Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-175/2011

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjams advokatams Ramutei Budrytei, Algimantui Deguliui, nuteistiesiems T. B., A. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. ir Alytaus rajono apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo

T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams 10 mėnesių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., ši bausmė subendrinta su 2008-12-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jas apimant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 metams 10 mėnesių. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal 2008-12-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirta bausmė subendrinta su 2009-07-01 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jas apimant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 5 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008-11-12 iki 2010-10-28 ir sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas pagal 2009-07-01 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš T. B. ir A. O. solidariai priteista 5.000 Lt nukentėjusiajai V. Č. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. O. ir T. B. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupe išžagino V. Č.. Nusikalstamos veikos padarytos esant šioms aplinkybėms. A. O. 2008 m. rugpjūčio 10 d. apie 01.30 val. mieste, (duomenys neskelbtini), A. K. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ant lovos užguldamas savo kūnu verkiančią nukentėjusiąją, numovė jai kelnaites ir ranka uždengdamas burną, kad ši tylėtų, taip atimdamas galimybę priešintis, įvedė savo lytinį organą į V. Č. lytinius organus ir vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. Č. prieš šios valią. Jam išėjus į kambario, atėjo T. B. ir, pasinaudodamas jau palaužta nukentėjusiosios valia ir ant lovos užgulė savo kūnu tebeverkiančią nukentėjusiąją, taip atimdamas galimybę priešintis, nusimovęs kelnes, įvedė savo lytinį organą į V. Č. lytinius organus ir vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. Č. prieš šios valią. Šiam išėjus, vėl į kambarį grįžo A. O. ir, ant lovos užguldamas savo kūnu tebeverkiančią nukentėjusiąją, taip atimdamas galimybę priešintis, nusimovęs kelnes, įvedė savo lytinį organą į V. Č. lytinius organus ir antrą kartą natūraliu lytiniu būdu santykiavo su nukentėjusiąja V. Č. prieš šios valią. Taip T. B. ir A. O., veikdami bendrininkų grupėje, išžagino V. Č..

Anot prokuroro, teismas, paskirdamas nuteistajam T. B. bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nuostatas. Nuteistajam turėtų būti paskirta griežtesnė, nei BK 149 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė, nes jis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, buvo šio nusikaltimo vykdytojas. T. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. T. B. linkęs nusikalsti, jo atžvilgiu yra priimti šeši apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriais jis pripažintas kaltu dėl tyčinių smurtinių nusikaltimų, visi nusikaltimai padaryti prieš asmenį. Be to, paskirtą bausmę subendrindamas su ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 63 str. 5 d. T. B. padarytos nusikalstamos veikos - sunkus (BK 149 str. 2 d.) ir apysunkis nusikaltimai (BK 180 str. 1 d.) - nepriskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (BK 10 str.), pagal pavojingumą jos nėra labai skirtingos, abi padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos tyčiniams smurtiniams nusikaltimams prieš asmenį, todėl skiriant subendrintą bausmę bausmių apėmimas negalėjo būti taikomas. Teismas, taikydamas BK 63 str. 5 d. 2 p., nesant jame nustatytų sąlygų, šį baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai.

Prokuroras tvirtina, kad nuteistajam A. O. taip pat paskirta aiškiai per švelni bausmė. Teismas, skirdamas A. O. bausmę, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nuostatas. A. O. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, buvo šio nusikaltimo vykdytojas. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė - girtumas. A. O. linkęs nusikalsti, praeityje teistas tris kartus už tyčinius smurtinius nusikaltimus, visi nusikaltimai padaryti prieš asmenį. A. O. nuo pat pradžių nepripažino savo kaltės nusikaltimo padaryme, tuo tik pasunkindamas įrodymų tyrimą. Be to, A. O. iš karto po nusikaltimo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, taip bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Be to teismas, anot prokuroro, nustatydamas abiems nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad pati nukentėjusioji, eidama su jais į įvykio butą, galėjo sudaryti sąlygas nusikaltimui padaryti ir dėl to skyrė T. B. mažesnę, o A. O. tik šiek tiek didesnę nei BK 149 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, bausmę. Vertinant nurodytą aplinkybę reikia pažymėti, kad nukentėjusioji į nepažįstamo asmens butą ėjo su savo tuometiniu draugu T. B. ir jo broliu. Ji negalėjo numanyti, kad taps jų auka, kad bus išprievartauta savo draugo ir kito asmens. Todėl teismas, nustatydamas nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, nepagrįstai šią aplinkybę vertino kaip lengvinančią nuteistųjų teisinę padėtį.

Teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroro apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis A. O. ir jo gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis T. B. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. O. apeliacinis skundas atmestinas, prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo A. O. apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. O. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios V. Č., liudytojų, kurie iš esmės patvirtina nukentėjusiosios parodymus, o būtent L. Č., D. Ž. parodymais, specialistų išvadomis, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų pateikimo protokolais ir kitais rašytiniais įrodymais, bei padarė teisingą išvadą, kad A. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d.

Pastebėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi teismų praktikoje suformuluotos taisyklės, jog apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti, ką, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas ir padarė.

Nors nuteistasis A. O. neigia išžaginęs nukentėjusiąją V. Č., jo kaltę, kaip jau minėta, patvirtina pačios nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Apie tai, kad ją išžagino T. B. ir A., kurio pavardės nežino, V. Č. nurodė protokole – pareiškime policijai (t. 1, b. l. 4). Nukentėjusiosios V. Č. parodymai apie išžaginimo aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 75-77, 81-86, 87), tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi. Juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl nėra pagrindo juos laikyti melagingais. Nukentėjusioji paaiškino, kad viskas įvyko A. bute. Ji su T. B., jo broliu T. ir A. buvo A. bute. Vaikinai gėrė degtinę, o ji „miksą“. Vienu metu ji buvo nuėjusi į vonią, o kai grįžo, „mikse“ pajuto degtinės skonį. Kai apie tai pasakė, A. veidas pasikeitė. Jis pradėjo kalbėti piktai. A. jai liepė eiti į kambarį. Ji išsigando, nes nepažinojo A. ir jai buvo nemaloni jo akis, baimino jo išvaizda, todėl jam pakluso ir nuėjo į kambarį. Atėjęs A. ją pargriovė ant lovos, numovė kelnaites ir pradėjo prievartauti. Ji verkė, o A. ranka laikė užspaudęs burną. Atstumti A. nebandė, nes jo bijojo. Po to atėjo T. ir taip pat ją išprievartavo. Atėjus T. ji liko gulėti kambaryje, nes nežinojo ką daryti. Dėl tų pačių priežasčių T. nuo savęs taip pat nenustūmė. Visą laiką ji verkė. Kai T. išėjo iš kambario, vėl atėjo A. ir toliau ją prievartavo. Iš buto išėjo kartu su T. ir T.. Eidama namo dėl išprievartavimo ji iškvietė policiją, kuri atvažiavo pas močiutę. Beeidama namo ji pametė savo kelnaites. Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 93-98). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, jog nukentėjusioji atpažino A. O., kaip ją išžaginusį asmenį (t. 1, b. l. 88-92). Aplinkybę, kad nukentėjusioji iškart po išžaginimo apie tai pranešė policijai, patvirtina policijos registruojamų įvykių registro duomenys (t. 3, b. l. 149-155). Liudytojos L. Č. ir D. Ž. patvirtino nukentėjusios parodymus. Jos paaiškino, kad V. Č. parėjusi buvo šoko būsenoje, verkė, aiškino, kad ją išžagino du vaikinai. A. ją išžagino du kartus, o T. B. vieną kartą. Atliekant įvykio vietos apžiūrą netrukus po pranešimo apie išžaginimą, ant šaligatvio buvo rastos V. Č. kelnaitės (t. 1, b. l. 10-14). Ši aplinkybė patvirtina faktą, jog nukentėjusioji po įvykio buvo sukrėsta, iš A. buto išėjo net neapsirengusi. Ji iškart iškvietė policiją, parėjusi namo verkė. Specialistė V. N. paaiškino, kad asmenys, kuriems yra diagnozuotas asmenybės sutrikimas, nėra linkę fantazuoti. Visos šios aplinkybės neduoda pagrindo tikėti A. O. teiginiais apie tai, kad nukentėjusioji jį apkalba, kad ji nebuvo išžaginta. Be to, A. O., taip pat kaip ir T. B., parodymai yra prieštaringi. Kaltinamieji savo parodymus nuolat kaitaliojo. Jų parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Anot nuteistojo A. O., tai, kad jis V. Č. nežagino, kad su ja neturėjo lytinių santykių, patvirtina DNR ekspertizė, aplinkybė, kad ant jos kūno nerasta sužalojimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji nenurodė, jog jos atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas. Ji aiškino, kad nesipriešino kaltinamiesiems, tik verkė, todėl A. laikė ranka užspaudęs jos burną. A. O. ir T. B. buvo ją užgulę. Tai, kad nukentėjusioji nebuvo sužalota, kad jos lytinių organų aplinkoje nerasta sužalojimų, atsižvelgus, į visus byloje esančius įrodymus, neduoda pagrindo išvadai, kad ji nebuvo išžaginta. Nors tiriant spermą, rastą ant lovos užtiesalo, sumaišytą su moters biologiniais pėdsakais, konstatuota, kad spermos genotipas sutampa su A. O. genotipu, o moters biologiniai pėdsakai nepriklauso V. Č., tačiau toje pačioje specialisto išvadoje konstatuota, kad ant tirti pateikto V. Č. sijono rasta sumaišyta daugiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Bet nustatytas maišytas Y chromosomos haplotipas neatmeta A. O. ir T. B. kaip galimų biologinių pėdsakų donorų (t. 1, b.l. 66-71). Be to, specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiosios palaidinė ir sijonas kontaktavo su tirti pateiktais A. O. raudonos spalvos šortais, kuriuos jis buvo apsivilkęs įvykio metu (t. 1, b. l. 44-56). Taigi, analizuodama byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino A. O. kaltu išžaginus nukentėjusiąją V. Č..

