- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-16
- Bylos Nr.
- A-822-334-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
n u statė:
I.
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008-09-17 priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)-12PR-68, kuriuo atsisakė suteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B., gim. 1957-05-15, pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą; atsisakė suteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B., gim. 1957-05-15, papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje; ir pavedė Marijampolės policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriui įpareigoti M. B. išvykti iš Lietuvos Respublikos (b. l. 67-68, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2008-09-17 sprendimą Nr. (15/6-7)-12PR-68 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo bylą iš naujo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sprendime tik konstatuojama, kad jis neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų pabėgėlio statusui gauti, tačiau tai neparemta jokiais objektyviais motyvais ir argumentais. Migracijos departamento pateikta pažyma apie padėtį kilmės valstybėje yra vienas iš pagrindinių įrodymų ir argumentų, sprendžiant pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo klausimą. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas neatsižvelgė į pažymoje nurodytą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų ne itin gerą padėtį ir priėmė neteisėtą sprendimą (b. l. 3-5).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) piliečio M. B. prieglobsčio prašymo motyvai bei apklausos metu nurodyti faktai nėra sietini su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtais pabėgėlio statuso kriterijais. Išsamiai išnagrinėjus M. B. pateiktų faktų ir aplinkybių visumą, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas iš savo kilmės šalies išvyko dėl kitų, nei nurodyta Konvencijoje, priežasčių, t. y. ne slėpdamasis nuo persekiojimo dėl savo rasės ir tautybės. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad vietos chuliganų užpuolimas gatvėje galėtų būti vertinamas kaip žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas. Nesutiko su prieglobsčio prašytojo tvirtinimu, kad jis buvo sumuštas tik todėl, kad yra (duomenys neskelbtini) tautybės asmuo. Remiantis prieglobsčio prašytojo pasakojimu, jo minėti įvykiai yra tik bendro pobūdžio, kadangi abu įvykiai įvyko trijų metų laikotarpyje, geografiškai skirtingose vietose ir tai nebuvo ilgalaikis ar sistemingas pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas, parodantis valstybės nesugebėjimą suteikti apsaugą. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas buvo informuotas apie įvykio tyrimą ir jam suteikta informacija dėl galimai pažeistų teisių gynybos būdo.
Atsakovas nurodė, kad nustatinėjant apsaugos poreikį pirmiausia reikia įrodyti asmeninę pažeidimų įtaką prieglobsčio prašytojui. Pažymėjo, kad neužtenka vadovautis tik bendra prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje situacija, būtina atsižvelgti kokią įtaką tai turi asmeniui, jo gyvenimui kilmės valstybėje. Atsakovo teigimu, iš M. B. Migracijos departamentui pateiktos informacijos matyti, kad jis neturėjo jokių problemų nei gaunant (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasą, nei vizas vykimui į Lietuvos Respubliką. (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pase, išduotame 2006-05-03, yra įklijuotos keturios vizos, leidžiančios vykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi M. B. nepateikė jokių svarių įrodymų apie jo, kaip žmogaus, teisių pažeidimus, remiantis pažyma bei visuotinai žinoma informacija apie šią šalį, buvo padaryta išvada, kad nėra priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti grąžintas į (duomenys neskelbtini) (b. l. 24-25).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė.
Nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis M. B., į Lietuvą atvyko teisėtai, turėdamas Šengeno vizą, galiojančią iki 2009-04-02. Marijampolės policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriui 2008-06-18 pateikė prašymą suteikti jam pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą (b. 1. 1, 2, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios pilietis jis yra, gynyba ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kaip pagrindinę priežastį, dėl kurios jis atvyko į Lietuvą, nurodė aplinkybę, kad jis negali saugiai gyventi (duomenys neskelbtini), nes ten klesti nacizmas, taip pat dėl tos pačios priežasties negali legaliai įsidarbinti, be to, jis norėtų būti kartu su savo artimaisiais, gyvenančiais Lietuvoje (b. 1. 1, 2, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės tikslas buvo patekti į Lietuvos Respubliką, kadangi Lietuvoje gyvena jo buvusi žmona ir sūnūs. Prieglobsčio prašytojo teigimu, Lietuvoje gyventi yra saugu, o jo kilmės valstybėje vyrauja nacionalizmas, nėra darbo. Nurodė, kad į Lietuvą atvyko autobusu iš Kaliningrado ((duomenys neskelbtini) (b. 1. 8-16, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini))).
