Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Vytauto Norkūno ir Evaldo Vanago,

nuteistajam R. O.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. O. ir D. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo :

R. O. nuteistas pagal BK 181 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms;

D. V. nuteistas pagal BK 181 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. O. ir D. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2006 m. gruodžio mėnesį, laikotarpyje nuo 12 iki 14 dienos, Panevėžyje, D. V. veikiant kaip tarpininkui ir telefoninių pokalbių bei susitikimų su nukentėjusiuoju N. M. metu perduodant R. O. reikalavimus ir nurodymus, prievartavo turtą iš nukentėjusiojo N. M., o būtent: D. V. gruodžio 12 dieną pokalbių telefonu bei apie 19 val. susitikimo prie (DUOMENYS NESKELBTINI) , 13 dieną pokalbių telefonu bei apie 19 val. susitikimo prie DUOMENYS NESKELBTINI)namo, 14 dieną pokalbių telefonu bei apie 15 val. susitikimo DUOMENYS NESKELBTINI). ir apie 16 val. susitikimo prie DUOMENYS NESKELBTINI)namo metu, perduodant nukentėjusiajam N. M. R. O. reikalavimus perduoti jiems turtą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, panaudodami psichinę prievartą, t.y. grasindami nukentėjusiajam N. M., kad 2006-12-11 iš nukentėjusiojo pagrobtas automobilis „Vw Transporter“, valstybinio numerio ženklas DUOMENYS NESKELBTINI), 14000 Lt vertės, nebus grąžintas, o bus parduotas kitiems asmenims, vertė nukentėjusįjį N. M. perduoti jiems nukentėjusiajam priklausantį turtą – pinigus - 3000 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. O. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 181 str. 1 d. ir jį išteisinti. Skunde nurodo, kad teismo išvados dėl jo dalyvavimo nusikaltime yra neteisingos ir nepagrįstos įrodymais. Kitas nuteistasis D. V., atsisakydamas duoti parodymus teisme, realizavo savo teises, todėl teismas negalėjo pasinaudoti šia aplinkybe, vertindamas D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu D. V. davė parodymus dėl pareigūnų panaudoto fizinio ir psichinio smurto.

Nuosprendyje nenurodyti jokie įrodymai, neginčytinai patvirtinantys D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad D. V. nukentėjusiajam perdavė pagrobtame automobilyje buvusius dokumentus, nepatvirtina kiti įrodymai. Nei vienas policijos pareigūnas, apklaustas teisme, nenurodė matęs tokius dokumentus. Jei pareigūnai būtų gavę tokius dokumentus, jie turėjo būti užfiksuoti kaip įrodymas ir prijungti prie bylos. Jo buvimas įvykio vietoje, kuomet nukentėjusysis perdavė pinigus D. V., taip pat nepagrįstas įrodymais, nes policijos pareigūnai nurodė skirtingas neva jo buvimo vietas, be to, jis gyvena netoli įvykio vietos ir joje galėjo atsidurti atsitiktinai.

Apelianto nuomone, telefoninių skambučių išklotinės nepatvirtina jokių esminių aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kad jose nurodytas abonentinis numeris priklauso jam, o telefonu su D. V. jis bendravo dėl laminuotų grindų lentelių, o ne automobilio išpirkos. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo E. J. parodymus, kad liudytojas su D. V. tarėsi dėl lentelių pardavimo, nes jo ir liudytojo nurodytas skirtingas lentelių kiekis nėra esminė aplinkybė, suteikianti pagrindą kritiškai vertinti liudytojo parodymus.

Nukentėjusiojo padarytuose garso įrašuose nėra jokių duomenų apie reikalaujamą pinigų sumą, todėl toks įrašas neturi jokios įrodomosios vertės. Teismas netyrė aplinkybės, kad D. V., vykdydamas sukčiavimą, nukentėjusiajam neteisingai nurodė jį kaip savo bendrininką.

