Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-90-502/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-29
Bylos Nr.: P-90-502/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00134-2013-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas: E. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui

Kategorijos

80.4pavadinimo nepavyko patikrinti
80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-90-502/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00134-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 80.4; 80.8; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. liepos 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, ir valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui dėl sprendimo panaikinimo bei turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–10), kurį patikslino (I t., b. l. 17–18, 66, 88, 131–140, 145–154), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti 2005 m. gegužės 30 d. aktą (valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir atsakovas, Kauno filialas) 2005 m. gegužės 30 d. pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, įregistravusį nekilnojamąjį daiktą, reg. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Patalpos), Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir skundžiamas aktas, 2005 m. gegužės 30 d. aktas); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, dėl neteisėtų Kauno filialo pareigūnų tarnybinių veiksmų, registruojant, išleidžiant į apyvartą neteisėtą nekilnojamąjį daiktą, turtinės žalos atlyginimą: 19 800 Lt Patalpų kainos, 163,30 Lt pirkimo–pardavimo išlaidų, 100 Lt žyminio mokesčio apygardos administraciniam teismui bei 600 Lt žyminio mokesčio Kauno apylinkės teismui, 64,24 Lt kitų išlaidų pagal pridėtus čekius, 850 Lt skundo paruošimo išlaidų pareiškėjai bei 1 500 Lt ir 124,25 Lt išlaidų antstolei G. A. dėl Kauno apylinkės teismo išlaidų, iš viso – 23 201,79 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, jog 2012 m. liepos 14 d. gavo Kauno filialo raštą dėl jai priklausančių Patalpų duomenų tikslinimo pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei 14 straipsnio 3 ir 4 dalis. Paaiškino, kad Patalpos buvo sudarytos atidalijimo būdu ir 2005 m. gegužės 30 d. aktu nepagrįstai ir neteisėtai įregistruotos Nekilnojamojo turto registre Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir KAVA) komisijos 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu. Nurodė, kad nuo pastato eksploatavimo pradžios 1974 m. šis buvo ir yra valdomas kaip standartinis daugiabutis bendrabutis. Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 ,,Gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir STR 2.02.01:2004) 4.17, 18 ir 107 punktų ir kt. nuostatomis bei nurodė, kad Patalpos – negyvenamos, pastato naudojimui pagal paskirtį reikalingos patalpos – įregistruotos kaip vieno asmens (pareiškėjos) nuosavybė, tuo suteikiant jai pareigas Patalpas valdyti – naudoti, prižiūrėti, išlaikyti, tačiau nepaisant to, jomis neišvengiamai naudojasi ir visi kiti pastato gyventojai. Pareiškėjos manymu, tokių sąlygų sudarymas – paėmimas bendriems (visuomenės) poreikiams, o tai nėra teisinga jos atžvilgiu, todėl už tokios situacijos susidarymą atsakingi subjektai – atsakovas – turi už tai atsakyti. Nurodė, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 ir 4.83 straipsnių, STR 2.02.01:2004 263 punkto 2 papunkčio reikalavimai, taip pat CK 4.93–4.97 straipsniai, todėl Patalpų savininkui turi būti atlyginta pagal CK 4.100 straipsnio 1–3 dalis ir 4.34 straipsnio 2 dalį. Manė, jog yra taikytinos CK 4.31 ir 4.33 straipsnių nuostatos.

