- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-21
- Bylos Nr.
- e2-122-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01606-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Taikos projektai“
- Atsakovas
- V. T., A. K., M. N.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Taikos projektai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria ieškinio dalį atsisakyta priimti, civilinėje byloje Nr. e2-5611-450/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Taikos projektas“ ir bendraieškės uždarosios akcinės bendrovės „Leksita“ ieškinį atsakovams V. T., A. K., M. N., ribotos atsakomybės bendrovei MEGAFIN S.a.r.l. ir ribotos atsakomybės bendrovei Carson S.a.r.l. dėl žalos atlyginimo ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Taikos projektas“ ir bendraieškė UAB „Leksita“ ieškinyje prašo: 1) priteisti solidariai iš atsakovų V. T., A. K. ir M. N. bendraieškės UAB „Leksita“ naudai 40 000 000 Eur žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažinti 2015 m. balandžio 9 d. kredito linijos sutartį negaliojančia dalyje dėl Carson S.a.r.l. mokėtinų palūkanų dydžio ir taikyti restituciją; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinio dalį, pareikštą atsakovams ribotos atsakomybės bendrovei MEGAFIN S.a.r.l. ir ribotos atsakomybės bendrovei Carson S.a.r.l. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo; kitą ieškinio dalį priėmė. Teismas nurodė, kad ieškiniu pareikšti du savarankiški (pagrindiniai) materialiniai reikalavimai, t. y. reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš atsakovų V. T., A. K. ir M. N. bendraieškės UAB „Leksita“ naudai ir reikalavimas pripažinti 2015 m. balandžio 9 d. kredito linijos sutartį negaliojančia dalyje dėl Carson S.a.r.l. mokėtinų palūkanų dydžio. Ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo pareikštas Vilniuje gyvenantiems atsakovams (fiziniams asmenims) ir ieškinio suma viršija 43 500 Eur, todėl šioje dalyje ieškinys nagrinėtinas Vilniaus apygardos teisme (CPK 27 str. 1 d., 29 str.). Spręsdamas kito savarankiško ieškinio reikalavimo - dėl 2015 m. balandžio 9 d. kredito linijos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia - teismingumo klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčijama sutartis sudaryta tarp įmonių MEGAFIN S.a.r.l. ir Carson S.a.r.l., kurių buveinės registruotos Liuksemburge. Remiantis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 4 straipsnio 1 dalimi, asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose. Todėl teismas sprendė, kad ieškovų savarankiškas reikalavimas dėl dalies sutarties pripažinimo negaliojančia yra teismingas Liuksemburgo teismui. Nors asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareiškiamas ir kitos valstybės narės teismuose, tačiau tokiais atvejais būtina nustatyti Reglamento I skyriaus 2-7 skirsniuose nurodytas aplinkybes. Tokių aplinkybių teismas nenustatė. Pagal savarankišką ieškinio reikalavimą dėl dalies sutarties nuginčijimo abiejų atsakovų buveinės yra toje pačioje valstybėje narėje (Liuksemburge), o pastarasis reikalavimas nėra betarpiškai susijęs su pirmuoju ieškinio reikalavimu dėl žalos atlyginimo, todėl Reglamento 8 straipsnio 1 dalies pagrindu Lietuvos teismų jurisdikcija dėl ieškinio reikalavimo pripažinti iš dalies sutartį negaliojančia neįrodyta. Ieškovas nurodė, kad bendrovė MEGAFIN S.a.r.l. yra valdoma UAB „Leksita“, kuri veikia Lietuvoje, o tai reiškia, kad daugumos įrodymų buvimo vieta yra Lietuvoje, tačiau šios faktinės aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos ir nekeičia nustatyto ieškinio (jo dalies) teismingumo. Ieškinys gali būti pareiškiamas kitos valstybės narės teismuose tik esant Reglamento I skyriaus 2-7 skirsniuose nurodytoms sąlygoms. Reglamento I skyriaus 2-7 skirsniuose nėra numatyta, kad byla, kuri teisminga valstybės narės teismui, gali būti pareiškiama kitos valstybės narės teismui pagal įrodymų daugumos buvimo vietą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovė UAB „Taikos projektas“ (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškiniu reiškiami reikalavimai dėl dalies sutarties negaliojimo bei žalos atlyginimo nėra susiję. Atsakovų neteisėti veiksmai suteikiant UAB „Leksita“ vardu pritarimą ginčo sutarčiai sudaryti