Apeliantas teigia, kad teismas nuosprendyje neįvertino neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Liudytojas R. S. patvirtino jo nurodytas aplinkybes, kad pareigūnai jį nuvežė prie policijos komisariato ir nurodė grąžinti pagrobtą nukentėjusiojo automobilį. Jis buvo laikinai sulaikytas dviems paroms tik po kelių mėnesių.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį : jo veiką iš BK 181 str. 1 d. perkvalifikuoti pagal BK 182 str. 1 d. ir sušvelninti bausmę, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. O. pripažintas kaltu pagal BK 181 str. 1 d., ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas mano, kad teismas jo veiką neteisingai kvalifikavo kaip turto prievartavimą. Jis, atsitiktinai sužinojęs apie automobilio vagystę, norėjo iš nukentėjusiojo neteisėtai gauti pinigų. Jis automobilio nevogė, nežinojo jokių vagystės aplinkybių ir nei vienas jo pažįstamas asmuo neturėjo šio automobilio. Dėl šių aplinkybių jo veika turi būti kvalifikuota kaip sukčiavimas.R. O. nėra susijęs su jo padarytu nusikaltimu. R. O. kaip savo bendrininką jis nurodė tik priverstas policijos pareigūnų, tačiau vėliau paneigė šiuos parodymus. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo šiuos vėliau duotus parodymus. R. O. išteisinimas palengvintų jo teisinę padėtį ir sudarytų sąlygas skirti švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis R. O. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, gynėjai prašė ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti. prokuroras prašė nuteistųjų skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl R. O. skundo

BK 181 str. 1 d. prasme turto prievartavimas yra tuomet, kai neturint teisinio pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai kitas asmuo verčiamas perduoti turtą, sutekti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti, grasinant prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią medžiagą ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba, panaudojant kitokią fizinę prievartą. Ši veika pasireiškia dvejopo pobūdžio veiksmais : 1) reikalavimu perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus, ar nuo jų susilaikyti; 2) psichinio smurto panaudojimu. Pagal teisminę praktiką reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, nesusijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia,, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Reikalavimas turto prievartavimo pagal BK 181 str. 1 d. būtinuoju požymiu yra tuomet, kai jis paremtas grasinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 2 p., 4 p.). Byloje yra nustatyta, kad R. O. veikoje yra abu minėti objektyviosios pusės požymiai : 1) užmaskuotas (žadant grąžinti nukentėjusiajam N. M. iš jo pavogtą automobilį) reikalavimas per kitą asmenį perduoti nuteistajam išpirką už pagrobtą automobilį, 2) psichinės prievartos panaudojimas, pasireiškęs grasinimu negrąžinti pagrobto turto.

Vienas pagrindinių įrodymų, kuriais teismas grindė R. O. ir D. V. kaltę dėl turto prievartavimo, yra D. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Skunde R. O. teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi šiais parodymais, nes D. V., teisiamojo posėdžio metu atsisakęs duoti parodymus, realizavo savo, kaip kaltinamojo, teisę, todėl šios aplinkybės negalima panaudoti, vertinant jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Šiuo argumentu apeliantas nepagrįstai sieja kaltinamojo teisės atsisakyti duoti parodymus realizavimą su BPK 20 str. 2 d. įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo teise spręsti, kurie duomenys laikytini įrodymais.

BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas įstatymo nustatytais atvejais turi teisę remtis ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tačiau privalo juos ištirti teisiamajame posėdyje. Įstatymas kaltinamajam suteikia teisę duoti parodymus, kurie atitinka jo pasirinktą gynybos poziciją, nors neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, suteikia teisę atsisakyti duoti bet kokius parodymus, juos keisti, tačiau jo gynybos pozicijos pasikeitimas proceso metu negali būti pagrindu nevertinti jo anksčiau duotų parodymų, gautų įstatymo nustatyta tvarka ir išnagrinėtų teisiamajame posėdyje. BPK 276 str. nustato atvejus, kai teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. D. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos, išsamiai paaiškino, kaip jis, visus veiksmus derindamas su R. O., nukentėjusiajam N. M. perdavinėjo R. O. reikalavimus perduoti reikalaujamą pinigų sumą už iš nukentėjusiojo pagrobto automobilio grąžinimą, nurodydamas, kad nukentėjusiajam neįvykdžius šio reikalavimo, nukentėjusysis nebeatgaus automobilio (1 t., 112-114 b.l.). Nagrinėjant bylą teisme, D. V. parodė nebendravęs su R. O., o siekęs apgaule gauti iš nukentėjusiojo pinigų, kitus parodymus duoti atsisakė. Susidarius BPK 276 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. numatytai situacijai – D. V. paneigus dalį ikiteisminio tyrimo metu parodymų ir atsisakius nurodyti kitas aplinkybes, teisiamajame posėdyje perskaityti D. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai. Teismas nuosprendyje išsamiai įvertino, kokias D. V. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotuose parodymuose nurodytas aplinkybes patvirtina kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai : nukentėjusiojo N. M. ir liudytojų T. G., A. M., R. S. parodymai, nukentėjusiojo ir D. V. pokalbių garso įrašų suvestinės, D. V. ir R. O. telefoninių skambučių išklotinės, todėl argumentuotai atmetė D. V. teisme duotus parodymus Skundo teiginys, kad nuosprendyje nenurodyti jokie D. V. parodymus patvirtinantys įrodymai, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad D. V. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų turinį nulėmė neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai. D. V. ir R. O. teiginiai apie pareigūnų vertimą D. V. duoti R. O. kaltinančius parodymus neparemti jokiais bylos duomenimis. D. V., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas šešis kartus, dalyvaujant advokatui, tiek pirmosiose apklausose, kuriose davė parodymus apie nusikaltimo aplinkybes, tiek apklaustas parodymo atpažinti metu, kuomet paneigė R. O. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, tiek vėlesnėse apklausose, atsisakydamas duoti parodymus nenurodė, kad pareigūnai jam būtų darę neteisėtą poveikį. Priešingai, D. V. ikiteisminio tyrimo teisėjai pažymėjo, kad jam nebuvo daromas joks spaudimas, o parodymo atpažinti metu parodymų pakeitimą motyvavo ne jam anksčiau pareigūnų darytu poveikiu, bet savo apsisprendimu nebeapkalbėti R. O..

D. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti įstatymo nustatyta tvarka ir patvirtinti kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais, todėl teismas pagrįstai jais grindė savo išvadas dėl abiejų nuteistųjų dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Pripažinus patikimais D. V. būtent ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus, nėra jokio pagrindo laikyti teisinga R. O. skunde daromą prielaidą, kad D. V. jį apkalbėjo, norėdamas nuslėpti savo daromą sukčiavimą.

Apelianto skunde nepagrįstai teigiama, kad D. V. parodymų, jog jis nukentėjusiajam buvo atnešęs iš nukentėjusiojo automobilio pagrobtus dokumentus, nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Šiuos D. V. parodymus patvirtino nukentėjusysis N. M., parodęs, kad D. V. jam kaip patvirtinimą, kad automobilis, už kurį reikalaujama išpirkos, tikrai yra nukentėjusiojo, perdavė automobilio draudimo polisą ir kelių mokesčių kvitą, kuriuos jis pateikė policijos pareigūnams T. G. ir A. M.. Teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai T. G. ir R. S. patvirtino, kad nukentėjusysis buvo atnešęs parodyti automobilio draudimo polisą, tačiau jie šių dokumentų neprijungė prie bylos, nes procesinius veiksmus šioje byloje atliko kiti pareigūnai. Taigi nors byloje nėra rašytinių ar daiktinių automobilio dokumentų pateikimą patvirtinančių įrodymų, jų pardavimo faktas nustatytas kitais įrodymų šaltiniais - nuteistojo D. V., nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Be to, skunde nuteistasis R. O. neneigia, kad garso įraše užfiksuotame nukentėjusiojo ir D. V. pokalbyje nukentėjusysis kalba apie jam perduodamus dokumentus (1 t., 69 b.l.)

Apeliantas skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos posėdyje pateiktą versiją, kurios esmė ta, kad jis su D. V. telefonu aptarinėjo ne automobilio išpirkos, o laminuotų grindų lentelių pirkimą. Ši nuteistojo versija nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir argumentuotai paneigta bylos įrodymais : nuteistojo D. V. parodymais, kuriuose jis teigė su R. O. aptarinėjęs automobilio išpirkos klausimus ir nenurodė, kad būtų kalbėjęs apie laminuotas lenteles, nukentėjusiojo ir liudytojo T. G., kuris tiesiogiai dalyvavo trijuose nukentėjusiojo ir D. V. susitikimuose, parodymais, kad D. V. telefonu su kitu asmeniu kalbėjo tik apie automobilio išpirkimą ir reikalaujamą pinigų sumą. Teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė liudytojo E. J. parodymus, kad D. V. iš jo norėjęs pirkti laminuotas lenteles. Svarbiausi teismo argumentai kritiškai vertinant liudytojo parodymus susiję ne su skunde nurodomomis aplinkybėmis – R. O. ir E. J. nurodytų lentelių kiekio ir kainos neatitikimu, bet tuo, jog E. J. parodymai negali būti laikomi patikimais dėl jo ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų nenuoseklumo ir D. V. jam prieš teismo posėdį suteiktos informacijos, apie kokias aplinkybes reikės duoti parodymus, t.y. apie laminuotas lenteles.

