- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- e2-1184-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00852-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Spungė”, atstovaujamos bankroto administratorės mažosios bendrijos „Nemokumas“, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Spungė“, atstovaujamos bankroto administratorės mažosios bendrijos „Nemokumas“, prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-3522-585/2019 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Spungė“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai kooperatinei bendrovei (kooperatyvui) kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Spungė“, atstovaujama bankroto administratorės MB „Nemokumas“ (toliau – bankroto administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti 2014 m. sausio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. TPV-180, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu ir taikyti restituciją – 1) grąžinti ieškovei 16663/32027 dalį administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo dalies, kurioje yra pastatas, nuomos teisę; 2) priteisti atsakovei BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ iš ieškovės 227 930,95 Eur; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ginčo sutartimi atsakovei perleidžiant 227 930,95 Eur vertės ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu padengiant dalį ieškovės įsiskolinimo atsakovei, buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas vienam kreditoriui. Tokiu būdu pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės, pabloginta bendrovės turtinė padėtis. Ieškovė buvo nesąžininga, nes žinojo, jog ginčo sutartis pažeidžia ieškovės kreditorių teises ir interesus. Kadangi atsakovė ieškovei suteikė tris didelės sumos paskolas, vadinasi, ji turėjo surinkti duomenis apie ieškovės finansinę būklę, kartu turėjo žinoti ir apie įsipareigojimų kitiems kreditoriams buvimą, atitinkamai privalėjo žinoti ir apie tai, kad ginčo sutartimi bus suteikta pirmenybė atsakovei padengti savo finansinį reikalavimą pirmiau kitų kreditorių.
3. Ieškovė taip pat pareiškė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovei perleisti 16663/32027 dalį administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Prašyme nurodė, kad ieškinys preliminariai yra pagrįstas. Be to, elektroninių varžytynių svetainėje evarzytines.lt atsakovės bankroto administratorė patalpino skelbimą apie varžytynėse parduodamą ginčijamu sandoriu perleistą turtą, todėl šį turtą pardavus tretiesiems asmenims, jie būtų laikomi sąžiningais įgijėjais, taigi egzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Draudimas parduoti turtą iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje nepažeis atsakovės interesų, nes atsakovė ginčo sutartimi perleisto turto nepardavė penkerius metus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę.
6. Teismo vertinimu, ieškovė pareikštu ieškiniu siekia iš gautų lėšų patenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau tam nėra būtina ieškovei susigrąžinti turtą natūra, nes pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį turtui, perduotam pagal negaliojančiu pripažintą sandorį, neišlikus, gali būti taikoma restitucija atlyginant turto vertę pinigais. Taigi, atsakovei pardavus statinius ir žemės nuomos teisę, kurių sugrąžinimo siekia ieškovė, ieškinį patenkinus, atsakovė gautų ekvivalentišką parduoto turto vertę pinigais.
7. Kadangi atsakovės turtą valdo ir juo disponuoja bankroto administratorė, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad už prašomose uždrausti varžytynėse parduotą turtą gautos lėšos būtų panaudotos nesąžiningai ar neteisėtai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsakovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl restitucija pinigais faktiškai negalima. Ieškovei būtų priteisti ne realūs pinigai, o pripažintas ketvirtosios eilės finansinis reikalavimas. Turimais duomenimis 2018 m. I ketvirčio ataskaitoje atsakovės bankroto administratorė nurodė, kad visas turtas siekė 7,561 mln. Eur, t. y. jau prieš metus turtas buvo daugiau kaip keturis kartus mažesnis už antrosios eilės kreditoriaus reikalavimą (21 844 702,83 Eur). Taigi, netaikius restitucijos natūra, bus pažeisti ieškovės kreditorių interesai.
8.2. Grėsmę būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui pagrindžia tai, kad atsižvelgiant į atsakovės bankroto proceso trukmę (trunka nuo 2014 m.) ir esant didelei tikimybei, jog bankroto procesas bus baigtas per artimiausius 2 metus, visos už atsakovės realizuotą turtą gautos lėšos paskirstytos kreditoriams ir atsakovė nebeturės lėšų, iš kurių galėtų įvykdyti būsimą teismo sprendimą.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad jeigu būtų patenkintų ieškovės ieškinys, ieškovė įgytų reikalavimo teisę į atsakovę ir taptų atsakovės kreditore, kurios reikalavimo teisės būtų tenkinamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Atsakovė iki šiol vykdo atsiskaitymą su kreditoriais, turimu turtu yra disponuojama išimtinai tik atsakovės naudai ir interesais, bankroto procesas dar nėra baigtas.
9.2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų ar aplinkybių?, kurios pagrįstų atsakovės nesąz?iningumą, ketinimus pasle?pti, sunaikinti turtą.
