Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Laima Dumskienė Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00740-2010-3

2012 m. rugsėjo 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija Algirdas Gaputis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-05-17 nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta keturiasdešimties parų arešto bausmė, pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Remiantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutine subendrinta bausme paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis LR BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant: be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad prireikus atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, L. P. į bausmės laiką įskaitytinas laikinojo sulaikymo laikotarpis 2010 m. spalio mėn. nuo 3 d., 1.50 val. iki 4 d., 17.50 val. (dvi dienos). Iš L. P. D. B. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti priteista 4000,00 Lt., Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 2937,09 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. spalio 3 d., apie 1.35 val. viešoje vietoje, prie klubo (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pašalinių žmonių akivaizdoje, iš chuliganiškų paskatų pargriovė P. M. ant žemės ir įspyrė nemažiau kaip vieną kartą, sukeldamas jam fizinį skausmą bei tęsdamas nusikalstamus veiksmus, įspyrė nemažiau kaip vieną kartą D. B. į veido sritį, tokiu būdu pargriaudamas D. B. ant žemės bei kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu įspyrė nukentėjusiajam D. B. nemažiau kaip po du kartus, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl apatinio žandikaulio lūžimo, po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nugriuvusiam nukentėjusiajam R. Š. įspyrė nemažiau kaip po vieną kartą į galvą ir į šoną, sukeldamas jam fizinį skausmą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašo skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį L. P. pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl L. P. dalyvavimo nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 str. 2 d. 8 p. padaryme.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad L. P. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo klausimą ir dėl jo priimdamas sprendimą pripažinti L. P. kaltu, rėmėsi byloje surinktais duomenimis – nukentėjusiųjų P. M. ir R. Š., liudytojų: A. I., R. J., R. Z. ir S. G. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Utenos skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria D. B. konstatuotas sužalojimas: apatinio žandikaulio lūžimas, kuris padarytas bukais kietais daiktais, kontakto su kūno metu, prieš patenkant į ligoninę, galimai medicininėje dokumentacijoje ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2010-10-03). Konstatuota, kad šis nesunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (1 t., b.l. 65). Visus šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas vertino kaip L. P. kaltinančius įrodymus ir jais grindė nusikalstamų veikų sudėčių buvimą nuteistojo veiksmuose.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik visiškai nekeliančiais abejonių įrodymais, kad buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios kaltinamasis atiduotas teismui ir kad tą nusikalstamą veiką padarė būtent šis asmuo. Tačiau baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas iš tikrųjų nepagrindžia nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų pagal BK 138 str. 2 d. 8p. sudėties buvimo L. P. veiksmuose. Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus, kuriais apylinkės teismas rėmėsi pripažindamas L. P. kaltu, mano, kad apylinkės teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, pastarojo kaltumą dėl jam inkriminuotų veikų nustatydamas įrodymais, keliančiais abejones dėl jų patikimumo.

Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad tiek nuteistasis L. P., tiek nukentėjusiaisiais pripažinti P. M., D. B., R. Š. bei liudytojai L. P., M. P., G. Š., J. L. įvykio naktį buvo kavinėje (duomenys neskelbtini), tačiau apie 1 val. 35 min. L. P. su G. Š. einant į kavinės kiemą parūkyti, prasilenkiant su kitais jaunuoliais kilo konfliktinė situacija, kuri vėliau persikėlė į kavinės kiemą. Pažymėtina, kad konfliktinės situacijos vystymosi eigos byloje duomenys yra nevienareikšmiai.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, vienas iš nukentėjusiųjų – P. M. pirminėje apklausoje netrukus po šio įvykio nurodė, kad išėjus iš kavinės išsiaiškinti dėl jo draugo L. P. sužalojimo, pastarasis jam parodė į netoliese stovintį asmenį, kurį jis atpažintų, po ko prasidėjo tarp jo draugų ir kitų jaunuolių grupės muštynės. Pažymėtina, kad šios apklausos metu nukentėjusysis tvirtino, kad negali nurodyti kas su kuo mušėsi, tik pamena, kad jį kojomis spardė keli vaikinai, kurių vieną jis apibūdino kaip juodaplaukį, apsirengusį odine striuke, mėlynais džinsais, avintį juodus batus (1 t., b.l. 26), kas, kaip matyti iš bylos duomenų, atitinka nuteistojo apibūdinimą. Apklausos 2010-10-13 metu P. M. nurodė, kad jam nespėjus prieiti prie sumušto L. P., prie kurio stovėjo nieko nedarančių vaikinų būrys, jis pajuto smūgį į dešinės pusės žandikaulį iš dešinio šono, po kurio jam net aptemo akyse, o tada pajuto, kad jį kažkas tempė už striukės ir jis nugriuvo ant žemės, po ko jis juto spyrius į pilvo sritį, šonus. Nors jis bandė savarankiškai atsikelti, tačiau tuo metu jaunuolis, kurį jis įvardijo kaip L. P., jam įspyrė. Tos pačios apklausos metu P. M. pabrėžė, kad L. P. jam įspyrė tik vieną kartą, bei patvirtino, kad matė, kaip jis įspyrė ir D. B. į veido sritį, o taip pat R. Š., po ko iškart buvo sulaikytas pareigūnų. Kartu P. M. patvirtino, kad be L. P. muštynėse dalyvavo daugiau asmenų, kurių jis neįsidėmėjo (1 t., b.l. 27-31). 2011-02-11 vykusios akistatos metu P. M. nurodė, kad po to, kai nuteistasis įspyrė D. B. jis dar stvėrė ir R. Š. už marškinių bei pagriovęs ant žemės ėmė spardyti (1 t., b.l. 39). Po šios akistatos P. M. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu tarp kitų asmenų buvo parodyta ir L. P. nuotrauka. P. M. atpažino L. P. kaip asmenį, kuris spyrė į veidą D. B. (1 t., b.l. 40-42).

Kitas nukentėjusysis - R. Š. 2010-10-03 pirminės apklausos metu nurodė, kad išėjęs iš kavinės pamatė kruviną L. P.. Tuo metu prie jo ir kitų draugų puolė trys – keturi vaikinai (tarp jų ir L. P.), kurie ėmė mušti P. M. ir L. P.. Iš pradžių jis pribėgo prie L. P. ir atitraukė vaikinus nuo jo, tada priėjo prie P. M., kuris jau gulėjo ant žemės ir buvo spardomas, tačiau jį puolė du vaikinai. Jam pargriuvus jie jį spardė ir pabėgo. Atsistojęs jis pamatė kaip D. B. spardė du vaikinai (1 t., b.l. 74). Papildomos apklausos 2010-10-27 metu R. Š. jau parodė, kad išėjus iš kavinės pažiūrėti ar yra mušamas jų draugas L. P., jis tepamatė stovintį sumuštą L. P., o šalia jo buriavosi vaikinai ir merginos, kurie nieko nedarė. Vėliau jis pastebėjo, kad prie P. M. pripuolė du vaikinai, kurių jis apibūdinti negali ir būtent šie vaikinai sudavė smūgius P. M.. Jis atitraukė vieną iš jų, o tada nuėjo padėti L. P., kurį tuo metu kojomis spardė dar du vaikinai, iš jų vienas - žemo ūgio blondinas. Gindamas L. P. minėtą vaikiną panaudojęs imtynių kovinius permetė per save šalia tvoros. Po ko pamatė, kad grupė jaunuolių vėl spardo P. M.. Apginus P. M. ir jį keliant nuo žemės pastebėjo, kaip vaikinai, kurių jis atpažinti negalėtų, spardė D. B.. Bekeliant P. M. jis vos išvengė smūgio į veido sritį kumščiu, tačiau pargriuvus vaikinas, kurį vėliau sulaikė policijos pareigūnai ėmė spardyti jį kojomis (1 t., b.l. 75-81). Papildomos 2011-02-11 apklausos metu R. Š. jau aiškino, kad D. B. žandikaulį sulaužė būtent L. P., argumentuodamas tuo, kad L. P. yra vienas iš tų, kurie spardė D. B., nors kur tiksliai buvo suduoti smūgiai jis nepamena, tačiau patvirtino, kad nuo pusiaujo iki kojų. R. Š. pripažino, kad būtent jis draugams pasakė, kad sulaikytas pareigūnų asmuo – L. P. dalyvavo įvykusiose muštynėse. Tačiau akistatos metu jis parodė, kad L. P. ne tik spardė gulintį D. B., tačiau ir bandė suduoti kumščiu į veido sritį ne kartą ir jam, vėliau pargriovė ir ėmė spardyti jį. Vėliau nurodė, kad negali tvirtinti, ar jam ir draugams padarytus sužalojimus padarė būtent L. P.. 2011-02-11 atpažinimo iš nuotraukų R. Š. atpažino L. P. kaip asmenį kuris dalyvavo muštynėse (1 t., b.l. 90-91). Teismo posėdžio, vykusio 2011-11-23 metu R. Š. jau kategoriškai neigė matęs, kad L. P. būtų mušęsis su P. M., o taip pat nebegalėjo nurodyti kas sudavė smūgius, kurių pasėkoje D. B. buvo sulaužytas žandikaulis, kartu patvirtindamas, kad jis matė, kad kai nuteistasis su kitu asmeniu spardė D. B., L. P. stovėjo arčiau pastarojo kojų, o ne galvos srities, kaip kitas asmuo. Be to, pažymėjo, kad nuteistasis jam bandė smogti, tačiau smūgių išvengus stvėrė už marškinėlių po ko jis parvirto ir jam 3-4 spyrė į šonus (2 t., b.l. 110, 111). Kai tuo tarpu P. M. teismo posėdžio metu (2012-01-11) apskritai negalėjo nurodyti kas ir ką sužalojo. Teikdamas parodymus teismui iš pradžių tvirtino, kad tiksliai matė kaip L. P. spyrė D. B. į veidą, tačiau vėliau aiškino, kad muštynėse dalyvavo labai daug žmonių, todėl galiausiai jis nurodė, kad negali tiksliai įvardinti kas ir kam sudavė smūgius, bei pažymėjo, kad L. P. pareigūnai atitraukė ne nuo D. B. kaip jis tvirtino tame pačiame posėdyje, bet nuo R. Š. (2 t., b.l. 137-138).

