- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-19
- Bylos Nr.
- 1A-25-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06397-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Nijolė Žimkienė, Arūnas Budrys
- Kaltinamasis
- S. P.
- Nukentėjusysis
- M. P.
- Advokatai
- Viktoras Rutkauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Renatos Augutavičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos ir pareikštų kaltinimų esmė
1. S. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. vasario 6 d. apie 17 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip penkis kartus sudavė dešinės rankos plaštaka savo žmonai M. P. per veidą bei ne mažiau kaip du kartus sudavė jai dešinės rankos kumščiu į galvą, taip sukeldamas savo žmonai fizinį skausmą. Šiais veiksmais S. P. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2. Kaltinamasis dėl nurodyto kaltinimo buvo išteisintas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį teismo nuosprendį, be kita ko nurodė, kad kaltinamojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir jais netikėti teismas neturi pagrindo, nes kiti byloje surinkti duomenys šių parodymų nepaneigia. Teismas pabrėžė ir tai, kad kaltinamasis įvykio metu buvo blaivus, o būtent nukentėjusioji buvo neblaivi. Pasak teismo, nesant galimybės patikrinti ikiteisminio tyrimo metu duotų M. P. parodymų (minėto įvykio liudytojų nenustatyta), kuriais ji teigė, kad S. P. prieš ją smurtavo (o šie parodymai buvo prieštaringi), laikytina, kad jų negalima pašalinti teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka ir visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai. Todėl šioje byloje nėra patikimų, BPK 20 straipsnio nuostatas atitinkančių, įrodymų, patvirtinančių, kad S. P. sukėlė fizinį skausmą savo žmonai M. P..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Prokurorė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį, kuriuo S. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir už tai jam skirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, bausmės atlikimo metu įpareigojant pastarąjį tęsti darbą ar būti registruotam darbo biržoje. Be to, S. P. tikslinga įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose per 4 mėnesius nuo nuosprendžio priėmimo dienos.
4. Pasak prokurorės, teismo išvada, kad nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nepatvirtino savo parodymų, nepaaiškindama tokio savo elgesio priežasčių bei tai, kad minėto įvykio metu liudytojų nenustatyta, neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nesiaiškino nukentėjusiosios valios, galimybės remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu; jis neįvertino to, kad M. P. teisiamojo posėdžio metu jai pasiūlius duoti parodymus, susijaudinusi paaiškino, kad kaltinamasis apie viską meluoja ir atsisakė duoti parodymus. Teisiamojo posėdžio metu neišsiaiškinęs nukentėjusiosios M. P. nuomonės dėl jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neuždavęs jai klausimo, ar pastaroji palaiko, ar paneigia minėtus parodymus, nepagrįstai jais rėmėsi. Taigi nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymai nebuvo ištirti, tačiau nepaisant to – jie buvo įvertinti. Vadovaujamasis BPK 242 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą privalėjo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, o, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusiosios parodymai nebuvo ištirti/pagarsinti teisminio nagrinėjimo metu, nors vertindamas nukentėjusiosios parodymus, teismas nepagrįstai jais rėmėsi, neišsiaiškinęs nukentėjusiosios valios, kai atitinkamai pastarosios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu yra nuoseklūs ir išsamūs. Priimant išteisinamąjį nuosprendį buvo pažeistos ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes nebuvo laikomasi rungimosi principo, kuriuo remiantis teisminio nagrinėjimo metu proceso dalyviams turi būti suteiktos lygios galimybės dalyvauti įrodinėjimo procese, ir prokurorui neleista pateikti įrodymų – atmestas jo prašymas apklausti policijos pareigūnę J. M., kuri buvo atvykusi į įvykio vietą ir dėl įvykio surašė tarnybinį pranešimą apie S. P. smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Be to, apylinkės teismas, vertindamas garso įrašą, gautą iš Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC), neištyrė visumos nukentėjusiosios pokalbio su operatoriumi, selektyviai vertindamas tik dalį pokalbio; teismas nepasisakė dėl jos skambučio metu visų pasakytų nukentėjusiosios M. P. žodžių, o vertino tik palankius S. P. poziciją palaikančius teiginius.
5. Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusioji baudžiamąją bylą S. P. atžvilgiu prašė nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Renatos Augutavičienės apeliacinis skundas atmestinas.
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nuosprendį, kurio keisti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prokurorės apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, ištyrė visus prokurorės prašomus ir naujai pateiktus duomenis, tačiau ir šie duomenys kaltinimo nepatvirtina, iš jų tegalima daryti prielaidas, kuriomis apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima.
7. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti apeliantės argumentus dėl nukentėjusiosios M. P. pozicijos atsisakant duoti parodymus pirmosios instancijos teisme tikrumo, jos teisminio nagrinėjimo metu išsakytų teiginių dėl kaltinamojo paaiškinimų melagingumo, dar kartą bandė apklausti nukentėjusiąją, paaiškino jos teises ir pareigas, tačiau nukentėjusioji, nepaisant jos sutuoktinio išteisinimo ir turėto laiko apgalvoti savo poziciją, ir toliau naudojosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama teise neduoti parodymų prieš savo vyrą. Tokia situacija byloje lėmė būtinybę tirti kitus byloje surinktus duomenis ir pagal juos spręsti ar kaltinimas yra pagrįstas.
