, bet subjektyviai kitaip vertina teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo nesutikimas nedaro Sprendimo neišsamiu, nemotyvuotu ar neteisėtu. Taigi, teismas daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011). Atsižvelgiant į tai, kiti pareiškėjo ir atsakovo argumentai yra laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais.
Teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-6683-257/2021 įsiteisėjimo sustabdytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių PR Migracijos skyriaus (duomenys neskelbtini) sprendimo Nr.(duomenys neskelbtini) ,,Dėl Ukrainos piliečio M. D. grąžinimo į Ukrainą“ galiojimas.
ABTĮ 70 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad teismui atmetus skundą (prašymą, pareiškimą), reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.
Atsižvelgiant į tai, teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės panaikintinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 9 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikinti teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-6683-257/2021 įsiteisėjimo sustabdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių PR Migracijos skyriaus (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr.(duomenys neskelbtini) ,,Dėl Ukrainos piliečio M. D. grąžinimo į Ukrainą“ galiojimą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.