Liudytojas L. P. teismo posėdžio metu parodė, kad apskritai nežino nei dėl ko prasidėjo konfliktas nei kas sužalojo jo draugus (2 t., b.l. 139). Akistatos su L. P. metu L. P. nurodė, kad L. P. mato pirmą kartą (1 t. b.l. 108-110). Įvykyje dalyvavęs G. Š. taip pat negalėjo nurodyti kaip atrodė asmenys dalyvavę muštynėse (1t., 113-114, 3 t., b.l.10) .

Liudytojas A. I. apklausų ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, jis matė kaip L. P. įspyrė vienam vaikinui gulinčiam ir užsidengusiam veidą (2 t., 138-139), o lauke buvusi mergina patvirtino, kad muštynių iniciatoriai seniai pabėgę. Akistatos su M. J. 2011-07-14 metu A. I. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą be gulinčio asmens buvo tik L. P. ir jis pastarajam spyrė į galvos sritį, M. J. apklausos metu patvirtino, kad L. P. nebuvo konfliktinės situacijos iniciatorius, o tik prisijungė prie vykstančių muštynių (1 t., 144-146, 164-167). Liudytojas R. J. patvirtino, kad jam atvykus į įvykio vietą 3-4 asmenų grupė iš jos pabėgo, o L. P. spiriantis gulinčiam vaikinui į galvą buvo sulaikytas. Tačiau nei A. I., nei R. J. negalėjo įvardinti kuriam tiksliai asmeniui jiems matant L. P. spyrė. Be to, ir nukentėjusieji P. M. ir R. Š. iš esmės nurodo skirtingą ne tik konflikto eigą ir detales, bet ir negalėjo tiksliai įvardinti kokiam asmeniui L. P. spyrė atvykus pareigūnams, t.y. P. M. nurodė L. P. spyrė D. B., vėliau, kad galimai R. Š. (2 t., b.l. 137), o R. Š. neigė (2 t., b.l. 111), kad pareigūnai atvyko tuo metu, kai jį spardė L. P., nurodydamas, kad tai galėjo būti D. B.. Tačiau A. I. paneigė, kad tai galėjo būti D. B., patvirtindamas, kad tuo metu D. B. tupėjo ir spjaudė krauju ir būtent jam buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba.

Kaip minėta, specialisto išvadoje konstatuota, kad D. B. nustatytas sužalojimas - apatinio žandikaulio lūžimas, padarytas bukais kietais daiktais, kontakto su kūno metu, galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (1 t., b.l. 65). Nukentėjusysis D. B. patvirtino, kad jam buvo suduotas vienas smūgis į žandikaulio sritį, po kurio jis prarado sąmonę. Įvertinus aukščiau aptartų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kurie iš esmės dėl konkrečių konflikto detalių nuolat kito, negalima objektyviai nustatyti kieno veiksmais nukentėjusiajam D. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o L. P. kaltę dėl šio nusikaltimo patvirtinančių įrodymų nėra. Pirmosios instancijos teismas nors ir konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų neįmanoma atriboti ar L. P. ar kitas asmuo sudavė nukentėjusiajam D. B. į galvos sritį, sulaužydamas jam apatinį žandikaulį ir tuo padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, kartu konstatavo, kad abu kaltininkai, t.y. L. P. ir nenustatytas asmuo smurtą naudojo bendrai esant neapibrėžtai tyčiai, todėl abu atsako už kilusius padarinius, nepriklausomai nuo asmeniškai suduotų smūgių skaičiaus ir padarytų sužalojimų pobūdžio. Tačiau kolegijos nuomone, apylinkės teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė įstatymą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų 2004-06-18 senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“ 8 punkte suformuota praktika, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčia nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Iš aukščiau aptartos praktikos galima daryti išvadą, kad pripažįstant konkretų asmenį kaltu dėl kito asmens sužalojimo, turi būti kategoriškai nustatyta, kad būtent kaltininko, o ne kieno nors kito veiksmai sukėlė nukentėjusiajam tam tikro masto sveikatos sutrikdymą, iš esmės turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių. L. P. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė sužalojęs D. B., pats nukentėjusysis negalėjo nurodyti asmens sudavusio smūgio, po kurio jis prarado sąmonę, tuo tarpu nukentėjusiais pripažinti R. Š. ir P. M. iš esmės nurodydavo skirtingas D. B. sužalojimo aplinkybes. Taigi, aukščiau aptartų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad nukentėjusiųjų P. M. ir R. Š. parodymai, susiję su D. B. sužalojimu yra nenuoseklūs, su kiekviena apklausa pasipildantys naujomis gana reikšmingomis detalėmis apie kurias jie net neužsiminė ankstesnėse apklausose ir kurios iš esmės prieštarauja ankstesniems parodymams, todėl negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai patvirtinantys, kad būtent nuteistasis sudavė nukentėjusiajam D. B. smūgį, kurio pasėkoje jam buvo sulaužytas žandikaulis.

Tokiu būdu, byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų, nekeliančių abejonių įrodymų, kad L. P. skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, sužalojo D. B., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, Nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės kylančios, sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai, todėl L. P. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), atitinkamai D. B. ir (duomenys neskelbtini) civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo atmestini ( BPK 115 str. 3 d. 1 p.)

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad L. P. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas pagrįstai. Nors apeliantas neigia savo veiksmais pažeidęs visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau neginčija faktinių aplinkybių, kad jis viešoje vietoje prie kavinės (duomenys neskelbtini) buvo susikibęs su P. M. ir iš esmės neneigia fakto, kad smūgiavo gulinčiam R. Š. betarpiškai prieš tai, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie taip pat patvirtino, kad L. P. buvo sulaikytas būtent po tokių akivaizdžių smurtinių veiksmų atlikimo.

BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Bylos duomenys patvirtina, kad visa konfliktinė situacija pirmiausia kilo tarp L. P. ir grupės nenustatytų jaunuolių, kaip tvirtino pats L. P. ir liudytojai R. Z. ir M. J., L. P. prisijungė prie konflikto vėliau. Be to, ir pats L. P. neneigia, kad stumdėsi su P. M. bei galiausiai smūgiavo gulinčiam R. Š., tačiau nukentėjusieji, nors ir ne visai tiksliai, tačiau akivaizdžiai įvardijo kokius jų atžvilgiu veiksmus atliko L. P.. R. Š. nurodė, kad jį nuteistasis stvėrė už marškinėlių, po ko jam pargriuvus ėmė su kitais asmenimis spardyti, P. M. teigė, kad jam L. P. įspyrė vieną kartą. Akivaizdu, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje, kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent - gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Dėl fizinio smurto naudojimo viešoje vietoje – kavinės kieme į kurį nekliudomai galėjo patekti bet kuris asmuo, buvo sutrikdyta viešoji tvarka, nes L. P. be priežasties panaudodamas smurtą nepažįstamų asmenų – P. M. ir R. Š. atžvilgiu, tuo parodė aiškų visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruodamas niekinantį požiūrį į kitus asmenis. Teismui nekyla abejonių, kad L. P. minėtų nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus – fizinį smurtą naudojo būtent viešoje vietoje – kavinės kieme, nesant jokio pagrindo, jokios konfliktinės situacijos priešistorės tarp šių asmenų. Teismas atmeta kaip nepagrįstus L. P. apeliacinio skundo argumentus, kad konfliktas buvo išprovokuotas nukentėjusiųjų, o tai, kad L. P. nebuvo konflikto iniciatorius ar prie šios situacijos prisijungė vėliau (ką anot jo patvirtina liudytojai M. J. ir R. Z. bei kavinės laiptinės vaizdo įrašas) jokios reikšmės jo veikos kvalifikacijai neturi. Pažymėtina, kad teismui pateiktame vaizdo įraše pati įvykio situacija nėra matoma, jame fiksuojamas tik kavinės laiptinės vaizdas, t.y. įeinančių ir išeinančių iš kavinės asmenų judėjimas, taigi iš esmės jame nėra duomenų patvirtinančių apelianto argumentus dėl jo kaltės nebuvimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad L. P. draugas – J. Z. taipogi patvirtino, kad L. P. nuėjo į konfliktuojančių asmenų būrį, įsiveldamas į muštynes, nes buvo girtas, o liudytoja M. J. tenurodė, kad matė kaip L. P. stumdėsi su kažkokiu vaikinu, pačios konflikto eigos ji nestebėjusi, tik pabrėžė, kad nuteistasis nebuvo konfliktinės situacijos iniciatorius. Teisėjų kolegijos nuomone tai, kad L. P. nesukėlė paties konflikto ir nedalyvavo jo pradžioje, tačiau jau prasidėjusio konflikto eigoje jo atlikti paskesni veiksmai, t.y. fizinio smurto panaudojimas kitų asmenų atžvilgiu negali būti vertinami nei kaip iššauktas asmeninės priežasties, nei kaip išprovokuotas elgesys, ypač įvertinus aplinkybę, kad atvykę policijos pareigūnai R. J. ir A. I. patvirtino, kad jie matė, kaip jis spyrė gulinčiam, t.y. visiškai nesipriešinančiam ir jam jokios grėsmės nekeliančiam asmeniui. Kadangi L. P. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiems P. M. ir R. Š., t.y. nustatyta, kad L. P. 2010 m. spalio 3 d., apie 1.35 val. viešoje vietoje, prie klubo (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pašalinių žmonių akivaizdoje, iš chuliganiškų paskatų pargriovė P. M. ant žemės ir įspyrė nemažiau kaip vieną kartą, sukeldamas jam fizinį skausmą bei tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nugriuvusiam nukentėjusiajam R. Š. įspyrė nemažiau kaip po vieną kartą į galvą ir į šoną, sukeldamas jam fizinį skausmą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kas sąlygojo BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytų veiksmų pasekmes, todėl tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pagrįstai L. P. pripažintas kaltu padarius viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 str. 1 d.

Už šio nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas paskyrė keturiasdešimties parų arešto bausmę. Tačiau kolegijos nuomone ši paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Nuosprendyje nurodyti bausmės skyrimo motyvai – tai, kad L. P. atžvilgiu nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kaltinamojo asmenybę teigiamai charakterizuojantys duomenys bei L. P. padarytos veikos didelis įžūlumas ir tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, leidžia spręsti, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti L. P. paskyrus laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 20.00 iki 6.00 val.

Remiantis aukščiau išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl L. P. nuteisimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. naikintinas ir šioje dalyje priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.), kitoje dalyje dėl nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p. ir 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 ir 2 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendį dalyje dėl L. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

D. B. ir (duomenys neskelbtini) civilinius ieškinius atmesti.

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendį dalyje pakeisti:

L. P. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. paskirti bausmę – laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 0.00 iki 6.00 val.

Panaikinti L. P. BK 63 str. 5 d. 1 p. taikymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.