Pareiškėja nurodė, jog Nekilnojamojo turto kadastro duomenys neteisėti dar ir dėl neteisingo naudingojo ploto priskyrimo Patalpoms, neatsižvelgus ir nesilaikant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 133.4, 144.1, 144.2.6, 145.2.1 ir 145.6 punktų, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir STR 1.14.01:1999) 3 skyriaus, 7, 13, 20 punktų nuostatų. Pažymėjo, kad gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos gyvenamajame name įforminamos skirtingai, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 ,,Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.14 ir 5.15 punktais, STR 1.14.01:1999 3 skyriaus, 16, 18, 21 punktų nuostatomis. Paaiškino, jog, registruojant Patalpas, jos buvo iš negyvenamųjų patalpų pervardintos butu ir joms imta taikyti butui ar kambariui taikytiną bendrosios dalinės nuosavybės dalių apskaičiavimo tvarką, gautas rezultatas – nekilnojamasis daiktas, kuris, nepažeidžiant CK, statybos techninių reglamentų ir žmogaus teisių reikalavimų, negali būti įregistruotas nei kaip butas, nei kaip negyvenamosios patalpos. Teigė, jog iš KAVA komisijos 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto matyti, kad komisija pripažino suformuotu bei tinkamu naudoti tik 11,08 kv. m ploto nekilnojamąjį daiktą be bendro naudojimo patalpų, t. y. 2005 m. gegužės 30 d. aktu įregistruotos Patalpos yra kitas, daug didesnis (52,96 kv. m dydžio) nei KAVA komisijos 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodytas, nekilnojamasis daiktas. Manė, jog jis turi būti likviduotas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pareiškėja taip pat nurodė pasinaudojusi ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – 2012 m. lapkričio 24 d. pareiškimu ir 2012 m. gruodžio 27 d. skundu ji kreipėsi į centrinį registratorių valstybės įmonę Registrų centrą dėl Patalpų likvidavimo, tačiau ikiteismine tvarka bylą nagrinėjusi Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 16 nepratęsė termino skundui dėl skundžiamo akto paduoti. Atkreipė dėmesį, jog nuo 2008 m. spalio 31 d. Registrų centras nė karto nepateikė pareiškėjos prašomų Patalpų suformavimo dokumentų, vienintelis Kauno apygardos administracinio teismo išreikalautas dokumentas – KAVA komisijos aktas, išduotas buvusios Kauno apskrities viršininko administracijos ir pareiškėjos gautas 2012 m. rugpjūčio 28 d. Iš šio dokumento pareiškėja sužinojo, jog už neteisėtą nekilnojamojo daikto suformavimą atsakingas subjektas yra Registrų centras, o ne KAVA. Teigė, jog būtent dėl Registrų centro neteisėtų veiksmų – Patalpų sukūrimo, dokumentų neteikimo, neteisingo Patalpų įforminimo, susiklostė dabartinė situacija ir įvyko Patalpų pirkimo–pardavimo sandoris. Papildomai nurodė, jog Patalpų pirkimo–pardavimo sandoris įvyko dar vieno neteisėto dokumento – Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo – pagrindu, kadangi jame nurodyta sudarymo data – 2004 m. rugpjūčio 3 d. – yra metais ankstesnė nei Patalpos buvo suformuotos ir KAVA komisijos 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažintos tinkamomis naudoti. Remdamasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodė, kad minėtu KAVA aktu buvo tinkamai atidalijimo būdu sukurtas 11,08 kv. m nekilnojamasis daiktas, kuris pagal galiojančius įstatymus ir turėjo būti formuojamas ir registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja, papildomai remdamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 39 straipsniu, nurodė, kad tokie veiksmai gali būti pripažįstami dokumentų klastojimu, suklastotomis, jos manymu, teismas turėtų pripažinti ir Patalpas, kurios, be kita ko, yra Kauno filialo veiksmais neteisingai ir netinkamai įformintos. Pažymėjo, kad Registrų centras ABTĮ 88 straipsnio 5 dalies bei CK 6.271 straipsnio pagrindu privalo atlyginti dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, įregistruojant nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre ir išleidžiant jį į apyvartą, dėl kurių pareiškėja negali juo tinkamai disponuoti, jai sukeltą žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 6–9) prašė skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą atmesti, o skundo reikalavimą panaikinti 2005 m. gegužės 30 d. aktą palikti nenagrinėtą.

Atsakovas paaiškino, jog nebuvo tinkamai pasinaudota išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka – nors pareiškėja kreipėsi į Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, šiai atsisakius atnaujinti terminą skundui dėl skundžiamo akto paduoti, administraciniuose teismuose buvo sprendžiamas būtent šio termino atnaujinimo klausimas, todėl Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atnaujinus pareiškėjai terminą skundui dėl 2005 m. gegužės 30 d. akto paduoti, vadovaujantis ABTĮ 25 straipsniu, pareiškėja turėjo vėl kreiptis į ikiteisminio ginčų nagrinėjimo instituciją.

Vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsniu, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsniu ir nurodė, kad vienais iš daikto suformavimą ir daiktinių teisių atsiradimą patvirtinančių dokumentų yra valstybės institucijos sprendimas ir rašytiniai sandoriai, kuriuos šiuo atveju atitiko Kauno filialui pateiktas Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus išduotas 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, 2005 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir 2005 m. kovo 15 d. turto perdavimo–priėmimo aktas. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įrašyti duomenys visiškai atitinka minėtuose dokumentuose esančius duomenis. Taip pat atkreipė dėmesį į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, tai, kad Kauno filialas neturėjo teisės vertinti jam pateiktų dokumentų teisėtumo, bei tai, kad skundžiamo akto priėmimo metu aktualius teisinius santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, o teisė vykdyti valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą išimtinai suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys netiksliais, neteisingais ar neišsamiais gali būti pripažinti, tik jei jie neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys yra įrašyti.

Vadovavosi CK 6.246–6.249, 6.263 ir 6.271 straipsnių nuostatomis ir nesutiko, kad Kauno filialas sukūrė neteisėtą nekilnojamąjį daiktą bei privalo atsakyti už neteisėtus veiksmus jį kuriant, kadangi Patalpos skundžiamu aktu įregistruotos nepažeidžiant registravimo procedūras reglamentuojančių teisės aktų, Nekilnojamojo turto registre pateikti duomenys įrašyti teisingai, o vien tai, kad pareiškėja savaip vertina nekilnojamojo daikto suformavimo procedūrą, jos teisinius pagrindus ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetenciją, nėra pagrindas tenkinti tokį pareiškėjos reikalavimą. Pažymėjo, jog nėra įrodytos privalomosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – nei neteisėti valdžios institucijos (Kauno filialo) veiksmai (neveikimas), nei priežastinis ryšys tarp pareiškėjos įsigyjant patalpas patirtų išlaidų ir Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo veiklos, bei yra praleistas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.) pareikšti, kadangi pasirašydama 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėja patvirtino, kad perkamų Patalpų būklė, kokybė, naudojimo sąlygos ir kitos savybės šios sutarties pasirašymo dieną atitiko šalių aptartas sąlygas ir jokių pretenzijų ji dėl to neturi, be to, 2008 m. gruodžio 9 d. minėto sandorio pagrindu pareiškėjos vardu įregistravus jos daiktines teises, pareiškėjai tapo žinoma, į kokį nekilnojamąjį daiktą viešame registre įregistruotos jos nuosavybės teisės.

Taip pat atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas iš Nekilnojamojo turto registro išregistruoti patį nekilnojamąjį daiktą gali tik tuomet, kai yra panaikinami ne tik jo įregistravimo pagrindai, bet ir visi daiktinių teisių, kurios vėliau buvo įregistruotos viešame registre, registracijos pagrindai, todėl, jo manymu, nenuginčijus visų registracijos pagrindu esančių dokumentų (pradedant KAVA 2005 m. gegužės 12 d. išduotu pripažinimo tinkamu naudoti aktu ir baigiant 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į Patalpas), teismo sprendimas nesukels pareiškėjai, prašančiai panaikinti skundžiamą aktą, norimų pasekmių. Pažymėjo, jog 2011 m. liepos 5 d. Patalpoms įregistruotas juridinis faktas – areštas, areštuota 1/10 jų dalis bei apribota disponavimo jomis teisė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 45–49) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Kauno filialo 2005 m. gegužės 30 d. sprendimo (įforminto tos pačios dienos registro įrašu), kuriuo Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas – negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės į jį. Taip pat kad negyvenamųjų patalpų 1-4 (8,42 kv. m), 2-8 (1,36 kv. m), 2-9 (1,30 kv. m) su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 2-12 (80/100 nuo 13,81 kv. m), a-2 (857/1000 nuo 34,20 kv. m), 1-1 (854/1000 nuo 1,78 kv. m), Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla buvo suformuota atidalijimo būdu UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ 2004 m. birželio 29 d. prašymo pagrindu, bankrutavusi akcinė bendrovė „Kauno popieriaus fabrikas“, atstovaujama UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ įgalioto asmens, 2005 m. kovo 10 d. sutartimi pardavė Patalpas E. V., kuris 2005 m. gegužės 19 d. Kauno filialui pateikė prašymą įregistruoti nuosavybės teises į Patalpas 2005 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, 2005 m. kovo 15 d. turto perdavimo–priėmimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus išduoto pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, o Kauno filialas, nenustatęs Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų aplinkybių ir neturėjęs duomenų apie E. V. pateiktų dokumentų negaliojimą ar panaikinimą, 2005 m. gegužės 30 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre Patalpas ir nuosavybės teises į jas E. V. vardu. Pareiškėja Patalpas įsigijo 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, nuosavybės teisės į Patalpas pareiškėjos vardu įregistruotos 2008 m. gruodžio 9 d.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi ir 22 straipsniu bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsniu, vertino Kauno filialui pateiktų KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto, 2005 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2005 m. kovo 15 d. turto perdavimo–priėmimo akto turinį bei nurodė, kad Patalpos į Nekilnojamojo turto registrą įrašytos pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esančių minėtų dokumentų duomenis, Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įrašyti duomenys visiškai atitinka minėtuose dokumentuose esančius duomenis, todėl jų keisti ir (ar) taisyti nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nenumato teisės ir (ar) pareigos aiškintis dokumentuose nenustatytų aplinkybių ir rinkti duomenų, jei jie nėra aiškiai apibrėžti dokumente, taip pat kad nėra teisinio pagrindo išregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į jį, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog nekilnojamojo daikto suformavimo dokumentai bei nuosavybės teises į daiktą patvirtinantys dokumentai (pirkimo–pardavimo sutartys, paveldėjimo teisės liudijimas) yra panaikinti, pripažinti neteisėtais ar kitokiu būdu netekę galios.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog skundžiamo 2005 m. gegužės 30 d. akto priėmimo metu ginčui aktualius teisinius santykius reglamentavo Statybos įstatymas, teisė vykdyti valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą išimtinai suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys gali būti pripažinti netiksliais, neteisingais ar neišsamiais tuomet, kai jie neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys yra įrašyti. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paaiškino, kad duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti patikslinti ir ištaisyti dviem atvejais: kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kai įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą yra padaromos techninės klaidos, pažymėjo, kad šiuo atveju techninių klaidų taip pat nėra nustatyta.

