- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-20
- Bylos Nr.
- AS-556-495-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Atsakovas
- Konkurencijos tarybos, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Omnitel“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Omnitel“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2010 m. liepos 7 d. gautas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Omnitel“) skundas, kuriame prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimą Nr. 2S-16 ,,Dėl UAB ,,Omnitel“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“.
UAB „Omnitel“ prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai sustabdyti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 galiojimą dalyje dėl paskirtos baudos sumokėjimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad pareiškėjui įvykdžius nutarimą ir sumokėjus paskirtą baudą per nustatytą terminą, o teismui skundžiamą nutarimą panaikinus, turėtų būti sprendžiamas nutarimo įvykdymo atgręžimo klausimas. Atsižvelgus į esamą ekonominę krizę yra reali grėsmė, kad sumokėtų 45 000 Lt grąžinimas gali būti vilkinamas. Be to, per visą ginčo laikotarpį pareiškėjas negalės naudotis 45 000 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis ir dėl to patirs žalą, kurios atlyginimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. nutarties dalimi patenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 galiojimą dalyje dėl paskirtos baudos sumokėjimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str. 2 d. 3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal ABTĮ 92 straipsnio nuostatas, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir pareiškėjui įvykdžius Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 galiojimą dalyje dėl paskirtos baudos sumokėjimo susidarytų situacija, kad net teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą byloje, pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-16 rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyti patvarkymai dėl pareiškėjui skirtos baudos išieškojimo. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje (pvz. 2010-05-14 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010, 2010-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-256/2010). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę patenkino ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 galiojimą dalyje dėl paskirtos baudos sumokėjimo (ABTĮ 71 str. 2 d. 3 p.).
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. LVAT nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimo sustabdymas sietinas su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (pvz. 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009; 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-253/2009). Priešingu atveju būtų paneigta Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip, prasmė.
2. LVAT iš esmės analogiškoje byloje (2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-412/2010) nurodė, kad ,,vien tai, kad tam tikrose kitose bylose teismas sustabdė atitinkamų Konkurencijos tarybos nutarimų dalių, kuriomis subjektai įpareigoti sumokėti baudas, galiojimą nereiškia, jog tokios praktikos turi būti laikomasi kiekvieną kartą, atskirai nevertinant konkrečios bylos aplinkybių“.
3. Teismas pažeisdamas ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nutartyje nenurodė konkrečių aplinkybių bei faktų, dėl kurių gali kilti reali grėsmė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, o tik formaliai nurodė, kad dėl Konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 dalies dėl paskirtų baudų vykdymo susidarytų situacija, kad teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą byloje, pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Teismui reikėjo vadovautis LVAT 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-253/2009, kurioje pabrėžta, kad „galimos neigiamos materialinės, ekonominės ir finansinės pasekmės pareiškėjui nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę“. LVAT byloje Nr. A502-369/2009 pabrėžė, jog ,,vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo jis įpareigotas sumokėti baudą, nėra pagrindas teigti, kad tokio įpareigojimo vykdymas nėra tikslingas, neišsprendus kilusio ginčo. Be to, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, pareiškėjo sumokėta bauda jam būtų grąžinta.“ Be to, LVAT 2010 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-412/2010 nurodė, kad „pareiškėjo argumentai dėl ekonominės padėties valstybėje ir atitinkamai galimybės, jog sumokėta bauda, palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jam nebus grąžinta, vertintini išimtinai kaip prielaidos, kurios negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.“ Taip pat LVAT byloje AS502-177/2008 nurodė, kad „reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų ir dėl to patirsiamų bylinėjimosi išlaidų.“ Atsakovas taip pat remiasi LVAT 2002 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS4-234-02, administracine byla Nr. AS10-554-05.
4. Konkurencijos įstatymo 28 straipsnyje numatyta Konkurencijos tarybos teisė taikyti laikinojo pobūdžio priemones. Iš paminėto straipsnio dispozicijos akivaizdu, kad įstatymų leidėjas Konkurencijos tarybai pažeidimų prevencijos srityje suteikė nemažai galių - institucija net neatlikus tyrimo savo nuožiūra gali nuspręsti įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą. Šiuo atveju kompetentinga institucija atliko išsamų tyrimą. Minėtos aplinkybės dar kartą patvirtina, kad stabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo galiojimą teismas galėjo tik esant išimtinėms, išskirtinėms aplinkybėms, tai atitinkamai nurodant nutartyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai sustabdyti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 galiojimą dalyje dėl paskirtos baudos sumokėjimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. nutarties dalimi patenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 galiojimą dalyje dėl paskirtos baudos sumokėjimo (ABTĮ 71 str. 2 d. 3 p.).
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 rezoliucinės dalies 3 punktu pareiškėjui paskirta 45 000 Lt bauda.
Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalis nustato, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip. Įvertinus teisės normą įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu, darytina išvada, kad sprendžiant ginčijamo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pažymėtina, jog skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio konkretaus ir objektyvaus pagrindo manyti, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir vėliau priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pasunkėtų iki byloje ginčijamo nutarimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas.
Įvertinus bylos medžiagą, konstatuotina, jog byloje nepateikta įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą padaryti išvadą, jog skundžiamo atsakovo nutarimo dalies vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius, negu nutarimo laikinas nevykdymas. Priešingai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822- 256/2010, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, akcentuota, jog pareiškėjas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kurie objektyviai patvirtina galimas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su jiems paskirtų baudų išieškojimu.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A502-369/2009), vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo jis įpareigotas sumokėti baudą, nėra pagrindas teigti, jog tokio įpareigojimo vykdymas nėra tikslingas, neišsprendus kilusio ginčo. Pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai dėl ekonominės padėties valstybėje ir atitinkamai galimybės, jog sumokėta bauda, palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jam nebus grąžinta, vertintini išimtinai kaip prielaidos, kurios negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, papildomas bylinėjimasis šiuo atveju negali būti laikomas aplinkybe, kuri labai apsunkintų buvusios iki pažeidimo padėties atkūrimą.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės iš esmės grindžiamos daugiau tikėtinomis prielaidomis ir nesudaro pagrindo jų vertinti kaip išskirtinių, dėl kurių turėtų būti stabdomas skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies dėl paskirtos baudos sumokėjimo galiojimas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nusprendė imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, todėl nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo naikintina, o pareiškėjo prašymas atmestinas (ABTĮ 151 str. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutarties dalį, kuria buvo nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 2S-16 galiojimą dalyje dėl paskirtos baudos sumokėjimo, panaikinti.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Omnitel“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.
Nutartis neskundžiama.