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, kadangi teismo posėdyje nedalyvavo nukentėjusioji ir jis negalėjo jai tiesiogiai užduoti klausimų. Lietuvos Respublikos BPK 274 str. nurodyta, jog jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo dalyvavimas kliudys kitam kaltinamajam, nukentėjusiajam ar liudytojui duoti teisingus parodymus, teismo nutartimi šis kaltinamasis gali būti laikinai pašalintas iš posėdžio salės. Šiuo atveju, kai kaltinamasis grįžta į teisiamojo posėdžio salę, teisiamojo posėdžio pirmininkas jam praneša duotų parodymų turinį ir suteikia galimybę užduoti klausimus apklaustiems asmenims, taip pat dėl parodymų duoti savo paaiškinimus.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiajai duodant parodymus, buvo nutarta iš posėdžių salės pašalinti kaltinamuosius. Baigus nukentėjusiosios apklausą, į posėdžių salę buvo gražinti kaltinamieji, jiems buvo pagarsinti nukentėjusiosios parodymai, sudaryta galimybė užduoti nukentėjusiajai klausimus, tačiau kaltinamieji šia teise nepasinaudojo ir neuždavė nukentėjusiajai klausimų (t. 3. b. l. 96). Taigi, priešingai nei mano apeliantas, jo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apklausti nukentėjusiąją pašalinus kaltinamuosius iš posėdžio salės buvo teisingas, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį ir tai nelaikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sutrukdžiusi objektyviai išnagrinėti bylą.

Taip pat nepagrįstas nuteistojo A. O. prašymas iškelti nukentėjusiajai baudžiamąją bylą už melagingų parodymų davimą, kadangi nenustatyta, jog nukentėjusioji būtų apkalbėjusi kaltinamuosius.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Prokuroras, prašydamas paskirti nuteistiesiems griežtesnes bausmes, teigia, kad teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nuostatas ir dėl to paskyrė per švelnias bausmes. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu prokuroro argumentu.

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Apeliantas šią dispoziciją supranta kaip reikalavimą skirti bausmę, didesnę, negu Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės bylos Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007, Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga). Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad skiriant nuteistiesiems A. O. ir T. B. bausmes, buvo netinkamai pritaikytas Lietuvos Respublikos BK 61 str. Teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, taip pat nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d., įvertino visas aplinkybes, reikšmingas bausmių skyrimui, tarp jų ir tas, kurios nurodytos apeliaciniame skunde. Teismas įvertino tai, kad kaltinamieji padarė sunkų nusikaltimą, įvertino kiekvieno iš jų vaidmenį nusikaltimo padaryme. Teismas atsižvelgė į kaltinamųjų asmenybes, jų teistumų skaičių. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat įvertino ir nusikaltimo padarymo aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į pačios nukentėjusios elgesį, t.y., kad būdama nepilnametė naktį sutiko eiti girtauti į nepažįstamo vyro butą. Tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas nepripažino šios aplinkybės nuteistųjų atsakomybę lengvinančia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, BK 54, 61 straipsnių nuostatas pritaikė tinkamai, įvertino visas aplinkybes, reikšmingas bausmių skyrimui. Teismas, įvertinęs visas aplinkybes nuteistiesiems paskyrė bausmes, artimas sankcijoje numatytam vidurkiui – T. B. šiek tiek mažesnę, A. O. – šiek tiek didesnę, negu sankcijos vidurkis. Nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per švelnios, todėl jų griežtinti nėra pagrindo.

Nežiūrint to, teismas, T. B. paskirtą bausmę subendrindamas su ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 63 str. 5 d. ir dėl to neteisingai paskyrė galutinę subendrintą bausmę, todėl nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p. numatytos dvi sąlygos, kurioms esant teismas taiko bausmių apėmimą, o būtent, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir jos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. BK 63 str. 5 d. 2 p. taikomas tik esant abejoms jame numatytoms sąlygoms. T. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą. 2008-12-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo nuteitas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., t.y. už apysunkio nusikaltimo padarymą. Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nepriskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (BK 10 str.), pagal pavojingumą jos nėra labai skirtingos, abi padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos tyčiniams smurtiniams nusikaltimams prieš asmenį, todėl skiriant subendrintą bausmę bausmių apėmimas negalėjo būti taikomas. Teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., nesant jame nustatytų sąlygų, šį baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. Šiuo atveju T. B. paskirtos bausmės bendrintinos, remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. nuostatomis, dalinio sudėjimo būdu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nuosprendį: T. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. paskirtą bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9 d., subendrinti iš dalies sudedant su 2008-12-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams. Į bausmės laiką įskaityti bausmę, iš dalies atliktą pagal 2008-12-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. O. apeliacinį skundą atmesti.