pasireiškė dvejopo pobūdžio aplinkybėmis: kredito rizikos neįvertinimu ir leidimo sudaryti sutartį ne rinkos sąlygomis, taikant beveik beprocentines palūkanas, suteikimu. Būtent pastaroji ieškinyje nurodomų faktinių aplinkybių grupė yra besąlygiškai susijusi su reikalavimu pripažinti ginčo sutartį negaliojančia dalyje dėl palūkanų, nes apeliantė ginčo sutarties neteisėtumą grindė tuo, jog joje numatytos palūkanos neatitinka rinkos sąlygų ir prieštarauja pelno siekiančio juridinio asmens tikslams. Tai lemia, kad abu ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo bei sutarties dalies pripažinimo negaliojančia yra grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir todėl yra betarpiškai tarpusavyje susiję.Teismas neįvertino, kad tuo atveju, jei sudarytą kredito linijos sutartį apeliantei tektų ginčyti Liuksemburge, į tokį procesą atsakovais neišvengiamai turėtų būti įtraukiami UAB „Leksita“ valdybos nariai, nes bendrovė MEGAFIN S.a.r.l. sprendimo sudaryti kredito linijos sutartį savarankiškai nepriėmė. Todėl atsakovai yra atsakingi už neteisėtos kredito linijos sutarties sudarymą. Tokiu būdu susiklostytų situacija, kai dviejose valstybėse būtų nagrinėjami du betarpiškai susiję ginčai tarp tų pačių šalių. Tokiu būdu kiltų didelė dviejų teismų sprendimų nesuderinamumo grėsmė.Tuo atveju, jei byloje priimtas ieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo ir kredito linijos sutarties teisėtumo klausimas būtų nagrinėjami skirtinguose teismuose, tiek Liuksemburgo, tiek Lietuvos Respublikos teismai turėtų vertinti palūkanų teisėtumo klausimą, nes šiomis faktinėmis aplinkybėmis apeliantas motyvuoja atsakovų neteisėtus veiksmus bei kredito linijos sutarties dalies neteisėtumą. Tokiu atveju galima situacija, kai Liuksemburgo teismas, nagrinėdamas kredito linijos sutarties, kurios sudarymui buvo būtinas atsakovų pritarimas, teisėtumą, pripažintų, jog joje numatytos palūkanos neatitinka rinkos sąlygų, o Lietuvos Respublikos teismas, nagrinėdamas bylą dėl atsakovų civilinės atsakomybės, galimai konstatuotų, jog atsakovai, suteikdami pritarimą ginčo sutarčiai sudaryti, veikė teisėtai, nes joje numatytos palūkanos rinkos sąlygas atitinka. Akivaizdu, kad tokie du Liuksemburgo ir Lietuvos Respublikos teismų sprendimai būtų nesuderinami tarpusavyje.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog daugumos įrodymų buvimo vieta yra Lietuvoje, todėl ginčo dėl sutarties galiojimo nagrinėjimas Liuksemburge bus komplikuotas.
Atsiliepimas
Atsakovai V. T., A. K. ir M. N. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ginčijama sutartis sudaryta tarp įmonių MEGAFIN S.a.r.l. ir Carson S.a.r.l., kurių buveinės registruotos Liuksemburge. Todėl, vadovaujantis Reglamento 4 straipsnio 1 dalimi, apeliantės reikalavimas dėl kredito linijos sutarties pripažinimo negaliojančia turėtų būti reiškiamas Liuksemburgo teismui. Apelianto reikalavimas dėl žalos iš atsakovų atlyginimo bei reikalavimas dėl kredito linijos sutarties pripažinimo negaliojančia nėra betarpiškai susiję, todėl Reglamento 8 straipsnio 1 dalies pagrindu Lietuvos teismų jurisdikcija dėl ieškinio reikalavimo pripažinti iš dalies sutartį negaliojančia laikytina neįrodyta. Apelianto nurodytos faktinės aplinkybės, kad daugumos įrodymų buvimo vieta yra Lietuvoje, nėra teisiškai reikšmingos ir nekeičia nustatyto ieškinio dalies teismingumo, nes Reglamento I skyriaus 2-7 skirsniuose nėra numatyta, kad byla, kuri teisminga valstybės narės teismui, gali būti pareiškiama kitos valstybės narės teismui pagal daugumos įrodymų buvimo vietą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti ieškinio dalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Kaip minėta, ieškinyje yra pareikšti du reikalavimai: 1) priteisti solidariai iš atsakovų V. T., A. K. ir M. N. bendraieškės UAB „Leksita“ naudai 40 000 000 Eur žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažinti 2015 m. balandžio 9 d. kredito linijos sutartį (tarp MEGAFIN S.a.r.l. ir Carson S.a.r.l) negaliojančia dalyje dėl Carson S.a.r.l. mokėtinų palūkanų dydžio ir taikyti restituciją (toliau atitinkamai – pirmasis ir antrasis reikalavimai). Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti antrąjį reikalavimą kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Apeliantė nesutinka su tokiu teismo procesiniu sprendimu.