Prieglobsčio prašytojas 2008-08-27 apklausos metu paskutinę gyvenamąją vietą nurodė: (duomenys neskelbtini). M. B. pasakojo, jog jis gimė (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojo žodžiais, būdamas dvidešimt dviejų metų jis persikėlė gyventi į Lietuvą. Lietuvoje 1986-03-31 sudarė santuoką su S. A.. Santuokoje susilaukė dviejų sūnų, tačiau maždaug po ketverių santuokos metų nusprendė išvykti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) dėl jam palankesnių ekonominių sąlygų. Šeima kartu vykti atsisakė. M. B. nurodė, kad gaunant (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasą ir vizą jokių problemų neturėjo. Prieglobsčio prašytojas nurodė, kad, jo manymu, grįžus į (duomenys neskelbtini) jam niekas negrėstų. Paaiškino, kad problemos (duomenys neskelbtini) atsiranda norint teisėtai įsidarbinti. Be to, jam nepatinka, kad vakarais nesaugu išeiti į gatvę, kadangi, jo manymu, jis gali būti apiplėštas arba sumuštas dėl jo rasės. Papasakojo, kad jis jau buvo du kartus užpultas ir sumuštas. Dėl patirtų sužalojimų gydėsi ligoninėje. Prieglobsčio prašytojas nurodė, kad į ligoninę buvo atvykę milicininkai, kurie jį informavo apie įvykio tyrimo rezultatus bei siūlė dėl užpuolimo kreiptis į organizaciją, ginančią įvairių rasių žmonių teises. Prieglobsčio prašytojo tvirtinimu, į minėtą organizaciją kreipėsi du kartus, siųsdamas laiškus. Atsakymų negavo. Tačiau prašant pasakyti tikslų organizacijos pavadinimą bei nurodyti, kokiu adresu siuntė minėtus laiškus ir kada, prieglobsčio prašytojas nesugebėjo atsakyti, o tai sukelia įtarimų, kad minėti laiškai nebuvo rašyti ir siųsti (b. L 50-56, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad kitose užsienio valstybėse dėl prieglobsčio nesikreipė, niekada jokiai partijai, religinei organizacijai nepriklausė. Teismas pažymėjo, kad t posėdyje pareiškėjo duoti paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko ne dėl pagrįstos baimės būti persekiojimam, o turėdamas tikslą gyventi kartu su buvusia šeima, gyvenančia Lietuvoje.
Žemesnės instancijos teismas
Iš Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008-06-28 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų padėtį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srityje, jų judėjimo laisvę ir ES šalių praktiką“ pateiktos informacijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų padėtis nėra gera (b. l. 58-61, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Nors (duomenys neskelbtini) įstatymai draudžia diskriminaciją dėl tautybės, tačiau (duomenys neskelbtini), atvykėliai iš (duomenys neskelbtini) bei tamsaus gymio asmenys patiria valdžios ir visuomenės diskriminaciją. (duomenys neskelbtini), gyvenantys (duomenys neskelbtini), yra rasinio diskriminavimo aukos. Priverstinis iškeldinimas yra viena iš ryškiausių (duomenys neskelbtini) diskriminacijos formų ir labiausiai paplitusi visoje šalies teritorijoje. Daug (duomenys neskelbtini) susiduria su sunkumais norėdami gauti (duomenys neskelbtini) pilietybę ar/ir gyvenamosios vietos registraciją, sudaromos neįveikiamos kliūtys, norintiems patekti į valstybines įstaigas. Teismo vertinimu, byloje duomenų, patvirtinančių, kad M. B. dėl tautybės (duomenys neskelbtini) federacijoje patyrė diskriminaciją, nėra. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo judėjimo laisvė (duomenys neskelbtini) nebuvo ribojama, gyvenamąją vietą galėjo rinktis neįtakojamas valdžios institucijų, kliūtys išduodant vizas ir atvykstant į Lietuvą nebuvo sudaromos. Pareiškėjas kitų motyvų, atitinkančių įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, nenurodė. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl politinių, religinių ir tautinių motyvų nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui M. B. suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalį, taip pat nėra pagrindo. Pareiškėjo nurodyta galimai kilusi grėsmė kilmės šalyje dėl asmeninių konfliktų ar atsitiktinių chuliganiškų incidentų, nelaikytina pagrindu, suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas išsamiai ištyrė objektyvių ir subjektyvių veiksnių visumą, turinčią sprendžiamos reikšmės pareiškėjo prašymui atmesti. Teismo vertinimu, Migracijos departamento 2008-09-17 sprendimas Nr.(l 5/6-7)- 12PR-68 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl panaikinti Migracijos departamento sprendimą, skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas M. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl apelianto dabartinė padėtis vertintina kaip neatitinkanti pabėgėlio statuso. Neneigia, kad jo pasirinkimą į kurią šalį vykti ir prašyti pabėgėlio statuso lėmė ta aplinkybė, kad Lietuvoje gyvena apelianto vaikai ir buvusi sutuoktinė. Tačiau saugios šalies pasirinkimo motyvai negali būti vertinami sprendžiant pabėgėlio statuso suteikimo klausimą. Tikslas gyventi Lietuvos Respublikoje su savo vaikais ar buvusia sutuoktine negali būti vertinamas kaip argumentas apelianto prašymui suteikti pabėgėlio statusą, tai lėmė tik saugios valstybės pasirinkimą.