9.3. Ieškovės ieškinys nepagrįstas, nes jame nepagrįstos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) ieškovės nurodomo vienintelio kreditoriaus reikalavimo teisės 2014 m. sausio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu net neegzistavo; 2) ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir duomenų, kurie pagrįstų, jog 2014 m. sausio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus (pastatas atsakovei buvo parduotas beveik keturis kartus brangiau nei tuometinė pastato rinkos vertė); 3) ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti ieškovės nesąžiningumą kitų kreditorių atžvilgiu sudarant 2014 m. sausio 10 d. 10 pirkimo–pardavimo sutartį; 4) ieškovės nurodoma aplinkybė, jog neva atsakovė buvo nesąžininga, nes sudarydama su ieškove ginčo sutartį žinojo, jog ieškovė turi kitą kreditorių taip pat nepagrįsta, kadangi 583,45 Eur dydžio skola kitam kreditoriui UAB „Sakis“ (buvusi UAB „Scandia“) yra minimali ir nėra esminė vertinant finansų įstaigos kliento galimybes grąžinti paskolą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti perleisti (varžytynėse parduoti) turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, turi egzistuoti bent tikėtina teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
13. Pirmosios instancijos teismas nutarė netaikyti laikinosios apsaugos priemonės – uždrausti perleisti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, nustatęs, kad atsakovei pardavus turtą ir tuo atveju, jei būtų tenkintas ieškinys, apeliantė gautų turto vertės ekvivalentą pinigine išraiška, be to, atsakovės turtą valdo ir disponuoja bankroto administratorė, todėl nėra pagrindo išvadai, jog iš parduoto turto gautos lėšos bus panaudotos nesąžiningai, neteisėtai, apeliantė neįrodė grėsmės būsimo galbūt jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
14. Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia tuo, kad jei būtų tenkintas ieškinys, apeliantė negautų realių pinigų, o atsakovės bankroto byloje būtų patvirtintas jos ketvirtosios eilės finansinis reikalavimas, be to, atsižvelgiant į atsakovės bankroto proceso trukmę, yra tikimybė, kad atsakovė nebeturės lėšų apeliantės finansiniam reikalavimui patenkinti.
15. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepasisakė dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo, svarbu pažymėti, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu už akių (apeliantei nepateikus dubliko, o atsakovei pareiškus prašymą priimti sprendimą už akių) ieškinio netenkino, apeliantės prašymas dėl šios nutarties peržiūrėjimo netenkintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartimi. Nutartis dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra įsiteisėjusi (neišnagrinėtas atskirasis skundas), tačiau ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad apeliantė nepagrindė preliminaraus ieškinio pagrįstumo, t. y. vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos abi kumuliatyvios šios nutarties 12 punkte nurodytos sąlygos, taigi, nustačius, kad vienos nėra, vien tai lemia, jog laikinoji apsaugos priemonė negali būti taikytina.
16. Teismų praktikoje sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos egzistavimo, akcentuojama, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).
17. Nagrinėjamu atveju, abi šalys yra bankrutavusios bendrovės. Pažymėtina, kad įmonės bankroto procesas vykdomas ĮBĮ nustatyta tvarka, bankrutuojančių įmonių turtą naudoja ir valdo bei juo, taip pat bankuose esančiomis bendrovės lėšomis ĮBĮ nustatyta tvarka disponuoja bankroto administratoriai (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Bankroto administratorius įmonės bankroto procese turi plačius įgalinimus ir nuo jo veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas, skaidrumas, ekonomiškumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-851-381/2018 ir kt.). Atitinkamai bankroto administravimo paslaugas teikiančiam asmeniui įstatymas nustato aukštus reikalavimus, turinčius užtikrinti jo profesionalumą, nepriklausomumą, nešališkumą ir teisinį nesuinteresuotumą konkrečios bankroto bylos baigtimi.
18. Tokioje situacijoje, kai tiek apeliantė, tiek atsakovė yra bankrutuojančios, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas negali būti vertintinas išskirtinai, t. y. kitaip nei įprastai sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Savaime ta aplinkybė, kad priešinga šalis yra bankrutuojanti nesudaro pagrindo konstatuoti esant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir visais atvejais taikyti kitos šalies prašomus apribojimus. Nepaisant to, kad atsakovė yra bankrutuojanti, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui turi būti nustatytas abiejų šioms priemonėms taikyti būtinųjų sąlygų egzistavimas. Kaip minėta, bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, įstatymų nustatyta tvarka realizuoti jį, tam, kad būtų kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Tuo pagrindu, nesant jokių duomenų apie bankroto administratorės nesąžiningumą, apeliantei nepateikus konkrečių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog atsakovė neturi ar nebeturės lėšų būsimo galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nėra pagrindo spręsti, jog atsakovės bankroto administratorė nesąžiningai, neteisėtai panaudos iš realizuoto turto gautas lėšas, egzistuoja grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Be to, bankroto administratoriaus įstatyme įtvirtintų pareigų vykdymas, kurių viena – bendrovės turto pardavimas iš varžytynių, negali būti laikomas nesąžiningumu, taip kaip jis suprantamas ir vertintinas nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
19. Apibendrinant tai, kas iš dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė neįrodė prašomai taikyti laikinajai apsaugos priemonei taikyti būtinųjų sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai apeliantės prašymą atsisakė patenkinti. Apeliantės atskirajame skunde nurodytų aplinkybių bei faktų nepakanka kitokiai išvadai, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.