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Ieškinys pareikštas dviem atsakovų grupėms – pagal pirmąjį reikalavimą atsakovai yra fiziniai asmenys, pagal antrąjį reikalavimą atsakovais yra Liuksemburgo juridiniai asmenys. Ieškinyje pripažįstama, kad reikalavimas pastariesiems atsakovams, atskirai jį paėmus, pagal Reglamento nuostatas galėtų būti pareikštas Liuksemburgo teismuose, todėl dėl Reglamento taikymo šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako. Apeliantė abiejų reikalavimų toje pačioje byloje nagrinėjimo Lietuvos teisme galimumą grindė Reglamento 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau pirmosios instancijos teismas su tokia galimybe nesutiko. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl Reglamento 8 straipsnio 1 dalies netaikymo pareikštam ieškiniui yra nepagrįstos, nes abu ieškinio reikalavimai yra glaudžiai susiję; juos nagrinėjant atskirai skirtingų valstybių teismuose būtų nagrinėjami du betarpiškai susiję ginčai tarp tų pačių šalių ir tokiu būdu kiltų didelė dviejų teismų nesuderinamumo grėsmė; atsakovai – fiziniai asmenys, nagrinėjant reikalavimą juridiniams asmenims Liuksemburgo teisme, vis tiek turėtų būti įtraukti į bylą; daugumos įrodymų vieta yra Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas su apeliante nesutinka.
Reglamento 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas vieno iš atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, kai minėtas asmuo yra atsakovas, jeigu reikalavimai taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismų sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų. Taigi, šios Reglamento nuostatos taikymui pareikšti reikalavimai turi būti susiję taip glaudžiai, kad dėl atskirų procesų gali atsirasti iš esmės priešingi teismų sprendimai.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima sutikti su apeliantės teiginiais dėl abiejų reikalavimų vertinimo kaip ginčų tarp tų pačių šalių, nes, kaip jau minėta, pagal pirmąjį reikalavimą atsakovais yra fiziniai asmenys, o pagal antrąjį - juridiniai asmenys, taigi, nėra nė vieno reikalavimo, kuriame ginčo šalys (net ir iš dalies) sutaptų. Pažymėtina, kad abiem atvejais ieškinio dalykas ir pagrindas taip pat yra skirtingi: pirmuoju atveju - žalos atlyginimas deliktinės atsakomybės pagrindu, antruoju atveju - vienos iš sandorio sąlygų negaliojimas dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams. Dėl nurodytų aplinkybių teismų sprendimai kiekviename reikalavime būtų nukreipti skirtingų atsakovų atžvilgiu ir skirtingai vykdomi, kas suponuoja išvadą, kad nėra pagrindo spręsti ir apie teismų sprendimų galimo nesuderinamumo iš esmės kriterijaus egzistavimą. Iš tiesų, kaip ir nurodė apeliantė, pirmojo reikalavimo dėl atsakovų atsakomybės pagrindu inter alia nurodoma aplinkybė, kad kredito linijos sutartimi nebuvo nustatytos rinkos palūkanos, kas yra antrojo reikalavimo pagrindu. Tačiau ši aplinkybė, kaip matyti iš ieškinio turinio, yra akivaizdžiai ne pagrindinė įrodinėjant atsakovų - fizinių asmenų deliktinės atsakomybės sąlygas, o ir jiems pareikštas reikalavimas apskritai nėra susijęs su palūkanomis (ieškinyje iš jų prašoma priteisti tik sumą, išmokėtą pagal kredito linijos sutartį). Dėl paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai padarė išvadą, jog abu reikalavimai nėra susiję „taip glaudžiai“ Reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme.
Atmestini apeliantės argumentai, susiję su įrodymų buvimo vietos kriterijaus reikšmingumu teismų jurisdikcijos nustatymo klausimo išsprendimui, nes toks kriterijus Reglamente nėra nustatytas. Apeliantės argumentai, kad šios bylos atsakovai - fiziniai asmenys neva turėtų būti įtraukti į galimą ginčą Liuksemburgo teisme, taip pat nėra teisiškai reikšmingi jurisdikcijos klausimo išsprendimui, nes pagal antrąjį reikalavimą šie asmenys nėra atsakovais, tuo tarpu jų galimas dalyvavimas kitu statusu (pavyzdžiui, liudytojo, suinteresuoto asmens ar kt.) neturi reikšmės ginčo teismingumui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo motyvais neturi pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (jos dalį), todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.