2. Remdamasis Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apeliantas teigia, kad tokio pobūdžio pažymos (Migracijos departamento prie VRM 2008-06-28 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų padėtį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srityje, jų judėjimo laisvę ir ES šalių praktiką“) apie padėtį kilmės valstybėse yra vienas iš pagrindinių įrodymų ir argumentų, sprendžiant pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo klausimą. Žiniasklaidoje dažnai pasirodo pranešimai (taip pat filmuota medžiaga) apie ultranacionalistinių judėjimų vykdomus nusikaltimus prieš kitos tautybės (ypač tamsaus gymio) asmenis, jiems vykdomas egzekucijas. (duomenys neskelbtini), kaip nesaugios valstybės, statusą pripažįsta tarptautinė bendruomenė ir daugelis tarptautinių organizacijų. Šie faktai rodo apie prievartos paplitimą, sistemingą žmogaus teisių pažeidinėjimą, nežmonišką elgimąsi ir pan. Pažymoje nurodyta, jog „sudaromos neįveikiamos kliūtys, norintiems patekti į valstybines įstaigas“, todėl ir šiuo atveju neįmanoma pateikti kažkokių objektyvių parodymų apie baimę patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) ar žmogaus teisių pažeidimus. Nors ir minėta pažyma patvirtina objektyvias aplinkybes ir situaciją (duomenys neskelbtini), apelianto pateikti faktai parodo, kad jis yra asmeniškai ne kartą nukentėjęs dėl savo rasės ar tautybės, tačiau teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų apie patirtą diskriminaciją dėl jo rasės ar tautybės. Teismas tai įvertino kaip asmeninius konfliktus ar chuliganiškus incidentus, nepateikdamas jokių motyvų, patvirtinančių tokią teismo poziciją.
3. Pažymi, kad tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojo teiginiai atrodo įtikinami, nuoseklūs, neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, o pats pareiškėjas kelia pasitikėjimą, net ir nesant pakankamai įrodymų, duomenys vertinami jo naudai, nes neįmanoma įrodyti kiekvieną detalę. Šis principas pabėgėlių teisėje vadinamas „abejonės privilegija“ ir yra įtvirtintas 2004 m. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalyje ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju nesivadovavimas minėtu abejonių privilegijos principu ir kitomis būtinomis procedūromis lėmė neteisingą Migracijos departamento sprendimą nesuteikti apeliantui pabėgėlio statuso, o taip pat ir nepagrįstą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Tai patvirtina ir Bendroji pozicija 1996 m. kovo 4 d. Tarybos nustatyta remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu dėl sąvokos „pabėgėlis“ apibrėžimo pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį suderinto taikymo.
