Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teismo proceso Nr. 1-40-1-00386-2010-6 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.3.2.2., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. kovo 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 16 d., laikotarpiu nuo 01.00 iki 02.00 val., bute (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su N. M. ir S. V., bendrais tyčiniais veiksmais, panaudodamas psichinį smurtą, N. M. grasinant, kad bus panaudotas fizinis smurtas nukentėjusiųjų E. V., P. R. bei nepilnamečio G. R. atžvilgiu, kartu su S. V. grasindamas peiliu, šakute bei dilde, taip pat smogus rankomis ir spiriant E. V. ne mažiau kaip 7 smūgius į galvos sritį, tuo padarant nukentėjusiajam kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, suduodant rankomis ir santechnine žarna G. R. ne mažiau kaip 11 smūgių į galvos sritį ir kitas kūno vietas, tuo padarant nukentėjusiajam kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinėje šlaunyje, kumščiais suduodant P. R. į galvos sritį ne mažiau kaip 10 smūgių, tuo padarant nukentėjusiajam kraujosruvas žanduose, nubrozdinimą pakaušio kairėje, tokiu būdu nežymiai sutrikdant nukentėjusiųjų sveikatą, pagrobė P. R. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung SGH-M600“ 100 Lt vertės su jame buvusia Bitės GSM „Labas“ SIM kortele 10 Lt vertės, laikrodį „QnQ“ 60 Lt vertės, E. V. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“ 60 Lt vertės, G. R. priklausantį turtą: sidabrinę grandinėlę 220 Lt vertės, laikrodį „QnQ“ 70 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną ,,LG“ 100 Lt vertės, striukę 150 Lt vertės, iš viso svetimo turto už 770 litų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, A. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 180 str. 2 d. už bendrininkų grupėje įvykdytą kvalifikuotą plėšimą. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis neneigia įvykdęs plėšimą ir pagrobęs svetimą turtą. Tačiau apeliantas nesutinka su jo veikos kvalifikacija, neigdamas plėšimo metu nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojęs psichologinį smurtą ir įrankius – peilį, dildę, šakutę, ir manydamas, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d., ir paskirta atitinkamai švelnesnė bausmė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistasis, skundu ginčydamas kai kurias jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės aplinkybes, kritikuoja skundžiamą nuosprendį ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo parodymų, o rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kas, apelianto nuomone, sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apelianto, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs visete padarė atitinkamas išvadas, todėl nuteistojo teiginiai, kad teismas netyrė ar nevertino kai kurių įrodymų, yra nepagrįsti todėl atmestini. Taigi, A. V. teiginiai apie neišsamų, kryptingą bylos tyrimą ir įrodymų vertinimą yra visiškai nepagrįsti, nes vien tai, kad byloje surinkti įrodymai – liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai ir kt., yra nepalankūs nuteistajam, negali būti pagrindas išvadai, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino neišsamiai, nevisapusiškai, tai yra pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. V. nušalinimo teismui nereiškė (2 t., 181 b. l.), tačiau apeliaciniame skunde paminėjo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis apylinkės teismo išvadas dėl byloje surinktų įrodymų ir priimtą atitinkamą sprendimą jo atžvilgiu akivaizdžiai sieja su teismo šališkumu. Šiuo atveju kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis, su kuriuo nesutinka nuteistasis, pats savaime negali būti pagrindas laikyti teismą šališku, kitų aplinkybių dėl šališko teismo apeliantas nenurodė, todėl šis klausimas nesvarstytinas.

Jau minėta, kad apeliaciniu skundu neginčijamos objektyvios aplinkybės ir jas patvirtinantys faktiniai duomenys, kad A. V., veikdamas bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais – S. V., N. M., nukentėjusiųjų ( P. R., G. R., E. V.) atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, sutrikdė jų sveikatą ir pagrobė kaltinime išvardintą svetimą turtą. Apylinkės teismas išsamiai pasisakė dėl visų šių abejonių nekeliančių aplinkybių, todėl dar sykį analizuoti tą patį nėra pagrindo. Nekelia abejonių ir tai, kad plėšimo įvykio vietoje buvo peilis, šakutė ir dildė – visa tai buvo surasta ir paimta įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 7-13 b. l.). Šių aplinkybių neneigia nei apeliantas, tačiau mano, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad tuos įrankius jis panaudojo įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, nors teisiamajame posėdyje pats pripažino, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajam G. R., rankoje turėjo šakutę – ,,aš turėjau šakutę, o ne peilį...Aš sudaviau ir jis stojosi, gal man būtų davęs...“ (2 t., 207 b. l.). Nepaisant to, teisiamajame posėdyje A. V. neigė grasinęs nukentėjusiesiems šakute, peiliu ar dilde, teigė, kad šių daiktų niekas į rankas nebuvo paėmęs (2 t., 182-184 b. l.). Tačiau byloje surinkti įrodymai paneigia apelianto keliamas versijas.