8. Prokurorės prašymu apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta liudytoja policijos pareigūnė J. M., kuri netrukus po nukentėjusios skambučio BPC, atvyko į įvykio vietą ir bendravo tiek su nukentėjusiąja, tiek su kaltinamuoju bei jų vaiku. Ši liudytoja, tik po to, kai teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsintas jos surašytas tarnybinis pranešimas, nurodė tikrai prisimenanti, kad stipriai neblaivi moteris sakė, jog vyras trenkė jai per veidą, tačiau liudytoja ant moters veido nematė jokių sužalojimų. Liudytoja prisiminė, kad grįžęs moters sūnus gynė savo tėvą ir mamai sakė, kad pastaroji kalba nesąmones, jog būtent ji geria ir niekas jos nemuša; jei būtų matęsi paraudimai ant veido, tai būtų užfiksuota vaizdo įraše arba nuotraukose (2018 m. gruodžio 20 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Iš tokių jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčios liudytojos parodymų seka, jog ji surašė pačios M. P. nurodytas įvykio aplinkybes, kad tuo metu nukentėjusioji buvo neblaivi, kad ant pastarosios veido nesimatė smurto žymių, kad kiti įvykio vietoje buvę asmenys neigė tiriamą smurto atvejį. Taigi minėti duomenys ne tik nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo, tačiau leidžia kilti dar stipresnėms abejonėms dėl kaltinime nurodytų aplinkybių teisingumo.
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nukentėjusiosios skambučio BPC įrašu, taip pat negali sutikti, jog šio įrašo turinys buvo vertinamas selektyviai ar nepagrįstai gynybai naudingu atrankiniu būdu. Pažymėtina, kad BPC įraše užfiksuoti iš esmės to paties asmens – neblaivios M. P. žodžiai, o vien pastarieji, įvertinus tai, kad jie duoti ikiteisminio tyrimo metu tyrimo pareigūnui, negali būti savarankišką įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis, kurie yra pakankami pagrįsti S. P. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.
10. Tokią teismo išvadą patvirtina ir kiti baudžiamosios bylos duomenys. Kaip jau minėta, byloje yra policijos pareigūnės tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota, kad ant nukentėjusiosios veido atvykus į įvykio vietą nebuvo matyti smurto žymių; o ir iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad M. P. atvykus pareigūnams buvo paraudusi ir akivaizdžiai neblaivi (tą nurodo pati filmuojama pareigūnų), tačiau smurto žymių ant jos kūno išties nematyti. Kita vertus, minėti duomenys rodo ir tai, kad S. P. versija dėl sutuoktinės neblaivumo pasitvirtino ir nulemia būtinybę atsargiai vadovautis ir nukentėjusiosios pirmine pozicija dėl įvykio aplinkybių vertinimo.
11. Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūros duomenys nerodo, jog minėtų asmenų bute buvo kilęs intensyvus konfliktas, nes buto patalpos buvo tvarkingos, nenustatyti jokie grumtynių pėdsakai (b. l. 1–5). Byloje taip pat nustatyta, kad netrukus po pareigūnų atvykimo, nukentėjusioji M. P. buvo pristatyta į medicinos įstaigą, tačiau iš ligoninės nukentėjusioji pasišalino neapžiūrėta. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti ir pirminiai medicininiai dokumentai, bylojantys apie M. P. sveikatos būklę iškart po aptariamo įvykio, tačiau jų analizė vėl gi neparodė jokių galimų konstatuoti fizinio smurto požymių. Iš byloje esančio 2018 m. vasario 12 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad specialisto išvada byloje nebuvo gauta, nes nukentėjusioji, nepaisant pareigūnų įteiktos užduoties, nenuvyko pas ekspertus ir nebuvo apžiūrėta.
12. Esant tokiems byloje surinktiems duomenims, be ikiteisminio tyrimo metu duotų M. P. parodymų ir jų pagrindu byloje atsiradusių duomenų (BPC įrašas, J. M. tarnybinis pranešimas ir jos parodymai, kuriuose atsispindi tik tos pačios nukentėjusiosios žodžiai), jokių kitų tvirtų ir patikimų duomenų, bylojančių apie galimą fizinio skausmo sukėlimą nėra. Remtis nukentėjusiosios parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, turint omenyje ir jos neblaivumą įvykio metu, taip pat vėlesnį jos sprendimą neduoti parodymų prieš savo sutuoktinį, byloje nėra teisinio pagrindo ir negalima, o juos patvirtinančių duomenų iš kitų įrodymų šaltinių byloje iš esmės nėra. Byloje nesant galimybės atlikti jokių kitų procesinių veiksmų minėtoms abejonėms pašalinti darytina išvada, kad kaltinimas baudžiamojoje byloje neįrodytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje surinktų duomenų galima daryti tik prielaidas, kuriomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima (teismo išvados gali būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką).
Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Renatos Augutavičienės apeliacinį skundą atmesti.