- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-07
- Bylos Nr.
- eI2-2482-426/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08217-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. E.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- mažoji bendrija „Ajabee“
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (per Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. (A. E.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – mažoji bendrija „Ajabee“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas A. E. prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 235142706, kuriuo atsakovas panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas).
Pareiškėjas nurodo, kad per MIGRIS sistemą 2023 m. rugsėjo 1 d. susipažino su skundžiamu Sprendimu. Mano, kad jis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl prašo panaikinti.
Pareiškėjas skunde aiškina, kad leidimas laikinai gyventi (toliau – leidimas) buvo išduotas 2022 m. rugpjūčio 19 d. Migracijos departamentui 2022 m. rugsėjo 2 d. pateikė prašymą pakeisti darbdavį, atsakovas 2022 m. rugsėjo 26 d. davė leidimą. Darbdavys mažoji bendrija (toliau – MB) „Ajebee“ (toliau – Bendrovė) įsipareigojo mokėti 750 Eur. atlyginimą. Spalio mėnesį gautos pajamos buvo 740 Eur, vėliau, pablogėjus ekonominei situacijai, Bendrovė mokėjo mažesnį darbo užmokestį, dėl to nuo 2022 m. lapkričio 14 d. buvo priverstas išeiti 10 dienų neapmokamų atostogų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas neteisingai nurodo jo neapmokestinamų atostogų laikotarpį, nes buvo 10 dienų. Pasak pareiškėjo, iš Sodros išrašų matyti, kad likusį laikotarpį buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis bei ligos išmokos. Nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2023 m. rugpjūčio mėn. Bendrovė priskaičiavo 2 389,23 Eur darbo užmokesčio. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė teisingą informaciją ir neabejoja, kad Bendrovė taip pat tikėjo, jog galės mokėti numatytą atlyginimą. Nebuvo galimybės numatyti, jog darbdavys neturės užsakovų ir negalės mokėti sutarto darbo užmokesčio, dėl to buvo privertas išeiti neapmokamų atostogų ir užsiimti pagalbiniais darbais.
Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento motyvu, kad jis neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui ir negavo reguliarų pajamų. Nurodo, kad neatlygintinai gyveno darbdavio suteiktame būste, papildomai dirbdamas ir padėdamas žmonėms, gaudavo maisto, buities reikmenų, todėl pragyvenimui turėjo lėšų. Dėl sveikatos problemų 2023 m. vasario 20 d. gavo individualios veiklos vykdymo pažymą ir teikė remonto paslaugas viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Tauragės futbolas“, 2023 m. kovo – gegužės mėn. už atliktus remonto darbus gavo 3 900 Eur. Pareiškėjas nurodo, kad dirbdamas Bendrovėje dažnai sirgo, gulėjo ligoninėje, 2022 m. už 1 500 Eur pardavė savo automobilį, tokiais būdais siekė Lietuvoje gauti pakankamas ir oficialias pajamas.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė nepagrįstai, visiškai neįvertinęs jo individualios situacijos, vadovavosi tikrovės neatitinkančia, neišsamia informacija, todėl prašo patenkinti skundą, panaikinti skundžiamą sprendimą.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovė J. A. nesuteikė darbo, kad galėtų pragyventi, todėl dirbo ir kitus darbus. Pareiškėjas aiškino, kad su pažįstamu ketino vykti į kitą Europos šalį, bet liko Lietuvoje.
Pareiškėjo atstovas akcentavo, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, skaičiavo pareiškėjo pajamas, gautas tik iš MB „Ajabee“. Advokato manymu, Migracijos departamentas turėjo skaičiuoti visas pareiškėjo gautas pajamas, o būtent ne tik per 11 mėn. trečiojo suinteresuoto asmens išmokėto 2 389,23 Eur atlyginimo už atliktus darbus, bet ir už parduotą automobilį, ne mažiau 3 000 Eur, iškeistų Sovetske. Atstovas tvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iki Sprendimo priėmimo pareiškėjo pajamos kas mėnesį sudarė 796 Eur, t. y. turėjo pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje.
Migracijos departamentas su skundu nesutinka dėl žemiau išdėstytų priežasčių.
Atsiliepime atsakovas nurodo, jog 2022 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, 2022 m. rugsėjo 26 d. buvo priimtas sprendimas leisti pakeisti darbdavį į MB „Ajabee“.