Nurodė, kad, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjai atnaujinus terminą skundžiamam sprendimui ginčyti, nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl šio ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kildinamos iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nepagrįstu pripažino pareiškėjos skundo motyvą, kad Kauno filialas sukūrė neteisėtą nekilnojamąjį daiktą ir privalo atsakyti už neteisėtus veiksmus jį kuriant, kadangi Patalpos skundžiamu sprendimu buvo įregistruotos nepažeidžiant registravimo procedūras reglamentuojančių teisės aktų, į Nekilnojamojo turto registrą duomenys iš registravimui pateiktų dokumentų įrašyti teisingai. Pažymėjo, kad nenustatyta, jog Kauno filialo veiksmai būtų sudarę sąlygas žalai kilti ar prisidėtų prie kilusios žalos atsiradimo, taip pat kad pareiškėjos įsigyjant Patalpas turėtos išlaidos negali būti laikomos Kauno filialo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Akcentavo, kad pati pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat atsakovo veiksmai ir (ar) neveikimas) pažeidė jos teises, dėl to atsirado pagrindas reikalauti turtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neįrodė, kad jos patirtos išlaidos priežastiniu ryšiu susiję su Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo veikla.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 54–58) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir jos skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai, nurodydamas, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nenumato teisės ir (ar) pareigos aiškintis dokumentuose nenustatytų aplinkybių ir rinkti duomenų, jei jie nėra aiškiai apibrėžti dokumente, nurodo tarsi KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas būtų ne visai apibrėžtas ir aiškus, nors jis yra aiškus ir suprantamas, jame išreikšta išvada, kuria tinkamomis naudoti pripažįstamos trys patalpos (1-4, 2-8, 2-9), nurodytas šių patalpų plotas (11,08 kv. m), be to, jame nurodyta, kad yra formuojamas naujas atskiras nekilnojamojo turto vienetas be dokumentuose nurodytų bendro naudojimo patalpų dalių. Kita vertus, atsakovo įregistruotas 52,95 kv. m plotas ar kitos patalpos niekur nėra paminėti. Atsižvelgiant į tai, suklysti vertindami šį aktą nei atsakovas, nei teismas neturėjo jokio pagrindo, o teiginys, jog ginčijamame akte nurodytos ginčo Patalpos, kurių plotas yra 52,95 kv. m, atitinka KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto turinį, yra neteisingas, atsakovo veiksmai, kuriais sukurtas kitoks, nei jam nurodyta, nekilnojamasis daiktas, – neteisėti.

2. Vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsniu, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 punktu ir 7 straipsnio 4 punktu, pažymi, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo (šiuo atveju nuo 2005 m. gegužės 30 d. akto, priimto KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, priėmimo) yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti ir nenuginčyti, todėl nesutinka, jog duomenys apie Patalpas laikomi teisingais ir išsamiais nuo 2004 m. birželio 29 d. Pažymėjo, jog asmens prašymas nėra pagrindas tokius duomenis sudaryti ir įrašyti juos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą. Teigė, kad iki KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo Patalpos negalėjo būti registruojamos Nekilnojamojo turto registre. Tik įregistravęs suformuotą nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre registro tvarkytojas turi teisę ir privalo tokiam naujam nekilnojamajam daiktui sudaryti kadastro duomenų bylą, tai nurodyta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 39 straipsnio 1 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 47 punkte. Kitaip tariant, 2005 m. gegužės 30 d. įregistravus naują nekilnojamąjį daiktą – Patalpas – jam turėjo būti sudaryta ir nauja kadastro byla, kurioje esantys Patalpų duomenys būtų be pakitimų perkeliami keičiantis Patalpų savininkams, o byloje, sudarytoje 2004 m. birželio 29 d. (iki Patalpų įregistravimo), esantys duomenys į Patalpų bylą neturi būti perkeliami.

3. Nesutiko, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neatsako už Patalpų kūrimą ir formavimą. Remiasi Nuostatų 9.1, 9.2, 27 punktų, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio bei 29 straipsnio 8 punkto nuostatomis ir teigė, kad pats nekilnojamojo turto registratorius pagal įstatymą priima bei atsako už registruojant daiktus priimtus sprendimus, todėl atsako ir už jų neteisėtą atsiradimą.

4. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tik pareiškėjos reikalavimą panaikinti ginčijamą aktą nuo jo sukūrimo dienos (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), tačiau nesvarstė kitų jos reikalavimų, kuriuos tenkinus šis aktas būtų panaikintas dėl Lietuvos Respublikos statybos techninių reglamentų nesilaikymo ir buvimo neteisėtu, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti visų aplinkybių vertinimą bei sprendimo pagrįstumą (pagal ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Pažymėjo, jog jei atsakovas būtų laikęsis šių nuostatų, toks neteisėtas daiktas kaip Patalpos nebūtų atsiradęs ir nebūtų susiklosčiusi situacija, kuomet niekam nėra aišku, kaip su jomis elgtis. Manė, jog tik pats nekilnojamojo turto registratorius privalo atlyginti dėl tokių neteisėtų jo veiksmų kylančią žalą. Nurodė, jog ginčijamas aktas galėtų būti panaikintas ir ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėja pažymėjo nesuprantanti, kodėl administracinis teismas nepanaikino šio neteisėto akto.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 67–69) prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė argumentus iš esmės analogiškus pateiktiesiems atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymėjo, jog Patalpos buvo suformuotos vienu iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatytų būdų – suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą. Akcentavo, kad Registrų centrui nėra suteikta teisė vykdyti valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą, kadangi ji yra išimtinai suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Vadovavosi KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuriame nurodyta, jog, pripažindama suformuotą atskirą nekilnojamojo turto objektą tinkamu naudoti, komisija rėmėsi E. V. pateiktais dokumentais ir kadastrinių matavimų duomenimis, ir teigė, jog Patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, kadastro ir registro byla buvo suformuota 2004 m. liepos 26 d. Pažymėjo, jog pareiškėja pati pripažino tik vėliau supratusi, ką įsigijo sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, ir dėl to ją apskundė bendrosios kompetencijos teismui, kuris nepripažino sutarties neteisėta. Dėl bendrojo naudojimo patalpų įskaičiavimo į pagrindinio daikto plotą atsakovas nurodo, jog nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų, kadastro duomenų surinkimo, tikslinimo bei apdorojimo tvarką, be kita ko, plotų skaičiavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintos Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, bei nurodo jų 14.7 punktą. Paaiškino, jog, atsižvelgus į minėtas nuostatas, KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte ir yra nurodytas būtent 11,08 kv. m Patalpų plotas. Manė, jog teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kuriame nurodė nenustatęs nei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo padarytų teisės aktų nuostatų pažeidimų, nei techninių klaidų. Apibendrindamas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų visumos yra akivaizdu, jog Nekilnojamojo turto kadastre ir registre esantys duomenys apie Patalpas atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, pareiškėja nenurodė, kokios materialinės ir procesinės teisės normos buvo pažeistos ar netinkamai taikytos teismui priimant skundžiamą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti jos pateiktą apeliacinį skundą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2005 m. gegužės 30 d. akto, kuriuo Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėja prašė šį aktą panaikinti bei priteisti, jos teigimu, neteisėtu šio daikto įregistravimu jai padarytą turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui.

Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nurodė, kad skundžiamo akto (Registrų centro Kauno filialo įrašo) turinys, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, atitiko dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, t. y. 2005 m. kovo 10 d. turto pirkimo–pardavimo sutarties, 2005 m. kovo 10 d. turto priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akto, duomenis. Atkreipė dėmesį į tai, kad tiek minėtuose dokumentuose, tiek ir 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kurią pasirašė pati pareiškėja, tiek 2005 m. gegužės 30 d. ir 2007 m. birželio 6 d. pažymėjimuose apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, tiek ir Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašuose (2009 m. vasario 24 d., 2012 m. rugsėjo 5 d.) aiškiai nurodyta, jog kaip nekilnojamasis daiktas įregistruotos yra negyvenamosios 11,08 kv. m dydžio patalpos kartu su bendro naudojimo patalpomis, t. y. kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas suformuotos 11,08 kv. m dydžio patalpos bei jų priklausinys – bendrojo naudojimo patalpos. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikyti pareiškėjos teiginiai, jog Kauno filialas skundžiamu aktu įregistravo didesnį nei KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyto ploto nekilnojamąjį daiktą bei kad įregistruotas 52,95 kv. m plotas ar kitos patalpos niekur nėra paminėti. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su apeliaciniame skunde pateiktu vertinimu, jog pirmosios instancijos teismas kėlė abejones dėl KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto apibrėžtumo ir aiškumo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginio, jog, 2005 m. gegužės 30 d. įregistravus naują nekilnojamąjį daiktą – Patalpas, – jam turėjo būti sudaryta ir nauja kadastro byla, o byloje, sudarytoje 2004 m. birželio 29 d. (iki Patalpų įregistravimo), esantys duomenys į Patalpų bylą neturėjo būti perkeliami, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nekilnojamasis daiktas skundžiamu 2005 m. gegužės 30 d. aktu buvo įregistruotas 2005 m. kovo 10 d. sutarties (kuria E. V. buvo parduotas pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą 2004 m. birželio 29 d. atidalijimo būdu suformuotas nekilnojamasis daiktas), 2005 m. kovo 10 d. turto priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nurodytoje registro byloje esantys duomenys nebuvo vertinami priimant skundžiamą aktą, minėtas pareiškėjos argumentas nėra aktualus sprendžiant skundžiamo akto pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

Išsamiai susipažinęs su bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo išsamiai ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, todėl apeliacinio skundo teiginio, jog nebuvo svarstyti visi pareiškėjos skunde pateikti reikalavimai ir dėl to nebuvo įvertintos visos aktualios aplinkybės, nepripažino pagrįstu. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Kauno filialo veiksmai nebuvo pripažintini neteisėtais, nes atsakovas laikėsi visų Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatų, neperžengė savo kompetencijos ribų, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant turtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimą, nagrinėjamu atveju, nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo, apeliacinės instancijos eismas nenustatė pagrindo pripažinti Kauno filialo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį.

V.

Pareiškėja E. M. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-255-143/2015, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta ir apeliacinės instancijos teismo nepakeista išvada, kad Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įrašyti duomenys visiškai atitinka 2005 m. kovo 10 d. turto pirkimo–pardavimo sutarties, 2005 m. kovo 15 d. turto priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akto duomenis. Pareiškėja nurodo, kad 2005 m. gegužės 12 d. KAVA akte tinkamu naudoti pripažintas tik 11,08 kv. m objektas, be nurodytų dokumentuose bendrų patalpų dalių – a-2, 2-12, 1-1 (plotas – 41,87 kv. m). Pareiškėjos teigimu, šie įrodymai buvo vertinami neteisingai, klastojami.

Pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakomybė 2005 m. gegužės 30 d. akto priėmimo metu dėl daiktų atsiradimo priklausė valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tačiau ši institucija nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, nors buvo pasisakyta dėl šios institucijos teisių ir pareigų.

Pareiškėja nagrinėjamu atveju taip pat prašo taikyti ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą.

