Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto socialinės paramos centrui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skunde (b. l. 1-4) pareiškėja paaiškino, kad Centras neteisėtai atsisakė išmokėti laidojimo pašalpą 2010 m. liepos 22 d. mirus jos motinai A. L.. Atsakovas nurodė, kad Lietuva nėra kompetentinga šalis skirti laidojimo išmoką, nes A. L. nebuvo drausta valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvoje, tačiau nenustatė, kad kompetentinga šalis yra Vokietija. Pareiškėjos manymu, atsakovas nepagrįstai taiko 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 883/2004 (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004) dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir jį įgyvendinantį tvarkos aprašą, nes Reglamentas Nr. 883/2004 taikomas tik tiems asmenims, kuriems taikomi vienos ar daugiau valstybių narių socialinės apsaugos įstatymai, jiems gaunant su darbo santykiais susijusias ar analogiškas pajamas ir atitinkamai mokant socialinio draudimo įmokas ir įgyjant teisę gauti išmokas. Tuo tarpu A. L. nei darbo, nei analogiškų su darbo santykiais susijusių pajamų Vokietijoje negavo, todėl Reglamentas netaikytinas, o laidojimo pašalpa skirtina pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl paramos mirties atveju“ 1 straipsnį. Šis įstatymas nenumato sąlygos, kad asmuo mirties momentu būtų draustas valstybiniu socialiniu draudimu. Atsakovas nepagrįstai tapatina asmens nuolatinę gyvenamąją vietą su asmens deklaruota gyvenamąja vieta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnio 1 ir 2 dalimi, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Gyvenamosios vietos deklaravimas reiškia gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų paviešinimą, pateikiant juos deklaravimo įstaigai, bet nereiškia asmens gyvybinių interesų centro ar teisinio santykio su valstybe. A. L. 2009 m. buvo diagnozuotas žarnyno auglys, operacija atlikta Vokietijoje, o paaiškėjus, kad gydymas užtruks ilgiau nei pusę metų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 (toliau – ir Deklaravimo taisyklės), 3.1 ir 11 punktu, 2009 m. spalio 8 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja pažymėjo, kad mirusiajai priklausė Lietuvoje esantis nekilnojamasis turtas, čia gyvena jos šeima, dėl sveikatos būklės ji konsultavosi Santariškių klinikose, yra įgijusi 13,15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, mirė ir palaidota Lietuvoje, iš Lietuvos iki mirties buvo išvykusi neilgam, todėl A. L. nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Lietuvos Respublika.

II.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl paramos mirties atveju“ 1 straipsnio 1 punkto ir 2 straipsnio, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su išmokomis šeimai ir išmokomis mirties atveju, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-288 (2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A1-162 redakcija, toliau – ir Aprašas), 2, 11, 12, 14, 18.2, 39 ir 40 punkto, Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 ir 3 dalies, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 11 straipsnio nuostatas, sprendė, kad minėtais reglamentais įtvirtintos koordinavimo taisyklės taikomos ne tik asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį ar savarankiškai, ir jų šeimų nariams, bet ir neaktyviems ES piliečiams. Vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies „e“ papunkčiu, atitinkamiems asmenims, kurie nėra dirbantys pagal darbo sutartį ar savarankiškai, nėra valstybės tarnautojai, negauna bedarbio pašalpos ir nėra pašaukti į tarnybą ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai. Pagal Aprašo 14 punktą, teisė į išmoką mirties atveju nustatoma vadovaujantis kompetentingos valstybės narės nacionaliniais teisės aktais. Apraše įtvirtinta, jog gyvenamoji vieta – tai asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. CK 2.12 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos motina A. L. gyvenamąją vietą 2009 m. spalio 8 d. deklaravo Vokietijoje, Lietuvoje socialinio draudimo išmokų negavo. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. L. į Vokietiją išvyko gydymosi tikslais, po taikyto gydymo kurso grįžo į Lietuvą, dėl sveikatos būklės konsultavosi Lietuvoje, čia turi nekilnojamojo turto, gyvena šeimos nariai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 987/2009 11 straipsnis nustato kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl asmens gyvenamosios vietos nustatymo. Vienas iš tokių kriterijų yra buvimo atitinkamų valstybių narių teritorijoje trukmė ir nenutrūkstamumas, o lemiamu veiksniu laikomi asmens ketinimai, apie kuriuos galima spręsti iš tokių faktų ir aplinkybių, ypač priežastys, dėl kurių tas asmuo persikraustė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad A. L. asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, nepaisant deklaruotos gyvenamosios vietos pasikeitimo, išliko Lietuvoje, todėl kompetentinga valstybė skirti ir mokėti laidojimo išmoką mirties atveju yra Lietuvos Respublika.