Nuteistasis savo skunde deklaratyviai nurodo, kad nukentėjusieji ir liudytojai tikslingai apkalbėjo jį, davė nenuoseklius parodymus ir pan. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties įrodymų šaltinio padarytos nusikalstamos veikos apimčiai bei padarytų veiksmų pavojingumo laipsniui. Byloje nėra jokių duomenų, ir A. V. nepateikė argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tarp jo, nukentėjusiųjų P. R., G. R., E. V. ir jų atpasakotas įvykio aplinkybes patvirtinusių liudytojų J. Š., A. V. buvo susiklostę priešiški ar kitokie negatyvūs santykiai, kurie sudarytų pagrindą nukentėjusiesiems ir liudytojams apkalbėti A. V., nepagrįstai apkaltinant jį nusikaltimo padarymu. Tuo labiau, kad nei pats nuteistasis neneigia plėšimo būdu pagrobęs nukentėjusiųjų turtą, tik, keldamas įvairias versijas, siekia sumažinti savo padarytų nusikalstamų veiksmų apimtį ir atitinkamai išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Priešingai, nei teigia apeliantas, nukentėjusiųjų P. R., G. R., E. V., liudytojų J. Š., A. V. parodymai viso baudžiamojo proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo vienodi ir vienas kitą patvirtinantys (1 t., 49; 58; 67; 76; 59; 66; 47; 48; 52-57; 62-65; 70-75 b. l.; 2 t., 183; 184-185; 205-206 b. l.). Visi paminėti nukentėjusieji ir liudytojai nuosekliai tvirtino, kad A. V. tyčia pasiėmė peilį, šakutę ir liepė ant stalo sudėti daiktus, kurių konkrečiai net neįvardijo. Ir pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, atliekant parodymų patikrinimą įvykio vietoje, parodė, kaip pasiėmęs į ranką šakutę pareikalavo, kad vaikinai, palikę visus daiktus ant stalo, išeitų iš buto (1 t., 89-91 b. l.). Nukentėjusieji tokį apelianto elgesį suprato kaip grasinimą ir, aišku, kad, bijodami dėl savo gyvybės ir sveikatos, patys kambaryje ant stalo padėjo savo mobiliojo ryšio telefonus, grandinėlę, laikrodžius. Nukentėjusiųjų daiktai buvo rasti įvykio vietoje ir jiems grąžinti. Tuo pačiu pažymėtina, kad A. V. keliamų versijų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Apelianto poziciją aiškiai palaikanti liudytoja G. N., pas kurią bute ir buvo įvykdytas plėšimas, ir apelianto bendrininkė ir nuteistoji N. M. teisiamajame posėdyje deklaravo dar kitokią įvykių seką nei pats A. V., mėgino neigti net tai, ką iš esmės pripažino nuteistasis (2 t., 183; 245-246 b. l.). N. M. nurodė, kad nematė jokių mobiliųjų telefonų, nei peilių, nei šakučių ir muštynių, nors visus šiuos faktus patvirtino A. V. teisiamajame posėdyje (2 t. 182-184 b. l.). Liudytoja G. N. teigė, kad vaikinai paprašyti gražiuoju nenorėjo išeiti iš jos buto, ir dėl to kilo konfliktas, o, pasak liudytojos, savo telefonus nukentėjusieji paliko tikslingai, kad apkaltintų juos vagyste. Tokie nuteistosios N. M. ir liudytojos G. N. parodymai ne tik nepatvirtina apelianto keliamų versijų, bet iš esmės prieštarauja A. V. atpasakotoms įvykio aplinkybėms, todėl laikyti N. M. ir G. N. parodymus teisingais ir jais remtis, nėra pagrindo.

Iš to, kas paminėta, matyti, kad A. V. keliamų versijų nepatvirtina jokie bylos informacijos šaltiniai, ne nukentėjusiųjų ir pastarųjų atpasakotas įvykio aplinkybes patvirtinančių liudytojų, o paties apelianto parodymai skirtingose proceso stadijose yra prieštaringi (pvz. dėl disponavimo įrankiu – šakute, liepiant P. R., G. R. ir E. V. atiduoti savo daiktus). Apelianto teiginys, kad plėšimo metu nukentėjusiems nebuvo grasinama peiliu, šakute ir dilde, yra paneigtas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, tarp jų iš dalies ir paties A. V. parodymais. Byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas abejoti nukentėjusiųjų, liudytojų J. Š., A. V. parodymais, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo jais nesiremti.

Kolegija, dar kartą išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagal BK 180 str. 2 d. dispoziciją peilio ar kitų specialiai žmogui žaloti pritaikytų daiktų panaudojimas yra ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas jais žodžiu, gestais, akivaizdžiai demonstruojant plėšimo metu. Nukentėjusieji netvirtino, kad peilis, šakutė ir dildė tiesiogiai buvo panaudoti jų atžvilgiu, tačiau nekyla abejonių, kad minėti objektai, demonstruojami bendrininkų, sukėlė nukentėjusiesiems didesnio pavojaus įspūdį, kas, be abejonės, turėjo įtakos jų apsisprendimui atiduoti reikalaujamą savo turtą nuteistajam. Minėtų įrankių, peilio demonstravimas plėšimo metu atitinka psichinio smurto turinį, todėl pagrįstai kartu su fizinio smurto panaudojimu yra inkriminuotas apeliantui.

Kolegija, remdamasi tuo, kas paminėta, konstatuoja, kad A. V. veikoje yra nustatyti visi būtini objektyviosios ir subjektyviosios nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., sudėties požymiai, todėl perkvalifikuoti A. V. veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Skirdamas A. V. bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, mastą, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamo veikimo tikslus ir motyvus, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas, be abejonės, turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Teismas, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą padarė praėjus nedaug laiko po laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, atlikimo, neišnykus teistumui, dėl ko pagrįstai laikytas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.) – asmeniu keliančiu didesnį pavojų visuomenei, kuriam, paprastai, skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir, kolegijos nuomone tinkamai individualizavo A. V. skirtiną bausmę.

Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. V. kaltės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.