Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Eugenija Šatkuvienė, susipažinusi su E. P., gimusio 1994-10-02, gyvenančio (duomenys neskelbtini), privataus kaltinimo pareiškimu, kuriuo prašoma patraukti K. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nukentėjusiojo skundas yra procesinis dokumentas, kuriuo remiantis pradedamas privataus kaltinimo bylos procesas bei nustatomos nagrinėjimo teisme ribos, kurių teismas iš esmės keisti negali. LR Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuota, kad privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamas skundas atlieka ir kaltinamojo akto funkciją, todėl jam keltini didesni formalūs reikalavimai nei kreipimuisi, pagal kurį dar bus atliekamas ikiteisminis tyrimas

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412¹ straipsnyje nurodyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata tiesiogiai draudžia bausti antrą kartą dėl to paties nusikaltimo, palikdama neišspręstą klausimą dėl dvigubo baudimo už skirtingų rūšių teisės pažeidimus taikant skirtingų teisės šakų normas. Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos teisės principas. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje.

Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas ne bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką šios nuostatos tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą apskritai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT praktikoje pripažįstama, jog administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių.

Administraciniai teisės pažeidimai ir nusikalstamos veikos turi daug bendra. Ir administracinė, ir baudžiamoji atsakomybė neretai nustatoma iš esmės už tas pačias veikas. Administracinių teisės pažeidimų teisę ir baudžiamąją teisę sieja tai, kad ir už nusikalstamas veikas, ir už administracinius teisės pažeidimus yra baudžiama. Nubaudimas yra bendras abiejų teisės šakų reguliavimo metodas. Kadangi baudžiamoji ir administracinių teisės pažeidimų teisė yra skirtingos teisės šakos ir jų normos formuluojamos skirtinguose kodeksuose, natūralu, kad BK nereguliuoja baudimo dėl skirtingų teisės pažeidimų rūšių klausimų.

Susipažinus su E. P. pareiškimu matyti, kad jis prašo K. B. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad jam aiškinantis avarijos aplinkybes, K. B., visiškai to jam nesitikint, panaudojo ašarines dujas, jas smarkiai papurkšdamas tiesiai į veidą (akių sritį). Tokiais savo veiksmais jam nežymiai sutrikdė sveikatą bei padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Analizuojant pareiškime nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, nustatyta, kad 2016-11-09 K. B. už LR ATPK 174 straipsnio padarymą buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo nutarimas ir jam paskirta 28 eurų bauda.

Nedidelis chuliganizmas – tai administracinis nusižengimas, kuriuo kėsinamasi į viešąją tvarką. Šio nusižengimo rūšinis objektas – viešoji tvarka, tiesioginis objektas – visuomeniniai santykiai, kurių visuma sudaro viešąją tvarką: darant šį pažeidimą, tiesiogiai padaroma žala piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, piliečių turtui, sveikatai, pažeidžiamos normalios jų darbo, poilsio ir buities sąlygos.

Taip pat nustatyta, kad 2016-11-10 Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės nuovados raštu Nr. 30-S-84465(36.4.2) E. P. buvo pranešta, kad pagal jo pareiškimą K. B. yra paskirta administracinė nuobauda. Taip pat nurodyta, kad jei asmuo nesutinka su institucijos priimtu sprendimu, jis turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos pateikti skundą.

Byloje nėra duomenų, kad E. P. šia teise pasinaudojo. Darytina išvada, kad K. B. veika, išdėstyta E. P. 2016-11-06 pareiškimuose buvo kvalifikuota pagal ATPK 174 straipsnį ir K. B. nubaustas bauda, nutarimas nebuvo apskųstas , todėl K. B. veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požynių ( LR BPK 3 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika. Šio proceso pradėjimas, nesant duomenų apie galimos nusikalstamos veikos požymius, reikštų nereikalingą lėšų ir proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai nemažai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus ir nebūtinai kaskart pasinaudodamas baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti galimai pažeistų asmens teisių. Ir šiuo atveju, teismo nuomone, E. P., jo manymu, pažeistas teises gali efektyviai apginti pasinaudodamas, pavyzdžiui, civilinės teisės numatomomis galimybėmis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal E. P. pareiškimą, K. B. veikoje nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požynių.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.