III.

Apeliaciniame skunde (b. l. 89-90) paaiškina, kad Reglamento (EB) 987/2009 11 straipsnio 1 dalyje numatyti kriterijai, pagal kuriuos turi būti nustatoma asmens gyvenamoji vieta, tačiau šis straipsnis yra taikomas tuo atveju, jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos nesutaria dėl asmens, kuriam taikomas pagrindinis reglamentas, gyvenamosios vietos nustatymo, tuomet šios įstaigos bendru susitarimu nustato atitinkamo asmens interesų centrą remdamosi visos turimos atitinkamos informacijos bendru įvertinimu. Nustatant, kokia valstybė yra kompetentinga skirti išmoką mirties atveju, tarp Lietuvos ir Vokietijos kompetentingų įstaigų nekilo ginčas dėl gyvenamosios vietos nustatymo. Vokietijos kompetentinga įstaiga pripažino asmens gyvenamąją vietą Vokietijoje. Tai patvirtina faktas, kad Vokietijos kompetentinga įstaiga pripažino, kad Vokietija yra kompetentinga už asmens sveikatos draudimą. Vokietijos kompetentingos įstaigos išduotoje formoje E 112 DE (pažyma dėl teisės į šiuo metu mokamas ligos ar motinystės išmokas išsaugojimo) nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas Vokietijoje. Ši pažyma išduodama pacientui vykstant į ES, EEE ar Šveicarijos valstybinei sveikatos apsaugos sistemai priklausančią įstaigą. Už planinio gydymo paslaugas apmoka ta valstybė, kuri išdavė E 112 formos pažymą. Taip pat šiam asmeniui buvo išduota Vokietijos sveikatos draudimo kortelė, o tai reiškia, kad asmuo draudžiamas sveikatos draudimu šioje valstybėje. Sveikatos draudimo kortelė asmeniui yra išduodama pagal gyvenamąją vietą. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis reiškia, jog dėl sveikatos draudimo negali būti viena kompetentinga įstaiga, o dėl laidojimo pašalpos – kita įstaiga. Nedirbančiam asmeniui taikytina teisė nustatoma remiantis gyvenamąja vieta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl Vilniaus miesto socialinės paramos centro atsisakymo skirti pareiškėjai laidojimo pašalpą.

Administraciniam ginčui aktuali Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl paramos mirties atveju“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 28 d., numatė, kad laidojimo pašalpa mokama mirus Lietuvos Respublikos piliečiui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (CK 2.12 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad savo mirties dieną A. L. atitiko abi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl paramos mirties atveju“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjos paaiškinimus, kad A. L. persikėlė į Vokietiją išimtinai dėl sveikatos priežiūros paslaugų poreikio. Remiantis medicininiais dokumentais, 2009 m. birželio – 2010 m. birželio mėnesiais A. L. gydė Hematologijos ir onkologijos stacionaro ir dienos klinikos, esančios Hanoveryje, Vokietijoje, specialistai (b. l. 58-60). Be to, Lietuvos Respublikos teritorijoje A. L. turėjo nekilnojamojo turto, ji mirė 2010 m. liepos 22 d., Palangoje (b. l. 14-16, 24).

Išdėstytos aplinkybės suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad nustatyta tvarka 2009 m. spalio 8 d. deklaruodama išvykimą iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, A. L. teisinių santykių su Lietuvos valstybe nenutraukė, todėl Centro atsisakymas išmokėti pareiškėjai (laidojančiam asmeniui) laidojimo pašalpą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamo ginčo ribose nėra pagrindo vadovautis Europos Sąjungos teisės aktais, taip pat visiškai nereikšmingi atsakovo argumentai, susiję su mirusiosios socialiniu draudimu, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl paramos mirties atveju“ į tai atsižvelgti nereikalauja.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą. Dėl paminėto atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.