Atsakovas aiškina, kad duomenis apie pareiškėją patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas MB „Ajabee“ įdarbintas nuo 2022 m. spalio 3 d. Nė vieną mėnesį jam nebuvo mokamas prašyme leisti pakeisti darbdavį ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Patikrinimo metu nustatyta, jog Bendrovėje buvo mokamas mažesnis atlyginimas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesine alga (toliau – MMA). VSDF duomenimis, nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. liepos 31 d. Bendrovė teikė pranešimus apie pareiškėjo nedraudžiamuosius laikotarpius, pranešimų pateikimo priežastis – „Nemokamos atostogos“. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nė vieną darbo mėnesį prašyme nustatytas darbo užmokestis nebuvo mokėtas, buvo mokamas mažesnis nei MMA, todėl mano, kad yra pagrindas konstatuoti, jog kreipdamasis leisti pakeisti darbdavį jis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, jog ir pareiškėjas skunde neneigia, kad jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis atlyginimas nebuvo mokamas kiekvieną mėnesį, pripažįsta, kad buvo mokamas mažesnis. Pažymi, kad užsienietis, turintis Leidimą, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms jo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują Leidimą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nuo 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimo leisti pakeisti darbdavį iki ginčijamo sprendimo priėmimo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nesusisiekė ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes ir dėl naujo Leidimo nesikreipė.
Atsiliepimas
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš jų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pažymi, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į VSDFV informacinės sistemos duomenis, t. y., kad pareiškėjui mokamas darbo užmokestis mažesnis nei MMA ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl Leidimo išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), atsakovas mano, kad yra pagrindas konstatuoti, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad tiek pareiškėjas, tiek Bendrovė, teikdami prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir tarpininkavimo raštą, nenurodė, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką. Todėl vertina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jis neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl Leidimo išdavimo.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių gauti oficialias pajamas Lietuvoje, vertintini kritiškai. Pareiškėjas pats nurodė skunde, jog dirbo už maistą ir buities reikmenis, pardavė automobilį, taip pat užsiėmė individualia veikla, paėmęs atostogas Bendrovėje, tačiau į Migracijos departamentą dėl pasikeitusių aplinkybių nesikreipė, naujo Leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neprašė. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, atsakovas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, nes neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Atsiliepime pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas yra pateikęs 2 prašymus dėl darbdavio keitimo. Mano, kad esant tokioms aplinkybės, teisminis ginčas neturi tikslo.
Atsakovo nuomone, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normas pritaikė tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo MB „Ajabee“ atsiliepimo nepateikė, teismo posėdyje atstovė paaiškino, jog Mažoji bendrija įkurta padėti žmonėms įsidarbinti ir atlikti sezoninius darbus, ji – tik formali vadovė. Pasak atstovės, pareiškėjas atvyko dirbti su didelėmis ambicijomis. Nemokamo būsto jam nesuteikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 235142706 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, jog pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 2 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Atsakovas 2022 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį į MB „Ajabee“.
Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 23S142706 panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą. Duomenis apie užsienietį patikrino VSDF informacinėje sistemoje ir nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. spalio 3 d. ir nė vieną mėnesį nebuvo mokamas prašyme leisti pakeisti darbdavį ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad užsieniečiui Bendrovėje buvo mokamas atlyginimas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA. VSDFV duomenimis, nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. liepos 31 d. MB „Ajabee“ teikė pranešimus apie užsieniečio nedraudžiamuosius laikotarpius, juose nurodyta, kad pranešimų pateikimo priežastis – „Nemokamos atostogos“.
Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad į Lietuvą jis atvyko su Italijos Respublikos Šengeno viza, galiojančia nuo 2022 m. birželio 13 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d., turėjo nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas Sprendime nurodo, kad VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 27 d. dirbo UAB „Šviesos blyksnis“, nuo 2022 m. spalio 3 d. – MB „Ajabee“. Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika – išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Atsakovas taip pat nenustatė, kad užsienietis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Patikrinimo metu atsakovas nustatė, jog užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei darbdavys įsipareigojo mokėti. Atsakovas konstatuoja, kad kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo užsienietis pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis, todėl laikė, kad yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, kreipiasi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą Sprendimą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nusatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas). Vadinasi, užsieniečiui Leidimas išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 – 6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato Leidimo išdavimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 papunktis numato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vienerių metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
Atsakovas, VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų patikrinimą nustatė, kad pareiškėjui, kuris Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. spalio 3 d., nė vieną mėnesį nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas ne mažesnis kaip 750 Eur darbo užmokestis. Iš teismui pateiktų 2023 m. rugpjūčio 29 d. ir 2023 m. rugsėjo 5 d. suformuotų VSDFV duomenų matyti, kad pareiškėjui jo darbdavys MB „Ajabee“ nuo jo įdarbinimo iki duomenų sugeneravimo laikotarpiu išmokėdavo nuo 45,03 Eur iki 740,00 Eur per kalendorinį mėnesį.
Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis Bendrovės teikiama informacija, atkreipia dėmesį ir į tai, kad net ir pats pareiškėjas neneigia, kad negaudavo numatyti darbo užmokesčio. Remiantis byloje pateiktais dokumentais matyti, kad ne visais mėnesiais jam buvo mokamas reikalaujamas minimalus darbo užmokestis, todėl darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis dirbant Bendrovėje buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko Darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).
Pareiškėjas nurodo, kad jam būdavo suteikiamos nemokamos atostogos, atitinkamai už tą laikotarpį nebūdavo mokamas minimalus reikalaujamas ir pragyvenimui reikalingas darbo užmokestis, dėl to sutiktina su atsakovo Sprendime padaryta išvada dėl pragyvenimui Lietuvoje reguliarių lėšų neturėjimo ir prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas neteisingas aplinkybes dėl tikrųjų migracijos į Lietuvą tikslų. Sutiktina ir su pareiškėjo argumentu, kad nebuvo galima numatyti, jog darbdavys negalės vykdyti įsipareigojimų, mokėdamas nurodytą atlyginimą, ir iš esmės negalima teigti, kad specialiai buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti Leidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes. Būtent jau esamos informacijos nepateikimas, teisėjų kolegijos nuomone, yra pareiškėjo siekis nuslėpti esamą situaciją ir esamą padėtį. Skundo argumentai, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių gauti oficialias pajamas Lietuvoje, teismo vertintini kritiškai. Pareiškėjas skunde nurodo, kad dirbo už maistą ir buities reikmenis, pardavė automobilį bei dirbo pagal individualią veiklą, paėmęs atostogas Bendrovėje, tačiau, pastebėtina, kad neinformavo atsakovo apie pasikeitusias aplinkybes, nors turėjo tokią pareigą, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, kurioje aiškiai nurodyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują.
Byloje pareiškėjo pateikti įrodomai apie pinigų išsigryninimą Rusijos banke, automobilio pardavimą, individualią veiklą, teismo vertinimu, negali būti laikomi kaip ilgalaikiai sandoriai, kurie duoda stabilias ir reguliarias pajamas pragyvenimui. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu leisti pakeisti darbdavį, pats nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos, buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, bus 750 Eur darbo užmokestis, gaunamas iš darbdavio MB „Ajabee“. Informuoti atsakovą iš karto apie pasikeitusias gyvenimo sąlygas ir aplinkybes buvo pareiškėjo pareiga ir atsakomybė. Kadangi jis to nepadarė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis pats nebuvo aktyvus ir neveikė savo naudai, taip neužtikrindamas savo teisių teisėtai būti Lietuvoje, kas sukelia pagrįstų abejonių dėl jo suinteresuotumo būti Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas netgi posėdžio metu pats patvirtino, kad jo tikslas nebuvo Lietuvos Respublika, jis su pažįstamu ketino vykti į kitą Europos šalį. Akcentuotina ir tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje paneigė pareiškėjo skunde nurodytą faktą, kad jis gyvena darbdavio suteiktoje gyvenamojoje patalpoje ir apmoka visus mokesčius. Atstovė patvirtino, kad Bendrovė nemokamo būsto jam nesuteikė.
Teismas akcentuoja, kad Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.
Pastebėtina, kad teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi ir tarpininkavimo raštą, pareiškėjas nenurodė, jog dirbs ne visą darbo laiką, todėl laikytina, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, dėl ko darytina išvada, kad užsienietis neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl aptariamo leidimo išdavimo.
Įvertinus į bylą pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitais Įstatyme įtvirtintais pagrindais, dėl ko galėtų nepaisyti imperatyvios Įstatymo 62 straipsnio 4 dalies normos, taip pat pareiškėjas nepateikė ir prašymo dėl darbdavio keitimo, kaip nustatyta 44 straipsnio 6 dalyje.
Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad į Lietuvą užsienietis atvyko su Italijos Respublikos Šengeno viza, kuri galiojo nuo 2022 m. birželio 13 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d., nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi.
Lietuvos Respublikoje pareiškėjas įdarbintas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. ir iki 2022 m. rugsėjo 27 d. dirbo UAB „Šviesos blyksnis“. Nuo 2022 m. spalio 3 d. dirba MB „Ajabee“.
Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Nors pats pareiškėjas skunde teigia, kad turi draugę, tačiau įrodymų, kurie turėtų įtakos jo pasilikimo svarstymui Lietuvos Respublikoje, į bylą nepateikė.
Atsižvelgus į pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento vertinimu, jog nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio. Taigi, byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti Lietuvoje.
Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose“. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta ir tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, jog šio straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuota, jog ginčijamame Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva, todėl negalima teigti, jog jis tik formaliai pripažintas neatitinkančiu sąlygų, kurios būtinos leidimui gyventi Lietuvoje gauti.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo naikinti atsakovo Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 235142706, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 – 134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. E. (A. E.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.