Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 4 d. laisvės atėmimu 10 metų;

- pagal BK 150 str. 4 d. – laisvės atėmimu 8 metams;

- pagal BK 153 str. – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d., 1, 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2000 m. pavasario pradžios iki 2002 m. rugpjūčio mėnesio, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasitaikius progai, kai su dukra likdavo vieni, tiksliai nenustatytą kartų skaičių, bet ne mažiau dvidešimties, atliko savo mažametės dukros I. J., gimusios (duomenys neskelbtini), tvirkinimo veiksmus, t. y. (duomenys neskelbtini).

Be to, S. J. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2002 m. rugpjūčio mėnesio iki 2005 m. gegužės mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu, prie (duomenys neskelbtini) ežero, automobilyje VW Passat v/n (duomenys neskelbtini), miške, esančiame (duomenys neskelbtini), savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) bei kitose, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytose vietose – miškuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), automobiliuose VW Passat, v/n (duomenys neskelbtini) Reno Nevada, v/n (duomenys neskelbtini) pasitaikius progai, t. y. kai su dukra likdavo vieni, tiksliai nenustatytą kartų skaičių, bet ne mažiau vienuolika, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sumušti bei pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, lytiškai santykiavo su I. J., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią.

Taip pat S. J. nuteistas už tai, kad laikotarpyje tarp 2002 m. pabaigos – 2005 m. gegužės mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, prie (duomenys neskelbtini) ežero ir savo namuose, esančiuose(duomenys neskelbtini), pasitaikius progai, t. y. kai su dukra likdavo vieni, du kartus, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sumušti bei pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, (duomenys neskelbtini) būdu tenkino lytinę aistrą su I. J., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią.

Nuteistasis S. J. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki BK 149 str. 4 d. sankcijoje numatyto bausmės minimumo.

Apeliantas mano, kad jam yra paskirta per griežta bausmė.

Nurodo, jog jis visiškai prisipažino kaltu dėl padarytų nusikaltimų ir gailisi nusikaltęs. Teismas šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau neatsižvelgė į kitas aplinkybes, kurios, apelianto manymu, taip pat gali būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis pagal BK 59 str. 2 d.

Apeliantas pripažįsta teismo nustatytą aplinkybę, kad darydamas nusikalstamas veikas jis pasinaudojo dukros mažametyste, tėvo valdžia ir autoritetu, tačiau neigia jai grasinęs ir naudojęs prieš ją prievartą. Nurodo, jog pati nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, kad apeliantas jai būtų tiesiogiai grasinęs, ji tik parodė, kad ,,tėvas išprašė“, tėvo bijojusi. Apelianto manymu, tarp fizinės prievartos, tiesioginių grasinimų bei fizinio prievartavimo ir jo tuometinių santykių su dukra yra skirtumas. Jis tuometinius savo jausmus dukrai vertino kaip meilę jaunai merginai. Jis buvo įsitikinęs, kad dukra jam atsako tuo pačiu, nes 2003-2004 metais buvo daug atvejų, kai pati dukra stengdavosi likti su juo dviese. Be to, nukentėjusioji iki 2007 m. savo motinai net neužsiminė apie jų santykius. Apeliantas suvokia, kad šios aplinkybės negali pateisinti jo padarytų nusikaltimų prieš dukrą, tačiau mano, kad į jas turėtų būti atsižvelgta parenkant jam bausmės dydį. Mano, kad aplinkybė, jog jis negrasino dukrai ir nenaudojo prieš ją prievartos, turi būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji duodama parodymus teisme taip pat nurodė, kad ji nelinki blogo apeliantui ir net nenorėjo rašyti pareiškimo, tačiau baigiantis teisminiam bylos nagrinėjimui pakeitė savo poziciją. Mano, kad nukentėjusiosios pozicijos pasikeitimui įtakos turėjo jos motina ir ją supanti religinė bendruomenė.

Apeliantas nurodo, jog jis pats, savo iniciatyva, nutraukė nusikalstamas veikas prieš dukrą dar prieš išaiškinant nusikaltimus, t. y. 2005 metais. Todėl ši aplinkybė, apelianto manymu, taip pat turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Be to, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis turi keturis nepilnamečius vaikus, iš kurių trys yra mažamečiai, ir kad jis juos išlaikė. Nurodo, jog jo buvusi sutuoktinė, auginanti tris jo vaikus iš pirmosios santuokos, gauna labai mažas pajamas. Antroje santuokoje jis turi mažametį sūnų. Jo dabartinė sutuoktinė taip pat gauna mažas pajamas. Todėl apelianto manymu, jam paskirta griežta bausmė turės neigiamos įtakos ir jo vaikų materialiniam gerbūviui. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo S. J. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl mažametės I. J. išžaginimo, seksualinio prievartavimo bei tvirkinimo, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, neginčija savo kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją švelninti. Šis apelianto prašymas atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam S. J. yra paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas S. J. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padaryti trys nusikaltimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, du iš jų priskiriami labai sunkių ir vienas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.), veikta tiesiogine tyčia. Nusikaltimai padaryti prieš artimą asmenį – mažametę dukrą - dėl žemų paskatų. Apeliantas nusikalstamas veikas prieš dukrą darė ilgą laikotarpį: nuo 2000 m. iki 2005 m. Nustatyta apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė - jis prisipažino padaręs BK 153 str. ir 149 str. 4 d. numatytas veikas ir padėjo jas išaiškinti (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nuosprendyje įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas praeityje teistas 5 kartus, tarp jų ir už nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, baustas administracine tvarka. Įvertinti ir pozityvūs momentai, kad apeliantas dirbo, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 238). Taip pat atsižvelgta ir į jo šeiminę padėti – kad yra vedęs, turi tris mažamečius sūnus ir vieną nepilnametę dukrą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, S. J. už visas jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes atitinkančias jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytus bausmės vidurkius.

