Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – M. J. (toliau – ir Pareiškėjas), skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 31 d. nutarties, kuria pratęsta Pareiškėjui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi M. J., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

4. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 31 d. nutartimi, patenkinus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą, pratęsta Pareiškėjui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė.

6. Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Skundas tenkinamas.

8. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apygardos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai pratęsta M. J. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

9. Pabrėžtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

10. Nagrinėjamu atveju nėra jokios abejonės, kad M. J. ir toliau turi būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, tačiau apygardos teismas nenustatė svarių priežasčių, dėl kurių Pareiškėjas negalėtų būti priverstinai gydomas švelnesnėmis, t. y. ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. J. psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, priėmė bylos duomenimis nepagrįstą sprendimą.

11. Iš Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros 2022 m. spalio 6 d. išvados Nr. 487 matyti, kad Pareiškėjo psichinė būsena yra gerėjanti, nebuvo stebėta jo destruktyvaus elgesio – agresijos, režimo pažeidimų, konfliktų. Šias aplinkybės teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme patvirtino ir VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė V. Ž..

12. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek minėtoje išvadoje, tiek skundžiamoje nutartyje esminiu motyvu tęsti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje laikoma tai, kad Pareiškėjas išsako kliedesius, o jo mąstymas yra nenuoseklus, tačiau apygardos teismas pažymi, kad M. J. diagnozuota (duomenys neskelbtini), kuria ir paaiškinamas jo mąstymo nenuoseklumas ir nėra jokio pagrindo manyti, jog ši aplinkybė tęsiant gydymą ligoninėje pasikeis.

13. Taip pat iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad M. J. kliedesinė simptomatika dėl galvoje girdimų balsų buvo stebima dar prieš jam taikant priverčiamąją medicinos priemonę, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką Pareiškėjas padarė vedinas ne šių haliucinacijų ar kliedesių, todėl nėra jokio pagrindo šios aplinkybės vertinti kaip lemiančios M. J. socialinį pavojingumą bei iš esmės tik tuo pagrindu toliau jam taikyti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

14. Svarbu ir tai, kad M. J. 2018 metais stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą ir išimtinai tik dėl gydymo režimo nesilaikymo, o ne dėl kokių nors teisės pažeidimų padarymo, ši priverčiamoji medicinos priemonė daugiau nei po metų vėl buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, t. y. toks stebėjimas ir gydymas M. J. jau taikomas daugiau nei trejus metus. Be to, kaip matyti iš paties Pareiškėjo surašyto skundo, jis pats konkrečiai prašo išleisti jį gydytis ambulatoriškai. Pastaroji aplinkybė leidžia manyti, kad M. J. pakankamai adekvačiai suvokia savo sveikatos būklę ir kad jam reikalingas tolesnis gydymas. Taip pat svarbu, kad, kaip matyti iš byloje esančio M. J. motinos V. J. rašto, pastaroji sutinka priimti gyventi M. J. pas save ir rūpintis jo gydymo tęstinumu. Todėl, esant šių aplinkybių visetui, yra pagrindas tikėtis, kad, pakeitus taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį į ambulatorinį stebėjimą, bus užtikrintas tolesnis tinkamas Pareiškėjo stebėjimas ir gydymas.

15. Nors Pareiškėjo įvykdyta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika pasireiškė smurtu prieš motinos sugyventinį, ką akcentavo apylinkės teismas, tačiau pastaruoju metu, kaip minėta, nebuvo jokių M. J. agresijos ar destruktyvaus elgesio požymių, todėl darytina išvada, kad M. J. socialinis pavojingumas yra sumažėjęs pakankamai, kad toliau jį būtų galima stebėti ir gydyti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Kita vertus, pablogėjus M. J. psichinei būklei ir atsiradus pagrindui, visada bus galima kreiptis į teismą dėl priverčiamosios medicinos priemonės jam pakeitimo.

16. Atsižvelgdamas į išdėstytų duomenų visumą, M. J. gerėjančią psichikos sveikatos būklę, taip pat į tai, jog jam taikomas medikamentinis gydymas (teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme V. Ž. nurodė, kad jam skiriami prailginto veikimo vaistai bei kas dieną vartojamos tabletės), skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikymas M. J. šiuo metu dar yra būtinas, tačiau šios priemonės tikslą pasiekti galima toliau ją taikant ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Teismo vertinimu, tokia priemonė ne tik leis tęsti jo tinkamą gydymą, bet ir sudarys sąlygas M. J. grįžti į pilnavertį visuomeninį gyvenimą, stiprinti ir plėtoti jo socialinius ryšius. Esant šioms aplinkybėms, skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: M. J. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Ši nutartis neskundžiama.