Byloje nustatyta aplinkybė, kad R. O. buvo įvykio vietoje, kuomet nukentėjusysis perdavinėjo išpirką D. V., R. O. ir D. V. telefoninių skambučių išklotinės ir nukentėjusiojo ir D. V. telefoninių pokalbių išklotinės yra netiesioginiai R. O. kaltės įrodymai, todėl apeliantas teisus, skunde darydamas išvadą, kad šie įrodymai kiekvienas atskirai tiesiogiai neįrodo jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Tačiau šiuos įrodymus teismas vertino ne atsietai, o kartu su kitais bylos įrodymais, todėl teismo išvados pagrįstos ne atskirų įrodymų vertinimu, o bylos įrodymų visetu.

Apelianto skundo motyvai, kuriais jis ginčija savo buvimą greta vietos, kurioje nukentėjusysis perdavė D. V. reikalaujamus pinigus, yra prieštaringi, nes jis teigia, kad jo buvimas įvykio vietoje nenustatytas bylos įrodymais, bet kartu neneigia, kad galėjo tuo metu būti įvykio vietoje. Tai, kad R. O. nukentėjusiajam perduodant D. V. pinigus, stovėjo šalia savo ,,Audi” markės automobilio, parodė liudytojai T. G., R. S. ir nukentėjusysis, atpažindamas R. O. asmens parodymo atpažinti metu (1 t., 25-27 b.l.). Po pinigų perdavimo sekusiame D. V. sulaikyme dalyvavęs policijos pareigūnas A. M. parodė, kad R. O. sulaikymo metu savo automobiliu ,,Audi” pravažiavo pro šalį. Todėl nuteistojo argumentas, kad pareigūnai nurodė visiškai skirtingas jo buvimo vietas, yra neteisingas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. O. mobiliojo telefono SIM kortelės abonento numeris, kuriuo jis naudojosi nusikaltimo darymo metu, buvo nustatytas įvertinus D. V. parodymus, jog jo telefone R. O. telefono numeris įvestas ties vardu ,,Rima” ir D. V. telefono apžiūros metu gautus duomenis, kad ties vardu ,,Rima” įvestas Nr. 37064455903 (1 t., 98-100 b.l.). Pats R. O. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad buvo davęs D. V. savo telefono numerį, o įvykio dienomis su juo kalbėdavo telefonu. Teismas, išanalizavęs R. O. ir D. V. telefoninių skambučių išklotinių turinį, nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad jos rodo itin intensyvų nuteistųjų bendravimą nusikaltimo dienomis ir patvirtina D. V. parodymus, kad jis visus išpirkos klausimus aptarinėjo telefonu su R. O.. Nors šių pokalbių turinys nebuvo fiksuojamas, tačiau bylos įrodymais nustačius, kad nuteistieji telefonu aptarinėjo išpirkos klausimus, nėra pagrindo laikyti teisingu skundo argumentą, kad jis su D. V. telefonu kalbėjo apie lentelių pirkimą.

Skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiojo iniciatyva padaryti jo ir D. V. pokalbių įrašai neturi įrodomosios reikšmės dėl tos priežasties, kad juose nėra duomenų apie konkrečią reikalaujamos išpirkos sumą. Pirmiausia, šis teiginys neteisingas, nes pokalbiuose aptariama išpirkos suma – 3000 Lt (1 t., 77 b.l.). Įrašai atitinka įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kokią bylai reikšmingą aplinkybę jie patvirtina – tai, kad D. V. nukentėjusiajam atnešė pagrobtame automobilyje buvusius dokumentus; jie gauti teisėtu būdu – nukentėjusysis, įrašydamas pokalbius, nesinaudojo telekomunikacijų operatorių paslaugomis (BPK 154 str. 5 d. 2004-01-29 įst. Nr. IX-1993 redakcija), todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi nuosprendyje.

Skundo argumentas, kad teismas nuosprendyje turėjo įvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, yra nepagrįstas. Liudytojas R. S. metu patvirtino R. O. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, kad po D. V. sulaikymo jis kalbėjo su R. O. dėl pagrobto automobilio grąžinimo. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jų skunde nepateikė ir apeliantas, kad šis pokalbis būtų įtakojęs jo proceso metu duotus parodymus, suvaržęs jo procesines teises ir nulėmęs neteisėto ar nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, dalyvaujant gynėjui, R. O. buvo išaiškintos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, tačiau jis, duodamas parodymus, nenurodė jokių, jo nuomone, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, o susipažinę su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga nei R. O., nei jo gynėjas taip pat nepateikė prašymų prokurorui įvertinti pareigūnų veiksmus (1 t., 176-177). Esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad skunde nurodyti pareigūno R. S. veiksmai nesusiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, todėl teismas skundžiamu nuosprendžiu neturėjo teisinio pagrindo juos vertinti.

R. O. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 181 str. 1 d., jį išteisinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas.

Dėl D. V. skundo

D. V. skunde teigia, kad jis įvykdė ne turto prievartavimą, o sukčiavimą, nes jis nepagrobė automobilio, nežinojo jokių nukentėjusiojo automobilio vagystės aplinkybių ir automobilio buvimo vietos. Šis argumentas nepagrįstas.

BK 182 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą, t.y. svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų naudai apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju – tai turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas (pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto at teisės į turtą perlaidimo aplinkybes ir pan.), dėl kurio nukentėjusysis savanoriškai perduoda turtą, manydamas, kad kaltininkas turi teisę jį gauti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 1998 m. gruodžio 8 d. nutarimas ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“).

Turto prievartavimo objektyvieji požymiai yra neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Būtinasis turto prievartavimo požymis yra psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį. Tuo tarpu sukčiavimas negali būti įvykdomas panaudojant psichinę prievartą. Būdas, kuriuo įvykdomas sukčiavimas, kaip jau minėta aukščiau, yra apgaulė. Sukčiavimo atveju kaltininkas suklaidina nukentėjusįjį ir šis savo valia perduoda turtą. Šioje byloje nustatyta, jog D. V. ir R. O. reikalavo iš nukentėjusiojo išpirkos už iš nukentėjusiojo pagrobto automobilio grąžinimą, priešingu atveju grasindami, kad nukentėjusysis neatgaus automobilio. Veikos kaip turto prievartavimo kvalifikavimui svarbu, kaip bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis. N. M. nuteistųjų reikalavimus suprato kaip neteisėtus, nes apie reikalaujamus pinigus pranešė policijos pareigūnams. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. V. veikė tiesiogine tyčia – suvokė, kad kartu su bendrininku, panaudodami grasinimus, verčia nukentėjusįjį įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinį reikalavimą – perduoti 3000 Lt išpirką, ir norėjo taip veikti. Bylos įrodymais nustatyta D. V. veika atitinka BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Turto prievartavimo sudėtis yra formalioji – nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėto reikalavimo pareiškimo momento. Todėl nuteistojo skundo argumentai, kad jis nežinojo automobilio pagrobimo aplinkybių ir jo buvimo vietos, neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant jo padarytą veiką pagal BK 181 str.1 d.

Apelianto skunde nurodomas analogiškas R. O. skunde esančiam argumentas, kad D. V. ikiteisminio tyrimo metu R. O. kaip savo bendrininką nurodė verčiamas policijos pareigūnų, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, yra aptartas ir pripažintas nepagrįstu, todėl šiuo argumentu motyvuojamas D. V. prašymas išteisinti R. O. atmestinas.

Dėl bausmių

Abu nuteistieji nusikaltimo padarymo metu buvo neteisti ir pripažinti kaltais dėl apysunkio nusikaltimo padarymo, tačiau teismas bausmės skyrimo motyvuose nurodė, kokios aplinkybės suteikia pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmę, todėl BK 55 str. reikalavimų nepažeidė. Nustatydamas bausmės dydį, teismas tinkamai įvertino BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir BK 61 str. 1-3 d. numatytas bausmės skyrimo taisykles. Nuteistiesiems paskirtos bausmės, mažesnės nei BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nėra neteisingos – aiškiai per griežtos, todėl nekeistinos.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

N. R. O. ir D. V. apeliacinius skundus atmesti.