Apelianto manymu, tokios bausmės yra per griežtos. Jis mano, kad teismas, skirdamas jam bausmes, neatsižvelgė į kai kurias aplinkybes, kurios pripažintinos jo atsakomybę lengvinančiomis pagal BK 59 str. 2 d. nuostatas. Tokios aplinkybės, apelianto manymu, yra tai, kad jis darydamas nusikalstamas veikas savo dukrai negrasino ir nenaudojo prieš ją prievartos, bei tai, jog jis pats, savo iniciatyva, nutraukė nusikalstamas veikas prieš dukrą dar prieš išaiškinant nusikaltimus.

Kolegijos nuomone, apelianto nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pagal BK 59 str. 2 d. nuostatas.

BK 59 str. 1 d. dalyje yra išvardintos aplinkybės, kurias baudžiamasis įstatymas pripažįsta atsakomybę lengvinančiomis, tačiau šis sąrašas nėra išsamus ir teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes (BK 59 str. 2 d.). Teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Tačiau šioje byloje tokių aplinkybių kolegija nenustatė.

Apelianto nurodyta aplinkybė - kad jis darydamas nusikalstamas veikas prieš savo dukrą, jai negrasino ir nenaudojo prieš ją prievartos - negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti, ar kitoks atėmimas galimybės priešintis, ar pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle yra alternatyvūs nusikaltimų, numatytų BK 149 str. ir 150 str., objektyviosios pusės požymiai. Byloje nustatyta, kad apeliantas lytiškai santykiavo bei tenkino lytinę aistrą su savo mažamete dukra I. J. , prieš jos valią, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sumušti, bei pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės jos būkle. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad jis pasinaudojo savo dukros mažametystės būkle, tačiau neigia grasinęs nukentėjusiajai prieš ją panaudoti fizinį smurtą. Aplinkybė, kad apeliantas grasino prieš nukentėjusiąją panaudoti fizinį smurtą, jei ši atsisakys lytiškai su juo santykiauti, yra įrodyta byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai ir vienodai parodė, kad tėvas reikalavo su juo lytiškai santykiauti, grasino, jog primuš, jeigu ji šito nedarys (t. 2, b. l. 55). Taigi, apelianto skundo teiginys, kad jis darydamas nusikalstamas veikas prieš savo dukrą, jai negrasino, yra paneigtas nukentėjusiosios parodymais. Netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo. Apelianto teiginiai, kad nukentėjusioji pakeitė savo parodymus įtakota savo motinos ir religinės bendruomenės neatitinka tikrovės. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Duomenų, kad nukentėjusioji buvo įtakota siekiant apkaltinti savo tėvą, nėra. Apelianto teiginys, kad jis nevartojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją, rodo tik tai, ko apeliantas nedarė (be to ir nebuvo tokių veiksmų atlikimu kaltinamas) ir neturi įtakos jo veiksmų juridiniam įvertinimui, taip pat ši aplinkybė negali būti pripažinta ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 str. 2 d.

Kita apelianto nurodyta aplinkybė – kad jis pats, savo iniciatyva, nutraukė nusikalstamas veikas prieš dukrą dar prieš išaiškinant nusikaltimus – taip pat negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantas nurodytą aplinkybę tapatina su savanorišku atsisakymu pabaigti pradėtą nusikaltimą. Tačiau šios dvi aplinkybės nėra tapačios. Visi apelianto padaryti nusikaltimai prieš mažametę nukentėjusiąją yra baigti nusikaltimai. Aplinkybė, kad apeliantas daugiau nebedarė nusikalstamų veikų prieš savo dukrą, neturi įtakos nei nuteistojo jau padarytų veikų kvalifikacijai, nei bausmės dydžiui. Be to, pažymėtina, kad apeliantas baigė daryti nusikalstamas veikas po to, kai nukentėjusioji pasakė tėvui, jog ji yra prasitarusi klasės draugėms bei kaimynui R. B. apie jų lytinius santykius.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad apelianto nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis pagal BK 59 str. 2 d. nuostatas.

Kolegijos nuomone, apeliantui paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus ir švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 5 d., 1, 2 p. numatytomis taisyklėmis ir paskirtas bausmes teisingai subendrino apėmimo būdu.

Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.