4. Pažymi, kad nei Migracijos departamentas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas net nebandė tikrinti apeliantui gresiančio pavojaus pagrįstumo. Šiuo atveju yra reikšmingas Europos žmogaus teisių teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimas N. prieš Suomiją byloje. Europos žmogaus teisių teismas šiame sprendime pažymėjo, kad sprendžiant klausimus, susijusius su prieglobsčio suteikimu, yra būtina preciziškai ištirti ir įvertinti individualią asmens persekiojimo istoriją ir negalima remtis vien tik tapatybės nustatymo kriterijumi. Tuo tarpu mano atveju, subjektyvus pasakojimų vertinimas nebuvo pagrįstas. Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 24 d. nutartyje (Administracinė byla Nr. A11 - 623/2004) pažymėta, kad „iš minėtos Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies matyti, kad pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja šioje dalyje nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne vien atskiros šioje teisės normoje nurodytos viena ar kelios aplinkybės. Subjektyvūs faktoriai yra prašančio suteikti šį statusą asmens baimė sugrįžti į savo pilietybės valstybę ir būti joje persekiojamam. Tačiau šių faktorių nustatymui (Įstatymo taikymo prasme) nepakanka grįsti tokią baimę tik bendro pobūdžio pavojumi (toks pavojus laikytinas humanitarinio pobūdžio priežastimi duoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje), o būtina pagrįsti tokią baimę konkrečiomis individualizuotomis aplinkybėmis, įrodančiomis, kad ši baimė yra „visiškai pagrįsta“. Pastarųjų aplinkybių įrodinėjimas yra apsunkintas specifine padėtimi, kurioje paprastai atsiranda asmenys, prašantys suteikti jiems pabėgėlio statusą. Atsižvelgiant į šią specifiką nurodytų aplinkybių įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo ypatumus reglamentuoja speciali Įstatymo norma – 15 straipsnis. Šioje normoje pateiktos sąvokos „nuoširdžios pastangos“, „paaiškinimų neprieštaringumas ir nuoseklumas“ Įstatyme nėra apibrėžtos, todėl šias sąvokas atitinkančios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju teismo turi būti nustatomos vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 5 d.).“ Šioje byloje nebuvo nustatyta, jokių „nenuoširdžių pastangų“ ar „paaiškinimų prieštaringumų ir nenuoseklumų“, tačiau pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio nepagrįstai buvo nepatenkintas.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B.“ išnagrinėjo M. B. politinius ir prieglobsčio prašymo motyvus bei apklausos metu pateiktus faktus bei įvertino objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turėjusias lemiamą reikšmę priimant skundžiamą sprendimą. Migracijos departamento vertinimu, informacija, kurią pateikė M. B., yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikoma patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, jis nepateikė jokių faktų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį (duomenys neskelbtini) dėl 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ išvardintų priežasčių ir dėl to neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl pabėgėlio statuso“ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam nėra pagrindo suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą. Remiantis M. B. byloje surinkta informacija, matyti, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką ne pirmą kartą ir su tikslu aplankyti savo artimųjų, o ne bėgo iš savo kilmės valstybės ir tik po dviejų mėnesių jis nusprendė, jog jam čia patinka, juo rūpinamasi, todėl ir sugalvojo kokiu nors būdu likti Lietuvos Respublikoje, t. y. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį, ko negalima įvertinti kaip bėgimą iš savo kilmės valstybės. M. B. visiškai atitinka ekonominio migranto sąvoką ir yra ekonominis migrantas, dėl ko jis neatitinka tarptautinės apsaugos suteikimo keliamų reikalavimų. Kadangi M. B. nepateikė jokių svarių įrodymų apie jo kaip žmogaus teisių pažeidimus, remiantis pažyma bei visuotinai žinoma informacija apie šią šalį, galima daryti išvadą, kad nėra priežasčių, dėl kurių M. B. negalėtų būti grąžintas į (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įrodančias tai, kad pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusui keliamas sąlygas, nenurodė jokių motyvų, kodėl pareiškėjo padėtis nevertintina kaip atitinkanti pabėgėlio statusą.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Minėtose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje grindžia tuo, jog pareiškėjo gyvybei gresia pavojus, kurį kelia persekiojimas dėl rasės ar tautybės. Pareiškėjas teigia, kad jis bijo persekiojimo savo pilietybės valstybėje, nes joje yra paplitusi (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų diskriminacija. Byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes nesurinkta, tokių įrodymų nepateikė bei nenurodė ir pareiškėjas. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad M. B. judėjimo laisvė (duomenys neskelbtini) teritorijoje nebuvo ribojama, jis nesikreipė į jokias kilmės valstybės kompetentingas institucijas dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų, o atvykęs į Lietuvos Respubliką tik po kelių mėnesių pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir nenurodė jokių naujų aplinkybių, susiklosčiusių per tuos kelis mėnesius, kurios galėtų pagrįsti tokį delsimą, laikosi nuostatos, kad pareiškėjo teiginys, kad bėgo iš valstybės, kurioje grėsė jos sveikatai ar gyvybei, ir su tuo susijusi pareiškė jo išdėstyta istorija nėra nuosekli, taigi, pareiškėjo paaiškinimai, susiję su prieglobsčio prašymu, laikytini nenuosekliais ir prieštaraujančio pobūdžio.
Įvertinus byloje surinktus įrodymus jų leistinumo ir jų pakankamumo aspektais, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, tautybės, taip pat teismo neįtikino pareiškėjo paaiškinimai dėl to, kad jis negali ar bijo naudotis kilmės valstybės gynyba, tuo tarpu byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimų, jog egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas dėl tautybės Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje prasme. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini nepagrįstais ir kad M. B. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju.
Dėl paminėtų priežasčių naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.