VI.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-255-143/2015, užbaigtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi, pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą, yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-84/2012).

Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis.

Teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą bei jame išdėstytus motyvus, pažymi, kad nepaisant tos aplinkybės, jog pareiškėja tiksliai ir tiesiogiai nenurodo teisės normų (arba nurodo netiksliai), kuriose įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, iš pareiškėjos argumentų galima spręsti, kad jos prašymas grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3, 7 ir 12 punktais.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktą administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas.

Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jei yra nustatomos dvi sąlygos: 1) pateikiamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė; 2) teismo nuosprendyje konstatuota aplinkybe teismas rėmėsi ir ji lėmė atitinkamos išvados padarymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-125/2010). Nors ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte minimas teismo procesinis dokumentas – nuosprendis, tačiau įvertinus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 29 straipsnyje pateikiamą nuosprendžio apibrėžimą, laikytina, kad jis apima bet kokį teismo baigiamąjį aktą, priimtą išnagrinėjus bylą pagal BPK normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Kitų institucijų (ne teismo), taip pat kitokie procesiniai dokumentai (pvz., sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą) šio proceso atnaujinimo pagrindo pagrįsti negali.

Šalies argumentai

Pareiškėja prašyme atnaujinti administracinės bylos procesą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, taip pat – apeliacinės instancijos teismas, nepanaikindamas, pareiškėjos vertinimu, neteisėto pirmosios instancijos sprendimo, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, juos klastodamas, t. y. nepagrįstai konstatavo, jog Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įrašyti duomenys visiškai atitinka 2005 m. kovo 10 d. turto pirkimo–pardavimo sutarties, 2005 m. kovo 15 d. turto priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akto duomenis.

Pažymėtina, jog tik teismo baigiamasis aktas, kuriuo konstatuotas dokumentų klastojimas, nagrinėjamu atveju galėtų būti pagrindas atnaujinti procesą. Tačiau, kaip matyti iš aptartų pareiškėjos prašyme nurodytų argumentų, pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nepateikė ir nenurodė įsiteisėjusių teismų nuosprendžių, kurie būtų susiję su administracine byla Nr. A-255-143/2015 bei šioje byloje teismo vertintais įrodymais, kurių klastojimu pareiškėja grindžia savo prašymą. Pastebėtina, jog alternatyvi teisės normų aiškinimo galimybė ir įrodymų vertinimas negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti administracinį procesą. Atsižvelgus į tai, prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktas, kuriuo prašyme atnaujinti procesą taip pat vadovaujasi pareiškėja, įtvirtina, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-26/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-133/2010).

Pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, teisių ir pareigų, todėl, pareiškėjos teigimu, administracinės bylos procesas turėtų būti atnaujinamas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendime atkreipė dėmesį, jog teisė vykdyti valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą išimtinai suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Šiame sprendime nebuvo pasisakyta apie minėtos institucijos teisių ir pareigų (jų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo konkrečiu nagrinėjamu atveju) tokiu aspektu, jog priimtas teismo sprendimas kokiu nors būdu pažeistų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teises ar saugomus interesus. Pažymėtina, kad vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556–272/2009). Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu yra nepagrįstas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas, kuriuo vadovaujamasi pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo, nustato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustačius, jog bylos su ta byla, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa, procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, gali būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Teikdama prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėja nenurodė nei vienos administracinės bylos, kuriai galėtų prieštarauti galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-255-143/2015. Nesant pateiktų šių duomenų, teisėjų kolegija negali įvertinti ir plačiau pasisakyti dėl pareiškėjos prašymo pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ įtvirtintas administracinių bylų proceso atnaujino taisykles nėra numatytos galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Kaip matyti iš pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą pateiktos pozicijos, ji iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y dėl pareiškėjai priklausančių Patalpų dydžio, būtent – Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įrašytų duomenų atitikimo 2005 m. kovo 10 d. turto pirkimo–pardavimo sutarties, 2005 m. kovo 15 d. turto priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akto duomenis. Vadovaujantis pareiškėjos argumentais, reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą, tačiau tokio pobūdžio pareiškėjos argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos E. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatyme įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmetamas, o procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-255-143/2015 atsisakoma atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. M. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-255-143/2015 pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, ir valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui dėl sprendimo panaikinimo bei turtinės žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas