Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-12-19 · Administracinė byla Nr. I-6100-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-12-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-11-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-19
Bylos Nr.
I-6100-484/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00667-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūra Marija Strumskienė, Ina Kirkutienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
D. G.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Sandra Nargėlaitė
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6100-484/2014Proceso Nr. 3-61-3-00667-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 59; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūros Marijos Strumskienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjos D. G. atstovei advokatei S. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja D. G. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 2013-11-15 sprendimą Nr. (10.1)3-139241; 2) panaikinti Fondo valdybos 2014-01-07 sprendimą Nr. (6.5)I-167; 3) įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti jai 10340,01 Lt dydžio nepagrįstai sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-09-01 iki 2011-12-31 pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą, kuriuo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1, 2 d. nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 4) priteisti iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu ir atstovavimu teisme pagal teismui pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus (26-33 b. l.).

Skunde nurodė, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 jai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį dydį, todėl senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi laikotarpiu nuo 2010-08-20 iki 2011-12-31 dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010-09-01 iki 2011-12-31 jai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į turėtą praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010-2011 metais susidarė senatvės pensijos nepriemoka, kurią Fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Fondo valdyba atsisako išmokėti. Mano, kad jai, kaip dirbančiai pensininkei, senatvės pensijos dalis 2010-2011 metais neišmokėta nepagrįstai, kadangi Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 d. nustatytą teisinį reguliavimą, kurio pagrindu buvo jai sumažinta senatvės pensija, pripažino antikonstituciniu.

Atsiliepimas

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (51-54 b. l.). Nurodė, kad iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo mėnesį, į Fondo valdybą dėl 2010-2011 metais neišmokėtos pensijos dalies pareiškėja kreipėsi 2013-12-16, t. y. praleidusi 3 metų kreipimosi į Fondo valdybą terminą.

Taip pat nurodė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, ir įvertinant tai, kad sprendimo priėmimo metu nebuvo įsigaliojusio teisės akto, reglamentuojančio 2010-2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, todėl daro išvadą, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriui nebuvo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010 - 2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ( 93-96 b. l.). Nurodė, kad ginčijamas Fondo valdybos sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013-12-16 skundą, nes praleistas 3 metų kreipimosi į Fondo valdybą terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Kadangi Fondo valdyba neišnagrinėjo iš esmės ginčo dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo ir pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjos skundo reikalavimas dėl senatvės pensijos dalies priteisimo negali būti nagrinėjamas teisme, nes jis neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Žr. LVAT 2013-10-09 nutartį adm. byloje Nr. AS502-849/2013).

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti remdamasi skunde nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Pareiškėja kelia ginčą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyriaus 2008-03-18 sprendimu Nr. 1210 pareiškėjai nuo 2008-01-27 iki gyvos galvos paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija (66 b. l.). Fondo Valdybos teritorinis skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą, 2009-11-06 sprendimu Nr. 15.17-16719 nuo 2009-10-01 iki galvos iš naujo pareiškėjai paskyrė senatvės pensiją (73 b. l.).

Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010-01-01 pareiškėjai paskirtos pensijos dydį perskaičiavo todėl, kad jos pensijos dydis 2009 m. gruodžio mėn. viršijo ribinį pensijos dydį 650 Lt (43-44 b. l.). Kadangi pareiškėja laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2011-12-31 dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jos pensija dar kartą perskaičiuota ir buvo mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (43-44 b. l.). Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2011-12-31 susidarė 10340,01 Lt nepriemoka (43-44 b. l.).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėja 2013-10-28 kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių su prašymu dėl 2010-2011 metais neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, prašymą grindė Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo pensijos mažinimas dirbantiems pensininkams pripažintas prieštaraujančių Konstitucijai (45 b. l.). Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013-11-15 raštu Nr. (10.1)3-139241 pareiškėją informavo, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005 Nr. 83-3066), o 2010-2011 metais – ir Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ir pateikė detalų dėl Laikinojo įstatymo taikymo pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimą. Atsakovas, remdamasis teisės aktų teisėtumo prezumpcija, nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, paskelbtas 2012-09-21, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį (40-41 b. l.). Taip pat atkreipė dėmesį, kad yra rengiamas sumažintų pensijų kompensavimo įstatymo projektas, nustatysiantis kompensavimo tvarką. Kol šis įstatymas nėra priimtas Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Šiame rašte taip pat išaiškinta, kad nesutikus su šiuo atsakymu, jis gali būti skundžiamas Fondo valdybai per 20 dienų nuo jo gavimo dienos.

Pareiškėja 2013-12-16 kreipėsi į Fondo valdybą su skundu, prašydama panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-11-15 sprendimą Nr. (10.1)3-139241 ir priimti naują sprendimą, tenkinant jos prašymą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2010-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 d. nuostatas, išmokėjimo (36-39 b. l.). Fondo valdyba 2014-01-07 sprendimu Nr. (6.5)I-167 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013-12-16 prašymą, nustačiusi, kad pareiškėja į Fondo valdybą dėl sumažintos pensijos kreipėsi praleidusi iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Tame pačiame sprendime atsakovė išaiškino pareiškėjai, kad iki 2014-01-24 pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Fondo valdyba taip pat informavo, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Vertino, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013-11-15 raštu Nr. (10.1)3-139241 pateikė teisingą informaciją apie pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas bei neišmokėtos pensijos dalies dydžius, nurodė vadovaujantis kokiais teisės aktais pareiškėjai mokėjo pensiją 2010-2011 metais bei informavo, jog nėra teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus. Teigia, kad šio informacinio pobūdžio rašto panaikinti nėra teisinio pagrindo (8-9 b. l.).

Dėl termino kreiptis į Fondo valdybą su skundu dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo sumažinti senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir Fondo valdybos sprendimo teisėtumo

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), susijusias su ginčų dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėjimo tvarka, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad šiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pirmiausiai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pagal laikotarpiu, kai buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas Fondo valdybai galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo mėnesį (17-18 b. l.). Taigi, apie galimą teisės gauti paskirtą senatvės pensiją pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. rugsėjo mėnesį. Pareiškėja į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį kreipėsi 2013-10-28. Kaip matyti, jau šiuo prašymu pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais ir siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

Minėta, kad tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti Fondo valdybai, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutiko. Tačiau esant tokiai situacijai, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas inter alia gero administravimo principo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas skundą turėjo perduoti viešojo administravimo subjektui Fondo valdybai, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai pranešti pareiškėjai. Be to, tai reglamentuota ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Tačiau aptariamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl savo paties veiksmų, t. y. veikė ultra vires. Fondo valdybos argumentas, kad šis teritorinio skyriaus sprendimas yra informacinio pobūdžio, yra nepagrįstas. Iš ginčijamo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo turinio matyti, kad jame ne tik pateikta informacija apie pensijų mažinimą atitinkamu laikotarpiu reglamentuojančius teisės aktus, bet ir išreikšta valia dėl pareiškėjos prašymo esmės, t.y. pagrindo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. Visa tai rodo, kad dėl pareiškėjos prašymo buvo priimtas individualus teisės aktas, sukeliantis jai teisines pasekmes. Kaip minėta, ginčo klausimu Fondo valdybos teritorinis skyrius įgaliojimų priimti sprendimą neturėjo, todėl yra pagrindas panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-11-15 sprendimą Nr. (10.1)3-139241.

Kadangi pareiškėja 2013-10-28 prašymu iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pačios pozicijos laikosi ir LVAT, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (žr. adm. bylą Nr. A143-816/2014).

Fondo valdyba, gavusi pareiškėjos 2013-12-16 skundą, 2014-01-07 sprendimu Nr. (6.5)I-167 nors ir konstatavo, kad pareiškėja kreipėsi į ją praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą bei pasiūlė pareiškėjai iki 2014-01-24 pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad pateikus tokius įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija tame pačiame sprendime pasisakė ir dėl skundžiamo Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013-11-15 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, vertindama, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius teisingai nurodė informaciją, kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjai buvo mokėta pensija 2010-2011 metais, kad yra rengiami teisės aktų, kuriais turi būti nustatyta Dėl Laikinojo įstatymo nuostatų negautos pensijos dalies kompensavimo tvarka projektai. Atsižvelgdama į tai, Fondo valdyba sprendė, todėl nėra pagrindo panaikinti Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013-11-15 sprendimo. Taigi, nagrinėjamu atveju Fondo valdyba 2014-01-07 sprendime Nr. (6.5)I-167 konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad jai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. nesilaikydama savo norminiu teisės aktu nustatytų taisyklių, kad pensijos gavėjui praleidus terminą kreiptis dėl teritorinio skyriaus sprendimo skundas iš esmės gali būti nagrinėjamas atnaujinus skundo padavimo terminą, faktiškai priėmė pareiškėjos skundą ir jį išnagrinėjusi išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio normą, nėra pagrindo. Dėl šios priežasties Fondo valdybos 2014-01-07 sprendimas Nr. (6.5)I-167 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra pagrindas šį sprendimą panaikinti.

Kadangi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, darytina išvada, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra. Skundą teismui dėl Fondo valdybos sprendimo , kurį 2014-01-08 gavo pareiškėja padavė 2014-01-28, t. y. nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (143, 144 b. l.).

Dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas vertindamas iškeltas abejones dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, pažymėjo, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ir / ar valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės ir / ar valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės ir / ar valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius savo poziciją grindė ir argumentu, kad Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį. Vertinant šiuos argumentus yra aktuali Konstitucinio Teismo pozicija šiuo klausimu. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

LVAT yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010-09-01 iki 2011-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į aptartas Konstitucijos nuostatas ir teismų praktiką, darytina išvada, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Iš byloje pateikto Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-10-11 rašto „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ Nr. (10.1)3-123727 matyti, kad pareiškėja 2010-2011 m. laikotarpiu Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu turėjo gauti sumažintą 22723,90 Lt dydžio pensiją, tačiau pritaikius antikonstituciniu pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, per nurodytą laikotarpį jai buvo išmokėta dar kartą sumažinta 12383,89 Lt dydžio senatvės pensija (43-44 b. l.), t. y. šiuo pagrindu pareiškėjos apribotos pensijos dydis už laikotarpį nuo 2010-09-01 iki 2011-12-31 sudarė 10340,01 Lt. Prieštaravimų dėl nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio administracinės bylos proceso šalys teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis neišmokėtos pensijos dalis (10340,01 Lt) iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus priteistina pareiškėjai.

Atsakovo argumentai dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Atsižvelgiant į paminėtąją nuostatą, darytina išvada, jog pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas, gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-19 nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013-01-01 patvirtinta 1 000 Lt, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-09-24 Nr. 972 nuo 2014-10-01 1035 Lt minimali mėnesinė alga. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Nustatyta, kad pareiškėją pagal 2013-12-12 atstovavimo sutartį Nr. 13/12-2, 2014-01-27 atstovavimo sutartį Nr. 14/01-27 ir 2014-09-08 teisinių paslaugų sutartį Nr. 14/09-08TS administracinėje byloje atstovavo advokatė Sandra Nargėlaitė (21, 47, 118 b. l.). Pareiškėjos atstovė dalyvavo 2014-09-16 ir 2014-12-09 teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė – 21 min (4 min + 17 min) (122-123, 147-148 b. l.).

Kaip bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį dokumentą pareiškėja pateikė 2014-09-08 Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 14/09-08-DG1, kurioje nurodyta teisinių paslaugų (teisinės konsultacijos žodžiu, skundo dėl Fondo valdybos sprendimo projekto parengimas ir atstovavimas teisme) pagal 2014-09-08 teisinių paslaugų sutartį Nr. 14/09-08TS vertė 800 Lt (139 b. l.). 2014-09-08 Pinigų priėmimo kvitas Nr. 523541 patvirtina, kad už nurodytas sąskaitas buvo sumokėta 800 Lt (119 b. l.).

Remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimali galima priteisti suma už skundo parengimą sudaro 3 000 Lt (3 x 1 000 Lt). Konsultavimas traktuojamas kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamasis elementas ir gali būti atlyginamas pagal Rekomendacijų 8.18 punktą (LVAT administracinėse bylose: Nr. AS556-613/2008, Nr. A858-1245/2012). Pagal Rekomendacijų 8.18 punktą nurodomas rekomenduojamas maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už atstovavimą teisme – 0,15 MMA (iki 2014-10-01 – 150 Lt, po 2014-10-01 – 155,25 Lt) už 1 atstovaujamą valandą.

Pareiškėjos prašoma bylinėjimosi suma neviršija Rekomendacijų 8.2 ir 8.18 punktuose nustatytų maksimalių užmokesčio už teisines paslaugas dydžių, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai, jai priteistina 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pažymėtina, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015-12-31.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos D. G. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-11-15 sprendimą Nr. (10.1)3-139241.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014-01-07 sprendimą Nr. (6.5) I-167.

Priteisti D. G. naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 10340,01 (dešimt tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt litų ir 1 ct), kas atitinka 2994,67 (du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt keturis Eur ir 67 Eur ct), neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos.

Priteisti pareiškėjos naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 800 (aštuonis šimtus) litų, kas atitinka 231,70 (du šimtai trisdešimt vienas Eur ir 70 Eur ct), bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015-12-31.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėJūra Marija StrumskienėDonatas Vansevičius